Pajūrio naujienos
Help
2021 Gegužė
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną25°C debesuotumas 8 %
Naktį11°C debesuotumas 15 %
Apklausa

Ar Kretingos rajono meras, Savivaldybės taryba ir administracija įstengs dirbti sutartinai?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Julijos Lūžaitės ir Liudviko Eglinskio vestuvių dalyviai. 1939 m. vasario 19 d.

Kartenos seniūnijos rytiniame pakraštyje, abipus Karkluojės upelio ir kelio Gaudučiai–Kuliai, plyti Kupšių kaimo žemės. Tai – nedidelis, kelių šimtmečių istoriją skaičiuojantis Kartenos valsčiaus ir parapijos kaimas, išaugęs miškingoje Kartenos (Sendvario) dvaro žemėje. Pirmieji naujakuriai Karkluojės pakrantėse ėmė kurtis XVII a. pabaigoje arba XVIII a. pirmoje pusėje, Kartenos dvarininkams ėmus eksportui ir vidaus rinkai kirsti netoli Alanto ir Karkluojės upių santakos augusį dvaro mišką, vadintą Girale. Iš dvaro išsinuomotus ir plėšiniais paverstus miško sklypus dar ilgai kaimo žemdirbiai vadino Giralėmis arba Pagiraliais. Atsiradus kaimui, mišką imta vadinti Kupšine.

Rašytiniuose šaltiniuose Kupšių (lenk. Kupsze) kaimas sutinkamas nuo XIX amžiaus. Neabejotina, kad jo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Kupšio pavardės. Ši pavardė kildintina iš žemaičių žodžio „kupčius“ – pirklys. Tai sufleruoja, kad pirmasis naujakurys galėjo būti ne žemdirbys, o pirklys, išsipirkęs iš dvaro teisę išsikirsti ir išvežti pardavimui dalį miško.

Kaimas kūrėsi prie Karkluojės, atokiau į rytus nuo jos santakos su Alantu. Abipus upelio XIX a. pirmoje pusėje stovėjo 6, o XIX a. viduryje – 5 baudžiauninkų sodybos. Keturios sodybos telkėsi ties dešiniajame krante buvusia kryžkele, o pora vienkiemių stovėjo atokiau į rytus, abipus upelio.

Už išsinuomotą žemę žemdirbiai ėjo lažą grafų Pliaterių Kartenos dvare – Sendvaryje. Žemdirbių ir jų šeimų narių dvasiniais reikalais rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dvasininkai. Mirusius artimuosius laidojo Kartenos parapijos kapinėse. Tik prieš save ranką pakėlusius kaimynus, nekrikštytais mirusius kūdikius ir užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas be kunigo palaidodavo šalia esančiuose Gaudučių kapeliuose.

Panaikinus baudžiavą, žemdirbiams leista išsipirkti dirbtą žemę. Iš viso kaime buvo išmatuoti 36 žemės rėžiai, už kuriuos išperkamuosius mokesčius grafams Pliateriams 1870 m. mokėjo 28 valstiečiai. Iki Pirmojo pasaulinio karo didesnių pokyčių kaime neįvyko. Tarp 1895 m. ir 1915 m. jame stovėjo 7 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 61 valstietis. XX a. pradžioje stambiausi ūkininkai buvo Pranciškus Jedenkus, Antanas Domarkas ir Antanas Lūža, ūkį perdavęs sūnui Juozapui.

XIX a. statytas valstiečio namas Kupšių kaime. 1955 m.

Ūkių padvigubėjo tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijoje gyvenusiai Kartenos dvarininkei Sofijai Viliopolskai pradėjus išpardavinėti savo žemes. Todėl 1923 m. Kupšiuose jau buvo 13 sodybų ir 87 gyventojai. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1927 m. visa žemė buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius, kurių skaičių papildė bendrosiose ganyklose suformuotos trys nausėdijos.

Vieni stambiausių kaimo ūkininkų tebebuvo Aleksandras ir Juozapa Jedenkai. Pasakojama, kad Juozapa bičiuliavosi su Plungės kunigaikščiais Oginskiais, kartais nuvykdavo pas juos brikele, vežina įvairių gėrybių. Aleksandras per Pirmąjį pasaulinį karą pabuvojo vokiečių nelaisvėje, po kurios sirguliavo. Mirė nuo širdies ligos 1936 m. gruodžio 22 d., pragyvenęs 49 metus. Didžioji ūkio dalis – 20 ha atiteko sūnui Kazimierui, o sūnūs Julijonas ir Apolinaras gavo po 7 ha žemės. Be sūnų, šeimoje užaugo 4 dukros: Stanislava, ištekėjusi už Vaclovo Joneckio, Aniceta, Agnieška ir Morta. 41 metų našlė Juozapa 1939 m. vasario 19 d. antrąkart ištekėjo už 58 metų našlio Pranciškaus Narkaus, 1935 m. palaidojusio savo 50-metę žmoną Konstanciją, našlaičiais palikusią sūnų Konstantiną, dukras Karoliną ir Petronėlę.

Kitų stambių ūkininkų Domarkų šeimos galva Juozapas mirė nuo plaučių ligos 1938 m. kovo 30 d., pragyvenęs 54 metus. Našle liko žmona Marijona, o našlaičiais – vaikai Juozapas, Antanas, Julijonas, Morta, Alfonsas, Pranciškus ir Fortūnatas. Julijonui atiteko 28 ha, o Juozapui – 12 ha žemės.

Prie stambiausių ūkininkų priklausė 30 ha savininkas Juozapas Lūža. Su žmona Karolina jis susilaukė sūnų Juozo ir Antano bei dukterų Severinos, Aleksandros ir Julijonos. Žmonai 1926 m. kovo 29 d. per gimdymą mirus, Juozapui ūkyje tvarkytis padėjo antroji žmona Barbora. Duktė Severina ištekėjo už Aleksandravo ūkininko Liudviko Eglinskio, tačiau 1938 m. gegužės 31 d. ją ištiko mamos likimas: gimdydama tėvų namuose mirė. Jos sūnų Antaną auginti ėmėsi sesuo Julijona, 1939 m. vasario 21 d. ištekėjusi už buvusio sesers vyro Liudviko Eglinskio.

Plungės mokytojų seminarijos auklėtinis Juozas Lūža. Fot. M. Berkovičius. 1934 m.

Vyriausiąjį sūnų Juozą Lūžą, gimusį 1911 m. spalio 17 d., tėvai išleido į mokslus. Jis mokėsi Kartenos pradinėje mokykloje, Kretingos progimnazijoje ir Plungės mokytojų seminarijoje. Vėliau studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, kurią baigęs tapo diplomuotu agronomu. Nuo 1936 m. dirbo Jaunųjų ūkininkų ratelių instruktoriumi Marijampolės ir Klaipėdos apskrityse, akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ žaliavų skyriaus vedėju. Laisvu metu spaudoje skelbė ūkininkams skirtus patarimus apie cukrinių runkelių auginimą ir ūkininkavimą. Baigiantis karui, su žmona ir dukra pasitraukė į Angliją, dirbo pramonės įmonėse, lietuvių „Nidos“ knygų klubo spaustuvės linotipininku, redagavo knygas ir laikraštį „Europos lietuvis“, dalyvavo Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veikloje.

Gimtajame ūkyje pasiliko 1913 m. vasario 2 d. gimęs jaunėlis sūnus Antanas. Po 1936–1937 m. atliktos privalomos karinės tarnybos 6-ojo Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulko ryšių kuopoje, jis ėmėsi tėviškėje ūkininkauti, o 66-erių metų tėvui Juozapui Lūžai 1939 m. sausio 5 d. mirus, tapo ūkio šeimininku. Jo sodyboje stovėjo gyvenamasis namas (žem. troba) ir 4 pagalbiniai-ūkiniai pastatai, buvo iškasti 2 šuliniai – gerasis šeimynai ir prastasis gyvuliams girdyti, o kieme stūksojo didelis medinis kryžius. Į savo namus šeimininkauti iš Plungės valsčiaus Narvaišių kaimo parsivedė penkeriais metais jaunesnę Juzefą Valančiūtę, su kuria Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 1939 m. vasario 19 d. jį sutuokė parapijos klebonas Jurgis Rutkauskas.

Be minėtų ūkininkų, prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais Kupšiuose gyveno Antanas ir Petrė Spučiai, Antanas ir Stasė Symės, Leonas ir Kazimiera Brazdeikiai, Pranas ir Jadvyga Razmai, Juozas Kumpis, Kundrotas, Kubilius, Šlyžius, Puplesiai, kalvis Ignas Stončius su žmona Kazimiera, Vaclovas ir Aniceta Stončiūtė Butkai, bežemis kaimo stalius Juozas Stončius ir kt.

Kaimo centrine dalimi nuo Mamių Lygnugariškių kaimo link tekėjusį Karkluojės upelį vietiniai kitaip dar vadino Karkluva. Aukštame jo skardyje žioji didžiulė duobė. Pasakojama, kad kitą kartą Kupšiuose gyvenęs labai turtingas pirklys, turėjęs gausybę aukso. Vieną ankstų rytą samdinys bernas pamatęs, kaip pirklienė išvilkusi iš namų pilną vonią auksinių pinigų ir užkasusi tame skardyje. Nuo to laiko ne vienas lengvo uždarbio ieškotojas naktimis bandė laimę ieškodamas paslėptų pirklio lobių, o jų išraustą beveik 30 kv. metrų dydžio duobę žmonės praminė Auksaduobe.

Karkluojės dešiniojo kranto daubas ir kalvas apėmė šienaujamos pievos. Jas žmonės vadino Būgninėmis, kadangi kalvos kyšojo virš daubų tarsi būgnai. Kairėje upės pusėje besidriekianti ariama žemė vadinta Lankale. Esą, seniau šioje vietoje buvusi didelė lanka, o upeliui pragraužus dabartinę vagą ir atskyrus nedidelį lankos kraštelį, šis buvęs pavadintas Lankale. Tame pačiame krante apie 5 ha užėmė Žvizdru vadintas laukas, kuriame dominavo smulkus žvyras. Netoliese buvusi Siaureliu vadinama Karkluojės vagos ir ariamos žemės juosiama pievelė. Dar viena pieva, kurios paviršius buvo lygus tarsi kluono grendymas, buvo vadinama Kluonais (Kluonā) arba Kluonaliu (Klounalis). Šalia kaimo kelio, Aleksandro Jedenkaus žemėje žaliavusi pakraščiuose tuopomis apaugusi pievelė vadinta Pečaliu.

Tremtiniai Antanas ir Juzefa Lūžos su sūnumi Antanu (dešinėje) Balaganoko gyvenvietėje, Bodaibo r., Irkutsko sr. Fot. Antanas Lūža, 1957 m.

Šiaurės rytinis kaimo pakraštys, kuriame ribojosi Gaudučių, Raštų ir Kupšių kaimų pievos ir dirvos, vadinosi Upiais (Opē). Iš Upių Gaudučių link tekėjo Alanto intakas Rupšupis (Ropšopis).

Alantą kaimo žemės siekė Kupšių pietvakariniame pakraštyje, kur apėmė dalį upės dešiniojo kranto klonyje buvusių pievų. Jas ir šalia plytėjusią ariamą žemę valdė ūkininkas Juozapas Lūža, todėl jos buvo pavadintos Lūžine (Lūžėnė). Slėnyje esančioje pelkėtoje, apie 120 kv. metrų ploto Lūžinės dalyje nuolat stovėjo rudas, geležies rūdis primenantis vanduo, davęs vietovei Rūdijų (Rūdėjos) vardą. Šioje pelkėje įsmuko ne vienas žmogus, todėl ją kitaip dar vadino Smukle. Vidury Rūdijų apie 2 ha dydžio plotą apėmė Bubeliškės. Esą, šioje vietoje, leisdamasis keliu nuo skardžio į upės slėnį, arkliams pasibaidžius iš vežimo iškrito ir sprandą nusisuko bubelis, t. y. mažažemis trobelninkas.

Bubeliškėse buvusi Gyvuoju šaltiniu vadinama versmė, iš kurios tarsi virdamas burbulais tryško raudonas vanduo.

Į šiaurę-šiaurės vakarus nuo Lūžinės plytėjo Lūžtys – daugiausia krūmais bei medžiais apaugusios pievos, taip pat dalis ariamos žemės. Pasakojama, kad seniau čia augęs miškas, kuriame buvę pilna išvirtusių ir perlūžusių medžių. Pro Lūžtis nuo Lubių kaimo per Vosyliaus, Jedenkaus, Lūžos ir Domarko žemes link Karkluojės tekėjo Pievupalis (Peivopalis). Jo skardyje buvę gausybė urvų, kuriuose mėgo veistis gyvatės, vietinių vadinamos kirminais. Dėl to šalia buvusią šienaujamą ir ariamą lygumą pradėta vadinti Kirminine.

Iš Spučio laukų šaltiniuotomis balomis tekėjo kitas Karkluojės intakas – Rudupalis (Rodopalis). Aukštupyje jo vanduo buvo švarus ir skaidrus, o tekėdamas Jedenkaus žemės sklype buvusiomis rūdžių spalvos balomis paruduodavo.

Skaudūs pokario įvykiai neaplenkė ir Kupšių. 1948–1949 m. iš kaimo buvo ištremtos 6 ūkininkų šeimos, kurias sudarė 19 asmenų. Pirmieji 1948 m. pradžioje į Tomską išvežti Kajetonas Jedenkus ir Kartenoje gyvenusi žmona Ona. Per didžiausią Lietuvoje trėmimo operaciją „Vesna“ gegužės 22 d. gimtuosius namus paliko Ignas Stončius su žmona Kazimiera, atsidūrę Krasnojarsko rajone. Net 4 šeimos namų neteko ir į svetimą kraštą prievarta iškeliavo per 1949 m. kovo–balandžio mėnesiais vykusią trėmimo operaciją „Priboj“. Jos metu į Krasnojarsko kraštą buvo ištremti Kazys Jedenkus su žmona Juzefa, dukra Veronika ir sūnumi Viliumi, į Irkutsko sritį – Leonas Brazdeikis su žmona Kazimiera, vaikais Leonu ir Elvyra, Pranciškus Narkus su dukra Petronėle bei Antanas Lūža su žmona Juzefa, sūnumi Antanu ir dukrele Regina. Ona Jedenkienė, Pranciškus Narkus ir Ignas Stončius atgulė amžinam poilsiui Sibiro žemėje. Kitiems tremtiniams likimas buvo palankus ir jie 1956–1958 m. buvo paleisti. Pokariu kaimas tragiškai neteko dar vieno savo gyventojo: buvo nušautas Julijonas Jedenkus.

1940 m. gimęs Antano ir Juzefos Lūžų sūnus Antanas tremtyje susidomėjo fotografija, kuri tapo didžiausiu jo pomėgiu, padėjusiu įamžinti ir į tėvynę parvežti vertingos informacijos apie tremtinių gyvenimą ir darbus. Grįžęs iš tremties, jis dirbo statybose, o laisvalaikiu – fotografavo. Pagaliau 1985 m. jam tapus Kretingos muziejaus fotografu, pomėgis virto profesija, kuriai Antanas paaukojo porą savo gyvenimo dešimtmečių.

Tremtys, žemės ūkio kolektyvizacija ir šalies industrializacija neigiamai paveikė kaimo demografiją. Praėjus beveik 50-čiai metų nuo 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo, 1970 m. Kupšiuose buvo belikę tik pusė buvusios populiacijos – 42 žmonės. Įsibėgėjus sovietinei melioracijai, per kitus du dešimtmečius kaimą apleido didžioji dauguma gyventojų, iš kurių 1989 m. buvo belikę tik 2 žmonės. Nuo 2001 m. Kupšiuose registruotų gyventojų nebeliko.

Šiandien kaimas apima 245,99 ha teritoriją, kuri ribojasi su Gaudučių, Lubių, taip pat ištuštėjusių Lygnugariškių, Eitučių ir Mamių žemėmis. Pagal plotą iš 20 kaimų Kartenos seniūnijoje Kupšiai užima garbingą 14-tąją vietą. Centrinėje dalyje prie Karkluojės upelio, Domarkų sodybvietėje atstatyta ir registruota vienintelė sodyba. Tad tikėkimės, kad ji prikelsianti naujam gyvenimui dar neseniai klestėjusį darbščių žemaičių žemdirbių kaimą.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas