Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Komentarų topas

Prieš kremuojant, svarbu atgedėti

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2018-10-30
Laidojimo namų „Rimtis“ savininkai Edita ir Juozas Donauskai sakė, kad kremavimo paslaugos kasmet pageidauja vis daugiau kretingiškių. „Urnos – taip pat labai įvairios, yra net miniatiūrinių, kurias artimieji kaip brangią relikviją laiko namuose“, – rodė J. Donauskas.

Laidojimo verslą nuo 1992-ųjų Kretingoje plėtojantys sutuoktiniai Edita ir Juozas Donauskai, vieni iš laidojimo namų „Rimtis“ savininkų, per tą laiką į amžinybę išlydėję tūkstančius kretingiškių, artėjant Vėlinėms pasidalino pamąstymais apie atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijas bei vis labiau populiarėjantį palaikų kremavimą.

– Sprendžiant pagal šalies verslininkų užmojus artimiausiu metu pastatyti krematoriumus Klaipėdoje ir Vilniuje, galima manyti, kad mirusiųjų palaikų kremavimas ir Lietuvoje tampa vis populiaresniu laidojimo būdu. Kiek dažnai artimuosius kremuoja kretingiškiai?

J. Donauskas:

– Kasmet vidutiniškai palaidojame apie 400 žmonių. Pasižiūrėjome praėjusių ir šių metų 10 mėn. statistiką per tą patį laiką – nuo sausio iki spalio: šiemet kremuoti jau išvežėme 62 žmonių palaikus, pernai per tą patį laiką – 36. Taigi ši paslauga gerokai populiarėja ir mūsų rajone. Tai lemia gamtinės aplinkybės – lietinguoju metų laikų didžiųjų kapinių gruntas skęsta vandenyje. Be to, keičiasi ir tradicijos – vis daugiau žmonių, dar gyvi būdami, išreiškia norą, kad po mirties juos kremuotų. Be to, žmonės gyvena dideliame tempe, tai lemia ir laidotuvių papročius.

– Ar, susiruošus kremuoti palaikus, yra kokie nors reikalavimai artimiesiems ar įstatymų apribojimai jūsų įstaigai?

J. Donauskas:

– Lietuvoje visiems galioja įstatymas, kad laidoti žmogaus palaikus galima ne anksčiau kaip po 24 valandų nuo momento, kai buvo konstatuota mirtis, o kremuoti žmogaus palaikus draudžiama jo mirties dieną.

Tačiau yra tam tikri moraliniai kremavimo aspektai. Būna, kad žmonės skuba paruoštą mirusįjį nedelsiant išgabenti į krematoriumą. Jiems nesutikus velionio šarvoti, kūną tenka palaikyti šaldytuve. Klausi – ar norėsite atsisveikinti, o jie – ne, tik pabūti 15 minučių prieš išvežant. Tačiau tam skirta vos 15 kv. m kūno išdavimo patalpa, į kurią sueina visas būrys artimųjų. Grūdasi, stumdosi, nes patalpa nepritaikyta ilgesniam atsisveikinimui. Pasiūlome artimiesiems iš pradžių pašarvoti mirusįjį, kad deramai su juo atsisveikintų, bet neretai pasako – to nepageidavo velionis.

Netelpa galvoje, kodėl taip skubama atsisveikinti arba šarvoti pelenus. Yra manančių, kad sirgęs velionis karste atrodys bjauriai. Tačiau šiandieną yra priemonių, leidžiančių kūną paskutinei kelionei paruošti gana estetiškai. Skubėjimą kremuoti pateisiname tik tuo atveju, kai kūnas stipriai sumaitotas avarijose ar atrastas po ilgesnio laiko.

– Kaip, jūsų manymu ir pagal jūsų patirtį, turėtų būti atsisveikinama su mirusiuoju?

E. Donauskienė:

– Tam, kad po mirties būtų išvengta nesusipratimų, norėtume šviesti gyvuosius, kad mirusiajam verta atiduoti deramą pagarbą – su juo pabūti, atsisveikinti, atleisti, tiesiog išgedėti. Sakoma, kad yra laikas pamilti ir laikas išsiskirti. Pagal senąjį lietuvių tikėjimą atsisveikinimas su velioniu tukdavo 3 paras, nes manyta, kad tik per tą laiką mirusiojo siela visiškai palieka žemę. Manoma, kad pirmąją parą, prieš išnešant kūną į lavoninę, itin svarbi yra maldos reikšmė, kai mirusiajam uždegama šventinta žvakė. Tai palengvina išėjimo stresą. Antroji para – emocinių ryšių su mirusiuoju sustiprėjimo laikas, todėl labai svarbu mintyse kalbėtis, išsakyti tai, ko gyvam esant, neišsakėte, atleisti visas nuoskaudas. Trečioji diena – atsisveikinimo metas, kada artimieji turi pasiryžti mirusįjį paleisti, jam iškeliaujant į amžinąją šviesą. Ir, vykstant kremavimui, idealu, jei artimieji meldžiasi ir visaip palaiko mirusiojo sielos kelionę anapusybėn.

– Ar teko girdėti, kad kur nors, atokiuose kaimuose, žmonės dar šarvotų savo artimuosius namuose, kaip buvo priimtina prieš 2–3 dešimtmečius?

E. ir J. Donauskai:

– Nebeteko girdėti. Kaimuose bendruomenės įsirengia šarvojimo koplyčias. O ir šiaip kaimų, ypač Tūbausių, Jokūbavo, Baublių, Budrių, žmonės labai gražiai laidoja savo mirusiuosius. Jie laikosi tradicijų: atgieda su dūdomis, atmeldžia, mirusįjį netgi veža į savo bažnyčią. O neseniai teko laidoti, pravežant velionį pro jo namus ir trumpam stabtelint, kad atiduotų paskutinę pagarbą. Katafalke vairuotoją lydėjo senolis, kuris parodė kelią į velionio namus.

– Kur dažniausiai vežate kremuoti ir kiek ši paslauga kainuoja?

J. Donauskas:

– Mums patogiausia vežti kremuoti į Kėdainių krematoriumą. Visoje Europoje galioja griežta palaikų pervežimo tvarka: nuo šių metų gegužės ir Lietuvoje katafalkai turi atitikti specialius reikalavimus. Gabenant palaikus į kitą šalį, pagal 1973 m. Strasbūro susitarimą, privaloma turėti Vyriausybės išduotą dokumentą – mirusiojo kūno laissez-passer, kurį gauti gana sudėtinga, nes reikia surinkti daug dokumentų. Dėl to retai tevežame kremuoti palaikus į Rygą, tačiau kaimyninė Lenkija šio susitarimo nėra pasirašiusi.

Kelionė katafalku, kremavimo paslauga ir kapsulė, į kurią supilami pelenai, kainuoja 640 eurų. Urna, į kurią įdedama kapsulė, kainuoja papildomai – jos kainą lemia forma, medžiagos, dydis. Būna, kad kapsulė netelpa į pasirinktą urną, tuomet pelenai pilami tiesiai į ją ir ši užplombuojama.

– Pagal Lietuvos teisės aktus žmonių palaikai gali būti užkasami kape, laidojami rūsyje, kolumbariumo nišoje arba išbarstomi kapinėse, specialiai skirtame palaikų barstymo lauke. Toks laukas įrengtas naujosiose Petrikaičių kapinėse. Ar artimieji yra prašę jūsų paslaugos, kad išbarstytumėte pelenus?

J. Donauskas:

– Mūsų niekas nėra prašęs, kad išbarstytume pelenus. Žinome, kad vieni žmonės pageidavo patys išbarstyti palaikus Petrikaičių kapinėse, bet jiems kažkodėl neleido. Žinome, kad kiti išbarsto pelenus jūroje ar miške, nors pas mus tai nėra teisėta. Švedijoje matėme mišką, kur žmonės atsisveikina su sudegintais artimaisiais, – žmonės įsitikinę, kad taip sugrįžta į kūriniją, į ten, iš kur atkeliavo.

Pas mus visgi labiau priimtina urnas užkasti į žemę, nors rajone yra 2 kolumbariumai – Petrikaičių ir Darbėnų Baltkalnio kapinėse.

– Ar prižiūrėti mirusių artimųjų kapus – pasodinti gėlių, progomis uždegti žvakę – jūsų neprašo jų giminės, gyvenantys užsienyje?

J. Donauskas:

– Ne. Kapinės nėra mūsų kompetencija, jų priežiūrą perduodame kapinių prižiūrėtojai.

– Pagal profesiją esate: jūs, Juozai, – mašinų technologijų inžinierius, o Edita – pedagogė. Tačiau gyvenimas jus padarė žmonėmis, kurie gyvenate arčiausiai mirties. Suskaičiavau: per 26-erius darbo metus palaidojote per 9 tūkst. kretingiškių. Kaip įveikiate savo emocijas, ar mirtys jums – vien darbas ir kasdienybė su jos rūpesčiais?

E. ir J. Donauskai:

– Kai laidojame nepažįstamus ar senyvus žmones, emocijos neužplūsta, nes mirtis yra natūrali žmogaus žemiškosios kelionės baigtis. Bet kai laidojame vaiką, jauną žmogų ar pažįstamą, patikėkit, užplūsta toks liūdesys: kartu su artimaisiais verkiame, kalbamės, pabūname prie velionio. Tais, atvejais, kai artimieji išgyvena itin didelį skausmą, stengiamės atsitolinti ir nedalyvauti jų atsisveikinime su brangiu žmogumi. Antraip palūžtume nuo emocijų naštos, bet kažkas gi turi dirbti šį darbą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas