|
Vienoda liga suvedė į brolystę
Neįgalių Padvarių pensionato gyventojų Ginto ir Alberto kretingiškiai miesto gatvėse bei turguje nemato po vieną. Jiedu drauge – jau tris dešimtmečius, nes Gintas nepakyla iš invalido vežimėlio, o Albertas nepaeina neįsikibęs į paties stumiamą vežimą. Už meilę gyvenimui ir pasiaukojimą vienas kitam kretingiškiai šį neįprastą draugų tandemą pristatė TV3 projekto „Lietuvos garbė“ nominacijai už pasiaukojimą. Šis projektas per televiziją bus rodomas antrąją Velykų dieną.
44-erių Gintautas Bružas ir 33-jų Albertas Urbonavičius yra neįgalūs nuo gimimo: gimdymo traumos pasekmė – cerebralinis paralyžius. Abiejų vyriškių ligos - vienodos, skiriasi tik jų stiprumo laipsnis. Likimo nebuvo duota Gintui vaikščioti nuo kūdikystės: visiškai paralyžiuota dešinioji jo kūno pusė. Albertas po komplikacijų susirgo vandenlige. Jam diagnozuota abiejų galūnių lengvo laipsnio hidrocefalija. Tačiau savo valios pastangomis šiandien jis gali vaikščioti ir gerai valdo abi rankas. Pasak pensionato direktorės Rimos Narmontienės, Albertui ir Gintui nėra reikalinga slauga, nes jiedu puikiai susitvarko su asmens higienos dalykais. „Albertas pats pasirūpina draugu ir netgi atlieka didžiumą slaugytojo funkcijų: jis padeda darbuotojoms pakelti, nuprausti draugą, pavalgydina jį. Jiems reikalinga tik globa: išskalbti, išvalyti kambarius, pagelbėti realizuoti save kaip pensionato kūrėjus. Ir šiaip jiedu yra labai savarankiški: patys keliauja į miestą, apsiperka, papildomai gaminasi valgį“, - tvirtino R.Narmontienė. Direktorės žodžiais, visai pensionato bendruomenei jiedu yra pavyzdys, kaip galima aukotis dėl kito žmogaus: „Daugumai pensionato gyventojų, kurie yra gerokai stipresni fiziškai, bet silpnesni morališkai, Albertą ir Gintą rodome kaip dvasinės stiprybės, draugiškumo ir tolerancijos pavyzdį“, - pasidžiaugė R.Narmontienė. Padvarių pensionate G.Bružas ir A.Urbonavičius gyvena jau 19 metų. Kojos ir dvasia – dviguba stiprybė Albertą mama dar vaikystėje atidavė į Kauno vaikų namus. „Iš pradžių dar lankė, po to nustojo. Todėl jos ir atvaizdas išsitrynė iš atminties. Man siūlė per Nepriklausomą paieškų tarnybą pabandyti surasti artimuosius, bet pagalvojau: kam beaitrinti širdį. O be to, Ginto vieno nepalikčiau“, - atviravo pašnekovas. Albertas buvo dar mažametis, kai į tuos pačius vaikų namus iš Klaipėdos atvyko Gintas. Pasak Ginto, ligi tol jį mama vežiojo pas įvairius gydytojus Lietuvoje ir į Maskvą. „Kai namuose pablogėjo gyvenimo sąlygos ir mamos sveikata, mane atvežė čia. Ligi tol mama turėjo viltį, kad galiu pasveikti. Bet aš ir toliau tik šokavau žeme, remdamasis rankų krumpliais ir rankomis keldamas visą kūną“, - kalbėjo Gintas, neaiškiai tardamas žodžius, kuriuos persakė Albertas. „Aš vaiknamy buvau gaspadorius: vienam kambary gyvenom septyniese, visi – silpnesni už mane. Vienus reikėjo paversti ant šono, kitiems paduoti gerti ar naktipuodį. Prie mano akių kiti ir nusibaigė, - vaizdžiai pasakojo Albertas. – Mudu su Gintu savaime susidraugavom: kartu ir žaisdavome, ir juokaudavome, ir svajodavome. Vaikystėje balkone iš paklodžių statėme pilis“. Kai artimieji Gintą pervežė į Padvarius, neilgai trukus jie išrūpino, kad ten būtų perkeltas ir Albertas. Taip vaikystėje užgimusi jų draugystė tebesitęsia ligi šiolei. Ko neturi vienas, tą draugai atranda kitame: Gintas vadina Albertą savo kojomis, o Albertas draugą – dvasinės stiprybės šaltiniu. „Gintas mane nuolatos skatino judėti, ragino pasitikėti savo jėgomis. Jis man sakydavo – tu gali, bandyk ir įveiksi. Tai, kad šiandien mudu jau per vieną valandą įveikiame 4 kilometrus iki Kretingos, sakyčiau, yra didesnis draugo nuopelnas, negu mano paties“, - tikino pašnekovas. „Gyvename kūryba, pasiaukojimu vienas kitam ir sportu,- paklaustas apie gyvenimo prasmę, nė nesuabejojęs atsakė Albertas. – Jeigu šiandien mums kas uždraustų važinėti į Kretingą, išsyk pasidarytume ligoniais. Pasaulis užsidarytų. Dabar gi laukiame šeštadienių, kad nuvažiuotume į turgų pasižmonėti ir apsipirkti, aplankome draugus. Kartais sekmadieniais nuvažiuojame į bažnyčią. Ir man gerai - rankos ir kojos stiprėja, ir Gintą teigiamai veikia grynas oras, geros emocijos. Pasižmonėjimas mus įkvepia ir kūrybai“. Albertas siuva lėles, iš popieriaus ir lipalo lipdo skulptūras, kaukes, kuria karpinius. Pensionato koridorių sienos išpuoštos jo paveikslais ir darbais. Pensionate dažnai rengiamos Alberto darbų parodos, jos pristatomos ir miesto visuomenei. Didžiumą darbų kūrėjas išdalija ir išdovanoja. Gintas rašo eiles. Beje, jose dominuoja ne skausmas ir sielvartas, o gyvenimo – užfiksuotų akimirkų, peizažų – spalvos, jausminiai proveržiai. Ginto eiles Albertas persako socialinei darbuotojai, o pastaroji jas užrašo į tam skirtą kūrybos sąsiuvinį. Stebina tai, jog Gintas kuria eiles ir jaučia jų rimą, pats nė nemokėdamas skaityti. Broliais save vadinantys draugai sugeba surengti net šmaikščius vaidinimus, kuriuos parodo moksleiviams ar pensionato bendruomenei. „Sveikata ateina iš vidinės būsenos. Į gyvenimo smulkmenas nesigilinam, - kitaip galėtum ir išprotėti. Reikia tikėti – savimi, vienas kitu ir Dievu. Visąlaik į miestą išeinu su malda: padėkoju Dievui, kad galiu gyventi ir judėti. Kartu sukaupiu visas jėgas: žinau, kad ne žiopsoti išvažiavau. Jaučiu atsakomybę ne tik už save, bet ir už draugą, nes nieko artimesnio šioj žemėj neturiu. Kartu yra ir atsakomybė prieš pensionato darbuotojus: jie juk mus išleidžia pasitikėdami, kad būsime atsargūs“, - nuoširdžiai apie suvokiamą atsakomybę kalbėjo pašnekovas. Gali būti aktuali sveikatai palanki golden chlorella |