Vo kap gerā būt senam,

Jego syluos tori dar,

Alguos nebrek ožsidėrbtė –

Atneš pėnsėjė i vėita.

Jego nebgali matytė –

Akėnius rek ožsakytė.

Jego ausim neprigėrdi –

Istatys i ausi „šėrdi“.

Jego nebet sokromtytė,

Dontu nabie ni matytė,

Tuokė padarys pluokštelė,

Išsijimt bet kumet gali.

Jego raiša vėina kuojė,

Klėbėnkščiouji so ontruojė,

Pasiriemus rėista lazda,

Gėidi gēismės valog strazda.

Sena žmuogo vėsė gerb,

Siūluos tau paneštė terba,

Gatvė paret nuor padietė,

Ka nerektom aprėitietė.

Jau autuobusė ėš karta, –

Sieskės, kap i kuoki karsta,

Jego jimsi to slabnietė, –

Pakėš po lėižovio tablietė.

Jė tablietė nepadies,

Če greituojė atrėities,

Noveš tavi i palata,

Lašalėnė gret ėstata.

Po dėinelė – a kėtuos

Išrašys – nabie lėguos.

Viel sau eni – strapaliouji,

Jego nuori – oždainiouji.

Jūs žėnuokėt – kap gerā

Šiame svietė būt senā,

Jego Pondėivs če da laika,

Nepamėrškem vėsor saika.

JUCIENĖ Juzefa ėš Kretinguos

• Rašyti komentarą (10)