Žemaičių krašto auksas – „Širdies rožančiuje“

Penktadienį Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje Žemaičių Kalvarijos kalnais ir medžio raižiniais nuvilnijo Lietuvos muziejų kelio renginys „Širdies rožančius“.

Kalnus giedojo katalikų parapijos Rožinio maldos grupelė, kartu su ja – ir miestelėnai, nustebinti senovinių Kalnų nuoširdumo.

Šia proga bažnyčios galerijoje atidaryta paroda „Lietuvių liaudies grafika: medžio raižiniai“, kurioje eksponuojami Kretingos ir Palangos medžio raižinių – šventųjų paveikslų, itin populiarių Žemaitijoje ir platinamų atlaidų metu – atspaudai. Pasak Kretingos muziejaus dailės skyriaus vedėjos Danutės Šorienės, iš viso ant bažnyčios sienų jų kabo daugiau negu dvi dešimtys.

„XIX a. pab.–XX a. pr. savamoksliai mūsų medžio meistrai raižinių praktiškai jau nekūrė, kadangi atsirado spaustuvių, pigių litografijų. Raižiniai buvo lyg ir išnykę, tačiau 2012–2013 m. Liaudies kultūros centro Kretingos tautodailininkų klubas „Verpstė“ kartu su muziejumi surengė seminarą, kuriame ir prisiminta ši tradicinė liaudies grafika“, – pasakojo D. Šorienė.

Anot jos, seminaras sulaukė dėmesio ir tapo respublikiniu, nes sutraukė liaudies meno gerbėjus iš įvairių regionų. Su raižinių technika seminaro dalyvius supažindino daktarė Alė Počiulpaitė, dailininkė Ina Orientauskaitė-Rūkė bei „Aukso vainiko“ laureatė Onutė Pusvaškytė. Nors susidomėjimas užsiėmimais buvo didelis, D. Šorienės žodžiais, rimtai užsikabino vos keletas. Kai kurie seminaruose gimę darbai praėjusiais metais jau eksponuoti ir Dainų šventėje.

„Po seminarų kiekvienas jų dalyvis po vieną darbą paliko muziejui, todėl šioje parodoje iki rugpjūčio 17 d. bus eksponuojami šeši darbai iš muziejaus fondų ir dar trijų kūrėjų raižiniai – palangiškės Irenos Kvedarienės bei kretingiškių Genovaitės Žukauskienės ir Danutės Pučkorienės,“ – sakė D. Šorienė.

Dailės skyriaus vedėjos žodžiais, parodoje galima apžiūrėti ir XX a. pr. kretingiškių raižinių kopijas, nuotraukose įamžintas seminarų akimirkas: „Muziejus yra paruošęs ir edukacinę programą, kuri leidžia išbandyti šią senovinę grafikos techniką per atspaudus.“

Atidarant medžio raižinių parodą Kretingos katalikų bažnyčioje dalyvavo ir dvi jų autorės – (iš kairės) Irena Kvedarienė ir Genovaitė Žukauskienė.

Antroji renginio dalis kretingiškius sukvietė į maldų popietę Kankinių koplyčioje, kur siekiant populiarinti gyvąją Kalnų giedojimo tradiciją ir pagerbti mirusius grafus Tiškevičius giedoti tradiciniai Žemaičių Kalvarijos kalnai.

Kretingos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjos Nijolės Vasiliauskienės teigimu, tradicija giedoti Kalnus Žemaitijoje gyva jau bemaž 400 metų.

„Žemaitijos vyskupas Jurgis Tiškevičius apie 1640 Žemaičių Kalvarijoje pastatė skulptūras ir pavedė Žemaitijos kunigams sukurti ir išversti iš lenkų kalbos giesmes, kurios tiktų kalnams apeiti, – priminė N. Vasiliauskienė. – Galvojama, kad tai padarė kunigas dominikonas Jurgis Kasakauskis ar kunigas jėzuitas Pranciškus Šrubauskis.“

Pasak N. Vasiliauskienės Kalnų giedojimas nepraranda savo aktualumo ir šiandien, – jie giedami ir kaimo, ir miesto bendruomenėse, išlydint mirusius ar už gyvuosius.

„Nors senovinius Kalnus prisiminti paskatino tai, kad šiemet švenčiami Etnografinių regionų metai, neplanuojame sustoti ir kitąmet. Šiemet pagerbėme grafus Tiškevičius, neginčijamai nusipelniusius Kretingos miestui ir bažnyčiai – Aleksandras Tiškevičius labai prisidėjo prie bažnyčios rekonstrukcijos. Kitąmet planuojame Kalnus skirti miesto įkūrėjui, bažnyčios fundatoriui Jonui Karoliui Chodkevičiui“, – apie naujos tradicijos gimimą pasakojo N. Vasiliauskienė.

Šįkart Kalnus koplyčioje giedojo parapijos Rožinio maldos grupelė, tačiau organizatoriai džiaugėsi, kad dalyvavo ir daugiau miestelėnų, nustebintų senovinių Kalnų nuoširdumo.

„Šiais laikais esame įpratę prie samdomų giedotojų, kurie giesmes išberia lyg žirnius, o mes giedojome lėtai ir ramiai, be instrumentų, kaip ir įprasta pagal senąsias tradicijas, todėl daugelis į giedojimą įsitraukusių žmonių su savimi išsinešė neįprastas patirtis. Prisiminti visas Kalnų tradicijas, jų prasmę, buvo naudinga ir jas nuolat giedantiems senoliams, kurie iš naujo atrado Kalnų vertę“, – kalbėjo N. Vasiliauskienė.

„Lietuvos muziejų kelias“ – per Lietuvą nusidriekęs, jau ketvirtus metus skaičiuojantis Lietuvos muziejų asociacijos organizuojamas nacionalinis kultūros paveldo aktualinimo, kultūrinio turizmo plėtros ir modernių muziejinių iniciatyvų edukacinis projektas. 

Prasidėjęs Dzūkijoje „Muziejų kelias“ vingiuoja per Suvalkiją (Sūduvą), Žemaitiją, Mažąją Lietuvą ir baigsis Aukštaitijoje Lietuvos liaudies buities muziejuje rugsėjo 27-ąją – pasaulinę turizmo dieną.

Šiemet, atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Seimo sprendimą 2015-uosius paskelbti Etnografinių regionų metais, „Lietuvos muziejų kelio“ organizatoriai plėtoja temą „Liaudies meno grožis“, kurios renginiai yra įtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Etnografinių regionų metų minėjimo veiksmų planą.

Projekte dalyvaujantys muziejai siūlo renginius, atskleidžiančius etnografinių regionų savitumą, kultūrinį palikimą, tradicijas. Ekspozicijų atnaujinimai, parodos, meniniai edukaciniai projektai, tradicinių amatų renginiai, susitikimai su tautodailininkais, liaudies meno sričių tyrinėtojais – tai tik dalis veiklos įvairovės, kurią galės rinktis lankytojai, keliaujantys „Muziejų keliu“.

Šiemet tęsiamas 2014 m. pradėtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtas penkerių metų „Lietuvos muziejų kelio“ ciklas – plėtojama lietuvių liaudies meno tema.

• Rašyti komentarą (1)