Pajūrio naujienos
Help
2021 Rugsėjis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną17°C debesuotumas 11 %
Naktį6°C debesuotumas 50 %
Apklausa

Ar padėtumėte nelegaliems migrantams, kad gerėtų jų gyvenimo sąlygos?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Iškiliausias paminklas žmonai – paroda

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-01-13
Pedagogas Petras Rudys pirmąkart į viešumą iškėlė savo žmonos, prieš metus anapilin iškeliavusios Julijos, nutapytus paveikslus. Viršuje – pirmieji jos darbai, apačioje – paskutinis.

„Žmona Julija mirė prieš metus, bet mudu vis tiek tebesame kartu. Jau 67 metus tarsi du žmonės viename asmenyje – gyvenime ir kūryboje“, – atviravo žmonos Julijos Rudienės pirmųjų mirties metinių proga Kretingos muziejuje jos tapybos parodą surengęs bei eilėraščių knygas išleidęs 88-erių pedagogas Petras Rudys. Po parodos 21 joje eksponuotą paveikslą jis muziejui padovanojo.

Jautė gyvenimo saulėlydį

Aliejumi sodriais plačiais potėpiais tapytuose J. Rudienės paveiksluose tarsi atgyja Lietuvos ir Kretingos miesto, į kurį įleido šaknis, vaizdai: senas malūnas, upė ir tiltai, žaliuojantys ir rudens nuspalvinti medžiai, javais banguojantys laukai bei daugybė saulėlydžių.

„Tai – pats pirmasis Julijos darbas, – rodydamas į drobėje pavaizduotą senąjį malūną Birutės gatvėje, kalbėjo P. Rudys. – Čia ji vaikystėje gyveno. O šis, – mostelėjęs į drobėje išsiliejusias saulėlydžio nurausvintas jūros bangas, – yra paskutinis jos darbas. Jau sirgdama vis kėlėsi ir taisė jį gal kokius septynis kartus. Labai simboliškas paveikslas, tarsi jautė pačios gyvenimo saulėlydį“.

Į parodą, sakė P. Rudys, pristatyta tik dalis jo žmonos sukurtų darbų, – didžioji dalis mažesnio formato paveikslų likę namie. Piešti ir tapyti Julija mėgo nuo vaikystės, pirmieji jos darbai buvo nulieti akvarele, ir tik sulaukus brandos, ją paviliojo aliejinė technika.

Veiduose domino raukšlės

Julija Vaitkutė-Rudienė gimė Skuode nagingo batsiuvio šeimoje. Jų namai nuolatos būdavę pilni žmonių ir mergaitė mėgdavusi paslapčiomis klausytis suaugusiųjų pašnekesių. Po to, išbėgusi į kiemą, smėlyje bandydavo nupiešti įsimintus žmonių veidus, – ir būtinai atkartodavo raukšles, kurios veidams teikė išskirtinumo.

Julijos šeima vis kilnojosi – teko gyventi Salantuose, Klaipėdoje, Triušeliuose, Ginduliuose, o 1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, pasitraukė į Kretingą. Mergina čia baigė gimnaziją.

Mokytojai manė, kad tapybai gabi mokinė galėtų rinktis menininkės kelią, tačiau pokariu ji įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, ištekėjo ir pasiliko gyventi bei dirbti Klaipėdoje.

Julija Rudienė buvo ir aistringa medžiotoja. Vyras savo žmonos jaunystės nuotrauką įkomponavo į jos sumedžiotą trofėjų.

Abu kūrė vaizdines priemones

„Labai darniai sutardavome, – ji kaip dekabristo žmona paskui mane važiuodavo. O mane kilnojo iš vietos į vietą: iš Klaipėdos – į Tauragę, Gaurę, Mosėdį, Skuodą. Vos tik įsikuriame, ir vėl iškelia, kol galop nuo 1975-ųjų atvykome į Kretingą ir čia apsistojome. Keturiolika metų ligi pensijos dirbau Švietimo skyriaus vedėju, o Julija dėstė istoriją antrojoje vidurinėje – dabartinėje Marijono Daujoto pagrindinėje mokykloje“, – pasakojo pedagogas.

Jis neslėpė, jog jo žmonos tvarkomas istorijos kabinetas kažkada buvęs vienas geriausių Lietuvoje. Prisiminęs traukė iš dėžių namuose išsaugotus viduramžių pilių, caro rūmų, ir netgi – Egipto faraono sarkofagų maketus.

Sarkofagas stebino atkartota konstrukcija, o atvėrus jame gulinti į drobę įvyniota mumija ne ką tenusileidžia tikrovėje matytoms. „Patys gaminome priemones, kad vaikams pamokos būtų įdomios: vakarais trindavau popierių, o Julija maišė jį su krakmolu, lipdė ir dekoravo“, – apie papjė mašė technika gamintus maketus pasakojo pašnekovas.

Priemones jiedu gamino pagal iliustracijas iš knygų bei enciklopedijų, nes, atviravo Petras, jo žmona nemėgusi keliauti. „Užtat mėgo medžioklę, kartu eidavome į miškus: ji – 20, o aš – 40 metų. Vėliau šautuvą ji išmainė į kitą pomėgį – įsigijo sodą, kuriame leisdavo laisvalaikį, o jos išpuoselėtas sodas taip pat buvo vienas gražiausių bendrijoje“, – neslėpė sutuoktinis.

Drožia grandinėles

Vienas iš J. ir P. Rudžių buto kambarių paverstas dirbtuvėmis: ant stalo likę krūvos dažų, teptukų, porėmių. O ant lentynų – šimtai išdrožtų medžio darbų: žmonių ir gyvūnų figūrėlės, pakabukai raktams, įvairūs suvenyrai, krūvos jų dar sudėta į kartonines dėžes.

Vyras drožinėdavo, tarp jo darbų – ir trimatės kompozicijos medžioklės tema. Žmona juos spalvingai dažydavo, o ir pati tapydavo paveikslus. Tačiau tautodailininkais jiedu nesiekę tapti, nes ir darbų visuomenei nerodę – savajame meno pasaulyje gyvenę gana uždarai.

„Niekam šiandien tų drožinių nebereikia, – anksčiau jais prekiaudavau Klaipėdos mugėse,15 metų tai buvo priedas prie pensijos. Siūlė pusvelčiui atiduoti į tautodailės saloną, bet aš sugalvojau juos palikti Vytauto Didžiojo gimnazijos Klaipėdoje, kur ir pats mokiausi, vaikams“, – sakė pašnekovas, atviraudamas, jog su Julija vaikų nesugyvenę, artimų giminaičių taip pat neturįs, todėl pats rūpinasi kūrybiniu palikimu.

Dauguma P. Rudžio išdrožtų suvenyrų pasižymi tuo, kad smulkios, grandinės principu suvertos detalės yra išdrožtos iš vientiso medžio. „Čia – piemenuko darbai. Šitaip drožinėti išmokau dar pradinėse klasėse Kartenoje – išmokė ne vyras, bet moteris – mano mokytoja buvo Bognė Kučinskienė“, – prisiminė pašnekovas.

Petro Rudžio drožiniai: nuo smulkių suvenyrų iki trimačių kompozicijų.

Užsiima knygų leidyba

P. Rudys atviravo, jog gyvenime išbandęs daug ką: dirbęs žemės ūkio ir švietimo srityse, mėgęs medžioklę ir drožybą. Gana ilgai vairavo automobilį, – apie tai liudija ir 2010 m. Kretingos policijos komisariato padėka už kultūringą transporto priemonės vairavimą, atsakomybę kelyje. „Padėka už tai, kad per 57 metus už vairo nepadariau jokio prasižengimo“, – patikino pedagogas.

Šiandieną Petras pasinėręs į žodinės kūrybos pasaulį: jis leidžia atsiminimų knygas bei Julijos eilėraščius, kuriuos ji pati iliustruodavo, kiekvienam eilėraščiui pritaikydama po piešinį. Išleido kelias vien žmonos kūrybos knygas, – paskutinėje iš jų „Pro tą patį langą“ ji apmąsto žmogaus gyvenimą, perteikia išgyventas emocijas, gėrisi vasaros rytu, ant laidų nutūpusia kregžde ar vakarėjančios padangės kaita.

„Į eilėraščius Julija paniro, kai nebegalėjo tapyti. Ypač intensyviai rašė paskutiniaisiais metais, – dažniausiai per kelias valandas virtuvėj gimdavo po eilėraštį“, – atviravo sutuoktinis.

O pats jis 50 metų rinko labiausiai įsimintinas citatas iš perskaitytų klasikos knygų ir užrašydavo jas bloknotuose. Dabar jas perrašo ir ketina išleisti jau antrąjį citatų rinkinį „Išminties krislai“.

Pedagogas džiaugiasi, galėdamas šias knygas, kaip, beje, ir atsiminimus iš medžioklės laikų „Būta – nepramanyta“ dovanoti senų laikų draugams, buvusiems auklėtiniams bei tiems, kam jos įdomios.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas