Iš nustekento bendrabučio krapšto paskutinius gyventojus

Koridoriai – tamsūs ir nykūs, inžineriniai tinklai – sugedę, šią žiemą šildymas pastatui nebebus įjungtas.

Kretingos muziejaus teritorijoje svetimkūniu laikomas apleistas buvęs bendrabutis pamažu tuštėja: į kitas patalpas jau persikėlė kai kurios čia veikusios įstaigos, iš 11-os socialinių būstų neišsikrausčiusios beliko vos 4-ios šeimos. Avarinės būklės pusšimčio senumo pastatą rajono Savivaldybė yra priėmusi sprendimą nugriauti.

Įprasmins didįjį karvedį

Savivaldybės administracijos direktorės Jolantos Girdvainės teigimu, pastatą nugriauti bus paskutinioji suplanuotų darbų stadija. Iki tol, įvertinus turtą, teks derėtis ir du butus išpirkti iš savininkų, tada prasidės buvusio bendrabučio avarinės būklės nustatymo procedūros. „Jei viskas seksis sklandžiai, apie nugriovimą galėtume kalbėti kitąmet“, – sakė direktorė. Ji pridūrė, kad parengti tokį projektą – irgi iššūkis, mat pastatas yra paveldo zonoje, todėl keliami tam tikri papildomi reikalavimai. Kiek griovimo darbai galėtų kainuoti, paaiškėsią paanalizavus statybų rinką, apklausus šiuos darbus atliekančias organizacijas, tačiau orientuojamasi į 100–200 tūkst. Eur.

Būtent apie 100 tūkst. Eur kainavo ir Kretingos žemės ūkio technikumui, o vėliau Klaipėdos valstybinei kolegijai priklausiusio triaukščio priestato prie muziejaus griovimo darbai 2015-aisiais. Priestatu atsikratyti ir atstatyti prie rūmų besišliejusią medinę verandą, atkurti parko teritoriją muziejus siekė, galima sakyti, nuo pat savo įsikūrimo grafų Tiškevičių rūmuose pradžios, 1993-aisiais. Sumanymą įgyvendinti trukdė tai, kad Klaipėdos valstybinė kolegija dalį patalpų buvo išnuomojusi verslininkams.

Kretingos muziejaus šašu tapusį pusšimčio metų senumo avarinės būklės statinį rajono Savivaldybė yra priėmusi sprendimą nugriauti.

„Labai didelio pasipriešinimo tuomet sulaukėm, kryžiaus kelius teko nueiti, byla Aukščiausiąjį teismą buvo pasiekusi“, – nemalonius praeities vingius prisiminė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Jos, žodžiais, į siekį nugriauti muziejaus svetimkūnį iš pradžių skeptiškai žiūrėjo ir kai kurios ministerijos. „Pasitarnavo Prezidentūrai, Vyriausybei, Švietimo ir Žemės ūkio ministerijoms išsiuntinėti laiškai su žymiausių mūsų kraštiečių, rajono garbės piliečių parašais“, – pasakojo V. Kanapkienė.

Kad pagaliau bus nugriautas ir bendrabutis, ji sakė, – gera žinia. Grubus baltų silikatinių plytų sovietų laikus menantis statinys visiškai nedera reprezentacinėje parko dalyje. Šioje vietoje grafų Tiškevičių laikais yra buvęs vienas fontanų.

„Ikonografinės medžiagos, kaip tiksliai jis atrodė, neturime, bet planuojame fontaną pastatyti kaip atminimo ženklą Kretingos miesto įkūrėjui didžiajam karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui. Asmeniškai aš įsivaizduoju lietuvišką akmenį, iš kurio trykšta trys vandens srovės, įprasminančios įžymiojo poeto Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus žodžius: „Šventyklos – Dievui, tėvynei – laisvė, o sau – šlovė“, – tokią viziją „Pajūrio naujienoms“ nupiešė V. Kanapkienė. Fontanui pastatyti, anot jos, turės būti parengtas projektas.

Pasiūlė važiuoti į Laugalius

Praėjusį antradienį J. Girdvainė kartu su Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danute Blagniene apsilankė ketinamame nugriauti bendrabutyje tikėdamosi pasidomėti, kaip lig šiol iš socialinių būstų vis dar neišsikrausčiusiems žmonėms sekasi ieškotis, kur jie gyvens vėliau: gal pas artimuosius, gal, įsivertinę santaupas, būstus pirks ar išsinuomos, o gal reikia Savivaldybės tarpininkavimo įsikurdinant globos įstaigose? Bet duris atidarė vienintelė tuo metu namuose buvusi moteris.

„Sveikata – vis blogyn, niekur nebeišeinu. Ieškodama, kur gyventi, skambinau pagal skelbimą laikrašty – 150 eurų už nuomą prašė, o mano pensija 200, tai ką už tokius pinigus galiu sau leist?“ – retoriškai klausė gyventoja. Ji stebėjosi, kad nuomotojams gali būti svarbu net nuomininko amžius – paklausia, kiek metų, o, sužinoję, kad žmogus pensininkas, pokalbį tuoj pat pasistengia nutraukti.

Iš pažiūros tvarkinga moteris atviravo užauginusi du vaikus, kurie įsikūrę kaime netoli Kretingos. D. Blagnienė ir J. Girdvainė neabejojo, kad motinai turėtų padėti jie, tačiau ši gynėsi: abiejų šeimos ir taip gyvenančios „suspaustai“ su savo vaikais, vietos ten jokiais būdais neatsirasią.

„Tai ką darysim? Juk žinojot, kad į Vilniaus 18 įsikraustėt pusmečiui, o ir taip praleidot čia 7-erius metus! Pastatas – avarinis, visi inžineriniai tinklai sugedę, kiekvieną dieną gresia nelaime, žiemą jau tikrai nebeįjungsime šildymo“, – kalbėjo Savivaldybės atstovės. Jei nėra kitos išeities ir trūkstant vietų Padvariuose, moteriai pasiūlė įsikurti netoli Gargždų esančiuose Klaipėdos rajono savivaldybei priklausančiuose Laugalių globos namuose.

Neįgalios 73-jų pensininkės akyse sublizgo ašaros. „Kaip aš būsiu be Kretingos? Čia gimė ir augo mano tėvai, mano seneliai pas grafus kadaise čia tarnavo... Kai, baigusi politechnikumą, paskyrimą gavau į Alytų, važiuojant namo, Kretinga man iš tolo kvepėdavo“, – graudinosi ji.

Patikėjo aferistais

Kas galėjo patikėti, kad senatvėje taip susiklostys šios moters likimas? Netoli miesto centro, J. Pabrėžos gatvėje, turėjusi gražų namą, turėjusi ir žemės, kurią nusprendusi parduoti, apsigavo, kaip pati sakė, pataikė „ant aferistų“. Neteko pinigų už tą parduodamą žemę, ne kartą bylinėjosi, bet bylas pralaimėjo, antstoliai namą už pusę kainos aukcione pardavė. „Taip ir tapau bename. Buvo žiema, pūga ir 15-a laipsnių šalčio, kai liepė išeiti į niekur“, – skaudžiais prisiminimais pasidalijo kretingiškė.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė (kairėje) ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Danutė Blagnienė beldėsi į ketverias socialinių būstų duris, bet atsidarė tik vienos.

Jei nėra kitos išeities, Savivaldybės atstovės ją drąsino parašyti prašymą ir bent kurį laiką pagyventi Laugaliuose – sakė, ten jauku, erdvu, šiuolaikiškai sutvarkyta, bus užtikrinta ir medicinos priežiūra, ir valgis pagamintas, o gal dar ir draugių atsiras. Eilė socialinį būstą Kretingoje gauti neprieis greit.

Pasak D. Blagnienės, netikėtais atvejais, pavyzdžiui, po gaisro arba ištikus kitoms nelaimėms, Savivaldybė gyventojus galėtų priglausti mažiukuose butuose Kęstučio ir Vytauto g., o jei didesnė šeima, ypač su vaikais, – ir Socialinių paslaugų centre, tačiau trumpam. Nei socialiai remtiniems, nei neįgaliesiems, nei jaunoms šeimoms nedaromos išimtys – socialiniam būstui gauti sudaroma viena bendra eilė, kuri pirmyn juda pagal prašymo pateikimo datą. Tiesa, vedėjos žodžiais, kai kuriems laukiantiems kartais socialinis būstas „nuskyla“ kaip aklai vištai grūdas: tuomet, kai eilės sulaukusiam žmogui reikėjo didesnio būsto, o teturima mažą. Tas mažasis pasiūlomas kitam arčiausiai eilėje esančiam žmogui.

Buvusiame bendrabutyje – išsikraustymo nuotaikos.

Būstų poreikis yra, o pasiūlos – ne

Eilėje gauti socialinius būstus įrašyti 135 Kretingos rajono gyventojai. Rajono tarybos sprendimu, nuo 2016-ųjų metų Savivaldybė dalyvauja europiniame projekte „Socialinio būsto plėtra Kretingos rajone“, 85 proc. lėšų, įgyvendinant šį projektą, skiria ES, o 15 proc. prisideda Savivaldybė. Iš viso numatyta nupirkti 18 butų. Kaip sakė Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėja Sigutė Jazbutienė, projektas turi būti baigtas iki šių metų lapkričio 30-osios, bet bus kreipiamasi į Centrinę projektų valdymo agentūrą su prašymu vieneriems metams pratęsti.

„Pagal projektą Savivaldybė dar turi nupirkti 4 vieno kambario butus, o pasiūlymų nesulaukiame. Informaciją nuolat skelbiame: pagal nustatytą tvarką už kainą, kurią nustato turto vertintojai, butus pirktume ne tik Kretingoje, bet ir Darbėnuose, ir Salantuose, ir Kartenoje, ir net Vydmantų kaime“, – sakė vedėja.

Šiemet buvo nupirktas vienas butas Kretingos mieste, pernai – trys, taip pat Kretingos mieste.

• Rašyti komentarą (17)