Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 5 %
Naktį18°C debesuotumas 2 %
Komentarų topas
Kuoknesės mūšiui vadovavę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas (kairėje) ir lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Dail. Marcello Bacciarelli, 1781 m. Varšuvos karališkoji pilis.

Minėdami Jono Karolio Chodkevičiaus metus, prisiminkime vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos karvedžių ir Kretingos valdovų didžius darbus ir pergales. Vieną pirmųjų žymesnių pergalių jis pasiekė prieš 420 metų Kuoknesės mūšyje, kaudamasis su švedais. Ši pergalė ne tik buvo ženklus žingsnis asmeniniame karvedžio kelyje į šlovę, bet ir suvaidino žymų vaidmenį Kretingos istorijoje.

Vienuolika metų trūkusį pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą sukėlė konfliktas dėl Švedijos karaliaus sosto, kilęs tarp Zigmanto Vazos ir jo dėdės Karolio. Zigmantas Vaza (1566–1632) buvo vienintelis švedų karaliaus Jono III ir lietuvių kilmės karalienės Kotrynos Jogailaitės sūnus, pakrikštytas senelio Žygimanto Senojo garbei. Motina nuo ankstyvos vaikystės auklėjo jį katalikybės dvasia ir ruošė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostui. Jos viltys ir pastangos netruko pasiteisinti: 1587 m. Lenkijos didikai Zigmantą Vazą išsirinko karaliumi, o 1588 m. jis priėmė ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio karūną. Tėvui 1592 m. mirus, Zigmantas tapo ir Švedijos karaliumi, kuriuo karūnuotas buvo 1594 metais.

Asmenine unija apjungęs Abiejų Tautų Respubliką ir Švedijos karalystę, Zigmantas Vaza parvyko į Lenkiją. Švediją valdyti paliko dėdei, Siodermanlando kunigaikščiui Karoliui, Valstybės tarybos išrinktam karalystės regentu. Tačiau šis, pasinaudodamas tuo, kad Zigmanto valdymo pradžioje šalyje ėmė augti katalikų bažnyčios įtaka ir iškilo katalikiškosios reformacijos grėsmė, pasiskelbė protestantiškosios opozicijos lyderiu, protestantizmo gynėju ir ėmėsi žygių brolėnui nuversti nuo karaliaus sosto. Iš Švedijos parlamento 1597 m. gavęs neribotus įgaliojimus, ėmėsi uždaryti katalikų bažnyčias ir vienuolynus, užimti brolėno šalininkų pilis, priversdamas katalikus ir karaliaus šalininkus protestantus bėgti iš šalies ir ieškotis prieglobsčio Lenkijoje.

Siekdamas šalyje atkurti tvarką, Zigmantas su 5 tūkst. karių 1598 m. išsilaipino Švedijoje netoli Nišiopingo, tačiau rugsėjo 25 d. mūšyje prie Stongebru pralaimėjo ir buvo priverstas grįžti į Lenkiją. Švedijos parlamentas 1599 m. paskelbė jį netekusiu karūnos, o visa šalis, kol bus išrinktas naujas karalius, liko regento Karolio valdžioje. Tačiau Zigmantas Vaza nesiruošė nuleisti rankų ir ryžosi stoti į ginkluotą kovą dėl prarasto Švedijos karaliaus sosto. Tokiu būdu asmeninis konfliktas peraugo į karinę priešpriešą tarp dviejų kaimyninių šalių, siekusių viešpatauti Baltijos jūros regione.

1601 m. birželio 23 d. vykusio Kuoknesės mūšio schema

Pretekstu karui pradėti tapo Zigmanto pasižadėjimas, duotas renkant jį Lenkijos karaliumi, prijungti prie Abiejų Tautų Respublikos valdomos vasalinės Livonijos kunigaikštystės švedų kontroliuojamą Estijos kunigaikštystę. Karaliui 1600 m. kovo 12 d. seime paskelbus apie Estijos kunigaikštystės prijungimą prie Abiejų Tautų Respublikos, buvo atvertas kelias karo veiksmams. Pasinaudodamas tuo, kad pagrindinės Abiejų Tautų Respublikos karinės pajėgos dalyvavo žygyje į Moldaviją, 1600 m. rugpjūčio 19 d. Estijoje išsilaipino Švedijos regento kunigaikščio Karolio vadovaujama 10 tūkst. švedų armija, prie kurios prisijungė dar apie 4 tūkst. Estijos didikų suburtų vietos karių. O Livonijos kunigaikštystės gynybai vadovavęs Cėsių vaivada Jurgis fon Farensbachas disponavo tik 2 tūkst. 400 samdytų karių ir 2 tūkst. 100 savanorių, kuriuos sudarė latviai, vietiniai vokiečiai ir totorių būrys. Rugsėjo 13 d. švedų kariuomenė įsiveržė į Livonijos kunigaikštystę, užėmė svarbias Pernu, Tartu, Viljandi, Valmieros ir kitas tvirtoves. Vasarį švedai pasiekė Dauguvos upę, nuo kurios atsivėrė keliai į krašto gilumą ir Rygos uosto link.

Švedams pradėjus karinius veiksmus, Žemaičių seniūnas ir Kretingos dvarininkas Jonas Karolis Chodkevičius dalyvavo žygyje į Moldaviją ir Valakiją. 1600 m. spalio 20 d. mūšyje šalia Ploješčio sutriuškinę Valakijos karaliaus Michajaus Narsiojo kariuomenę, Lenkijos ir Lietuvos kariai padėjo į valdžią sugrįžti Moldavijos kunigaikštystės valdovui Jeremijui Movilai, o jo broliui Simonui Movilai – užimti Valakijos valdovo sostą. Tarp geriausių šiame žygyje pasirodžiusių savo pavaldinių vadas, karūnos didysis etmonas Jonas Zamoiskis pažymėjo Joną Karolį Chodkevičių, kuris tais pačiais metais buvo paskirtas Lietuvos lauko etmonu – antruoju pagal rangą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadu po didžiojo etmono.

Švedijos karo vadas Karolis Julenjelmas. Dail. Jacob Heinrich Elbfas. XVII a. I p. Šlt: https://commons.wikimedia.org/wiki/

Švedams užėmus šiaurinę Livonijos kunigaikštystės dalį, 1601 m. pavasarį Abiejų Tautų Respublikos seimas paskelbė apie kariuomenės dalinių kūrimą su Livonija besiribojančiose Žemaičių seniūnijoje ir Kuršo kunigaikštystėje, o vyriausiuoju jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės vadu paskyrė iš Moldavijos atšauktą karūnos didįjį etmoną J. Zamoiskį.

Viena iš trijų tvirtovių, trukdžiusių švedų kariuomenei brautis gilyn į Livonijos kunigaikštystę, buvo Kuoknesė, esanti Dauguvos dešiniajame krante, jos santakoje su Perse. Joje buvusią Lietuvos karių įgulą 1601 m. kovo 10 d. apsupo 2 tūkst. švedų, o atvykus pastiprinimui su artilerija ir pačiam kariuomenės vadui kunigaikščiui Karoliui, kovo 28 d. prasidėjo apgultis, balandžio 1 d. pasibaigusi miesto užėmimu. Tačiau lietuvių įgula nepasidavė ir įsitvirtino pilyje. Po keturių nesėkmingų mėginimų šturmuoti pilį, kunigaikštis Kuoknesėje paliko savo nesantuokinio sūnaus Karolio Julenjelmo (Gyllenhielm) vadovaujamą 2 tūkst. 600 karių dalinį, o pats patraukė Erglių pilies link.

Siekdamas padėti Kuoknesės pilyje įsitvirtinusiai įgulai, Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas, nelaukdamas kol ateis J. Zamoiskio suburta kariuomenė, 1601 m. gegužės 12 d. pradėjo Kuoknesės apsiaustį. Neturėdamas sunkiosios artilerijos, kuri padėtų išstumti švedus iš miesto, jis pavedė pulkininkui Jonui Sičinskiui su 1 tūkst. karių blokuoti miestą, kad švedai negautų provizijos ir negalėtų išeiti už miesto sienų. Tokiu būdu pilį su lietuvių įgula apgulę švedai patys atsidūrė apgultyje.

Į pagalbą didžiajam etmonui buvo išsiųstas iš Moldavijos sugrįžęs lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, kuris su artilerija ir 3 tūkst. karių birželio 8 d. apsupo Kuoknesę. O švedų karvedys K. Julenjelmas birželio 23 d. lietuvių apgulčiai pralaužti atsivedė 5 tūkst. karių su patrankomis.

Kuoknesės tvirtovė 1625 m.: I plane – gynybinės sienos saugomas miestas, II plane – pilis su priešpiliu, kurioje 1601 m. balandžio 1 d. – birželio 23 d. apgultyje nuo švedų gynėsi lietuvių įgula. Šlt: https://commons.wikimedia.org/wiki/

Kautis pasiruošusios abi kariuomenės tą pačią 1601 m. birželio 23 d. užėmė pozicijas į rytus nuo tvirtovės, atviroje vietovėje, apie 600 m pločio lauke, kuris pietuose rėmėsi į Dauguvos upę, o šiaurėje – į mišką ir pelkes. Ruošdamasis mūšiui, didysis etmonas K. Radvila Perkūnas apie 500 karių paliko toliau blokuoti apsuptus švedus, o likusius beveik 3 tūkst. karių su 9 pabūklais padalino į keturias dalis. Vengdamas susidūrimo su pajėgiais švedų pėstininkais, didžiąją savo pajėgų dalį jis dislokavo centre ir dešiniajame sparne. Centre atsidūrė pagrindinės pajėgos – apie 1 tūkst. sparnuotųjų husarų, vadovaujamų lauko etmono J. K. Chodkevičiaus ir Jonušo Radvilos (didžiojo etmono sūnaus), o už jų – artilerija ir dalis pėstininkų. Dešiniajame sparne išsidėstė Lietuvos didžiojo maršalkos Kristupo Dorohostaiskio sparnuotieji husarai. O kairiajame sparne atsidūrė Pernu pilininko Petro Stabrovskio kavalerija ir pėstininkai.

Didysis etmonas įsitaisė ant kalvos, buvusios keli šimtai metrų už pagrindinių pajėgų, nuo kurios galėjo stebėti mūšio lauką.

Švedų karvedys K. Julenjelmas ėmėsi kai kurių taktinių gudrybių. Savo kariuomenės pozicijų centre jis išrikiavo pėstininkus, kuriems apsaugoti buvo supilti pylimai ir pastatytos medinės užtvaros. Už pėstininkų paslėpė visas 17-ka patrankų, tikėdamasis, kad lietuvių kavalerija atakuos neva silpnai apgintus pėstininkus ir pateks po artilerijos ugnimi. Visą savo kavaleriją padalino pusiau ir išdėstė abipus pėstininkų: kairiajame sparne – suomių reitarus, o dešiniajame – švedų Livonijos pulkus. Dešinįjį švedų sparną taip pat saugojo gurguolės vežimų užtvara, pastatyta lygiagrečiai miškui. Vėliau pastebėjęs, kad lietuvių pajėgos koncentruotos į kairįjį švedų flangą, K. Julenjelmas suprato, kad dislokuodamas kariuomenę padarė didelę klaidą, nes dėl siauro mūšio lauko negalėjo per visą fronto plotį manevruoti savo pajėgomis.

Jonas Karolis Chodkevičius su sparnuotaisiais husarais prie Chotino pilies. Dail. Wojciech Kossak. 1936 m. Fot. Krzysztof Wilczyński. Varšuvos nacionalinis muziejus

Neturėdamas laiko ir galimybių pergrupuoti dalinių, K. Julenjelmas nutarė įgauti taktinį pranašumą pirmasis apšaudydamas iš pabūklų ir atakuodamas didžiausią pavojų švedams keliantį Lietuvos kariuomenės kairįjį sparną. Tačiau suomių reitarų puolimą K. Dorohostaiskio husarai atrėmė ir kontratakuodami nubloškė atgal. Tada K. Julenjelmas atakavo kairiajame lietuvių sparne esančius kavalerijos ir pėstininkų dalinius, kurie, neatlaikydami švedų spaudimo, ėmėsi trauktis. Tačiau jiems į pagalbą išsiųstas rezerve stovėjęs J. Radvilos sparnuotųjų husarų pulkas išskaidė puolančios švedų Livonijos kavalerijos gretas ir privertė raitelius iš mūšio lauko sprukti ir pasislėpti šalia esančiame miške. O artilerijos palaikomi lauko etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vedami sparnuotieji husarai, drąsiai įveikdami gynybinius pylimus ir užtvaras, atakavo atkakliai besikaunančius švedų pėstininkus ir juos dengusius raitelius, priversdami juos pasiduoti arba žūti.

Mūšio metu žuvo apie 2 tūkst. švedų, o Kuoknesėje apgulta 1 tūkst. 800 karių įgula pasidavė. Lietuviai neteko nuo 100 iki 200 karių. Lietuvių sėkmę nulėmė staigus sparnuotųjų husarų puolimas, laiku į mūšį mestas rezervas ir tinkamai panaudota artilerija. Švedai tikėjosi Kuoknesės įgulos pagalbos, tačiau Oto Denhofo vadovaujami lietuvių pėstininkai sugebėjo ją užblokuoti mieste. Šis mūšis laikomas garsiausia sparnuotųjų husarų pergale. Šiek tiek vėliau gyvenęs prancūzų kavaleristas Fran?ois-Paulin Dalairac (1626–1689) atsiminimuose apie šiuos Lenkijos ir Lietuvos karius rašė: „Husarai čia yra pirmieji karalystės kariai, panašiai kaip asmens sargybiniai Prancūzijoje; tai neginčijamai pati dailiausia kavalerija Europoje, tiek dėl puikaus vyrų stoto bei dailių žirgų, tiek dėl didingos aprangos bei prakilnių ginklų.“

Kuoknesės pergalė sustabdė švedų veržimąsi į Livonijos kunigaikštystės gilumą ir padėjo atlaikyti Rygos apgultį. Po pergalės Kuoknesėje didysis etmonas K. Radvila Perkūnas be didelio vargo atsiėmė iš švedų Cėsių tvirtovę, bet toliau pergalingo žygio pratęsti nebuvo lemta. Valstybei nesugebant išmokėti samdiniams atlyginimo, kariai ėmė skirstytis, o kitus pradėjo persekioti karų palydovės – epideminės ligos. Rugpjūčio viduryje K. Radvilai Perkūnui buvo belikę 1 tūkst. 400 karių, su kuriais jis atvyko į pagalbą švedų apsuptai J. fon Farensbacho vadovaujamai Rygos įgulai. Tik prie Rygos priartėjus J. Zamoiskio vadovaujamai kariuomenei, miesto apgultis buvo nutraukta. Jai vadovavęs karvedys Karolis grįžo į Švediją ruoštis naujoms kovoms, o per pirmąją karinę kampaniją užkariautoms Livonijos tvirtovėms ginti paliko apie 7 tūkst. 400 karių, vadovaujamų grafo Johano Nasau.

Kuoknesės mūšis buvo ne tik pirmasis stambus susirėmimas Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos kare dėl Livonijos žemių ir viešpatavimo Baltijos jūroje, bet ir pirmoji Lietuvos lauko etmono ir Kretingos dvarininko Jono Karolio Chodkevičiaus pergalė. Jai įamžinti pagrindinėje savo valdoje Liachavičuose ir Kretingoje 1602 m. jis pastatė katalikų bažnyčias.

Spėjamas Kretingos miesto vaizdas XVIII a. pradžioje: kairėje – vienuolyno bažnyčia, dešinėje – koplytėlė Kretingos kaimo kapinėse (?). Pagal 1701 m. švedų autoriaus piešinį.

Pirmoji Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, kaip tuo metu buvo įprasta, iškilo kaimo kapinėse, veikusiose Akmenos dešiniajame krante, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės dešinėje pusėje. Kaip atrodė šie pirmieji kretingiškių maldos namai, duomenų neišliko. Manoma, kad tai buvusi žemaičių kraštui būdinga medinė, išilgintos apsidės arba kryžminio plano koplyčia su masyviu, šiaudais ar skiedromis dengtu stogu. Pastatęs bažnyčią, fundatorius įsteigė Kretingos katalikų parapiją, kuriai priskyrė jam pavaldžių Kretingos valsčiaus kaimuose gyvenusių žemdirbių šeimas.

Naująja bažnyčia ir parapijiečiais J. K. Chodkevičius patikėjo rūpintis 1602 m. Radome mažesniųjų brolių observantų Lenkijos provincijos kapituloje įkurtam Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynui. Didžiojo karvedžio sumanymu, bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynas su bažnyčia turėjo tapti katalikiškosios reformacijos židiniu ir priešakine katalikybės tvirtove protestantiškosios Prūsijos pasienyje. Šiai misijai įgyvendinti Kauno bernardinų vienuolyno gvardijonas Andrejus Grondskis į Kretingą išsiuntė 10 vienuolių: 8 kunigus ir 2 brolius. Vienų šaltinių teigimu, jie apsigyveno šalia kapinių pastatytame mediniame vienuolyne, o pasak kitų – laikinai įsikūrė Kretingos dvare.

Kitapus Akmenos upės priešais kuriamą miestą J. K. Chodkevičiui su žmona Sofija pastačius mūrinį vienuolyną su bažnyčia, senoji bažnytėlė nuo 1617 m. atliko kapinių koplyčios funkciją, kol sunyko arba per antrąjį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą sudegė. Jai atminti nuo seno kapinėse buvo statoma ir atnaujinama koplytėlė, o 2003 m. pastatyta trimituojančio angelo skulptūra, sukurta kretingiškio tautodailininko Adolfo Viluckio.

Julius KANARSKAS

Istorikas

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas