Pajūrio naujienos
Help
2021 Balandis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 3 %
Naktį9°C debesuotumas 7 %
Apklausa

Ar kiekvienas rajono Savivaldybės tarybos narys turėtų atsiskaityti rinkėjams?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Ant Gaidžio kalno stovinti koplyčia pastatyta 1937 m.

Šalia Salantų miesto Kretingos rajone, Salanto slėnyje, stūksanti kalvelė, vertinga kaip archeologinė, istorinė, mitologinė, sakralinė vieta, nuo seno vadinama Gaidžio kalnu, arba Gaidžio kalva. Iš kur kilo šis pavadinimas, domėjosi etnologas, mitologas, profesorius dr. Rimantas Balsys, Salantų regioninio parko surengtoje konferencijoje perskaitęs pranešimą „Gaidys ant Salantų kalvos: tradicinis folkloras ir jo refleksijos“.

Salantų regioniniame parke gausu piliakalnių, senovės gyvenviečių, pagonių šventviečių, kapinynų, apeiginių akmenų. Siekiant aktualizuoti šių objektų lankymą, pristatant jų pirminę paskirtį, prasmę ir reikšmę krašto istorijai buvo surengta nuotolinė konferencija „Senosios kuršių šventvietės“, į kurią parko direkcija pakvietė archeologiniais, mitologiniais ir istoriniais tyrinėjimais pagrįstus pranešimus skaityti įvairių sričių specialistus – kraštotyrininkus, istorikus, lingvistus.

Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas R. Balsys parengė pranešimą, skirtą Gaidžio kalvai. Pasakojama, kad senovėje čia gyveno vaidilutės, auginusios žalčius Alkos kalno šventyklai. Kalbama ir tai, kad čia stovėjusi pirmoji Salantų bažnyčia. Jos vietoje 1937 m. pastatyta neogotikinė koplyčia, kurioje skulptorius Vilius Orvydas 1988 m. įrengė altorių su skulptūrine kompozicija „Ave Marija“.

Konferencijos dalyviams profesorius R. Balsys priminė, kad ne tik Žemaitijoje, bet ir visuose Lietuvos regionuose užfiksuota itin daug padavimų apie ypatingus akmenis. Populiariausi siužetai – velnias, laumė arba ragana neša akmenį norėdami sudaužyti bažnyčią arba užtvenkti upę ar pastatyti tiltą. Tačiau jų kėslams sutrukdo gaidys: jam pragydus akmenį piktosios dvasios išmeta. Esama padavimų ir apie ant kalno, jo viduje arba po žeme giedančius gaidžius, tačiau jų užrašyta kur kas mažiau.

1996 m. patvirtintame Salantų herbe puikuojasi gaidys.

Kalbėdamas apie Kretingos rajono Žvainių kaimo šiaurės vakariniame pakraštyje, ties riba su Salantų miestelio teritorija, Salanto upės kairiojo kranto slėnyje stūksančią legendomis ir padavimais apipintą kalvą, salantiškių vadinama Gaidžio kalnu, R. Balsys paminėjo tris liaudies pasakojimus.

Vienas padavimų sako, kad kalvelės forma seniau priminusi gaidžio skiauterę ir dėl to ji pradėta vadinti Gaidžio kalnu. Kitas padavimas aiškina, kad čia gyvenęs valstietis sykį sumanė nukirsti ir nešti į turgų gaidį. Išėjęs atsinešti kirvio, grįžęs tvarte gaidžio neberado. Visur jo ieškojo, bet gaidys tarsi skradžiai žemę prasmego. Pavargęs prisėdo ir staiga išgirdo jį giedant kalvoje prie Salanto. Nubėgęs, bet gaidžio ir ten neradęs – tik jo giedojimas sklidęs iš kalno. Nuo to laiko gaidys po vidurnakčio savo šaižiu giedojimu šiurpindavęs praeivius, o kalvą salantiškiai praminę Gaidžio kalnu. Tik pasitarus su klebonu ir pastačius ant kalvos koplytėlę, gaidžio giedojimas liovęsis.

Trečia legenda pasakoja, kad Gaidžio kalne buvęs didelis akmuo, kurį velnias nešęs Salantų bažnyčios durims užremti, bet, anksti rytą užgiedojus gaidžiui, jis akmenį numetęs taip ir nepasiekęs bažnyčios.

„Kaip jau minėta, identiški arba panašūs siužetai paplitę po visą Lietuvą, bet tik Salantų miestelyje gaidys tapo jo „šeimininku“, – atkreipė dėmesį profesorius, kalbėdamas apie tradicinio folkloro refleksijas XXI amžiuje. Mat 1996 metų vasarą patvirtintame Salantų herbe sidabriniame skydo lauke ant žalios papėdę sudarančios kalvos pavaizduotas žengiantis raudonas gaidys auksiniais snapu ir kojomis, iškištu raudonu liežuviu.

„Šiandien gaidys puikuojasi jau ne tik ant Salantų herbo – vienas jo atvaizdas pasitinka į Salantus atvykstančius nuo Kūlupėnų ir Darbėnų, kita gaidžio skulptūra puikuojasi prie miestelio seniūnijos pastato, trečia – ant akmens dvaro parko prieigose, o ketvirta – miesto centre, priešais meškos skulptūrą. Jos visos jau virto ir vietos gyventojų kuriamų pasakojimų objektais“, – akcentavo R. Balsys.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas