|
Juodai balti jūros kuždesiai
Jūra, panyranti į debesis. Susiliejanti su horizontu. Rūke paskendę jos toliai. Krantus užliejančios bangos. Visur jūra, dvelkianti ramybe, kažką slėpininga kuždanti žvelgiančiam į didybę.
Tokia yra 39-erių kretingiškio Virginijaus Baltmiškio juodai baltų fotografijų parodos „Kuždesiai“, šiuo metu vykstančios Kretingos kultūros centre, tema. Autorius į parodą pristatė 36 nuotraukų kolekciją, kurią jis kaupė 6 metus.
„Mėgstu vaikščioti pajūriais anksti rytą. Vienas pats: man jūros alsavimas teikia vidinę ramybę, o jos didingumas, neaprėpiamumas įkvepia užfiksuoti nors keletą tų nerealių akimirkų. Ir tai, kas užfiksuota per objektyvą, ne kiekvieną dieną yra pagaunama“, – kalbėjo V. Baltmiškis, surengęs pirmąją personalinę savo darbų parodą. Kretingiškis teigė, jog anksčiau jam tekę eksponuoti savo fotografijas išvien su klaipėdiečiais fotomenininkais – jis dalyvavo projektuose „Kiti“. Dar jau turi sukaupęs fotografijų ciklą apie rūkus, ir ketina jį eksponuoti Vilniuje. Savamokslis fotomenininkas, pagal specialybę – elektrikas inžinierius, sakė fotografija susidomėjęs dar vaikystėje: jis matydavo, kaip jo tėvas Saulius Baltmiškis fotografuodavo gamtą bei žmones juostiniu fotoaparatu. „Dažnai abu su seserimi būdavome jo modeliais. Ligi šiol tebesaugau didelį jo fotodarbų archyvą. Fotografija natūraliai šeimoje ir įaugo į kraują, o dabar tampa lyg ir jos tradicija – fotoaparatą jau nupirkau ir savo 11-metei dukrai Ugnei, kuri taip pat domisi, kaip meniškai fotografuoti“, - kalbėjo V. Baltmiškis. Menininkas atviravo, jog ramybė ir buvimas vienumoje, braidžiojant pajūriais, išjudino ir minčių sankaupas, kurias jis pabandė išlieti poetiniais žodžiais. „Tyla, kuri spengia ausyse. Staiga prabyla mintys. Pasigirsta širdies klyksmas. Basomis bėgu per šlapią žolę, perbrendu per klampų purvyną ir ropomis iki skausmo nušalusiomis galūnėmis įveikiu staiga užklupusią pūgą. Bandau pabėgti nuo vienatvės. Mintys ir iš kūno besiveržianti siela. Sunkūs atodūsiai. Viskas aplink nusidažo juodai balta spalva ir smegenys kaip perkaitęs procesorius bando pagaut likusias spalvas. Staiga pabundu, nubraukiu nuo kaktos prakaito lašus ir paėmęs fotoaparatą leidžiuosi tolyn ieškot kažko, to, kas suteiks man dar vieną šansą užfiksuot kažką. Man fotografija – kaip liga, nuo kurios neįmanoma pagyti“, – prisipažino kūrėjas.
|