Pajūrio naujienos
Help
2021 Liepa
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 5 %
Naktį18°C debesuotumas 2 %
Komentarų topas

Šiemet minime 460-ąsias žymiausio Lietuvos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus gimimo metines. Šis asmuo XVI a. pradžioje ryžtingai kita linkme pasuko Kretingos istoriją, įkurdamas čia bernardinų (pranciškonų) vienuolyną ir bažnyčią, paversdamas Kretingą prekybos ir amatų centru.

Jono Karolio Chodkevičiaus portretas. Dail. Antoine Maurin, 1856 m.

Jonas Karolis gimė 1560 m. Vilniuje, įtakingo rusėnų kilmės Lietuvos didiko, pėstininkų etmono Jono Chodkevičiaus (1537–1569) ir iš Krokuvos vaivadų giminės kilusios Kristinos Zborovskos-Chodkevičienės († 1588 m.) šeimoje. Didelės įtakos jo auklėjimui turėjo motina, su kuria jis vaikystėje atvyko į Muišės dvarą. Mokslo pradmenis įgijęs namuose, nuo 1573 m. studijavo Vilniaus, Ingolštato (Vokietija) ir Paduvos (Italija) universitetuose. Keliaudamas po Europą, įgijo teorinių ir praktinių karinės vadybos žinių, o grįžęs į gimtinę, tarnavo didžiajam kunigaikščiui.

1599 m. buvo paskirtas Žemaičių seniūnu, 1600 m. – Lietuvos lauko etmonu, o 1605 m. – didžiuoju etmonu. 1601–1609 m. vadovavo Lietuvos kariuomenei kovose su Švedija dėl Livonijos žemių, o iki 1618 m. – Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės žygiams į Maskvą. 1616 m. buvo paskirtas Vilniaus vaivada, t. y. tapo dešiniąja didžiojo kunigaikščio ranka.

Pirmą žymesnę pergalę karvedys pasiekė 1601 m. birželio 23 d. Koknesės mūšyje, kaudamasis kartu su didžiuoju etmonu Kristupu Radvila Perkūnu. Jųdviejų vadovaujamos Lietuvos karinės pajėgos, sumaniai išnaudodamos sunkiąją kavaleriją, sugebėjo mūšio lauke atsilaikyti beveik prieš dvigubai didesnę švedų kariuomenę. Kovos lauke krito beveik pusė – apie 2 tūkst. – švedų ir tik 200 lietuvių.

Chodkevičių giminės herbas „Grifas su kalaviju“, naudotas nuo XVI a. vidurio, gavus grafo titulą.

Labiausiai jį išgarsino 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio (Kircholmo) mūšyje pasiekta įspūdinga pergalė prieš švedų karalių Karolį IX. Turėdamas tik 3 tūkst. 800 karių, didysis etmonas sugebėjo taip išdėstyti savo kariuomenę ir taktiškai organizuoti puolimą, kad sutriuškino 14 tūkst. priešo karių, iš kurių mūšio lauke gulėti liko daugiau kaip 8 tūkst., o nugalėtojai prarado tik apie 100 karių. Švedų karaliui pavyko pasprukti iš mūšio lauko ir laivais laimingai pasiekti Švediją.

Didysis karvedys sėkmingai kovėsi su priešu ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Susodinęs pėstininkus į prekybos laivus ir apginklavęs juos patrankomis, naktį iš 1609 m. kovo 23 d. į 24 d. jis atakavo Salacgryvos uoste stovėjusią švedų eskadrą. Padegęs kelis laivus, jis privertė švedų karo laivyną bėgti, užimdamas uostą su jame buvusiomis švedų amunicijos ir ginkluotės atsargomis.

Paskutiniuoju karo žygiu geriausiam visų laikų Lietuvos karvedžiui tapo mūšis su turkais ir totoriais – jo metu jis vadovavo jungtinei Lenkijos, Lietuvos ir Zaporožės kazokų kariuomenei gindamas Chotyno tvirtovę (Ukraina) ir sužlugdė jauno bei ambicingo Osmanų imperijos sultono Osmano II planus užkariauti Ukrainą ir Lenkiją. Mūšio metu didysis etmonas sunkiai susirgo ir 1621 m. rugsėjo 24 d. Chotyno tvirtovėje mirė.

Kurdamas asmeninį gyvenimą, grafas 1593 m. liepos 23 d. vedė našlę Slucko kunigaikštytę Sofiją Mieleckaitę-Alelkavičienę (1567–1619). Su ja susilaukė trijų vaikų: sūnų Jeronimo Krizostomo, Jono Kazimiero ir dukters Onos Scholastikos. Jonas Karolis Chodkevičius buvo atsidavęs šeimai, prisirišęs prie žmonos ir vaikų, rūpestingas ir nuoširdus tėvas. Deja, vyresnysis sūnus mirė 1613 m., nesulaukęs 15-kos metų, o 1605 m. gimęs jaunėlis išgyveno tik kelias valandas. Tik 1604 m. gimusi duktė užaugo ir ištekėjo už Lietuvos didžiojo maršalkos Jono Stanislovo Sapiegos, tačiau 1925 m. ir ji iškeliavo amžinybėn.

Antrąkart šeimą Jonas Karolis bandė sukurti 1620 m. lapkričio 28 d., vesdamas Jaroslave 40-čia metų jaunesnę rusėnų kunigaikštytę Oną Aloizę Ostrogiškę (1600–1654). Tačiau jų santuoka ilgai netruko. Neprabėgus metams, vyrui mirus Chotyno tvirtovėje, kunigaikštytė prisiekė daugiau nebetekėti, o likusį gyvenimą paskyrė labdarai ir karitatyvinei veiklai. Savo valdose, kuriose dominavo stačiatikiai, ji globojo katalikų bažnyčias, Ostroge pastatė jėzuitų namus, bažnyčią ir kolegiją, ligonių prieglaudą ir vargšų globos namus

Jonas Karolis Chodkevičius valdė didžiules valdas, kurios plytėjo dabartinėje Baltarusijoje ir Lietuvoje, taip pat administravo valdiškus dvarus Žemaičių seniūnijoje ir Livonijos (Uždauguvio) kunigaikštystėje. Pagal tėvo surašytą testamentą, 1592 m. gegužės 18 d. jam atiteko Bychavo pilis su palivarkais (Oršos paviete), Liachavičų miestas ir pilis su palivarkais, Svisločiaus miestas ir dvaras, Gniezno dvaras (abu Valkavisko paviete), Skuodo, Grūstės ir Kretingos dvarai (visi Žemaičių seniūnijoje) bei mūriniai rūmai Vilniuje.

Didžiausias valda buvo Bychavas. Miestą grafas apjuosė gynybiniais įtvirtinimais, o 1609–1619 m. pastatė galingą pilį. Senojoje giminės rezidencijoje Liachavičuose (Naugarduko vaivadija) XVII a. 2-e deš. įrengė itališkojo tipo bastioninę tvirtovę, o dar vieną, mažesnę pilį – Hluske (Minsko vaivadija).

Bene puošniausiai įrengta šeimos rezidencija – Chodkevičių rūmai stovėjo Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, kur šiuo metu veikia Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Čia grafas su šeima apsistodavo atvykęs spręsti valstybinių reikalų.

Jonas Karolis Chodkevičius statė ne tik pilis. 1602 m. Liachavičuose ir Kretingoje pastatė medines katalikų bažnyčias, o 1614 m. Skuode – Švč. Trejybės bažnyčią ir įsteigė parapinę mokyklą. Tais pačiais 1614 m. Vilniuje fundavo didžiojo altoriaus statybą bernardinų Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčioje. Remdamas vienuolius jėzuitus, padėjo jiems pasistatyti jėzuitų namus, bažnyčias ir kolegijas Dorpate (Tartu) ir Rygoje. Kražiuose 1614 m. įkūrė jėzuitų kolegiją, kuri fundatoriaus sumanymu turėjo tapti Žemaitijos seniūnijos kultūros ir švietimo centru. Šalia jos 1615 m. fundavo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią.

Grafas rėmė ir vienuolius bernardinus (pranciškonus observantus), kuriuos 1602 m. pakvietė įsikurti Kretingoje. Iš Krokuvos atvykęs mūrininkas jiems 1605–1617 m. išmūrijo vienuolyną su Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčia.

Bendro gyvenimo su Sofija Mieleckaite laikais mėgstamiausia šeimos valda tapo Kretingos dvaras. Apie tai liudija Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių lėšomis pastatytos bernardinų vienuolyno bažnyčios požemiuose įrengta šeimos kripta. Joje grafas palaidojo abu sūnus, žmoną ir dukterėčią Kristiną Marija Chodkevičiūtę-Farensbach. Šalia jų sau vietą 1620 m. testamentu pasirinko ir didysis etmonas.

Priešais vienuolyną grafas 1609 m. pastatė Kretingos miestą, suteikė jam Magdeburgo savivaldos teisę ir savo vardą, pagal kurį iki XVIII a. pabaigos Kretinga oficialiai vadinta Karolštatu, t. y. Karolio miestu.

Po Jono Karolio Chodkevičiaus mirties, jo antroji žmona Ona Aloizė, nesutardama su grafo dukterimi Ona Scholastika, paskutinės karvedžio valios palaidoti jį Kretingoje neįvykdė. 1621 m. spalio 14 d. pasirašius su turkais taikos sutartį, didžiojo etmono kūnas iš Chotyno tvirtovės buvo perkeltas į Podolės Kameneco katedros rūsius. Auksu aptaisyta širdis buvo išvežta į Didžiąją Berastavicą (Baltarusija) ir pakabinta bažnyčioje prie altoriaus, o kaukolė padėta Mlynovo (Ukraina) dvaro koplyčioje.

J. K. Chodkevičiaus pastatytas Kretingos miestas. 1704 m.

Po metų Ona Aloizė vyro palaikus parsivežė į Ostrogą ir 1622 m. lapkričio 16 d. iškilmingai perlaidojo katalikų parapijos bažnyčioje. Pastačius Ostrogo jėzuitų bažnyčią, sarkofagas su palaikais 1627 m. buvo perkeltas į jos požemius. Iš čia Ona Aloizė 1648 m. vyro palaikus, siekdama juos apsaugoti nuo sukilusių promaskvietiškų kazokų išniekinimo, pervežė į Volchovo jėzuitų bažnyčią, o po sukilimo grąžino atgal.

1722 m. vienuoliai sarkofagus su Jono Karolio Chodkevičiaus ir šalia jo palaidotos antrosios žmonos Onos Aloizės palaikais perlaidojo jėzuitų bažnyčios požemiuose naujai įrengtoje kriptoje, kurioje juos užmūrijo saugodami nuo galimo maskvėnų ir kazokų išniekinimo. Rusams 1875 m. bažnyčią nugriovus, palaikų palaidojimo vieta liko pamiršta.

Grafo nuveikti žygdarbiai, kilnūs darbai ir po mirties jam teikė šlovę. Joną Karolį ir jo pergales apdainavo žymūs poetai, jo portretus, gyvenimo ir mūšių scenas tapė lenkų, lietuvių ir užsienio dailininkai, apie grafą buvo rašomos knygos, pasakojama istorijos vadovėliuose. Iki šių dienų didysis etmonas laikomas vienu žymiausių Lenkijos istorinių asmenybių. Jo garbei Komorovo pėstininkų mokyklos teritorijoje 1932–1933 m. buvo pastatyta skulptoriaus Voicecho Dureko sukurta Jono Karolio Chodkevičiaus skulptūra, grafo portretai vaizduojami pašto ženkluose, atminimo medaliuose, 2002 m. išleistame kolekciniame 200 000 zlotų vertės banknote.

Didysis etmonas J. K. Chodkevičius po Salaspilio mūšio. Ant žemės kairėje guli nukautas Vidžemės riteris Heinrichas Vredė, atidavęs savo žirgą Švedijos karaliui Karoliui IX ir padėjęs kam pasprukti iš mūšio lauko. Dail. January Suchodolski, 1858 m.

Lietuviai taip pat nepamiršo savo visų laikų žymiausio karvedžio. Tiesa, prieškariu ir sovietmečiu Jonas Karolis Chodkevičius Lietuvos istoriografijoje nublanko prieš Vytautą Didįjį ir kitas lietuvių istorines asmenybes. Tik pastaraisiais dešimtmečiais nenuilstančio Lietuvos istorijos populiarintojo prof. dr. Alfredo Bumblausko, Chodkevičių giminės praeities tyrinėtojos prof. dr. Genutės Kirkienės ir kitų istorikų pastangomis žinia apie didžiojo karo vado, valstybės veikėjo, bažnyčių, mokyklų ir vienuolynų steigėjo nuveiktus darbus vis plačiau sklinda mūsų krašte. Ypač visuomenės susidomėjimą Jonu Karoliu Chodkevičiumi pagyvino 2010 m. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuotas flamandų tapytojo Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“, parvežtas iš Sassenage pilies Prancūzijoje. Atiduodamas pagarbą didžiajam etmonui, Lietuvos Respublikos Seimas ateinančius 2021-uosius metus paskelbė Jono Karolio Chodkevičiaus metais.

Tarpukariu ir kretingiškiai susivokė esą skolingi grafui už miesto, bažnyčios, vienuolyno ir mokyklos įkūrimą ir jo vardu pavadino vieną pagrindinių miesto gatvių. Kretingoje Chodkevičius mena Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje esanti šeimos kripta su puošniais sarkofagais, Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių portretai. Menotyrininko Klemenso Čerbulėno nuomone, Joną Karolį Chodkevičių ir jo šeimos narius vaizduoja portretinės hermos, puošiančios bažnyčios pagrindines ir šonines duris.

1989 m. Jonas Karolis Chodkevičius buvo nominuotas (po mirties) pirmuoju Kretingos miesto Garbės piliečiu. Minint Kretingos vardo pirmojo paminėjimo 750-ąsias metines, Rotušės aikštėje iškilo paminklinis akmuo miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui atminti. Pasitinkant Magdeburgo teisės suteikimo 400-ąsias metines, toje vietoje 2009 m. birželio 12 d. buvo iškilmingai atidengtas Jono Karolio Chodkevičiaus paminklas (architektas Adomas Skiezgelas, skulptorius Rimas Eidėjus).

Kretingos muziejuje veikia Chodkevičiams skirta ekspozicija. Joje greta kitų eksponatų eksponuojama Sassenage pilyje (Prancūzija) saugomo Pieterio Snayerso apie 1620 m. tapyto paveikslo kopija, vaizduojanti pasaulinę šlovę Jonui Karoliui Chodkevičiui atnešusią pergalę Salaspilio mūšyje.

Julius KANARSKAS Istorikas, Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas