Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Namai, kuriuose svajonės virsta realybe

  • Genė DRUNGILIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2006-03-17

Žadeikių dvaras, kuriame gyvena ūkininkų Olgos ir Gedimino Raudonių šeima, atgyja ir keičiasi pamažu: dvaro šeimininkai jau pakeitė stogą, paklojo grindis, įstatė naujus langus. Trūkstant lėšų, restauruojama tik ketvirtoji 400 kv. metrų ploto namo dalis. “Kita dalis, kaip ir likusieji keturi dvaro pastatai, turės palaukti geresnių laikų, - teigė Olga Raudonienė. – Dvarą restauruojame sau, savo šeimai, ir šios investicijos nėra susijusios su jokiais verslo planais”.

Iškeldinimas truko 12 metų

Žadeikių dvarą Raudonių šeima susigrąžino per didelius vargus 1992-aisiais. Idėjos susigrąžinti dvarą ir sugrįžti čia gyventi autorė buvo Gedimino Raudonio teta Milda Raudonytė. Ji ir Gediminas su Olga tuomet dar gyveno Vilniuje. “Vieną rytą atsikėliau ir paklausiau jaunimo: ar važiuojam Žadeikių atsiimti?”. “Važiuojam”, - atsakė jie man. Taip ir atsidūrėme Žadeikiuose, kuriuose gimiau ir užaugau”, - prisiminė Milda Raudonytė, šiuo metu čia gyvenanti kartu su seseria Sofija.

Patys jauniausieji Žadeikių dvaro gyventojai – Olgos ir Gedimino Raudonių sūnūs Augustinas (kairėje) ir Valentinas.

Susigrąžinant dvarą Žadeikiuose, dvaro paveldėtojams teko įveikti daugybę biurokratinių kliūčių, iš kurių ne vieną pašalinti padėjo tuometinis rajono valdytojas Algimantas Šteinys. Gyventi iš pradžių taip pat nebuvo kur, tad šeima įsikūrė virtuvėje.

Dvare, kuris sovietinės santvarkos laikais buvo paverstas kolūkiniu bendrabučiu, gyveno septynios šeimos. Jų iškeldinimas truko 12 metų. “Esu nepaprastai dėkinga rajono Savivaldybės administracijos direktoriui Valerijonui Černeckiui – tai vienintelis valdžios tarnautojas, kuris mus išgirdo ir padėjo konkrečiai. Kokių tik komisijų čia nėra buvę, bet mes taip ir neįrodėme, kad dvaras – avarinės būklės ir kad jį restauruoti reikia nedelsiant”, - kalbėjo Olga Raudonienė.

Ji sakė taip pavargusi nuo kovos su biurokratais, kad dabar nori tik ramybės ir net negalėtų įsivaizduoti, kad dvare be šeimos, artimųjų dar kas nors sukiotųsi. “Todėl ir nesvarstome galimybės dvarą paversti, pavyzdžiui, agrosodyba”, - sakė ūkio šeimininkė.

Milda Raudonytė apie Žadeikių dvaro istoriją ir šeimos likimą galėtų papasakoti labai daug.

O.Raudonienė prisimena tą dieną, kai buvo įrengta vonia, atvestas vanduo. Tai buvo pats pirmasis dvare atliktas darbas, kuris laimės suteikė visai šeimai. Po to buvo klojamas stogas, įstatyti langai. Įgyvendinta ir Gedimino svajonė – sumūryti laiptai iš akmens. Esama dar vienos svajonės – Gediminas Raudonis labai norėtų atkurti buvusį dvaro balkoną. Gyventojai balkono duris užmūrijo, tačiau balkono konstrukcijos yra išlikusios. “Darome viską, kad išsaugotume autentiškumą. Išliks seni laiptai į antrą aukštą, skliautuoti rūsiai, nepakis pastato išorė – plytos dar tvirtos, tik kai kur sienos persprogusios per karą. Liko senos gegnės, kai kur išorėje – ornamentai. Visiškai nesikeičia patalpų išplanavimas”, - pasakojo Olga Raudonienė.

O Milda Raudonytė pasidžiaugė tuo, kad yra išlikę autentiški vėliavų stovai. “Kai užbaigsime remonto darbus, būtinai stovus prikalsime ir iškelsime vėliavą,” – sakė ji.

Geru žodžiu moterys minėjo muziejininką Julių Kanarską, paminklotvarkininką Algirdą Mulvinską, rajono vyriausiąjį architektą Joną Petrulį, kurių patarimai – labai vertingi, restauruojant paveldo objektą.

Mildos Raudonytės svajonė – atkurti ir buvusį dvaro parką. Šiam darbui teks samdyti landšaftininką, nes norisi atkurti buvusias terasas. Anksčiau Žadeikių dvarą supo 3 ha žemės plotas, dabar – šiek tiek per vieną hektarą. Labiausiai Žadeikių dvaro aplinką žaloja buvusios kolūkinės fermos griuvėsiai. Sovietinis reliktas, einantis iš rankų į rankas, landšafto ne tik kad nepuošia: apirę griuvėsiai – dar ir pavojingi.

Dvaro paveldėtojai suskaičiavo, kad viso dvaro restauravimo darbai kainuotų apie milijoną litų. Tai – vienintelė svajonė, kuriai įgyvendinti reikės dar labai daug laiko.

Prisimena dvaro istoriją

Žadeikių dvaro istoriją papasakojo Milda Raudonytė. Dvaras buvo pradėtas statyti 1846-aisiais, o pastatytas 1870 m. Žadeikių dvaras priklausė grafui Nikolajui Zubovui, kurį mena jo garbei pastatytas akmuo. Po to dvaras atiteko grafui Aleksandrui Tiškevičiui. Vykstant žemės reformai, Mildos Raudonytės tėvas Jonas Raudonis, pagal specialybę – agronomas, buvo paskirtas į Kretingos rajoną dirbti vyriausiuoju agronomu. Savo žemės jis neturėjo, ir jam buvo pasiūlyta nuomotis vieną iš trijų – Pryšmančių, Šalyno arba Žadeikių – dvarą. “Tėvas pasirinko Žadeikius. Tai buvo apie 1926-uosius metus. Dvarą tėvas pirko iš valstybės. Kai sumokėjo paskutiniuosius įnašus, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas”, - prisiminė Milda Raudonytė.

Žadeikių dvare gimė visi Jono Raudonio ir jo žmonos Sofijos septyni vaikai. Šeima, prasidėjus karui, buvo iškelta, o dvare rusų armijos karininkija įsirengė karinį štabą. Šeima buvo įtraukta į sąrašus išvežti. Tačiau Raudoniai slapstėsi, o vaikus globojo tarnaitė Marytė Žeimytė, kuri dar tebėra gyva ir neperseniausiai pabarė Mildą, kad ši jos neaplankanti.

Užėjus vokiečiams, šeima sugrįžo į dvarą. Mildai Raudonytei užsifiksavo tai, kad rusams traukiantis, iš visų keturių dvaro kaminų rūko dūmai: greičiausiai rusų karininkija degino dokumentus.

Žadeikių dvaro savininkas Jonas Raudonis, kaip Seimo narys ir visuomenės veikėjas, neišvengė saugumo, tardymų ir paties baisiausio Rusijos lagerio – Belomor kanalo statybos. Ten išbuvęs pusantrų metų, sugrįžo. Tačiau kiek pabuvus – tremtis. Joną Raudonį, jo žmoną ir dvi dukras – Mildą ir Sofiją - 1948-ųjų gegužio 21 dieną ištrėmė į Sibirą. Tądien Sofijai sukako 17 metų, o Milda ėjo šešioliktus. Kitus šeimos vaikus išgelbėjo mokslas ir tai, jog tėvas iš vakaro žinojo apie būsimą “kelionę”.

Milda Raudonytė apie Žadeikių dvarą, šeimos likimą galėtų pasakoti daug ir nuosekliai. Kai kurie atsiminimai – sugraudina, kiti gi – atgamina nuoskaudas, patirtą neteisybę.

Norėtų turėti žirgų

Susigrąžinus Žadeikių dvarą, Olga ir Gediminas Raudoniai ėmėsi ūkininkauti. Ūkį įregistravo ne taip seniai – 2001 metais. Tačiau pabandę verstis tai viena, tai kita ūkio šaka, nusprendė, jog ūkininkauti neapsimoka. O. ir G.Raudoniai augino gyvulius, grūdines kultūras, bulves, dabar viso to atsisakė ir didžiumą žemės nuomoja. “Ūkininkaujame savo reikmėms. Laikau paršavedę, karvių, auginamės daržovių. Atsimenu, vienais metais auginome krapus – sekėsi labai gerai, kol neatsirado daugiau krapų augintojų. Gerą pelną duodavo ir braškės, ko dabar apie šią kultūrą nepasakysi”, - kalbėjo Olga Raudonienė ir pridūrė, jog visiškai nuo ūkininkavimo jie “neatsižegnoja”. Kas žino, kaip pasisuks gyvenimas.

Olga Raudonienė svajoja įsirengti arklides, turėti žirgų. “Man labai patinka arkliai. Manau, jog jie pritiktų dvaro dvasiai išsaugoti”,- sakė ūkininkė, tikėdamasi, kad jos svajonė kažkada tikrai išsipildys.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas