Į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atvykę Frymanas Teiloras ir Andre Smitas dar tik apsipranta su mūsų šalimi, į kurią atskrido prieš gerą mėnesį. Abu vaikinai – krepšininkai legionieriai, šį sezoną žaidžiantys Palangos “Naglio-Adakrio” krepšinio komandoje, startavusioje NKL. Abu krepšininkai – to paties amžiaus – 26-erių. Ir abu jie galvoja apie tolimesnę karjerą aukštesnėse krepšinio lygose.

Abu juodaodžiai krepšininkai Frymanas Teiloras (kairėje) ir Andre Smitas teigė, kad lietuviai moka bendrauti, yra draugiški ir malonūs žmonės. Tačiau pasiguodė tuo, kad Lietuvoje jiems – šalta. Galbūt todėl Frymanas per visą pokalbį “Pajūrio naujienų” redakcijoje nenusiėmė nei kepurės, nei pirštinių. Nuotraukoje kartu su krepšininkais – dirbti į Lietuvą iš JAV sugrįžęs mūsų kraštietis Stepas Žilys.

- Kaip Jus pasitiko Lietuva?

F.T. – Jūsų šalies žmonės labai draugiški, malonūs, tačiau čia – labai šalta.

A.S. – Pritariu Frymanui – jūsų žmonės išties draugiški ir moka bendrauti.

- Kaip Jūsų ausiai skamba lietuvių kalba? Ar žadate jos pramokti?

A.S. – Jūs, lietuviai, kalbate labai greitai. O lietuvių kalbos bandome mokytis. Mums padeda komandos draugai, treneris (Stepas Žilys – aut. past.). Jau išmokome sakyti “ačiū”, “labas rytas”, “labas, pupa”, “žalioji arbata”. Ją mes čia, Lietuvoje, geriame, kad sušiltume ir nesirgtume.

- Ar laukiate mūsų žiemos, kuri žada būti labai šalta.

F.T. – Mus perspėjo, kad Lietuvoje – gana šalta. Perspėjimai pasitvirtino. Aš pats atvykau iš Misisipės, Andre – jamaikietis, gyveno Majamyje. Mes atsivežėme šiltų rūbų: striukes, kepures, pirštines. Bet šaltį mes jaučiame ir ant veido – kažkoks siaubas.

- O kaip krepšinio aikštėje – irgi šalta?

A.S. – Nelabai, nes judėdami, sportuodami įšylame, ir problemų dėl šalčio būna mažiau.

- Ar jau išbandėte lietuvišką virtuvę?

A.S. – Bandome, pratinamės. Jau paragavau kiaulės ausų, kugelio. Neblogai – buvo skanu.

F.T. – Jūsiškių cepelinų dar neragavau. Man jie kažkaip ne taip atrodo. Na, gal ir paragausiu, kai kitą dieną nebus treniruočių ar varžybų. Nes nežinau, kaip judėčiau, privalgęs cepelinų.

- Ar esate patenkinti gyvenimo sąlygomis? Ką veikiate laisvalaikiu?

A.S. – Einame žaisti boulingo, o šiaip, keik įmanoma, miegame. Gyvenimo sąlygos geros, niekuo nesiskundžiame.

- Ar nesigailite, kad čia atvažiavote? Kiek žadate užtrukti Lietuvoje?

F.T. – Būsime visą sezoną, kol baigsis NKL varžybos. Gailėtis nesigailime – patekome į gerą draugišką komandą.

- Ką žaisti Lietuvoje Jums reiškia karjeros prasme?

A.S. – Tai mums – pradžia į aukštesnį lygį. Manau, kad kitais metais pavyks žaisti LKL, po to – gal ir į NBA pateksiu.

- Kodėl karjeros negalite daryti JAV?

F.T. – Amerikos krepšinyje – daug politikos. Be to, čia su mumis geriau elgiamasi, čia mes sulaukiame daugiau dėmesio. Kitas dalykas: išvažiuoti žaisti į Europą yra proga ir pakeliauti. Mes būtinai aplankysime jūsų sostinę, norime labiau susipažinti su Klaipėda.

- Kaip Jūs jaučiatės, iš didelės šalies atvykę į mažą? Ar netrūksta Jums čia, Lietuvoje, gyvenimo tempo, erdvės, prie kurios Jūs įpratę?

A.S. – Iš tiesų, palyginus su Majamiu, man tai – didelis pasikeitimas, bet gyventi lėčiau nėra blogai.

F.T. – Pats esu gimęs ir augęs mažame mieste, tačiau žinau ir didmiesčio gyvenimą. Man gyvenimo pasikeitimas taip pat nėra blogai – reikia viską išbandyti.

- Ar Jums čia nenuobodu? Juk likote be savo aplinkos, draugų?

A.S. – Kad nebūtų nuobodu, mums reikia interneto ir televizoriaus.

F.T. – Pasiilgstu programų anglų kalba. Gyvenu, kur teveikia lietuviškos programos. Jos mane migdo, ir dėl to Andre iš manęs šaiposi.

• Rašyti komentarą (6)