Pajūrio naujienos
Help
2024 Spalis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Apklausa

Ar balsuojate Seimo rinkimuose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Rusijos imperijos kavalerijos pulkininko, grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) portretas. Dail. Hansas Knechtas. 1892 m. Kretingos muziejus vaizduojamosios dailės rinkinys.

Ryškiausius pėdsakus Kretingos istorijoje paliko du didikai – karvedys Jonas Karolis Chodkevičius ir grafas Juozapas Tiškevičius. Pirmasis XVII a. pr. įkūrė pranciškonų vienuolyną, bažnyčią ir miestą. Antrasis XIX a. antroje pusėje išgarsino Kretingą vienu didžiausių Europoje privačiu Žiemos sodu, mišriu parku, pirmąja Lietuvoje elektrine ir telefono linija.

1863 m. sukilimo pradžioje atsistatydinęs iš Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto pareigų ir porą metų Paryžiuje praleidęs savanoriškoje emigracijoje, į Lentvarį sugrįžęs grafas Juozapas Tiškevičius toliau tęsė karinę tarnybą Vilniaus 1-ajame Sumų pulke. Po sukilimo krašte tvyrojo rusų valdžios nepasitikėjimas lenkų ir lietuvių aristokratais, prasidėjo valdinių, savivaldos ir švietimo įstaigų rusifikacija, lenkų ir lietuvių kalbų suvaržymas. Gyvenimas Lentvaryje taip pat ėmė erzinti Tiškevičių šeimos narius, nes jiems nuolat tekdavo priimti, užimti ir vaišinti netikėtai užgriuvusius svečius, sumaniusius aplankyti grafus, kol sulauks į stotį atvykstant laukiamo traukinio. Visa tai paskatino grafą ieškotis ramesnės vietos, į kurią galėtų perkelti šeimos rezidenciją.

Jam į akis krito šalia paveldėtosios Palangos esantis Kretingos dvaras, kurį grafas nuomojosi iš dvarininkų Zubovų. Daugiau kaip per 10 metų į išsinuomotos valdos infrastruktūros palaikymą jis investavo didžiulius pinigus, o, sutarčiai pasibaigus, savininkas Gavrilas Zubovas neturėjo lėšų nuomininko išlaidoms padengti. Už savininko skolas valstybė dvarą nusavino ir 1874 m. pardavė Peterburgo varžytinėse. Jį įsigijo Juozapas Tiškevičius, tačiau G. Zubovui buvo palikta galimybė per metus skolą grąžinti ir susigrąžinti valdą. Jam to nepadarius, 1875 m. J. Tiškevičius tapo pilnateisiu dvaro savininku.

Tiesa, tuo metu atsirado legenda, kad Kretingą pulkininkas Gavrilas Zubovas pralošė kortomis. Gali būti, kad jis bandė nevykusiai atsilošti praskolintus pinigus. Tačiau greičiausiai ši legenda gimė todėl, kad aristokratui tuo metu garbingiau buvo savo turtus pralošti kortomis negu prarasti varžytinėse.

Į naująją valdą Juozapas Tiškevičius netrukus perkėlė šeimos rezidenciją, kurią galutinai įsirengė 1878–1880 metais. Pirmiausia buvo pertvarkytas parkas ir vaismedžių sodas, pavadintas Vasaros sodu. Jame atsirado rožynas, gėlynai, daug naujų medžių ir krūmų, puikavosi antikinės statulos ir stirnų skulptūros. Sodininko žirklėmis karpomų alėjų sankirtoje iškilo rotonda, kurioje vasaromis grodavo orkestras. Senojoje parko dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai, o priešais rūmus – krioklys. Prie antrojo tvenkinio iškilo vila svečiams apsistoti.

Grafo Juozapo Tiškevičiaus Kretingos dvaro rūmai. Dail. Napoleonas Orda. 1874 m. Krokuvos nacionalinis muziejus

Prie rūmų buvo pristatyta trijų aukštų stiklinė oranžerija, kurioje augo palmės ir kiti egzotiškų kraštų augalai, veikė krioklys, fontanas, sienas puošė koralai. Žiemos sode vyko šeimos šventės, Telšių apskrities ir Kauno gubernijos bajorijos susiėjimai, dvaro orkestro ir choro koncertai.

Žiemos ir Vasaros sodai garsėjo toli už Kretingos ir Lietuvos ribų. Jais pasigrožėti atvykdavo grafų giminaičiais ir artimieji, Palangos ir Juodkrantės kurortų vasarotojai, svečiai iš Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo, Berlyno, aukšto rango Rusijos imperijos pareigūnai. Iki XIX a. pabaigos tai buvo vienas didžiausių ir gražiausių Vakarų Lietuvos parkų.

Dvarą su bažnyčia jungianti gatvė buvo vienas magistralinių Kretingos traktų, siejusių miestą su Salantų, Darbėnų ir Rūdaičių (senuoju Palangos) keliais. Šalia šios gatvės priešais senąsias parapijos kapines iš vienuolyno nusavintoje žemėje rusų valdininkai sumanė pastatyti stačiatikių cerkvę. Jiems išvykus į Sankt Peterburgą derinti statybos reikalų, pranciškonų kunigai, gavę Juozapo Tiškevičiaus pritarimą, toje vietoje atidarė naująsias parapijos kapines. Nors grįžę valdininkai reikalavo iš vienuolyno gvardijono ir parapijos klebono mirusiuosius perlaidoti senosiose kapinėse, tačiau tarpininkaujant Juozapui Tiškevičiui naujosios kapinės buvo paliktos, o cerkvę nutarta statyti miesto turgavietėje, vietoje rotušės.

Tarp kapinių ir bažnyčios gatvė ėjo gilia dauba, kurios šlaitas nuo miesto pusės buvo gana status, o nuo dvaro – nuolaidesnis. Pasakojama, kad norint statesniu šlaitu įvežti didesnį vežimą, reikėdavo kinkyti keturis ir daugiau arklių. Esą, sykį grafui važiuojant šiuo keliu per daubą, pakilęs sniego gniužulas išmušė akį. Tada jis pasakė: „Užtenka. Aš netekau vienos akies, nenoriu, kad ir kiti akių netektų. Reikia pastatyti tiltą“. Taip, vadovaujant dvaro matininkui Jonui Šostakui ir karo inžinieriui Kieteliui, 1884 m. per Dopulčio slėnį buvo supiltas pylimas keliui ir pastatytas pirmasis mieste mūrinis tiltas, kuriuo kretingiškiai ir miesto svečiai tebesinaudoja ir šiandien.

Parko krioklio grota prie tvenkinio priešais rūmus. Fot. Paulina Mongirdaitė. 1890 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys

Palei kelią nuo bažnyčios iki dvaro grafas nutiesė pirmąjį mieste šaligatvį. Jis buvo skirtas miestiečiams, norintiems nesusipurvinus apavo ar basų kojų apsilankyti Vasaros ir Žiemos soduose. Šiuo šaligatviu į miestą įvairiais reikalais pėstute kulniuodavo grafaičiai ir grafaitės, taip pat dvaro tarnautojai ir tarnai. Tik grafai miestan vykdavę karieta arba brikele, o grafas mėgdavęs joti raitas ant savo mylimiausio žirgo. Šaligatvį, kad juo nevažinėtų vežimais ir nejodinėtų žirgais, saugojo dvaro paskirtas sargas. Sykį šaligatviu, o ne purvina gatve, jojant jis sulaikė patį Juozapą Tiškevičių. Už tai grafas sargo nebarė, o už sąžiningą tarnybą pagyrė.

Grafas labai domėjosi technikos mokslo ir technologijų naujovėmis, kurios galėjo būti naudingos ūkyje ir kasdieniame gyvenime. Susitaręs su Rusijos imperijos pašto ir telegrafo ryšių ministerija, 1878 m. rūmuose atidarė pirmąjį Kretingoje telegrafą, kurio tarnautojui suteikė butą ir mokėjo atlyginimą. Duktė Elena Klotilda prisimena, kad tėvas labai džiaugėsi įsigijęs pirmąjį gramofoną ir radijo aparatą.

Sužinojęs apie Gotlybo Daimlerio išrastą benzininį automobilį, paprašė Romoje viešėjusios dukters Marijos užsukti į Miuncheną ir apžiūrėti naujovę. Išbandžiusi motorinį vežimą, Marija telegrafu pranešė, kad ligų kankinamam tėvui ši naujovė netiks, nes skleidžia didžiulį triukšmą ir baisiai krato. Taip dukters įkalbėtas grafas atsisakė minties įsigyti vieną pirmųjų automobilių.

Į dvaro kanceliariją ir grafo kabinetą 1882 m. buvo atvesta pirmoji Lietuvoje telefono ryšio linija, sujungusi su kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių Plungės ir Rietavo dvarais. Kiek vėliau telefono ryšiu dvaras buvo sujungtas su visais palivarkais.

Gatvė iš dvaro į miestą su pirmuoju Kretingoje šaligatviu. Fot. Paulina Mongirdaitė. 1890 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys

Rekonstruotame dvaro vandens malūno pastate Juozapas Tiškevičius atidarė pirmąją Lietuvoje elektrinę. Išlikę dvaro kasos išlaidų dokumentai liudija, kad elektrinę už 8 tūkst. 548 markes 1883 m. įrengė Vokietijos pilietis Huberis. Darbams vadovavo dvaro inžinierius Keturauskis (Kietorowski), dirbo samdomas mechanikas, šaltkalvis ir keli pagalbiniai darbininkai. Šalia malūno įrenginių jie sumontavo vandens turbiną, pastatė elektros generatorių ir garo variklį, išmūrijo krosnį garo katilui, o šalia pastato – aukštą raudonų plytų mūro kaminą. Mechanizmai, detalės ir dalys buvo vežamos iš Klaipėdos. Orinei elektros linijai buvo pastatyti 5 mediniai stulpai, kuriuos padarė ir žaliai nudažė darbininkas Kazimieras Žiobakas.

Elektrinės įrenginius suko vandens turbina, o sausros metu ir žiemą – garo variklis, kuriam garą gamino mediena ir durpėmis kūrenamas didžiulis katilas. Elektros energija iš pradžių buvo tiekiama tik Žiemos sodui. Elektros jungiklių tuo metu nebuvo: paleidus elektrinę, visos lempos pradėdavo šviesti, o turbinoms sustojus – visos vienu metu užgesdavo. Tarnautojai prisimena, kad elektrinę įjungdavo tik parvykus į dvarą grafui. Jam išvykus, elektrinė neveikdavo.

Paskutinius dešimt gyvenimo metų Juozapas Tiškevičius sunkiai sirgo širdies ir plaučių ligomis, negalėjo vaikščioti. Mirė 1891 m. gegužės 26 d. (naujuoju stiliumi – birželio 7 d.) dvare, po nesėkmingos plaučių operacijos, kurios metu nukraujavo gydytojui netyčia pradūrus plaučių arteriją. Pašarvotas buvo Palangoje.

Grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofagas. Karaliaučius, XIX a. 10 deš. pr. Fot. Jolanta Klietkutė, 2018 m.

Iš Karaliaučiaus universiteto pakviestas medicinos profesorius kūną balzamavo ir įdėjo į sarkofagą, nupirktą pas to paties vokiečių miesto verslininką Ekertą. Mirusiajam į rankas našlė įdėjo sidabro lydinio krucifiksą, kuriam kryžių pagamino Klaipėdos arba Karaliaučiaus juvelyras Bajeris (Rejeris?), pritvirtinęs prie jo nuo senojo kryžiaus nuimtą sidabrinį Nukryžiuotąjį, pagamintą apie 1850 m. Sankt Peterburgo juvelyro Aleksejaus Sosino dirbtuvėse.

Į šermenis ir laidotuves atvyko giminės ir diduomenė, Rusijos valdžios įstaigų ir Vokietijos muitinės pareigūnai, kariuomenės ir sienos sargybinių brigados atstovai, Palangos progimnazijos mokiniai ir pedagogai, Kretingos, Palangos, Darbėnų miestelių gyventojai. Darbėnų žydų bendruomenė atsiuntė inkrustuotą karūną-vainiką su hebrajiškais įrašais iš Šventojo Rašto bei miestelio rabino antspaudu ir garbingų bendruomenės atstovų parašais patvirtintą užuojautos raštą.

Gegužės 31 d. sarkofagas su palaikais buvo išvežtas į Kretingą. Katafalką visą kelią traukė 4 juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini 4 juodai apsirengę vyrai. Karstą lydėjo šeimos nariai, artimieji ir mylimiausias grafo žirgas. Aprengtas paradine carinės Rusijos kavalerijos pulkininko uniforma, grafas gulėjo puošniame sarkofage, ant kurio buvo padėti gedulingi vainikai, uniforminė kepurė ir kardas. Karstas iš pradžių buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, specialiai jos prieangyje išmūrytoje nišoje. Sūnui Aleksandrui Tiškevičiui su našle Sofija Tiškevičiene 1893 m. pastačius šeimos koplyčią, sarkofagas buvo perkeltas į jos kriptą.

Grafui 1891 m. mirus, jam Kauno, Kuršo, Minsko ir Vilniaus gubernijose priklausė 27 dvarai su 437 tūkst. ha žemės. Valdas 1896 m. pasidalino našlė, 5 sūnūs ir 3 dukros.

Kretinga nepamiršo savo globėjo Juozapo Tiškevičiaus. Jo išpuoselėtame dvare šiandien veikia Kretingos muziejus, kurio ekspozicijos mena ir grafų Tiškevičių šeimos istoriją, supažindina su Juozapo ir Sofijos Tiškevičių šeimos relikvijomis. Muziejaus administracijos rūpesčiu renovuoti dvaro rūmai, ūkvedžio namas, ratinė, malūno-elektrinės pastatas, didysis šiltnamis, restauruota grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus su joje esančiais grafų sarkofagais.

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas