Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 5 %
Naktį18°C debesuotumas 2 %
Komentarų topas

Žudgalio praeities mozaika

  • Žemė ir ūkis
  • 2021-01-29
Monumentalus kryžius, pastatytas 1920 m. Alekso Gvazdausko (Kazimieros Skersienės) sodybos kieme. Fot. Julius Kanarskas, 1985 m.

Į vakarus nuo Salantų miesto, Erlos-Salanto upių senslėnyje ir už jo kylančioje aukštumoje, plyti Žudgalis. Tai daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją skaičiuojantis kaimas, kurio praeitį mena palei Ateities gatvę tebestovinčios sodybos, kryžkelėje rymanti koplytėlė bei prie kelio į Salantus veikusios senosios kapinės.

Upelis varliagyvių garbei

Šiandien kaimui priklauso 212,10 ha žemės, kurioje stovi 8 sodybos. Pagal teritorijos dydį iš trisdešimt keturių Imbarės seniūnijos kaimų Žudgalis yra dvidešimt penktas, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.

Daugiau kaip pusė kaimo žemės – apie 120 ha – plyti Erlos-Salanto upių senslėnyje. Šioje dalyje dominuoja pievos ir dirvonuojanti žemė. Šiauriniame pakraštyje, tarp gyvenvietės ir Alkos kalno, plyti Erlomis vadinamos durpingos pievos, kaskart pavasarį ir per rudenines liūtis patvinstančios ir tampančios sunkiai praeinama pelke. Šia pievų dalimi Erlos link teka Alkupis, skiriantis Žudgalį nuo Alko (Alkos) kaimo. Nuo Erlų Salanto link teka vasaromis išdžiūvantis Varlupis. Pasakojama, kad šis upelis – dirbtinis, atsiradęs Salantų dvaro savininkų paliepimu iškasus melioracijos kanalą Erlų pelkėms nusausinti. Pavasariais jame atsirasdavo gausybė varlių, kurių kvarkimas plačiai pasklisdavo apylinkėje. Todėl naująjį upelį vietiniai praminė šių beuodegių varliagyvių garbei.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.

Žudgalio kaimo 1895–1915 m. planas. Ištrauka iš 1915 m. Vokietijos kariuomenės kartografinės tarnybos parengto topografinio Salantų apylinkių žemėlapio.

Atokiose Pesčių ganyklose įsikūrusi nausėdija

Archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad kaimo teritorijoje, prie Erlos-Salanto upių senslėnio, pirmieji žmonės gyveno jau I–VII amžiais. Apie tai liudija valstiečio Vasiliauskio lauke rastas ir apie 1898 m. į Kalnalio šv. Lauryno bažnyčioje tarnavusio kunigo Juozapo Žiogo asmeninę senienų kolekciją patekęs akmeninis skiltuvas, kuris šiuo metu saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Rašytiniai istorijos šaltiniai liudija, kad Žudgalio kaimas kaip žemdirbių gyvenvietė atsirado vėlokai – XVIII amžiuje. Anksčiau čia driekėsi didžiausio Salantų dvarui priklausiusio Pesčių kaimo žemės, kurios tuo metu šioje vietoje ribojosi su Salantų, kitaip vadintų Grebšiais, taip pat Erlėnų ir Juodupėnų kaimais. Šiame Pesčių užkampyje plytėjo krūmais, pavieniais medžiais ir giraitėmis apaugusios bendrosios ganyklos. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir daugėjant žemdirbyste užsiimančių gyventojų, dvarininkai naujakuriams leido įsisavinti iki tol dirvonavusius lendimus bei iškirstų miškų žemę. Tokiu būdu Pesčių kaimo šiaurės rytinėje žemių dalyje buvusiuose plėšimuose XVIII a. susiformavo užusienis – kelių sodybų nausėdija, pavadinta Žudgaliu.

Vietovardžio etimologija nėra aiški. Manoma, kad jis susideda iš dviejų žodžių: pirmojo naujakurio Žudžio (Žudys) vardo, taip pat žodžio „galas“ vedinio, taikliai apibūdinančio atkampią nausėdijos vietą Pesčių kaimo teritorijoje. Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis lenkiškai rašomas Żuty, Żudgale, vokiškai – Shudkale, lietuviškai – Žudgaliai, Žūdgalis, Žutgalis, Žudgalis. Žemaičiai kaimo vardą taria Žodgalės, taip pat – Žodgalē. Vardo formų įvairovė liudija, kad seniau kaimas turėjo būti vadinamas daugiskaitine forma – Žudgaliais, o tik vėliau prigijo vienaskaitinė forma. Vienas seniausių lenkiškai užrašytų kaimo vardų Żuty (Žutai) leidžia vietovardį sieti ir su žodžiu „žūtis“, kurio reikšmės yra pražūtis, prapultis; labai sunki būklė, vargas, kankynė; kas vargsta sunkiai dirba“. Nausėdijos naujakuriams tikrai teko labai sunkiai ir kankinančiai dirbti bei vargti, kol atokiai esančiuose plėšimuose jie išrovė krūmus ir medžių kelmus, išrinko riedulius, nusausino pelkėtas balas ir pavertė dirvonus derlinga dirbama žeme.

XIX a. pabaigoje Vasiliauskio žemės sklype rastas I–VII a. akmeninis skiltuvas, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

Baudžiavos atsikračius

Nausėdijos žemdirbiai buvo grafo Juozapo Tiškevičiaus Grūšlaukės dvaro prievolininkai, už išsinuomotą žemę baudžiavines prievoles iki 1861 m. atlikę šio dvaro ūkiniame padalinyje – Pesčių palivarke. Dvasiniais žemdirbių reikalais rūpinosi Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai. Būtent Salantų parapijos 1821 m. vizitacijos akte pirmąkart buvo įrašytas Žudgalio kaimo vardas.

Kartografinė medžiaga liudija, kad kaimo sodybos telkėsi aplink centrinėje žemių dalyje esančią kryžkelę, abipus kelio Žudgalis–Pesčiai. Kryžkelėje nuo seno stūksojo aukštas, monumentalus, ąžuolinis kryžius, šalia kurio vėliau buvo pastatyta medinė koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra. Į šiaurę ir pietus nuo kryžkelės 1821–1846 m. stovėjo 7 sodybos. Jose 1845 m. gyveno 79 katalikai: 40 vyrų ir 39 moterys. Tai buvo Dementijaus ir Elžbietos Petrauskių, Motiejaus ir Marijos Norvilų, Antano ir Petronėlės Buivydų, Ignoto ir Barboros Vasiliauskių, Motiejaus ir Petronėlės Krištapavičių, Juozapo ir Marijonos Bernių, Norėjaus ir Teklės Skėrių, Bonifaco ir Barboros Baužinskių, Teodoro ir Onos Bernių, Prano ir Elžbietos Retkų šeimos. Nuolat kaime gyvenančių ir ūkininkaujančių žemdirbių šeimas sudarė iki 43 žmonių, o likę buvo laikinai apsigyvenę samdiniai ir įnamiai arba karšinami ūkių šeimininkų tėvai.

Į rytus nuo gyvenvietės, kelio į Salantus dešinėje pusėje, aukštumos pakraštyje esančioje pakilumoje, veikė retai naudojamos kaimo kapinės. Jose iki XX a. pradžios retsykiais be kunigo buvo laidojami kaimo gyventojai: užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, kurių nepriimdavo į Salantų parapines kapines. Kapinaites žymėjo ąžuoliniai kryžiai.

Panaikinus baudžiavą, žemdirbiai tapo luominę savivaldą turinčiais Grūšlaukės, nuo 1880 m. – Salantų valsčiaus valstiečiais, priklausančiais Pesčių bendruomenei (seniūnijai). Valsčiaus valdybos būstinė įsikūrė šalia buvusiame Naujųjų Salantų kaime, šalia kelio į Žudgalį, todėl savo reikalų spręsti valstiečiams nereikėjo vykti toli. 1866 m. kaime buvo 8 katalikų sodybos, o per pobaudžiavinę žemės reformą atsirado dar pora naujakurių ūkių. Todėl, 1895–1915 m. duomenimis, čia buvo 10 sodybų, kuriose 1902 m. gyveno 58 valstiečiai. Po Pirmojo pasaulinio karo, greičiausiai pasikeitus kaimo riboms, sodybų sumažėjo, ir per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. Žudgalyje buvo įregistruoti 8 ūkiai ir 64 gyventojai.

Prie kelio į Salantus pastatyta koplytėlė su Čenstakavos Švč. Dievo Motinos paveikslu. Fot. Juozas Mickevičius, 1971 m.

Pavadinimus pateisina vieta

Tuo metu kaimo žemių šiaurės rytiniame pakraštyje, Erlos senslėnyje, plytėjo Velenijomis vadinamas durpynas, kuriame apylinkės kaimų gyventojai ir salantiškiai kasdavo durpes kurui ir trąšoms. Į pietus nuo durpyno, apie 40 hektarų plote, driekėsi pora šienaujamų pievų, kurių didesnioji vadinta Pelkale (Pelkele), o mažesnioji – Papilale. Dar dvi nedidelės pievos buvusios abipus kelio į Salantus: kairėje – apie 5 hektarų dydžio Lonkos (Lankos), o dešinėje – apie 3 hektarų dydžio Kalvalės (Kalvelės).

Šiaurės vakarinėje kaimo dalyje, kelio į Juodupėnus dešinėje pusėje, plytėjo Kadagynas – kadagių, žolių ir krūmų kupstais apaugusios ganyklos. Už Kadagyno buvusi Kiesoutie (Kėsuotė) – drėgna, neišdžiūvanti dirva, pilna kupstynų. Šiaurinėje kaimo pusėje dirvonavo Pašalutinės atkalnė.

Tarp kelių Salantai–Juodupėnai ir Salantai–Darbėnai bei tarp Erlos-Salanto upių senslėnio ir kelio Žudgalis–Pesčiai driekėsi Tarpaliai (Tarpeliai) – apie 20 hektarų ariamos žemės. Šiaurėje ji ribojosi su Senkapiais vadinama pieva ir ariama žeme. Taip ši vietovė buvusi pavadinta todėl, kad čia veikusios senosios kapinės, kurias žemės sklypo savininkas tarpukariu išlygino ir suarė. Kaimo pietvakariniu pakraščiu į Grūšlaukę ir Darbėnus einantis žmonių rankomis supiltas vieškelis vadintas Kasiniu, todėl šalia jo esančios apie 15 hektarų ariamos žemės gyventojai pavadino Pakasiniu.

Per Lietuvos žemės reformą kaimo žemė buvo išskirstyta į 10 vienkieminių ūkių. Septynių ūkių sodybos liko stovėti senojoje vietoje abipus kelio Žudgalis–Pesčiai netoli kryžkelės, viena naujakurių sodyba iškilo šiaurinėje dalyje prie atkalnės, kita – pietrytiniame pakraštyje netoli Varlupio, o trečioji – pietvakariniame pakraštyje, netoli vieškelio Salantai–Darbėnai.

Kryžiai ir koplytėlės – sodybų sargai

Tarpukariu gyventojai atnaujino kryžkelėje stovėjusią koplytėlę, kurios kraigą papuošė dviem kaltiniais kryželiais, o frontone nutapė Kristaus kankinimo įrankius: kryžių, kopėčias, plaktuką, reples ir ietį. Į koplytėlę buvo perkelta senoji XIX a. antrosios pusės nežinomo Salantų parapijos liaudies meistro sukurta maldos pozoje stovinčios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra.

Nauji smulkiosios architektūros memorialiniai statiniai, ypač monumentalūs kryžiai, stovėjo daugelyje kaimo sodybų – kiemuose arba prie gatvės. Aukštas kryžmiškas ąžuolinis kryžius, kurio šonus puošė stilizuotų lelijų motyvo ornamentas, 1920 m. iškilo Alekso Gvazdausko sodyboje. Nauja koplytėlė buvo pastatyta ir kelio į Salantus dešinėje pusėje, kaimo žemių rytiniame pakraštyje. Jos viduje buvo pakabinta stebuklingu laikomo Čenstakavos (Lenkija) Dievo Motinos paveikslo kopija, o koplytėlės frontoną puošė virš nutapyto rožių pusvainikio esanti stilizuota Marijos monograma bei užrašas: „Tau križiais sodybų darželiuos / Tau pirmosios gėlės žydies!“.

Tarpukariu atnaujinta kryžkelės koplytėlė ir XIX a. daryta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo skulptūra. Fot. Julius Kanarskas, 1985 m.; Juozas Mickevičius, 1971 m.

Pokariu Velenijų durpyno duobėse stribai ir enkavedistai slapta pakasdavo Salantų valsčiuje žuvusių arba NKVD-MGB Salantų poskyrio būstinėje nukankintų partizanų kūnus.

Sovietizacijos ir kolektyvizacijos laikotarpiu kaimas ėmė nykti. 1959 metais jame gyveno 38 žmonės, t. y. beveik perpus mažiau nei per 1923 m. surašymą. Tiesa, sovietmečiu tarp senosios kaimo gyvenvietės dalies ir Salantų–Darbėnų vieškelio prie pagrindinės gatvės atsirado pora naujų sodybų, tačiau per tą laiką neliko kelių vienkieminių sodybų. Iki Atgimimo kaime nuolat gyveno nuo 26 iki 37 žmonių, o 2011 m. surašymo duomenimis tebuvo likę 7 vyrai ir 6 moterys.

Kaimo kryžkelėje stovinti koplytėlė su Marijos skulptūra 1976 m. buvo registruota vietinės reikšmės dailės paminklų registre (unikalus objekto kodas 20213). Dailės paminklu tais pačiais metais paskelbtas ir Alekso Gvazdausko (Kazimieros Skersienės) sodybos monumentalus kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (unikalus objekto kodas 20214). Šiaurinė ir rytinė kaimo dalys iki Ateities gatvės patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką, o fliuvioglacialiniame Erlos upės senslėnyje esanti teritorija saugoma kaip sudėtinė Erlos geomorfologinio draustinio dalis.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas