|
Lėlės pranoko molbertą
Gyva, vaisku, nuotaikinga, – tokios emocijos užplūsta, užsukus į Kretingos rajono kultūros centro parodų salę, kurią užvakar papuošė kretingiškės pedagogės tautodailininkės Valdonijos Karaliūnienės, vasario pabaigoje švęsiančios savo 60-ąjį jubiliejų, tapybos darbai. Sužmoginti angelai ir paukščiukas „Kai Kultūros centro dailininkė Jūratė Jonauskienė dar pernai gruodį paragino surengti parodą, peržvelgiau savo darbus ir pagalvojau – mažokai jų belikę. Bet aš laikausi principo: nesiskolinti darbų, kurie jau iškeliavę pas žmones. Tegul jie ten sau ir gyvena: jei teikia žmogui džiaugsmą, ir aš jaučiuosi naudinga. Todėl per kalėdines mokinių atostogas prišokau prie molberto ir vėl įnikau tapyti“, – rodydama į naujausią aliejumi tapytą drobę, kurioje pavaizduoti du žmogiški angelai, kalbėjo menininkė. Ji tęsė mintį: „Turėjau seną ant kartono tapytą ryškų darbą, kuris kabėjo miegamajame. Gerai atsimenu laiką, kai jį nutapiau, – tai buvo prieš 20 metų. Sūnus Matas tada manęs paklausė: kodėl nupiešei tik save ir tėtį, o manęs nėra. Sakau jam, žiūrėk, tu – tas mažasis paukščiukas, kuris skraido tarp mudviejų“. V. Karaliūnienė atviravo, jog šis paveikslas jai esąs pats šilčiausias ir mieliausias paskutinis nutapytas darbas. Tačiau ir kiti parodoje eksponuojami paveikslai – ne mažiau įdomūs: jų siužetas lengvas, lyg išplaukiantis iš vaikystės pasakų, svajonių ar gamtoje užfiksuotų miniatiūrų. Ryškios, sodrios, lengvai viena į kitą pereinančios spalvos sukuria linksmos žaismės pojūtį. „Nemėgstu niūrių spalvų. Man įdomus linkis, linija, judesys. Visąlaik galvoju, kokiu stiliumi aš kuriu. Ir susigalvojau, kad tai gali būti literatūrinis arba iliustratyvusis primityvizmas. Aš nesilaikau proporcijų, mano paveikslų centre – žmogus, paukščiai, angelai, o už jų vyksta lyg ir nebesvarbus veiksmas“, – kalbėjo kūrėja.
Kūrė lėles teatrui Tačiau tapyba, atviravo, V. Karaliūnienei nueina į antrą jos kūrybos planą – molbertą nustelbia lėlės. Ypač pastaruoju metu, kuriant nedideles, ligi 30 cm, salonines lėles. „Lėlės mane žavėjo nuo pat vaikystės: su draugėmis pačios piešdavome jas ant kartono ir, prisitvirtinusios ant pagaliukų, už užuolaidos kurdavome teatrą. Susirinkdavo kaimynai, draugių mamos ir seneliai, į teatrą ateidavo ne už dyką – turėdavo atsinešti „pinigų“, iš popieriaus pasigamintų kapeikų. O mes vaidindavome paprastas pasakėles: „Dangus griūva“, „Kaip senelis ropę rovė“, „Vištytė ir gaidelis“, – pašnekovė prisiminė, kaip įžengė į lėlių pasaulį. Su lėlėmis, ji sakė, ypač susidraugavusi dirbdama „Atžalyno“ teatro dailininke, jai teko bendrauti ir su kitais šalies lėlių teatrais – kūrė kostiumus, marionetes, žmogaus dydžio kaukes. Būtent, kurdama lėles, prieš 30 metų įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Dabar masyvių lėlių ji nebekuria, nes šios, pagamintos iš porolono bei medžiagos, esančios nepatvarios, sunkios, todėl ir atgyvenę. „Dabar įvairių dydžių teatrinių lėlių prigamina iš silikono, plastiko“, – sakė lėlininkė. Vadinamąsias salonines lėles, kaip suvenyrus ir namų interjero dekoracijas, ji sakė, taip pat kurianti iš lengvų plastiškų šiuolaikinių medžiagų, o aprengianti pagal savo fantaziją.
Įžvelgia vaikų kūrybos gebėjimus Nors lėlės ir nustelbia tapybą, tačiau, menininkė prisipažino, nuolatos gyvenanti kūryboje, kurios diapazonas – labai platus, o užsnūsti tame procese jai neleidžiantys vaikai. Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje ji moko vaikus dailės, dizaino ir braižybos, taip pat vadovauja jaunųjų dizainerių būreliui. „Su mokiniais kartu susigalvojame, kaip šiuolaikiškai ir įdomiai dirbti per pamokas. Kartais naktimis sprendžiu galvosūkius, kaip sudominti kiekvieną iš jų. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas yra gabus kurti, tik vienam labiau tinka vienokia technika, kitam – kitokia, vienas mėgsta vaizduoti erdvėje, kitas – plokštumoje. Ir jeigu mokinys pasako, kad gyvenime dailės jam nereikės, sakau, neskubėk spręsti: jei ir nestudijuosi menų, tai dar nereiškia, kad neturėsi šio turto savyje. Žinosi apie meno galią – galėsi piešti laisvalaikiu, nes kūryba atpalaiduoja, lavina fantaziją, gydo“, – iš savo gyvenimiškos patirties kalbėjo V. Karaliūnienė. Prieš 5 metus moteris neteko savo vyro, žinomo Kretingoje gydytojo Vytauto Karaliūno, kuris buvo jos kūrybos skatintojas, įkvėpėjas bei reiklus kritikas. „Kūryba ir laikas gydo, o mano paveikslai patys sako, kad vis dėlto gyventi yra nuostabu“, – tvirtino menininkė. Ji prabėgomis prisiminė, kaip abu turėję svajonę gyventi nuošalioje vietoje, o dirbti Kretingoje. Todėl ir sugrįžo į savo ištuštėjusią tėviškę – Veiviržėnus, dabar gyvena bei dirba tarp šio miestelio ir Kretingos. Paveikslai iš nuotraukų ant drodės internetu |