Kretingiškis Jonas Valiulis iki pat šiol stebisi, kaip į jo kiemą atskridę du balti balandžiai čia kaip niekur nieko ir apsigyveno.

Vienas iš balandžių yra jaukesnis ir dažnai nutupia ant Jono Valiulio peties, rankos.

“Šventėme Jonines. Žiūrime – į kiemą atskrido baltas balandis. Apsuko kelis ratus ir nutūpė, - vasaros įvykius pasakojo J.Valiulis. – Galvojome: kaip atskrido, taip ir išskris. Bet balandis pasiliko”.

Po trijų dienų paskui pirmąjį balandį atskrido dar vienas baltas balandis. Ir taip pat pasiliko.

“Kieno tie balandžiai, iš kur jie atskrido – neaišku. Teko priglausti – juk jeigu jiems čia patiko, tegu pasilieka”, - sakė J.Valiulis.

Pamažu užsimezgė balandžių bei jų naujųjų namų šeimininko draugystė: vienas balandžių yra jaukesnis, ir, kai arti nėra pašalinių žmonių, drąsiai tupia ant šeimininko peties, baksnoja snapu. J.Valiulis pasakojo, kad taip tupėdamas ant peties balandis išbūna valandą ir ilgiau.

Balandžiams buvo surasta vietos tvarte. Jiems atskirai nuo vištų paberiama ir lesalo: miežių, kviečių. Karštomis vasaros dienomis balandžiai ypač pamėgo maudytis dideliame dubenyje vandens.

“Tačiau jeigu vanduo nešvarus, balandžiai į jį nelipa”, - apie balandžių gyvenimo ypatumus pasakojo J.Valiulis.

Jis dar nepastebėjo, kad balandžiai suktų lizdą ir ruoštųsi perėti vaikus. Tačiau jeigu taip nutiktų, J.Valiulis žada balandžiams pastogėje sukalti atskirą lentyną, kur jie galėtų veistis.

“Balti balandžiai – gražu. Tačiau jie – ir dideli teršėjai: kur beeitų, kur beskristų – visur dergia”, - balandžių kaimynystės nepatogumus apibūdino J.Valiulis.

Balandžiai, kurie greičiausiai yra pora, keletą kartų buvo išskridę tolėliau, bet visuomet sugrįžta į savo naujuosius namus.

• Rašyti komentarą (0)