|
|
|
Gaudučiai. Grafo Adomo Pliaterio mėgstamiausia valda
Į rytus nuo Kartenos, prie plento Palanga–Šiauliai, stūkso Gaudučių dvaro sodybos liekanos. Jos žymi Gaudučių kaimą, kurio žemė nusidriekusi iki pat Alanto ir Karkluojės upių santakos. Tai buvusi mėgstamiausia Šateikių ir Kartenos dvarininko Adomo Pliaterio valda, kurioje jis užbaigė savo gyvenimo kelią.
Pavadintas pirmojo naujakurio garbei Alanto slėnyje išlikęs Pilimi, Zablockio pilale, Čerčesnagio kalnu vadinamas piliakalnis liudija, kad čia žmonių gyvenama nuo priešistorinių laikų. Padavimai mena, kad šalia piliakalnio stovėjo nemažas miestas, kuris vėliau sunyko. Kaimas susiformavo XVI a. antrojoje pusėje, po Valakų reformos. Jis buvo pavadintas pirmojo naujakurio Gaudučio garbei. Rašytiniuose lenkų ir rusų šaltiniuose kaimas kitaip dar vadinamas Gaidučiais. Kaimas buvo gatvinio plano, o gyvenvietė stovėjo abipus pagrindinės gatvės dešiniajame Alanto krante, tarp Karkluojės ir Rupšupio upelių. Aplink plytėjo ariamos dirvos, medžiais ir krūmais apaugusios akmeningos bendrosios ganyklos. Plečiantis dirbamos žemės plotams, šiaurės rytinėje ir šiaurinėje kaimo dalyje susiformavo trys vienkieminės nausėdijos, pavadintos Gaudučių užusieniais. Per šiaurinį užusienį XIX a. pirmoje pusėje rusai nutiesė plentą, kuris tiesesne linija sujungė Karteną su Liepgiriais (Aleksandravu).
1846 m. kaime buvo 13 baudžiauninkų sodybų, o 1849 m. grafo Prano Pliaterio dvare lažą ėjo 169 valstiečiai. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, valakinis-gatvinis kaimas buvo panaikintas, o jo žemėje įkurtas Kartenos dvaro ūkinis padalinys – Gaudučių palivarkas. Dalis valstiečių liko tarnauti kumečiais palivarke, o laisvaisiais valstiečiais tapę žemdirbiai buvo priversti keltis į kitus kaimus, kuriuose išsimokėtinai gavo dirbamos žemės sklypus. Palivarko sodybą 1889–1892 m. pastatė Kartenos paveldėtojas grafas Adomas Pliateris. Laukuose tarp buvusios kaimo gyvenvietės ir Palangos–Šiaulių plento iškilo administracinis namas, keletas kumetynų, tvartai, svirnas, kluonas ir kiti ūkiniai-gamybiniai pastatai. Šalia plento buvo pastatyta kalvė, kurios kitam gale įrengti užvažiuojamieji namai: smuklė su patalpomis keleivių nakvynei. Pastatai buvo tvirti, dauguma – akmenų ir raudonų plytų mūro, o kiti – mediniai. Pastatų sienas arba cokolius papuošė akmenyje iškalta statybos data, o virš jos – dvaro savininko inicialai, kai kur kartu su grafo karūna.
Reforma nusmukdė, naujakuriai atgaivino Į Gaudučius grafas Adomas Pliateris perkėlė Kartenos valdų administracinį centrą, o administraciniame name įsirengė savo apartamentus, kuriuose įsikurdavo parvykęs iš kelionių. Palivarką administruoti patikėjo ūkvedžiui Antanui Pacevičiui, kilusiam nuo Plungės. Senieji žmonės pasakojo, kad grafas savo samdinių neskriaudė, stengėsi jiems padėti, o vienam kumečiui netgi iškėlė vestuves, kuriose groti pasamdė kūlsodiškio Petro Laučio dūdų orkestrą. Senatvėje retsykiais su samdiniais mėgo ir palėbauti. Vienos tokios išgertuvės pasibaigė tragiškai – grafas mirė ir buvo palaidotas Kartenos kapinių koplyčios rūsyje.
Pobaudžiavinė reforma smarkiai sumažino dvarų pajamas. Todėl grafai Pliateriai ėmėsi pardavinėti plėšininę ganyklų ir miško žemę. Taip Gaudučių palivarko ganyklų pietinėje dalyje šalia Karkluojės upelio įsigytoje žemėje pasistatytose vienkieminėse sodybose XIX a. 8–9 deš. ėmė kurtis naujakuriai, atgaivinę Gaudučių kaimą. Jame 1895 m. buvo 3 sodybos, kuriose 1906 m. gyveno 13 valstiečių. Dvarininkui toliau parduodant žemę, čia kėlėsi vis daugiau naujakurių. Per 1923 m. surašymą kaime buvo registruoti jau 28 ūkiai ir 113 gyventojų, o dvaru vadintame palivarke – 7 kiemai ir 37 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas. Sodyba su jai paliktomis žemėmis paskelbta valstybės nuomojamu pavyzdiniu ūkiu. Jį tarpukariu valdė pulkininkas Stanislovas Derbutas, 1930–1934 m. tarnavęs Kretingos apskrities viršininku. Likusi dvaro žemė išdalinta kumečiams ir savanoriams. Iš pradžių dvaras ir naujakurių gyvenvietė buvo vadinamas Gaudučių II kaimu, o 1927 m. oficialiai pavadinta Raštų kaimu. Tokiu būdu istorinėje Gaudučių žemėje atsirado du kaimai – Gaudučiai ir Raštai. Pietinėje kaimo dalyje veikė kapinės, kuriose nuo XVI a. laidoti žemdirbiai ir jų šeimų nariai, XVII ir XVIII a. maro aukos. XVIII a. pabaigoje atidarius Kartenos parapines kapines, senosiose kapinėse iki XX a. 2 deš. be kunigo tebebuvo laidojami nuo įvairių užkrečiamųjų ligų mirę suaugusieji ir vaikai, savižudžiai, nekrikštyti kūdikiai. Jas žmonės ėmė vadinti Maro kapais, Kapaliais, Senkapiais, apjuosė akmenų pylimu, pastatė koplytėlę ir keletą kryžių.
Skaudžiausi istorijos puslapiai Koplytėlėje esančioms skulptūroms gyventojai priskyrė stebuklingą galią. Prie jų ateidavo apsižadėti, prašyti pagalbos nelaimei ar ligai ištikus. Seniau visas kaimas prie koplytėlės rinkdavosi Gegužinių pamaldų. Tiesa, laikui bėgant, kapines juosusio akmenų pylimo beliko tik pamatiniai rieduliai, o kitus akmenis tarpukariu statyboms išsivežiojo naujakuriai. Tarpukariu viename dvaro pastatų Kartenos valsčiaus savivaldybė atidarė Gaudučių pradžios mokyklą. 1939 m. joje buvo du I–IV skyrių komplektai, kuriuose mokėsi 93 vaikai. Nuo 1944 m. rudens vedėju dirbo Česlovas Barkauskas, o drauge su juo 1945 m. mokytojavo Jurgis Šauklys. Nuo rugsėjo 1 d. mokytoju buvo paskirtas Alfonsas Arlauskas, kuris netrukus tapo vedėju. Jis buvo legaliai gyvenęs Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono partizanas. Tai paaiškėjus, 1945 m. lapkričio 11 d. mokytojas buvo suimtas, gruodžio 22 d. nuteistas ilgiems metams kalėti Vorkutos lageriuose, iš kurių grįžo į Lietuvą 1957 m. Prie Kartenos apylinkėse veikusių Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų prisijungė valstietis Juozas Šlyžius. Būdamas kaimo muzikantas, jis tapo legaliai gyvenančiu Buganto kuopos ryšininku. Sovietų saugumui susekus, buvo suimtas, atgabentas į Kartenos saugumo būstinę, kurioje tardymo metu nužudytas. Jo brolis Vincas Šlyžius su žmona Kazimiera, sūnumis Juozu ir Albertu 1949 m. kovo 29 d. buvo ištremti į Krasnojarsko krašto Jemeljanovo rajoną. Šeimos galva tremtyje mirė, o žmona su vaikais iš tremties paleisti 1958 m. Neramiais pokario metais 1948 m. buvo nužudyta kaimo valstiečio D. Pociaus keturių žmonių šeima. Tuo tarpu prie piliakalnio gyvenęs Kostas Zablockis karteniškių stribų buvo sunkiai sužeistas ir liko neregiu.
Praeitį mena išlikę fragmentai Pokariu Gaudučių dvare įsikūrė Kretingos tarybinio ūkio padalinys, po 1949–1951 m. kolektyvizacijos tapęs Tarybinės žemės kolūkio administraciniu-ūkiniu centru. Kaime, kuriame 1959 m. gyveno 58 žmonės, 1961 m. buvo atidaryta biblioteka, veikė kolūkio kontora, mechaninės dirbtuvės, fermos, sandėliai, lentpjūvė, pradinė mokykla. Mokyklos vedėja dirbo Grasilda Petrūnienė, Marija Prušinskienė, Eugenija Bakšinskaitė, Feliksas Venckus, mokytojavo Regina Galvonaitė, Stefa Prižgintaitė, Adelė Venckienė, Irena Spičiuvienė ir kt. Mokyklą nuolat lankė apie 40 vaikų. Mokyklos patalpų plotas siekė 135 kv. metrus. Pusę jo teko dviem klasėms, kuriose sutilpo visi I–IV klases lankę vaikai ir dirbo du mokytojai. Likusiose patalpose gyveno mokytojai ir buvo įrengta mokyklos biblioteka, kurioje sukaupta apie 260 knygų, žurnalų ir brošiūrų. Po ūkių stambinimo vajaus, XX a. 8 deš. Tarybinės žemės kolūkis buvo prijungtas prie Kartenoje įsikūrusio Žemaitės kolūkio. Dvaro sodybos pastatus imta naudoti tik ūkiniams ir gamybiniams poreikiams, buvusių fermų vietoje išaugo gyvulininkystės kompleksas, buvo statomi nauji ūkiniai pastatai, o dauguma senųjų dvaro pastatų apleista, dalis nugriauta. Vykdant administracinio-teritorinio suskirstymo reformas, prie Gaudučių buvo prijungta Raštų kaimo žemė. Tokiu būdu Gaudučiai atgavo seniau jiems priklausančias žemes, kurios apima 462,77 ha plotą. 2015 m. kaime buvo įregistruotos 8 sodybos, kuriose 2011 m. gyveno 36 gyventojai. Rytiniame pakraštyje tebeveikia Klaipėdos sklandytojų klubo Kartenos aerodromas. Išlikę Gaudučių dvaro sodybos fragmentai – administracinis pastatas, medinis kumetynas, svirnas, kalvė-smuklė – įregistruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir paskelbti vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektu. Kultūros vertybėmis buvo paskelbtos ir koplytėlėje buvusios medinės polichromuotos Marijos Maloningosios, šv. Roko, Marijos Sopulingosios, šv. Morkaus ir po kryžiumi klūpančios šventosios skulptūros, kurių, deja, iki šių dienų neišliko. Julius KANARSKAS Istorikas
|
|
