Pajūrio naujienos
Help
2021 Balandis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 3 %
Naktį9°C debesuotumas 7 %
Apklausa

Ar kiekvienas rajono Savivaldybės tarybos narys turėtų atsiskaityti rinkėjams?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Litvakai: žinomas, bet nepažintas gyvenimas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2020-10-27
Į litvakų gyvenimą prieškariu gilinosi (iš dešinės) darbėniškė humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė, bibliotekininkė Jurgita Anužienė ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Kodėl Lietuvos žydai vadinti litvakais, o Vilnius – Lietuvos Jeruzale? Iš ko jie kilo ir kodėl vieni apsigyveno štetluose, o kiti – getuose? Kurie litvakai išgarsino Lietuvą visame pasaulyje? „Šiandien visuomenė turi žinoti, ne tik kaip žydai žuvo, bet ir kaip jie gyveno“, – akcentavo konferenciją „Žinomas, bet nepažintas gyvenimas“ Darbėnuose surengusios Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Darbėnų filialo bibliotekininkės Danutė Paulikienė ir Jurgita Anužienė.

Pranešimą „Litvakai. Aškenaziai. Sefardai“ parengė humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė, o pranešimą „Sionizmo judėjimas ir Dovydas Volfsonas“ – Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. Atvyko svečiai Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky bei Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis. Vizualią medžiagą apie štetlą, jo papročius ir tradicijas pristatė F. Puzemskis, o klaipėdiečiai atikėjai Olga Shardt ir Saulius Šiaučiulis renginį praturtino muzikine improvizacija.

Žydai – aškenaziai ir sefardai

„Žydų tauta labai sena ir jų istorija ilga. Žydai visame pasaulyje atpažįsta save ne pagal kalbą, o pagal tikėjimą. Nors likimas išblaškė po pasaulį, bet juos vienijo tikėjimo protėviai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. Po 2 tūkstančių metų jie atkūrė savo valstybę, ir hebrajų kalbą paskelbė valstybine kalba“, – kalbėjo J. Laučiūtė.

Ji paaiškino, kad viena žydų grupė – sefardai – tapatinami su Sefarado viduramžių Ispanijos, pavadinimu, ilgainiui paplitę Pietinėje Europoje, Anglijoje, Osmanų imperijoje. Jie kalba hebrajų kalba ir laikosi ne Palestinos, o Babilono žydų ritualų.

Lietuvos žydai arba vadinamieji litvakai – šis pavadinimas lenkų kalba reiškė „žmogus, kilęs iš Lietuvos“ – priklauso aškenazių grupei, savo kilme susijusiai su Vokietija ir Rytų Europa, o ši – su sefardais, kurių šaknys – semitų-hamitų šeimoje. Panašiai kaip, tarkim, žemaičiai yra lietuviai, įėję į baltų grupę, o šie – į indoeuropiečių kalbų šeimą. Aškenaziai kalba jidiš kalba.

Paskui žydus – cepelinai ir kugelis

Aškenaziai XVIII a. burdavosi į getus – savas uždaras bendruomenes, ir tai nėra II pasaulinio karo padarinys. Pirmasis getas buvo įkurtas Italijos Venecijoje, po to išplito Ispanijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, ir naciai pasinaudojo tuo, kad žydai gyveno bendruomenėse. Tačiau, F. Kukliansky pastebėjo, kad geto Lietuvoje iki nacių atėjimo nebuvo, nes žydų bendruomenės čia gyveno kartu su visais.

Europoje XIX a. atsirado žydų miesteliai, vadinamieji štetlai. „Gal dėl žydų savotiško uždarumo miestelėnai apie juos ir prigalvodavo visokiausių mitų ir nebūtų dalykų“, – svarstė pranešėja.

Pirmieji aškenaziai atkeliavo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dabartinę Ukrainos, Baltarusijos, dalies Rusijos – teritoriją, bėgdami nuo persekiojimų, Kryžiaus žygių. Didieji kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas kvietė atvykti amatininkus iš Europos, suteikė jiems privilegijų. Žydai buvo paskelbti laisvais žmonėmis – galėjo išpažinti savo tikėjimą, laikytis papročių, jų teisės buvo apsaugotos ir Lietuvos statutu.

Žečpospolitos laikais žydai buvo antra tautybė pagal gausą, o Vilnius tapo Rytų Europos Jeruzale. „Be litvakų istorijos, Lietuvos istorija nebūtų pilna. Tautų kontaktai vyko įvairiai. Paskui žydus į Lietuvą atkeliavo ir jų kulinarinis paveldas: kugelis, cepelinai, bulviniai blynai, kuriuos lietuviai pagal savo skonį pagardino spirgais, taip pat – kapota silkė“, – akcentavo mokslų daktarė.

Tarp litvakų – gausu garsenybių

Pasak J. Laučiūtės, žydai iš lietuvių pasiskolino apie 600 žodžių. Įdomus pėdsakas liko žydų pavardėse, nes jie ligi XIX a. pradžios jų išvis neturėjo, vadinosi, tarkim – Izaokas, Abraomo sūnus. Vieni žydai, ilgai negalvodami, pavardes skolindavosi iš savo kaimynų – tarkim, Gražutis, Keturakis, Žemaitis, Pryšmontas. Kiti jas pasirinkdavo pagal vietoves: Trockis – Trakai, Antokolskis – Antakalnis, vienas Kretingos rabinas buvo pasivadinęs Kretingen, o F. Kukliansky prasitarė, kad jos pavardė kilusi nuo Kuklių kaimo pavadinimo.

„Litvakams būdinga ieškoti savo protėvių šaknų, žinoti savo giminės genealogiją. Išskirtinis jų bruožas – išsimokslinimo siekis ir polinkis į mokslą, kultūrą“, – pastebėjo J. Laučiūtė ir išvardijo litvakus, kurių vardai šiandieną skamba pasaulyje, o šaknys veda į Lietuvą: Kanados poetas dainininkas Leonardas Cohenas – jo seneliai kilę iš Vilkaviškio; Talmudo žinovas Vilniaus Gaonas Elijas Ben Saliamonas Zalmanas, literatūrinio personažo Aiskauda prototipas gydytojas Cemachas Šabadas, rašytojas Romenas Gary, smuikininkas Jaša Heifecas – visi jie gimę Vilniuje.

Rašytojo Džeromo Selindžerio seneliai kilę iš Tauragės, Anglijos premjero Boriso Džonsono prosenelis gimęs Kalvarijoje. Garsusis dailininkas Markas Šagalas gimė Vitebske, norėjo priimti Lietuvos pilietybę, bet dėl sovietų persekiojimo emigravo į Prancūziją. Litvakai buvo rusų dailininkas Isakas Levitanas, iš Tauragės kilęs krikščionybės platintojas Kinijoje ir vertėjas Jokūbas Čereševskis.

Ant Izraelio pinigų – 100 šekelių banknoto – puikuojasi Lėjos Goldbergaitės, Kaune gimusios vertėjos ir dramaturgės, atvaizdas.

Sionizmo lyderis – darbėniškis

Darbėnų miestelyje gimęs ir augęs Dovydas Volfsonas (1856–1914) yra žymiausias litvakas sionizmo – žydų politinio nacionalinio judėjimo, siekiančio tautos susivienijimo ir sugrįžimo į istorinę tėvynę – veikėjas. Jis yra Izraelio vėliavos pagal talito, judėjų maldininkų drabužio, spalvas – baltą ir mėlyną bei Izraelio valiutos pavadinimo – šekelio – autorius.

J. Kanarskas supažindino su sionizmo, kuris pavadintas pagal žydams šventą Siono kalną, kur stovėję Dovydo rūmai ir Jahvės šventykla, judėjimu ir D. Volfsono indėliu. Žydų tikslas, XIX a. Rusijos imperijoje prasidėjus pogromams, – grįžti į Palestiną. Pirmieji repatrijavę žydai ten pirko žemes, kūrė nausėdijas.

1884 m. Katovicuose įvykusi pirmoji žydų konferencija laikoma sionistinio judėjimo, kurio pradininkas – iš Vengrijos kilęs teisininkas Teodoras Herclis, steigėja. 1947 m. Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliuciją, kad Palestinos teritorijoje įkuriamos 2 valstybės – žydų ir arabų. „Žydų tikslas, panašiai kaip ir lietuvių, atkurti savo valstybę. Sionizmas – savotiškas Atgimimas, prie kurio ištakų buvo ir mūsų kraštietis D. Volfsonas, T. Herclio bičiulis ir bendražygis“, – tvirtino istorikas.

Bėgdamas nuo tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje, D. Volfsonas išvyko į Rytų Prūsijai priklausiusią Klaipėdą, čia susipažino su rabinu Isaku Rulfu, kuris jį mokė ir įtraukė į sionistinę veiklą. Tapęs prekybininku, daug keliavo po Vokietiją, kur ir suėjo jo keliai su T. Hercliu. Šiam pasiligojus ir mirus, 1905-aisiais D. Volfsonas tapo Pasaulio sionistinės organizacijos prezidentu, ir, vykdydamas velionio bičiulio valią, rūpinosi jo dukterimi.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas