Pajūrio naujienos
Help
2022 Spalis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas

Rajono tarybos narys Valerijonas Kubilius Edvardą Stalmoką apjuosė jubiliejine juosta.

„Įsimylėjęs žemę, tapybą ir savo šeimą“, – taip 70-mečio jubiliejų švenčiantį buvusį Darbėnų seniūną tautodailininką Edvardą Tedevušą Stalmoką, surengusį savo tapybos darbų parodą „Tėviškės spalvos“, apibūdino Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

„Priplaukęs“, bet ne visai

Baltojoje salėje rajono tarybos nario Garbės piliečio Valerijono Kubiliaus apjuostas jubiliejine juosta, direktorės pasodintas į istorinį grafų Tiškevičių krėslą ir išklausęs daugybę linkėjimų bei gražių žodžių, kuriuos, lydint Kretingos meno mokyklos mokytojų Dainoros Pazdrazdienės bei Ritos Pukelytės-Retkienės atliekamai muzikai, žėrė buvę ir dabartiniai rajono vadovai, brolis Bernardas, Laukžemės parapiją aptarnaujantis klebonas Zenonas Degutis, būrys bičiulių tautodailininkų, įpiltiškių ir darbėniškių bendruomenių atstovai, draugai, jubiliatas juokavo: „Nejau tikrai esu toks geras?“. O ir gėlių esą tiek daug nereikėjo – kam tos išlaidos? Ir tas krėslas jam labiau būtų pritikęs kuklesnis... Bet paskui, kviesdamas taurei vyno, jubiliatas pripažino, jog pasveikinti susirinkusių žmonių nuoširdumas ilgai dar glostys širdį.

Pasak V. Kubiliaus, paprastai apie menininkus sakoma, jog jie – šiek tiek „priplaukę“, bet Edvardas – kitoks, realistas. Jis lygiai tiek, kiek padebesiais skraidančiai kūrybos mūzai, yra atsidavęs ir visuomenei, savo kaimo bendruomenei: tai S. Įpilties kaimo, kuriame gyvena, piliavietę medžio drožėjų monumentaliomis skulptūromis pagražins, tai Alkos kalno koplyčią suremontuos, jos skliautą ištapys, tai Lietuvos 100-metį primenančius Gediminaičių stulpus drožiniais išpuoš.

Inicijavo projektus

V. Kanapkienė pritarė – neatsitiktinai paveikslus tapančiam, kaimo aplinką kitaip gražinančiam seniūnui 2012-aisiais buvo įteiktas Žemės ūkio ministerijos įsteigtas ženklas „Auksinė širdis“: per 43 metus jo subrandinti ir realizuoti kūrybos projektai išgarsino visą Darbėnų seniūniją ir S. Įpiltį, kurioje gyvena – tas kraštas tapo patrauklus turistams. E. Stalmoko ir jo žmonos Birutės iniciatyva, bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriaus Vizualinio dizaino katedros dėstytoju a. a. Gyčiu Tiškumi bei šviesaus atminimo Šventosios girininkijos girininku Rimantu Kvikliu, taip pat kretingiškiu architektu Edmundu Giedrimu buvusioje S. Įpilties alkavietėje iš medžio, metalo ir akmens pastatytos trys skulptūros, įprasminusios senuosius protėvių dievus Perkūną, Saulę ir Žemyną.

Poreikis kurti, nešti šviesą E. Stalmokui atėjo iš Šiūparių kaimo Klaipėdos rajone, kur jis gimė, kur vaikystė prabėgo nuošalioje sodyboje, šalia girios ir žydinčių pievų. Tėvas buvęs baldžius, meistravęs įvairiais ornamentais išraižytus stalus, komodas, spinteles. O kad jos „nebūtų blankios“, jau tada ant stiklų iš visų 9 vaikų pats mažiausias Edvardas išpaišydavęs gėles. „Ne be reikalo seserys jau tuomet mamai sakydavo: „Menininkas bus“, – juokėsi V. Kanapkienė.

Daug gražių žodžių apie save Edvardas Stalmokas išgirdo iš S. Įpilties kaimo, kuriame gyvena, bendruomenės atstovų bei Laukžemės parapiją aptarnaujančio klebono Zenono Degučio (trečias iš kairės).

Tačiau menas, noras savo jausmus išreikšti Žemaitijos gamtos vaizdais, Edvardui tapo gražiausiu, koks tik gali būti, pomėgiu – savo kūrybos paveikslų jis sakė jau net nebeskaičiuojantis.

Klebonas Z. Degutis citavo Šventame rašte parašytus žodžius: „Žiūrėti žiūrėsite ir nematysite, klausytis klausysitės, bet negirdėsite“. O E. Stalmokui Dievo duota žiūrėti ir pamatyti. Ne kartą klebonas, sakė, svarstęs, kodėl Edvardas yra ne portretistas ir ne marinistas, o peizažistas. „Man tikrai mįslė: į kokią minčių gelmę jums duota galimybė pasinerti, kaip aukštai ir giliai jūsų mintys, kai iš didelio pasaulio paimat jo mažą trupinėlį ir – imk, žmogau, pasižiūrėk“, – sveikindamas jubiliatą, kalbėjo Z. Degutis.

Seniūnas buvo ir bus

„Juk Edvardas tikrai – keistuolis“, – prie anksčiau pasakytos V. Kubiliaus minties grįžo V. Kanapkienė. Keistuolis, nes žiemą, kai baigiasi rudens darbai, piešia vasarą, o vasarą stebi, kaip javai brandina grūdą. Iš profesijos jis agronomas, puikiai supranta augalų gyvenimą, bet nuolat žavisi maištingu dangumi, saulės spinduliais, mėnulio nutviekstais peizažais. Nuo 1976-ųjų surengė 15 personalinių parodų, nutapė per 500 paveikslų, kurie pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį, papildė muziejų fondų kolekcijas, papuošė įstaigų ir organizacijų interjerus. V. Kanapkienės žodžiais, ir toliau tęsiasi kūrybos kelias, kuriuo, rodydami kultūros, bičiulystės, tvirtos šeimos, pagalbos aplinkiniams pavyzdį, žengia visa Stalmokų šeima: dukra Renata, sūnus Robertas ir, žinoma, nenuilstanti žmona Birutė, S. Įpilties kaimo bendruomenės pirmininkė.

„Aplinkiniai mums baltu pavydu gali pavydėti, kad tokią šeimą savo kaime turim“, – patikino ir Kretingos r. kultūros centro S. Įpilties skyriaus vedėja Danutė Bružienė, rėžusi sodrią žemaitišką kalbą: „Prieš posmeti kap geriausė bėndruomenės pėrmininkė sveikinuom Bėrutė, vo dabar so jobiliejo – Edvarda. Anuo vėsor yr pėlna! Nebdėrb seniūnu, bet dėrb sava kaimou: nu ryta brazd, so traktuorio važiou, kuoki novėrtusi medi atrond, parvelk – jau rek skaptoutė. Minčiu ons pėlns ėr dėina, ėr vakarė, ėr nakti“, – džiaugėsi ji.

O Darbėnų seniūnijai vadovaujančio Alvydo Poškio nuomone, buvusių seniūnų nebūna, E. Stalmoką jis vadino Garbės seniūnu, iš kurio galima pasimokyti, kaip dirbti matant kelerių metų perspektyvą, kaip teisingai susidėlioti prioritetus. Darbėnų bendruomenės pirmininkas Rimantas Benetis E. Stalmokui padėkojo už tai, kad ir Darbėnuose atsirado bendruomenė. „Prieš kokius 15-a metų gerąja prasme mes pavydėjom įpiltiškiams, kurie savo bendruomenę tada jau turėjo. Seniūnas atvėrė akis, supratom, kad niekas kitas nieko nenuveiks, jei patys nesiimsim iniciatyvos, jei patys nejudėsim į priekį“, – prisiminimais dalijosi jis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas