|
|
|
Žmogus apdovanotas milijonais, jei pats gali atsisėsti, pavalgyti, vaikščioti
Kraupi avarija, kurios pasekmė – visiškas kraujo išsiliejimas į smegenis, tris savaites trukusi koma ir jau šeštus metus besitęsianti reabilitacija, kai iš naujo mokomasi pajausti savo kūną, kalbėti, vaikščioti, kretingiškei Renatai Petrauskaitei tapo iššūkiu kovoti už gyvenimą ir perkainoti jo vertybes.
„Man viską reikėjo išmokti daryti iš naujo: atsisėsti, paimti šaukštą ar šakutę ir valgyti, išsivalyti dantis, susišukuoti plaukus. Taip pat mokytis iš naujo rašyti. Bei žengti pirmąjį žingsnį... Niekada ligi tol nesusimąsčiau, kokie neįkainojami yra dalykai, kuriuos atliekame kasdien. Kol jų netenkame. Man tai buvo didžiausias atradimas. Kiekviena diena tapo stebuklu – tai absoliuti tiesa, jei turėsime galvoje visas tikimybes, kad kiekvieną mūsų trapios egzistencijos sekundę gali įvykti nelauktų dalykų“, - tikino 27-erių Renata. Kūnas – metalo laužo krūvoje R. Petrauskaitė, besimokydama tuometiniame Šv.Antano religijos studijų institute Kretingoje, pagal studentų mainų programą 2000-ųjų rudenį išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Renata pagal kontraktą vienerius metus gyveno amerikiečių šeimoje Atlantoje, Džordžijos valstijoje, ir prižiūrėjo du jų vaikus - pusantrų metų mergytę ir trejų berniuką. Grįžti mergina turėjo 2001-ųjų spalio 22 dieną. Likus trims dienoms iki kontrakto pabaigos, Renata su drauge ispane pateko į kraupią avariją: sankryžoje į jų automobilį rėžėsi sunkvežimis. Renata sėdėjo keleivio sėdynėje, šalia automobilį vairavusios draugės. „Tikras stebuklas, kad po smūgio likau gyva. Kai buvo suteikta pirmoji pagalba 911, gelbėtojai stebėjosi, kad mano kūnas toje metalo laužo krūvoje buvo išsirangęs taip, jog visos jo dalys liko nesumaitotos“, - šiurpų įvykį nupasakojo mergina. Renata patikino, jog ji nespėjo net susigaudyti, nei kas įvyko, nepamena nei jokio staigaus skausmo. Po smūgio į smegenis išsiliejo kraujas, tačiau ant kūno buvo aptikti tik lūžiai veide. Renata komoje išbuvo beveik tris savaites. Į Ameriką skubiai išvyko jos mama Regina Petrauskienė. „Motina – stulbinančiai gajus sutvėrimas: kai atlėgo pirmasis siaubas, skausmas, išgąstis – visa viename, protas ėmė rikiuoti mintis. Prieš išskrisdama, net susitariau su Santariškių klinikos gydytojais, kad priimtų parskraidintą dukrą. Juk negalėjau nė pagalvoti, kad Amerika – tokia šalis, kuri pasirūpina ne vien savo šalies piliečiais. Be to, pajutau didelę tos šalies žmonių bei JAV ir Kanados lietuvių bendruomenės paramą ir palaikymą. Ypač daug pastangų įdėjo bendruomenės pirmininkė, Lietuvos garbės konsulė Džordžijos valstijoje, Roma Kličienė, - B.Petrauskienė tikino, jog šie žmonės jai tapę artimesni už gimines. - Išvykau nemokėdama anglų kalbos, su menkomis santaupomis. R.Kličienė ir pasitiko, ir pasirūpino būtiniausiais dalykais“. Renata tikino, jog iki šiol jaučianti begalinį dėkingumą toms dviem moterims: vienai, gimdžiusiai ją iš naujo ir besąlygiškai dovanojančiai savo meilę kasdien, o kitai - Romai Kličienei, kurią Renata vadina savo antrąja mama. Gyvybę palaikė tik aparatai „Po traumos Renata buvo tarsi vienas aparatas: galva apraizgyta, kvėpavimas ir maitinimas prijungta į vamzdelius. Daktarai sakė: jei smegenys nustos tinti, ji išgyvens. O po to padarysime viską, kad ji gyventų“, - braukdama ašaras, kuriose – dabartinis džiaugsmas ir išgyventas skausmas, prisiminė ponia Regina. Gydytojai jai liepė kasdien bendrauti su dukra – kalbėkit į nežinią, sakė, nesvarbu, kad negirdi ir nereaguoja: „Atrodė, jog per tas tris savaites išpasakojau viską – prisiminimus iš vaikystės, apie gerus draugus, ir kalbų pritrūko. Tuomet pasakodavau, ką tądien veikiau, kokius įspūdžius patiriu Amerikoj. Ir kasdien trindavau rankas, kojas, kad atsigautų kraujotaka“, - kalbėjo R.Petrauskienė. Į trečios savaitės pabaigą pasirodė pirmieji gyvasties ženklai – lūpų kampučiai krypo į šypseną. „Kai pabudau, nesuvokiau, kas buvo įvykę. Atmintis sugrįžo tik palaipsniui. Tačiau atmintis ištrynė ir avarijos įvykius, ir keturias savaites gyvenimo iki avarijos. Giliai įsirėžė vieno žmogaus krutančios lūpos, tariančios maldos žodžius, bei jo rankos, švelniai uždėtos ant mano galvos. Brolio Gedimino rankos. Tik vėliau sužinojau, jog jis tuo metu vykdė evangelizacinę misiją Floridoje ir, sužinojęs apie mano nelaimę, užsuko aplankyti“, - prisiminė jaunoji pašnekovė. Renatą perkėlė į reanimacijos palatą, kur ji gulėjo dar 3 savaites. Gydytojai reikalavo įveikti alinantį silpnumą ir pačiai pradėti konkrečią kovą už gyvenimą. Pirmiausiai – pratimai vertikaliai pastatytoje lovoje, kai ant pririštų rankų reikėjo išlaikyti kūno svorį. „Dabar jau suprantu, kad gydytojai vardan mano gerovės buvo itin reiklūs“, - įsitikinusi Renata. Vėliau mergina buvo perkelta į kitą ligoninę: ji iš naujo mokėsi kalbėti, judinti rankas, kojas. Į Kretingą Renata su mama grįžo praėjus 8 mėnesiams po nelaimės, 2002-ųjų birželį. Mergina, geranoriškai palaikoma dėstytojų bei studentų, baigė studijas institute. Ir dabar, pasak Renatos, jai dar reikia logopedo pagalbos bei reabilitacinio gydymo. Mergina silpnai tejaučia dešinę koją. Kiekviena jos diena prasideda malda ir mankšta. Judėjimas treniruoklių pagalba – jai tarytum materializuota malda, užimanti pirmąją dienos pusę. Popiet Renata su mama kieme geria arbatą ar kavą ir laukia jas aplankančių draugų bei svečių. „Dabar išsikristalizavo – kas tikra, ir kas ne. Ištikimieji draugai visuomet buvo ir yra šalia“, - tikino mergina. Renata sako, jog artimiausias jos tikslas – vaikščioti savarankiškai. Dabar ji viena vaikštinėja tik po namus, o tolėliau – tik atsiremdama į mamą. Žmogaus rezervai – neišsemiami Regina atviravo, jog namuose, Lietuvoje, buvo žmonių, kurie skeptiškai žiūrėjo į jos pastangas padėti dukteriai: „Kai kurie priekaištavo, kad veltui leidžiu pinigus. Suprantu – jeigu nupjauta ranka, jos neatauginsi. Bet Renatai kiekviena procedūra – tik į naudą. Yra sakoma, kad žmogus išnaudoja tik 10 procentų savo gebėjimų. Juk kiek rezervų yra ten, Viršuje, kiek gebėsi jų paimti ir kiek turėsi valios – tiek ir turėsi“, - įsitikinusi moteris. Regina neslepia, jog ir jų finansinės galimybės šiandien leidžia nusipirkti reabilitacijos paslaugas. Kai Renata sustiprės, jos norėtų išvykti pastiprinti sveikatą ir į užsienio kliniką. Manau, nebus per drąsiai pasakyta: jeigu ši nelaimė būtų atsitikusi Lietuvoje, šiandieną Renata su mama neturėtų tokių galimybių nei gydytis, nei pagerinti buitį. Vieno kambario butą moterys iškeitė į nuosavo namo dalį su išpuoselėtu rožynu, gėlių klombomis, greta kurių įrenginėjamas baseinėlis. Keleivio vieta automobilyje, kuriuo važiavo Renata, buvo drausta, ir draudimo kompanija sumokėjo už eismo įvykio metu patirtą sunkų kūno sužalojimą. Draudimas taip pat iki gyvos galvos mokės rentas abiem: Renatai ir ją globojančiai motinai. „Dabar viską kitaip perkainoji. Žmonėms kasdienybėje yra viskas svarbu: bėgi, skubi – daug ko nepastebi. Atsikėlėm šįryt, prisiskynėm ramunių – gražu. Dieve, koks gyvenimas yra gražus“, - džiaugsmingai kalbėjo abi moterys. Renata tikino, jog jai atgimti naujam gyvenimui padėjo daug kas: buvimas Kretingoje, tarp viltį turinčių žmonių, instituto bei brolių pranciškonų artuma. „Suvokiu, kad visos kliūtys, kovos ir kančios yra tik sumanyti iššūkiai, kurie padeda atsiverti ir augti dvasiškai. Ir sutinku su mintimi, jog „nelaimės yra deimantų dulkės, kuriomis Dievas gludina savo brangakmenius“. Gera žinoti, jog esu vienas iš jų Jo kolekcijoje“, - viltingai apie jai siųstus išbandymus ir vidinę pergalę bei fizinius pasiekimus kalbėjo pašnekovė.
|
|
