Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Ir suaugę mokosi vaikščioti

  • Aldona KAREČKAITĖ
  • Sveikata
  • 2007-08-03

Budriuose gyvenantis Juozas Skliuderis savo gyvenimą skirsto į du etapus: iki 1994 metų ir po – kai įvyko skaudi nelaimė ir jis neteko kojos.

Nors gera sveikata nepasižymi nė vienas sutuoktinis, tačiau L. ir J.Skliuderių sodyba gražiai sutvarkyta ir prižiūrima.

Įvykus nelaimei nuovokos neprarado

Iširus „Jaunosios gvardijos“ kolūkiui, kur J.Skliuderis dirbo vairuotoju, buvo įkurta bendrovė. Bendrovėje teko dirbti įvairius darbus - kirsti mišką, tvarkyti pastatų stogus, vairuoti traktorių.

1994 m. vasarą, dirbant žolės smulkintuvu, įvyko nelaimė – J.Skliuderio koja pateko į smulkintuvą. Kojos kaulai virš kelio buvo sutrupinti, bet kojos iš prietaiso ištraukti vyras negalėjo – ją laikė oda. Supratęs, kas nutiko ir niekam nesiryžus nupjauti odos, kad išlaisvintų koją, jam pačiam teko imti peilį į rankas.

Pasak žmonos Liucijos Skliuderienės, atėję žmonės pranešti apie įvykusią nelaimę, ilgai nesiryžo pasakyti tiesos.

Porą ar trejetą parų praleidęs Kretingos ligoninėje, nukentėjusysis buvo išgabentas į Kauną – Raudonojo kryžiaus ligoninę.

- Gydytojai sakė, kad mane išgelbėjo tai, jog buvau donoras ir pripratęs netekti kraujo, - sakė J.Skliuderis.

Kaune, gydant nupjautą koją, kur buvo likusi atvira žaizda, reikėjo persodinti odą. Oda mažais lopinėliais buvo imama nuo sveikosios kojos.

Pasak pašnekovo, netekus kojos buvo nepakeliamai sunku, ir įvairios mintys lindo į galvą. Tačiau jam reikėjo rasti jėgų susitaikyti su ta mintimi ir gyventi toliau – namuose jo laukė penki vaikai ir žmona.

Užgijus žaizdai, vėl vyko į Kauną, tik šį kartą - pas ortopedus. Iš pradžių jis gavo mokomąjį protezą. Įpratęs visą gyvenimą dirbti ir judėti, tuoj sėdo ant dviračio.

- Protezas sulūžo ir žmonai reikėjo bėgti pirkti klijų, kad galėčiau jį suklijuoti,- savo nelinksmą nuotykį pasakojo J.Skliuderis.

Anot pašnekovo, jei tuo metu nelaimė būtų įvykusi gamykloje – būtų buvę lengviau. Gamykla kompensuodavo protezo gamybą, kuris kainavo nemažus pinigus. Jis, įvykus nelaimei, iš bendrovės negavo nė lito. Niekas nenorėjo prisiimti ir atsakomybės, nors žolės smulkintuvu J.Skliuderis dirbo ne savo noru. Jis neturėjo net teisės juo dirbti.

Pridėtas kojos protezas neleido iškart pakilti ir eiti. Pirmiausia reikėjo išmokti vaikščioti su ramentais, vėliau - su lazda ir tik po to vienam ryžtis žengti pirmuosius žingsnius.

Jaučia kojos skausmą

Netekus kojos, apie šešerius metus J.Skliuderiui buvo suteikta antra invalidumo grupė. Vėliau ji buvo pakeista į trečią.

- Tarsi koja būtų ataugusi,- tokiu gydytojų sprendimu stebėjosi L.Skliuderienė.

Dabar už protezus, kuriuos gamina Klaipėdoje, J.Skliuderiui mokėti nereikia. Turi jis ir kitų lengvatų – kas metai veltui gauna žieminių ir vasarinių batų porą. Batai - minkštais puspadžiais siuvami visiems pagal vieną šabloną.

Perkant automobilį - dalis sumos kompensuojama. Į automobilį įdedamas rankinis valdymas. Tai atliekama Vilniuje. Automobilis suteikia didesnį laisvės pojūtį. Tačiau jokie batai ar automobilis neatstos žmogui kojos. Net nesumažins netektos kojos skausmo.

- Gal ir keista, bet aš iki šiolei jaučiu nupjautos kojos pėdą. Prieš oro permainą jaučiu, kaip skauda nykštį,- sakė pašnekovas.

Po įvykusios nelaimės J.Skliuderio gyvenimas pasikeitė. Pašnekovas teigia, kad jo neskaudina, jei jam skirtą automobiliui vietą prie parduotuvės užima sveikas jaunikaitis. Skaudžiau tai, kad buvę draugai ir pažįstami vis rečiau praveria jo namų duris. Ir labai vertina tuos, kurie esant reikalui pagelbsti.

Darbas padeda užsimiršti

Vyrui netekus kojos, didesnė darbų dalis užgulė žmonos pečius. Anot J.Skliuderio, nėra labai sunku laukuose paruošti šieną, tačiau pasijunti bejėgis, kai, parsivežęs į kiemą, turi jį sukrauti į daržinę. Kaime gauti gerų talkininkų – problema, nes darbštūs žmonės dirba sau, o tokių, kurie nenori dirbti, ir neprisikviesi.

Netekęs kojos, kad laikas greičiau bėgtų ir kad nors trumpam užsimirštų įvykusi nelaimė, J.Skliuderis pradėjo pinti krepšius. O kad nereikėtų ruošti vytelių, juos pynė iš vielos.

Vėliau sugalvojo meistrauti. Tačiau kartą toje patalpoje kilo gaisras, padaręs daug nuostolių. Teko pradėti viską iš naujo.

Kartais ką nors padaryti paprašo ir pažįstami. Medžio dirbiniais J.Skliuderis išpuošė ir savo sodybą, pats pasigamino sodo baldus.

Kojos netektis – ne vienintelė nelaimė, palietusi Skliuderių šeimą. Jiems teko išgyventi ir dviejų vaikų netektis. Vienas mirė vos kelių mėnesių, kitas – aštuoniolikmetis.

Anot L.Skliuderienės, kiekvieno vaiko netektis – skaudi nelaimė. Tačiau labai sunku susitaikyti su aštuoniolikmečio Tomo netektimi. Nors sūnus nuskendo 1996 metais, tačiau moteris neslepia, jog ir šiandien prisiminusi Tomą, nubraukia skruostu riedančią skausmo ašarą.

Nelaimės, išgyvenimai nepraeina žmogui be pėdsakų. Gera sveikata negali pasigirti ir L.Skliuderienė. Tačiau ir ji, ir Juozas stengiasi nepalūžti. Veja šalin liūdnas mintis, kiek leidžia jėgos - kimba į darbus ir džiaugiasi tuo, kas dar liko: vaikais ir anūkais.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas