|
|
|
Tarnauja Raudonajame kryžiuje ir slaugo ligonius
Elvyra Šernienė mano, jog neapsiriko pasirinkusi felčerės specialybę. Neatskiriama jos gyvenimo dalis ir daugiametis darbas Raudonajame kryžiuje. Ji yra Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos Kretingos komiteto sekretorė. Keitė gyvenamąsias vietas Baigusi Laukuvos gimnaziją 1955 metais Elvyra nusprendė stoti į Klaipėdos medicinos mokyklą. Anot jos, tada iš 19 baigusių gimnaziją net penki pasirinko mediko profesiją. Baigusi medicinos mokyklą ir įgijusi felčerės specialybę, ji buvo paskirta į Švėkšnos (Šilutės r.) apylinkės ligoninę. Išdirbusi trejus metus, buvo pasiųsta į kursus Klaipėdoje. Grįžusi iš kursų ligoninėje įkūrė mažytę laboratoriją. Joje pačiai teko ir dirbti. Anot E.Šernienės, tuo metu netoli Švėkšnos, vaikų namuose Vilkėnuose, iškilo problemų ir tenykštė gydytoja ėmė jos prašyti, kad ateitų dirbti. Ji sutiko, bet neatsisakė ir ankstesnio darbo. Švėkšnoje Elvyra susipažino su būsimu savo vyru Pranciškumi Šernu, kuris tuo metu dirbo Pėžaičių pašte. Ištekėjusi atsikraustė į Pėžaičius ir įsidarbino medicinos punkte, kuris priklausė Gargždams. Pėžaičiuose ilgai neužsibuvo. Po poros metų – 1965-aisiais, vyrui gavus paskyrimą į Salantus, persikėlė gyventi ten. Apsigyvenusi Salantuose pradėjo dirbti felčere mokykloje. Darbas su vaikais patiko. Dirbdama mokykloje ėmė tvarkyti ir Raudonojo kryžiaus reikalus. Salantuose įsikūrus greitosios pagalbos skyriui, perėjo dirbti ten. 1974 metais P.Šernas buvo paskirtas į Kretingą. Tada šeima nusprendė, jog reikia kraustytis į Kretingą. E.Šernienė Kretingoje pradėjo dirbti ligoninės priimamajame, tačiau po kiek laiko gavo darbo greitojoje. Tuo pačiu metu dirbo ir Raudonajame kryžiuje. Greitojoje išdirbo iki 1991-ųjų, o Raudonajame kryžiuje tebedirba ir šiandien. Ilgam išliekantys prisiminimai Žvelgdama į praeitį E.Šernienė sako, jog darbe visko būta – geresnių ir liūdnesnių akimirkų. - Džiaugiuosi, kad man dirbant greitosios pagalbos automobilyje nenumirė nė vienas žmogus,- sakė E.Šernienė. Nelinksma buvo jai, tik pradėjusiai dirbti felčerei, pirmoji budėjimo naktis Švėkšnos ligoninėje. - Du vyrai važiuodami traktoriumi įkrito į tvenkinį ir žuvo. Žuvusius vyrus atvežė į ligoninę ir paguldė netoli terapinio skyriaus, kur aš budėjau. Baugu buvo,- prisiminusi tą atvejį prisipažino pašnekovė. Anot E.Šernienės, kartais felčeriams tekdavo priimti ir neįprastus sprendimus. Kartą, jai dirbant Pėžaičių medicinos punkte, atvežė dūstantį, vos ne mirštantį pacientą. Supratusi, kad nieko negali pagelbėti, išbėgo į kelią stabdyti pravažiuojančios mašinos, kad nuvežtų ligonį į Gargždus. Ji turėjo tokią teisę - pasinaudoti pravažiuojančia mašina. Net kelionės lape padarydavo įrašą. Būta ir linksmesnių nuotykių. Dirbant Salantuose greitojoje teko vykti pas gimdyvę. Moteris gyveno troboje be elektros. Atvykus lauke jau buvo tamsu. Pasišviesti teko prožektoriumi, kuris švietė tik spaudant rankeną. Atvykęs vairuotojas pas gimdančią moterį nėjo, todėl prožektorių įbruko į rankas gimdyvę prižiūrėjusiai močiutei. Močiutė kelis kartus spustelėjusi prožektorių, kažkur nuėjo ir nesiskubino grįžti. Pasak pašnekovės, negalėdama laukti, kol vėl pasirodys močiutė su prožektoriumi, ji, beveik nieko nematydama, ranka nubraukė viską nuo šalia stovėjusio stalo, kad ant jo pasidėjusi galėtų suvystyti naujagimį. Paskui gimdyvė su naujagimiu buvo nunešta į greitosios automobilį. Ligoninėje vystydami naujagimį, tarp vystyklų medikai aptiko silkės ašakas su visa galva. - Jau įėjusi į kambarį pas gimdyvę pajutau silkės kvapą, bet tamsoje nieko neįžiūrėjau, - prisiminusi nuotykį, sakė pašnekovė. E.Šernienė džiaugėsi, jog visi gimdymai, kuriuose jai teko dalyvauti, baigėsi laimingai. Anot jos, kartais felčerei tekdavo didelė atsakomybė – sergančiajam reikėdavo nustatyti diagnozę ir tinkamai nukreipti jį gydyti. Buvo laikomasi nuostatos, kad svarbiausia - nepakenkti žmogui. Darbas Raudonajame kryžiuje – įdomus ir nenuobodus Pasak E. Šernienės, Raudonasis kryžius – neeilinė, solidi organizacija. Darbo principas - humaniškumas. Čia nekreipiama dėmesio nei į rasę, nei į tikėjimą. Tikslas - padėti bėdos ištiktam žmogui. - Man visa tai - priimtina,- teigė pašnekovė. Atgavus Nepriklausomybę, buvome pripažinti Tarptautinio Raudonojo kryžiaus. Keitėsi ir Raudonojo kryžiaus darbo pobūdis. Užsimezgė ryšys su švedais. Kas dveji metai pratęsiama bendradarbiavimo programa su Švedijos pietryčių regiono Raudonuoju kryžiumi. Jų Raudonasis kryžius siuntė kretingiškiams rūbų, slaugos priemonių. Lietuvoje rengė seminarus. - Teko lankytis Švedijoje Vekšio regione. Susitikome su kitų šalių Raudonojo kryžiaus atstovais,- sakė E.Šernienė. Anot pašnekovės, darbo Raudonajame kryžiuje pakanka. Raudonasis kryžius dalyvauja įvairiose programose. Rengia mokinių piešinių konkursus, yra sudarę sutartį su dviem vairavimo mokyklomis ir moko vairuotojus suteikti medicininę pagalbą. Planuoja su Kelių policija atlikti reidus keliuose ir patikrinti, ar vairuotojai turi vaistinėles, ar žino, kaip suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiajam. Raudonasis kryžius su „Caritas“ ir Maisto banku įsijungė į Europos Sąjungos vykdomą maisto programą. E.Šernienė pusę etato dirba slaugytoja. Jau visą dešimtmetį ji globoja nuo 7 iki 10 žmonių. Pasak E.Šernienės, ji gyvenime sutiko daug puikių žmonių. - Kalbėdama apie praeitį ir savo darbą, negaliu nepaminėti Gerardo Aleksaičio, Nijolės Elijošaitienės, Romualdo Mikelsko, Juozo Pipinio bei jau anapilin iškeliavusių Juozo Šapokos, Regimanto Budrio bei daugelio kitų,- sakė pašnekovė.
|
|
