Pajūrio naujienos
Help
2021 Gegužė
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną8°C debesuotumas 22 %
Naktį4°C debesuotumas 18 %
Apklausa

Ar iškeisite automobilį į nemokamą visuomeninį transportą Kretingos mieste?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Lietuvos kariuomenė 1921 m. kovo 31 d. įžengia į Palangą. Paulinos Mongirdaitės nuotr. iš Palangos kurorto muziejaus archyvo

Lankydamiesi ar poilsiaudami Palangoje gėrimės šiuo kasmet vis gražėjančiu pajūrio kurortu, jo gamtos ir jūros harmonija ir tik retas žinome, kad 1918–1921 metais šis pajūrio ruožas nuo Nemirsetos iki Šventosios Lietuvai nepriklausė, ir ji dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių priėjimo prie Baltijos jūros tuomet iš viso neturėjo.

1819 m. tenkinant Kuršo gubernijos dvarininkų norą turėti tiesioginį ryšį per sieną su Klaipėdos krašte įsitvirtinusia Prūsija, Rusijos caro Aleksandro I sprendimu Palangos valsčius buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir priskirtas Kuršo gubernijai, kai Kuršo valdžia neprieštaravo Latgalos prijungimui prie Vitebsko gubernijos. Tuo metu atrodęs mažai reikšmingas carinės Rusijos teritorinis perskirstymas po 100 metų atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei virto rimtu diplomatiniu išbandymu, kurį gana sėkmingai pavyko įveikti. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą, o Latvijai – apie jos valstybės įkūrimą, netrukus iškilo šių kaimyninių artimų baltų tautų bendros valstybinės sienos klausimas. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas nenumatė jos teritorijos ribų, nes tuo metu nebuvo aiškios lietuvininkų apgyvendinto Klaipėdos krašto perspektyvos, kai Latvija, 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbusi savo nepriklausomos valstybės įkūrimą, iš karto deklaravo savo valstybės sieną su Lietuva, sutapusią su buvusios Kuršo gubernijos ribomis. Neatgavus Klaipėdos, pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios ateityje Lietuvai galėjo tapti svarbiu ir vieninteliu priėjimu prie Baltijos jūros, įkuriant čia šalies ekonomikai be galo svarbų prekybos ir žvejybos uostą prie Šventosios upės žiočių. Derybos dėl sienų su latviais prasidėjo išsakant abiejų šalių nuostatas dėl bendros sienos padėties. Kadangi Latvija laikėsi Kuršo gubernijos sienų neliečiamumo, o Lietuva rėmėsi istoriniais ir ekonominiais argumentais, Palangos pajūris tapo šių derybų kertiniu akmeniu, į kurį istoriškai pretendavo lietuviai, o pagal XIX a. pradžios teritorijų perdavimus – ir latviai. Lietuvos derybininkai siūlė latviams Alūkstos apylinkėse, teritorijoje tarp Zarasų ir Daugpilio, padaryti didesnes nuolaidas mainai į Palangos pajūrį. 1919 m. Latvija sutiko vakarinės sienos ribą su Lietuva vesti palei Šventosios upę iki jūros, bet Lietuvos toks siūlymas netenkino, nes tokiu atveju ir Šventoji, ir Būtingė priklausytų Latvijai, o Šventoji buvo vienintelė tinkama vieta pajūryje uostui įrengti.

Aizputės 10-ojo pėstininko pulko kariai prie Palangos Lurdo 1920 m. Latvijos nacionalinės bibliotekos archyvas

Nepavykus rasti priimtino kompromiso ir deryboms patekus į aklavietę 1920 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų vadovai, tarpininkaujant Didžiosios Britanijos misijos vadovui Baltijos valstybėms Stevenui Talensui Rygoje pasirašė susitarimą „Dėl sienos nustatymo perdavimo Arbitražinei komisijai, susidedančiai iš 4 narių (po 2 atstovus iš kiekvienos šalies) ir Didžiosios Britanijos deleguoto jos pirmininko“. Jam buvo suteikta teisė priimti galutinį, neapskundžiamą sprendimą, jei abiem šalims nepavyktų susitarti. Palangos pajūrio ruože nuo 1918 m. rudens iki 1919 m. rudens stabilios valdžios nebuvo, bet Latvijos laikinoji vyriausybė čia stengėsi įvesti savo tvarką 1919 m. kovo 13 d. į Palangą atsiuntusi vietos policijos vadu paskirtą Niklavs Jansons su 10 pagalbininkų, įsikūrusių Kretingos gatvės 5-uoju numeriu pažymėtame name. Palangoje 1919 m. tebegyvavo ir vokiečių karinė valdžia, kurią stengėsi palaikyti 7 žandarai. Vietos gyventojai, kurių daugumą sudarė lietuviai, savo ateitį siejo su Lietuva ir šių valdžių nurodymus stengėsi ignoruoti, laukdami susijungimo su savo tėvyne. Rugpjūčio mėnesį į Palangą atvyko gerai apsiginklavusi bermontininkų, t. y. jungtinės rusų-vokiečių kariuomenės kuopa, spalio mėnesį išaugusi iki 150 karių, apsigyvenusi apleistuose vasarnamiuose. Stokodami maisto bermontininkai plėšikavo, terorizavo vietinius gyventojus, nuginklavo vietos latvių policiją. Lietuvių ir latvių kariuomenės kartu persekiojo bermontininkus ir jų likučius stengėsi išvyti iš savo teritorijų.

Žemgalos artilerijos pulko kariai prie senosios Rusijos-Prūsijos sienos Nemirsetoje 1920 m. Latvijos nacionalinės bibliotekos archyvas

Bendromis jėgomis tai pavyko padaryti 1919 m. gruodžio mėn., kai iš Kretingos atvykusi Lietuvos kariuomenė privertė per sieną į Prūsiją pasitraukti vietos gyventojams įgrisusius bermontininkus, bet Palangoje dėl Latvijos karinės valdžios protestų, neišsprendus teritorinių ginčų, neįsitvirtino ir sugrįžo atgal. Netrukus Latvijos valdžia į Palangos pajūrį sienų su Prūsija ir Lietuva apsaugai atsiuntė daugiau kariuomenės, užėmusios visą pajūrio nuo Nemirsetos iki Šventosios ruožą. Palangoje buvo dislokuotas Aizputės 10-asis pėstininkų pulkas ir Žemgalos artilerijos pulkas, priklausę Žemgalos pėstininkų divizijai, kurių karius šiandien galima matyti įsiamžinusius įvairiose Palangos pajūrio vietose Lietuvos ir Latvijos archyvuose saugomose fotografijose. Aizputės 10-ojo pėstininkų pulko kariai ir karininkai 1920 m. vasarą įsiamžinę prie lurdo grotos grafo Felikso Tiškevičiaus rūmų parke demonstruoja iš užsienio valstybių gautas karines uniformas ir ginklus.

Du kariai laiko išskleidę valstybinę Latvijos raudonai baltą vėliavą, kai kiti laiko atstatę Vokietijos armijoje plačiai naudotus šautuvus Gewehr 98, o ant žemės grėsmingai sugulę ir kovai su tariamu priešu „pasirengę“ kulkosvaidininkai demonstruoja prancūziškus kulkosvaidžius „Chaucat FM CSRG 15“ 1917–1918 m. plačiai naudotus JAV kariuomenėje, matyt, iš ten į Latviją ir patekusius. Kitoje nuotraukoje Žemgalos artilerijos pulko kariai pozuoja prie senosios carinės Rusijos ir Prūsijos sienos akmeninių pasienio stulpų Nemirsetoje, keli kariai užsiropštę net ant šių aukštų stulpų viršaus. Tuo, matyt, norėta parodyti, kad vakarinė Kuršo gubernijos siena su Prūsija gerai saugoma, nes tuo metu atskiros pasienio kariuomenės Latvija neturėjo. Šie pulkai Palangoje išbuvo iki pat 1920 m. vasaros, kai buvo išsiųsti saugoti Latvijos sienos į Latgalą prie Daugpilio, netoliese vykstant Lenkijos ir bolševikinės Rusijos kariniam konfliktui, juos pakeičiant kitais kariniais daliniais.

1921 m. teritorinių mainų tarp Lietuvos ir Latvijos žemėlapis. Geltona spalva nudažyta teritorija, atitekusi Lietuvai, raudona spalva – Latvijai. Nuotr. iš Zenono Kumetaičio knygos „Atkurtos Lietuvos sienos. Sėkmės istorija“ (2020 m.)

1920 m. pabaigoje arbitražo komisijos pirmininku paskyrus Edinburgo universiteto profesorių lordą James‘ą Young‘ą Simpson‘ą (Džeimsą Jungą Simpsoną, 1873–1934), tuo metu dirbusį britų užsienio reikalų ministerijoje ir su Baltijos valstybių situacija susipažinusį Paryžiaus taikos konferencijos metu, darbai sparčiai pradėjo judėti į priekį. Darbą pradėjusi 1920 m. gruodžio 29 d. jį baigė 1921 m. kovo 20 d. Lietuvos-Latvijos siena buvo suskirstyta į tris ruožus: Palangos, vidurinį (tarp Rucavos ir Alūkstos apskrities) ir pačios Alūkstos. Nustatydama sieną komisija kraštutiniuose ruožuose vadovavosi ekonominiais ir politiniais abiejų valstybių interesais, o viduriniame – etniniu principu. Per derybas palei sieną buvo atliekamas gyventojų surašymas, bet dėl to, kad kiekviena šalis stengdavosi jį pakreipti savo naudai, vykdavo ir išvažiuojamieji posėdžiai. 1921 m. sausio 6–10 dienomis J. Y. Simpsono vadovaujama arbitražinė komisija, viešėdama Palangoje, vertino jos lietuviškumą, apsistojusi grafo Felikso Tiškevičiaus rūmuose bendravo su jų šeimininku, apsilankiusi katalikų bažnyčioje po pamaldų klausinėjo vietinių žmonių nuomonės apie Palangos ateitį. Komisija dirbo labai intensyviai ir savo darbą užbaigė gana greitai, J. Y. Simpsonui išlaikant absoliutų neutralumą abiejų pusių atžvilgiu. Jis 1921 m. kovo 21 d. paskelbė galutinį sprendimą dėl sienos nustatymo. Lietuvos sienos su Latvija Baltijos pajūryje pradžios taškas buvo nustatytas ant jūros kranto 4,5 km atstumu į šiaurę nuo Šventosios, o Nidos žvejų kaimelis, nuo kurio siena beveik tiesia linija eina iki Šventosios upės, buvo paliktas Latvijai.

Būtingės pereinamojo punkto viršininkas Benediktas Bagdanavičius (kairėje) su bendradarbiu prie Būtingės pereinamojo punkto. XX a. 4-as deš. Aldonos Bagdonavičiūtės-Jankūnienės archyvas.

Lietuva gavo 19,5 km priėjimą prie jūros, jai atiteko 183,3 kv. m teritorijos, kai Latvijai – daugiau negu 290 kv. m, nes priėjimas prie jūros buvo labiau vertinamas. J. Y. Simpsonas su žmona 1925 metų vasarą apsilankė Lietuvoje ir Latvijoje. Pabuvoję Kaune jie, lydimi žymaus Lietuvos teisininko, politiko, finansininko ir visuomenės veikėjo Martyno Yčo, garlaiviu Nemunu atvyko į Klaipėdą, ten susitiko su vietos valdžios atstovais, vėliau apsilankė Juodkrantėje, Palangoje ir Šventojoje, kur išvydo pradėtas naujojo jūros uosto statybas. Visur šiltai sutinkamas žmonių J. Y. Simpsonas stebėjosi Lietuvos per 4 metus padaryta ekonomine pažanga, vėliau apsilankė ir Latvijoje, kur taip pat buvo ne mažiau pagarbiai sutiktas ir apdovanotas.

1921 m. kovo 31 d. Palangos pajūrio sugrąžinimo šventė tapo visos Lietuvos švente. Į Kretingą 9 val. rytą iš Kauno atvykusį traukinį su aukštais valstybės pareigūnais, sienų klausimui su Latvija išspręsti komisija, kuriai vadovavo Antanas Smetona, politinių partijų atstovais, literatais, menininkais, žinomais visuomenės veikėjais pasitiko didelė kretingiškių ir svečių minia, pasipuošusi tautinėmis ir įvairių organizacijų vėliavomis, plakatais. Po iškilmingų sutikimo kalbų vieni ratuoti, kiti pėsti patraukė Palangos link. Lygiai 12 val. visi susirinko prie senosios Kuršo gubernijos sienos Virkštininkuose, prie iškilmingai išpuoštų vartų, ant kurių buvo užrašyta „Sveiki, broliai“. Čia jau laukė II raitelių pulko 1-asis eskadronas, vadovaujamas kapitono Povilo Plechavičiaus ir I husarų pulko orkestras. Po sveikinimo kalbų Palangos miesto valdybos atstovui įteikus trispalvę, kariuomenė ir žmonių minia, grojant orkestrui, patraukė į Palangą, kur juos, šaukiant „valio“ ir barstant gėles, šiltai sutiko vietos gyventojai. Po pamaldų pilnutėlėje bažnyčioje žmonės patraukė prie Birutės kalno, kur toliau vyko iškilmės meldžiantis ir sakant iškilmingas kalbas, kurios buvo užbaigtos trispalvės iškėlimu, tautos himno giedojimu, kariuomenės paradu kalno papėdėje ir patrankų šūviais. O po iškilmių visi patraukė prie jūros pasigėrėti ir pasidžiaugti atgautu pajūriu. 1921 m. gegužės 14 d. Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pasirašė konvenciją, kuria įsipareigojo nustatyti ir paženklinti bendrą sieną. Ši konvencija pasienio teritorijoje buvo pagrindinis dokumentas valdininkams, pareigūnams ir žemės savininkams. Valstybės sienos nustatymas ir ženklinimas užtruko kelerius metus: vienus pasienio gyventojus nauja situacija tenkino, kitus nuvylė, bet tokia buvo realybė. Lietuva netrukus prie kelio Klaipėda–Liepoja Būtingėje prie Latvijos sienos įsteigė Skuodo muitinės Darbėnų pereinamąjį punktą, vėliau pervadintą į Būtingės, kurios vadovu paskyrė Skuode gimusį Benediktą Bagdanavičių, šiame poste išbuvusį iki pat 1940 m. sovietinės okupacijos. Pereinamieji pasienio punktai buvo svarbūs ginant šalies ekonominius interesus, kontroliuojant prekių mainus, surenkant muitų mokesčius, taip pat kovojant su kontrabanda.

Latvijos karinės įgulos Palangoje karininkai prie Palangos senosios vaistinės 1920 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas, Algimanto Miškinio fondas

Antrojo pasaulinio karo metais Katerinos ir Benedikto Bagdanavičių šeima buvo pagrindiniai Darbėnų žydų gelbėjimo nuo nacių ir jų vietinių talkininkų genocido organizatoriai, jų nuošalioje sodyboje Būtingėje 1941–1943 m. buvo suteiktas prieglobstis ne vienam besislapstančiam žydui, už ką K. ir B. Bagdanavičiai 2016 m. (po mirties) buvo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais“. Išlikęs Bagdanavičių šeimos fotoarchyvas – unikali Lietuvos pajūrio istorinio paveldo dalis. Jame įamžintas Būtingės pereinamasis punktas, čia gyvenusi Bagdanavičių šeima, čia dirbę pasienio ir muitinės pareigūnai. Ši unikali medžiaga turėtų rasti savo vietą Palangos ir Kretingos muziejuose taip pat ir įrengtame stende prie Lietuvos-Latvijos sienos Būtingėje, kur pravažiuojantys žmonės galėtų susipažinti su šio buvusio pasienio perėjimo punkto istorija.

Artėjantis Palangos pajūrio atgavimo 100-metis – puiki proga pažvelgti atgal į mūsų valstybės istoriją ir ją kūrusius žmones, taip pat ir į santykius su kaimynais. Nepaisant įvairaus masto teritorinių pretenzijų, kurios galėjo išaugti į ginkluotą karinį konfliktą, Lietuva ir Latvija viena kitos atžvilgiu sugebėjo išsaugoti blaivų protą ir toleranciją, žinodamos, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais kiekvienos jų pagrindinis uždavinys yra ją įtvirtinti tarptautinėje arenoje, kur naujai atsikūrusių ar susikūrusių tautinių valstybių didžiosios Europos valstybės išskėstomis rankomis nelaukė. O čia įgyta tarptautinių santykių patirtis Lietuvą atvedė prie 1923 m. sausį įvykdyto Klaipėdos krašto išvadavimo, praplėtusio jos priėjimą prie Baltijos jūros, kuriuo ir šiandien džiaugiamės.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas