Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugsėjis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar tikrinate informaciją, paskleistą socialiniuose tinkluose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

„Aš tavyje Karalių pažinau“, – ši citata iš Vytauto Mačernio eilėraščio, perskaityto aktorės Virginijos Kochanskytės ir palydėto Akvilinos Gaubienės fleita atliktos melodijos, lyg leitmotyvas lydėjo Kretingos muziejuje atidarytos tautodailininko Alfonso Skiesgilo (vyresniojo) medžio skulptūrų parodos atidarymą. Parodos, kuri atspindi tik nedidelę dalelę talentingojo medžio drožėjo sukurtos „medinukų“ karalystės.

Alfonso Skiesgilo (vyresniojo) kūrybos parodą „Aš tavyje Karalių pažinau“ pristatė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Šimtmečiui skirta paroda

„Čia mano pasaulis, čia aš sukūriau savo karalystę, kurioje kur noriu – ten ir keliauju“, – tokius šviesaus atminimo tautodailininko Alfonso Skiesgilo (1919–2009) pasakytus žodžius prisiminė tie, kuriems teko laimė bendrauti su tautodailininku, pabuvoti jo namuose ir, siaurais stačiais laipteliais užkopus palėpėn, pabuvoti stebuklingoje ir spalvingoje jo išdrožtų medinių skulptūrų ir skulptūrėlių karalystėje.

„Kretingos kraštas itin turtingas talentingų medžio drožėjų – labai savitų, originalių, savo kūriniuose atspindėjusių ir atspindinčių tautos mentalitetą, etnokultūrą, kūrusių iš širdies – ne pardavimui, ne mugėms“, – atidarydama klubo „Kretingos krašto ainiai“ vykdomo projekto „Metai ir žmonės“ parodą „Aš tavyje Karalių pažinau“, skirtą šimtosioms A. Skiesgilo (vyresniojo) gimimo metinėms, kalbėjo Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Prisiminimais apie tėvą pasidalino (iš kairės) jį drožti paskatinęs tautodailininkas Alfonsas Skiesgilas ir architektas Adomas Skiezgelas.

Direktorė akcentavo, kad Aniceto Puškoriaus, Juozo Lukausko, Adolfo Andrejaus Viluckio, Felikso Lukausko, Alfonso Skiesgilo (jaunesniojo) kūriniai įeina į Lietuvos tautodailės aukso fondą. Tarp tautodailininkų, iš kurių darbų mokosi jaunoji medžių drožėjų karta, savitu braižu išsiskiria Alfonsas Skiesgilas vyresnysis: sūnaus Alfonso paskatintas drožti medžio skulptūras pradėjęs vėlai, jau būdamas pensinio amžiaus, tačiau suspėjęs sukurti ne vieną šimtą darbų. Prestižinės Pauliaus Galaunės premijos laureato, nuo 1977-ųjų tapusio Lietuvos liaudies meno draugijos nariu, kūriniai saugomi Lietuvos ir Rusijos muziejuose, jų yra JAV, Kanadoje, Kuboje. Kretingos muziejaus fonduose yra 107 A. Skiesgilo drožiniai. Pirmoji medžio skulptūra „Rūkorius“ į fondus atkeliavo 1976 m., o patys derlingiausi kūrinių buvo 1985–1986 m.

Įkūnijo meilę Žemaitijai

„Turime liudijimų, kad žmogus, pašauktas kurti, puoselėti grožį, yra palaimintas Aukščiausiojo, kad tai – ne atsitiktinumas ar pramoga, o Dievo duota malonė: kūrybos šviesa, kuri lydėjo Alfonsą Skiesgilą vyresnįjį, naiviosios, primityviosios krypties skulptorių, visą gyvenimą. Menininko rankų prisilietimas prie medžio, neišsenkanti fantazijos ir humoro versmė tobulai atgydavo pasakų herojais, istoriniais personažais, šventųjų skulptūromis. Jo sukurti darbai ryškūs, apgaubti mitologine aureole, juos norisi liesti, jais džiaugtis“, – taip apie tautodailininką ir jo kūrybą atsiliepė V. Kanapkienė.

Jos žodžiais, savo kūryboje A. Skiesgilas vyresnysis įkūnijo ryškiausią savo asmenybės bruožą – meilę Žemaitijai, istorijai, žmogui, meilę vaikystės pasakoms ir įvairios liaudies ir savo sukurtoms istorijoms. Tų istorijų teko girdėti viešnagių vaišinguose Alfonso ir Adolfinos namuose V. Nagevičiaus gatvėje metu. O po viešnagių visad būdavo kopiama palėpėn, ten, kur kaskart atsirasdavo vis naujų darbų.

„Man gražūs spalvoti“

Per parodos atidarymą savo prisiminimais apie meistrą ar įspūdžiais apie jo kūrybą dalijosi menotyrininkas Petras Šmitas, pirmuosius tėvo drožinius ir jam nešamas trinkas, iš kurių kasdien gimdavo nuostabiosios skulptūros – kartais ir ne po vieną perdien, tris jo gyvenimo meiles – be didžiausiosios, Adolfinos, marčią dailininkę Birutę Andriekutę, aktorę Virginiją Kochanskytę ir muziejaus direktorę Vidą Kanapkienę, nuolat skatinusias tėvą kurti, gražia žemaičių šneka prisiminė tautodailininkas, medžio skulptorius Alfonsas Skiesgilas jaunesnysis.

Jo brolis architektas Adomas Skiezgelas, kurio namuose sukaupta per šimtą tėvo drožinių, atsiminė, kaip tėvas aiškinęs, kodėl jo medinukai spalvoti, tokie, kokius į koplytstulpius keldavo senieji kryždirbiai: „Jeigu aš jų nespalvinčiau, kitaip būtų. Būtų tokie, kaip visų. O man gražūs spalvoti.“

Unikalus kūrėjas

Po oficialiosios parodos atidarymo dalies, kurią kompozicija „Garsų tyla“ užbaigė birbyne grojęs Klaipėdos universiteto profesorius Pranciškus Narušis, svečiai pasklido po ekspoziciją ir dalinosi mintimis apie parodą ir kūrėją.

„Kiekvienas menininkas, norėdamas išreikšti vieną ar kitą idėją, mintį, savo kūriniams stengiasi suteikti tam tikrą formą – Alfonso Skiesgilo vyresniojo kūrinių formos kitų menininkų fone tikrai išskirtinės, – sakė menotyrininkas Petras Šmitas. – Be to, jis naudojo polichromiją, daugiaspalviškumą, kai dauguma drožėjų, tautodailininkų, Lietuvos dailės istoriko Pauliaus Galaunės vadintų liaudies menininkais, tais, tarybiniais laikais, droždavo didžiules kompozicijas ir medį retai kada spalvindavo. Gi Skiesgilo drožiniai buvo labai subtilūs, kompozicijos nedidelės, figūros statiškos, bet turinčios vidinę energiją – ne kiekvienam meistrui duota to pasiekti. Tai jį išskyrė iš kitų.“

Tautodailininkas medžio skulptorius Virgilijus Vaičiūnas apie A. Skiesgilo kūrybą atsiliepė taip: „Viskas pasakyta darbuose, jis – nesugadintas žmogus. Kažkada vieno profesoriaus paklausiau: „Kas būtų buvę, jeigu aš būčiau baigęs Dailės akademiją?“ Jis atsakė: „Tu būtum buvęs sugadintas“. Taip ir čia: jeigu Skiesgilas būtų baigęs akademiją ar technikumą, jis būt buvęs sugadintas. O dabar jis drožė iš dūšios. Ir kaip tik šiandien, apžiūrėjęs jo darbus, atkreipiau dėmesį: kaip jis puikiai jautė anatomiją. Dažniausiai liaudies meistrai primityvistai drožia plokščius veidus siauromis akimis, jo gi veidai gyvi, tiesiog unikalūs – kaip ir visa jo kūryba. Nemanau, kad šiais laikais galėtų rastis dar vienas toks unikalus kūrėjas.“

„Jis buvo retenybė – ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas, – leidosi į prisiminimus tautodailininkas medžio meistras Adolfas Andriejus Viluckis. – Pamenu, išdrožė jis vieną paukštį tokiais sparnais, kokių gyvai nebūna. Klausiu: „Kaip tu čia, Alfonsai, taip padarei?“ Jis man: „O aš va taip va mačiau“. Nepaaiškino, ar sapne, ar vizijose matė. Jis daug nekalbėjo – ne taip, kaip sūnus Alfonsas. Ramybė nuo jo dvelkė, tokia, kad galima sakyti – jis pats buvo ramybės įsikūnijimas. Dar sakydavo: „Aš noriu kiekvieną dieną padaryti po darbelį“. Ištisai sėdėdavo savo tokiam nedideliam kambarėlyje, prie lango, ir droždavo. Ten buvo visas jo gyvenimas – tam kambarėlyje, su drožiniais“.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas