Pajūrio naujienos
Help
2021 Vasaris
Pi181522
An291623
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną8°C debesuotumas 1 %
Naktį4°C debesuotumas 4 %
Apklausa

Ar rajono politikams patikėtumėte savo piniginę?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1526) 2021-01-29

Akmenos slėnis laukia kretingiškių verdikto

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Akmena per miestą daro unikalų vingį, kurį atskleistų upės pakrantės.

Prie Akmenos, kitapus lurdo, prieš 15 metų buvo pradėta kurti rekreacinė erdvė, ketinant paversti ją viena gražiausių Kretingos miesto vietų, turinčių savo aurą, – juolab kad ten, prieškario vienuolynui priklausiusiose žemėse, teka ir liaudyje stebuklingu vadintas šaltinis. Deja, slėnis nebaigtas tvarkyti. Iniciatyvos sutvarkyti šią vietą ėmėsi Kretingos miesto seniūnija, teikdama paraišką Gyventojų iniciatyvų projektui, kuriam reikia kretingiškių palaikymo.

Šiemet biudžete lėšų nebus

Kretingos rajono savivaldybės Strateginės plėtros posėdyje buvo minėta, kad Akmenos pakrančių sutvarkymui numatyta skirti 25 tūkst. Eur.

Tačiau užsižiebusią viltį, kad gal pagaliau bus pradėta etapais tvarkyti visą per miestą srūvančios Akmenos pakrantę, užgesino Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. Jis priminė, kad strateginiai planai rengiami 4-iems metams, ir, jei biudžete liks lėšų, bus parengta ankstesnės administracijos direktorės Jolantos Girdvainės pasiūlyta Akmenos pakrančių tvarkymo vizija.

„Sutinku, kad pirmiausia būtina užbaigti pradėtus darbus – sutvarkyti slėnį. Dabar gi seniūnija ten pjauna žolę, o teritorija – vos ne privati, nes nėra gero priėjimo. Tą slėnį matau apsodintą alyvomis ar kitais lietuviškais medžiais, o Akmenos pakrantes nuo Birutės gatvės salelės iki Kretingos muziejaus – paverstas pasivaikščiojimo takais“, – tokį ateities vaizdą piešė A. Kalnius.

Vieta – drėgna ir tamsi

Kone 7 ha rekreacinė zona Kretingos miesto centrinėje dalyje, kur į Akmeną įteka Pastauninko upelis, tarp Vilniaus g. Nr. 11, 2A ir 2B, 17 gyvenamųjų namų, buvo pradėta rengti 2007 m. Darbai buvo atliekami iš Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo programos lėšų, jos sutvarkymas tuomet kainavo 31,6 tūkst. Eur.

Ligi tol vieta buvo šaltiniuota, drėgna ir klampi. Buvo išrauti seni medžiai, tuo pačiu išvalyta ir akmenimis išgrįsta Pastauninko vaga. Iš pradžių ketinta įrengti miestiečiams priėjimą prie upės. Tačiau, ištyrus apylinkes, nuspręsta teritoriją tvarkyti kitaip – kad šaltiniai sutekėtų į naujai iškastą tvenkinį, jo žemę panaudojo iškloti takus.

Tačiau ši vietovė vis vien liko drėgna, o ir neapšviesta – vakarais žmonėms čia nejauku vaikščioti. Vietiniai gyventojai stebisi, kam buvo išleisti tokie pinigai, jei medžių nėra, prieiti prie šaltinio – sudėtinga, iškastas tvenkinys anka, ir jiems patiems tenka imtis iniciatyvos jį valyti.

Žadėjo įrengti laiptus

Prieiti prie šaltinio sudėtinga, nes beveik nelikę praėjimo: prie bažnyčios privačią valdą užsitvėrus Vilniaus g. 11 namo gyventojams, teliko tik vienas įėjimas nuo senųjų kapinių pusės, nusileidžiant į slėnį palei Vilniaus g. Nr.17 daugiabutį. Tačiau tai nepatogu ir miestelėnams, ir gyventojams, nes vaikštoma palei jų langus.

Kai prieš kelerius metus „Pajūrio naujienos“ iškėlė užleisto slėnio problemą, tuometinis Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika nustebo: „Kokio kelmo tada investavome, jei ta zona apleista ir į ją patekti sunku.“ Jis prisiminė, kad dėl Vilniaus gatvės rekonstrukcijos Savivaldybę konsultuojantis architektas Algirdas Žebrauskas siūlė įrengti praėjimą į slėnį pro Vilniaus g. tilto apačią. Tačiau esą dėl tvinstančio Pastauninko tai neįmanoma.

Vėliau J. Mažeika išsiaiškino, kad yra numatytas sprendimas – įrengti laiptus, kuriais galima bus nusileisti į rekreacinę zoną, tačiau konkrečios vietos nenurodė. Laiptai, jo žodžiais, bus atskiras projektas, vykdomas išvien su Vilniaus gatvės rekonstrukcija.

Tačiau, jau gerokai įpusėjus gatvės rekonstrukcijai, matosi vien naujai sumūryta tvora, nepalikus jokio praėjimo žemyn į slėnį.


Daiva STONKUVIENĖ:

– Nemanau, kad skiepų paso reikėtų besąlygiškai visiems žmonėms. Šis dokumentas pasitarnautų nebent tiems, kurie nori keliauti po užsienio šalis, antraip ten nebus įleidžiami. Skiepais daug domėjausi, daug skaičiau. Gyventojai, kurie dėl naujos ir per mažai ištirtos vakcinos abejoja, bijo, nepasiskiepys ir paso neįgis, visuomenėje negali būti diskriminuojami. Jei darbdavys sugalvotų tokį darbuotoją atleisti iš darbo, grubiai pažeistų žmogaus teises.

Diana ŽUKAUSKAITĖ:

– Tvirtos nuomonės nei apie skiepus, nei apie pasą neturiu. Tikriausiai, tai priklauso nuo žmogaus poreikių, jo gyvensenos. Kai kurie mėgsta keliones, per metus net po keletą kartų aplanko užsienio šalis, ten leidžia atostogas. Tokiems žmonėms skiepų pasas bus būtinas, kad tikrins, jau yra pasiskelbusios ir skrydžių bendrovės – be paso nepriims į lėktuvus. Tačiau, jei, pavyzdžiui, 80- metį perkopusios močiutės gyvenimas apsiriboja kiemu ir daržu, tai kam tas pasas?

Jonas DRUNGILAS:

– Nesu antivakseris, jokiomis sąmokslo teorijomis netikiu ir pats jų nekuriu, visada buvau ir esu už skiepus, kurie, susidarius imunitetui, žmogui padeda apsisaugoti nuo sunkių ligų. Kai vaikai dar buvo maži, esam skiepiję juos visais skiepais, kokius tuomet rekomendavo pediatrai. Pilietiškam žmogui pasiskiepyti nuo pavojingojo COVID-19 ir turėti tai liudijantį dokumentą – labai svarbu, nes geras jausmas yra žinoti, kad ir kitam užkrato neperneši.

Kęstutis TRAKŠELYS:

– Nugalėti turi mokslas, sveikas protas ir ekspertų patarimai. Viskas, kas nauja, iš pradžių būna įtartina, baugu ir nepriimtina. Tačiau pasaulis keičiasi, juda į priekį, atsiranda tiek gerų dalykų, tiek, deja, – blogų. Jeigu jau atsirado ši pavojinga liga, turim susitelkti, prisiimti atsakomybę ir kartu ją įveikti. Reglamentuojančio dokumento, rodančio, kad esi pasiskiepijęs ir nekeli pavojaus kitam, reikia. Kitu atveju, kaip sakė anglų filosofas Tomas Hobsas, bus visų karas prieš visus.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ


2014 m. Palangos kapinėse įrengti penki tiesūs 18-os kriptų bei du apvalūs 40-ies kriptų kolumbariumai.

Šį pavasarį planuojama pradėti Palangos kapinių plėtrą: siekiant padidinti laidojimo vietų skaičių, jau parengtas kapinių plėtros techninis projektas ir išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Juo numatyta sutvarkyti ir laidojimui pritaikyti teritoriją kapinių šiaurinėje pusėje.

Naujos kapavietės ir kolumbariumai

Įgyvendinus šį projektą, apimantį beveik 4 tūkst. 400 kv. metrų plotą tarp Laidojimo namų, senųjų kapinių ir dabar veikiančių kapinių šiaurinėje pusėje, čia atsiras 627 papildomos kapavietės, kurių kiekvienoje – po 2 laidojimo vietas.

Išplėsti numatyta ir naujosiose kapinėse esantį kolumbariumą – įrengti analogiškus jau esantiems 5 vienpusius pilko granito kolumbariumo blokus su 90 nišų, kuriose bus galima talpinti 360 urnų, ir 2 apvalius kolumbariumus su 80 nišų – jose bus galima talpinti 320 urnų.

Taip pat bus nutiesta šaligatvio jungtis tarp senųjų ir naujųjų kapinių, teritorijoje bus įrengtas apšvietimas, vandentiekis, atnaujintos automobilių stovėjimo, atliekų konteinerių aikštelės. Projektą planuojama pradėti įgyvendinti pavasarį.

Pasirūpinta iš anksto

Palangos miesto kapinės paskutinį kartą išplėstos buvo 2009 m. – į šiaurę nuo senųjų kapinių amžinojo poilsio vietai buvo skirta beveik 120 arų teritorija, kurioje numatyta vietos 806 kapavietėms. Šio sprendimo palangiškiai laukė ilgai, o sulaukę išties džiaugėsi, mat neturėję šeimos kapaviečių senosiose kapinėse žmonės savo artimuosius turėjo laidoti už keliolikos kilometrų nuo Palangos esančiose Šventosios kapinėse.

Kaip „Pajūrio naujienoms“ sakė UAB „Palangos komunalinis ūkis“ projektų vadovė Veronika Alšauskaitė, šiuo metu Palangos kapinėse yra likę apie 150 kapaviečių. „Kasmet vidutiniškai įrengiama 50–70 naujų kapaviečių, todėl darytina prielaida, kad kapaviečių pakaks 2–3 metams“, – prognozavo ji.

V. Alšauskaitė priminė, kad paskutinis pakeitimas, susijęs su Palangos kapinėmis, buvo 2014 m. įrengtas kolumbariumas. Tada čia iškilo penki tiesūs 18-os kriptų ir du apvalūs 40-ies kriptų kolumbariumai.

„Kiekvienoje kriptoje galima laidoti 4 urnas – dažniausiai taip laidojami vienos šeimos ar vienos giminės nariai, – tad iš viso Palangos kolumbariume buvo vietos 700 urnų. Kasmet čia užimama apie 15–20 kriptų, šiuo metu laisvų yra apie 60, tad laidojimo vietų galėtų pakakti dar 3–4 metams“, – sakė projektų vadovė.


Salantų užtvanka kelia aistras

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Aktualijos

„Kretinga niekada mūsų nemėgo. Ne be reikalo tarp vietinių sklandė posakis, kad, jei tik galėtų išsivežti, pasiimtų ir bažnyčią, ir seniūnijos pastatą, ir mokyklą“, – ironizavo Salantų patriotu save laikantis 1990-aisiais buvęs pirmasis šio miesto tarybos pirmininkas ilgametis pedagogas Romualdas Leknius, gavęs mero Antano Kalniaus atsakymą į prašymą stabdyti Salantų užtvankos griovimo planus.

Kreipėsi į Seimo narį

A. Kalnius R. Lekniui atsiųstame rašte išdėstė, kad panaudos sutarties pagrindu Salantų užtvanka yra perduota valdyti Salantų regioninio parko direkcijai, šiai valstybės biudžetinei įstaigai siekiant gauti finansavimą projektui „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas siekiant atkurti Salanto upės vagą“. Projektu siekiama demontuoti užtvankos vandens pralaidą, atkurti upės vagą įrengiant dirbtines nerštavietes, nuo atsitiktinės taršos upę apsaugančią šlapynę, užutekį. Taip pat – išvalyti Salanto dalį žemiau užtvankos, upės teritoriją rekultivuoti ir natūralizuoti. Įgyvendinus projektą, žuvų migracijai bus atverti 46 km ilgio Salanto ir jo intakų keliai.

Meras akcentavo, kad apie techninį darbo projektą ir parengtus pasiūlymus buvo skelbta Savivaldybės tinklapyje, Salantų miesto ir Imbarės seniūnijos informaciniuose stenduose. Gyventojai pretenzijas ir pasiūlymus galėjo pareikšti iki pernai birželio 4 d. miesto seniūnijos kieme įvykusio viešo susirinkimo, o dabar jau – šaukštai po pietų. Atsakymas per mėnesį galėjo būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriui arba Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.

„Kur ten mums, pensininkams, po teismus belstis? Nė pinigų tam neturime“, – apmaudo neslėpė pašnekovas. Užtarimo jis sakė kreipęsis į Seime Kretingos rajonui nebe pirmus metus atstovaujantį Antaną Vinkų. Seimo narys, anot R. Lekniaus, gali kreiptis į Aplinkos ministeriją ir išsiaiškinti, ar nepažeidžiami įstatymai, vietinių gyventojų interesai.


Prie paminklo žydų genocido aukoms atminti Kvecių miške: (iš kairės) rajono vicemeras Dangiras Samalius, rajono meras Antanas Kalnius, Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė, Kretingos rajono kultūros centro direktorius Pranas Razmus, rajono Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė.

Rajono vadovai, kiti prie paminklo žydų genocido aukoms atminti Kvecių miške paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną – sausio 27-ąją ši diena minima nuo 2005 metų. Būtent 1945 metų sausio 27 dieną buvo išvaduotas Aušvico lageris Lenkijoje, kuriame naciai sunaikino pusantro milijono žmonių, iš kurių beveik 1,1 milijono – žydų.

Žydų istoriją Kretingos rajone įprasmina vis daugiau ženklų. Štai ir pernai, minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, buvusių sinagogų vietose Darbėnuose, Kretingoje, Jokūbave pastatyti atminimo ženklai.

Pasaulio žydų kongresas, minint sausio 27-ąją – Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, pakvietė visus dalyvauti pasaulinėje akcijoje „We remember“ („Mes prisimename“), kuri skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą ir skleisti žinią, kad tai negali pasikartoti – nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.

Dalyvaujantys akcijoje buvo pakviesti nusifotografuoti su užrašu We remember arba Mes prisimename ir dalintis savo nuotrauka socialiniuose tinkluose naudojant grotažymes WeRemember arba MesPrisimename.

Rajono Savivaldybės informacija


Egidijus Viskontas

Kretingos rajono savivaldybės administracija įpusėjus tarybos kadencijai turi naują vadovą Egidijų Viskontą. Taryba į šias pareigas E. Viskontą patvirtino šį ketvirtadienį slaptu balsavimu. Iš 25 tarybos narių už balsavo 14, prieš nebuvo, 11 susilaikė.

E. Viskontas buvo tarybos naujos valdančiosios daugumos kandidatas. Nauja 14 tarybos politikų valdančioji koalicija buvo sudaryta praėjusių metų pabaigoje konservatoriams-krikščionims demokratams vėl susivienijus su socialdemokratais ir prie jų prisijungus dviem Lietuvos liberalų sąjūdžio nariams, su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga į tarybą išrinktam Konstantinui Skierui ir partijos Tvarka ir teisingumas į tarybą deleguotam Rimantui Maciui. E. Viskonto kandidatūrą į administracijos direktoriaus pareigas tarybai pateikė meras Antanas Kalnius. A. Kalnius, kaip ir buvo žadėjęs, šiame organizaciniame procese valdantiesiems pagalių į ratus nekaišiojo. Trikdžių buvo tik dėl prasto internetinio ryšio Savivaldybės administraciniame pastate, į kurį susirinkę politikai darbui buvo pasiskirstę po atskirus administracijos darbuotojų kabinetus.

Dėl ryšio problemų teko išjungti visų vaizdo kameras, tad bendraujama buvo tik balsu.

Prisistatydamas tarybai E. Viskontas paminėjo, kad nuotoliniu būdu jau buvo susitikęs su tarybos frakcijomis, su meru A. Kalniumi bendravo ir tiesiogiai. Meras akcentavo, kad Savivaldybė gavo STT pažymą, kad nėra kliūčių E. Viskontui eiti administracijos direktoriaus pareigas, VSD pažymos dar laukia.

E. Viskontas tarybos politikams trumpai priminė savo biografiją, kad gimė, augo ir brendo Kretingoje, čia puikiais pažymiais baigė tuometinę Marijono Daujoto vidurinę mokyklą, vėliau teisės bakalauro ir magistro (pastarąsias anglų kalba) studijas. Lankė Kretingos sporto mokyklą, krepšinio sekciją. Iki 2019 metų pabaigos dirbo Seimo kanceliarijoje, su įvairiais šalies politikais, 2018 m. buvo paskirtas Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu, kuravo Žemaitijos regioną. 2020 m. S. Skvernelio vyriausybėje dirbo žemės ūkio viceministru, jam buvo pavaldūs 9 ministerijos skyriai, tarp jų Kaimo plėtros, ES paramos, buvo atsakingas už Maisto ir veterinarijos, kitų ministerijai pavaldžių įstaigų, įmonių veiklą. „Myniau įvairių ministerijų, žinybų, nevyriausybinių organizacijų slenksčius. Tokios, kaip mano, įgytos pažintys nesimėto, noriu jas investuoti į savo gimtąjį rajoną“, – kalbėjo E. Viskontas.


Sausio 28 d. įvykusiame rajono tarybos posėdyje priimtas sprendimas dėl Kretingos rajono savivaldybės tarybos komitetų sudarymo ir komitetų sudėties. Savivaldybės tarybos komitetų sudėtis pasikeitė susiformavus naujai Kretingos rajono savivaldybės tarybos daugumai. 

Komitetai yra sudaromi ne mažiau kaip iš 3 tarybos narių. Kiekvienas tarybos narys privalo būti vieno komitetų narys. Patvirtinta tokia komitetų sudėtis:

1.Ekonomikos ir finansų komitetas (iš 6 narių): Dovydas Bajoras – pirmininkas, Virginijus Domarkas – pirmininko pavaduotojas, nariai Vaida Jakumienė, Stasys Kaniava, Juozas Mažeika, Jolita Vaickienė.

2. Ekonominės plėtros ir ūkio komitetas (iš 6 narių): Romualdas Jablonskis – pirmininkas, Konstantinas Skierus – pirmininko pavaduotojas, nariai Simas Končius, Vytautas Ročys, Dangiras Samalius, Jolita Vaickienė.

3. Kaimo reikalų ir ekologijos komitetas (iš 4 narių): Steponas Baltuonis – pirmininkas, Konstantinas Skierus – pirmininko pavaduotojas, nariai Vladas Baltuonis, Antanas Puodys. 

4. Kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komitetas (iš 7 narių): Vaidas Kuprelis – pirmininkas, Marius Meškauskas – pirmininko pavaduotojas, Vilius Adomaitis, Raimundas Puškorius, Vitalija Valančiutė, Vytautas Ročys, Rimantas Macius.

5. Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komitetas (iš 5 narių): Juozas Mažeika – pirmininkas, Valerijonas Kubilius – pirmininko pavaduotojas, Vilius Adomaitis, Augenija Juknevičienė, Antanas Puodys. 

6. Švietimo komitetas (iš 5 narių): Virginijus Domarkas – pirmininkas, Vaidas Kuprelis – pirmininko pavaduotojas, Dalia Martišauskienė, Marius Meškauskas, Darius Petreikis.

Rajono Savivaldybės informacija


Monumentalus kryžius, pastatytas 1920 m. Alekso Gvazdausko (Kazimieros Skersienės) sodybos kieme. Fot. Julius Kanarskas, 1985 m.

Į vakarus nuo Salantų miesto, Erlos-Salanto upių senslėnyje ir už jo kylančioje aukštumoje, plyti Žudgalis. Tai daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją skaičiuojantis kaimas, kurio praeitį mena palei Ateities gatvę tebestovinčios sodybos, kryžkelėje rymanti koplytėlė bei prie kelio į Salantus veikusios senosios kapinės.

Upelis varliagyvių garbei

Šiandien kaimui priklauso 212,10 ha žemės, kurioje stovi 8 sodybos. Pagal teritorijos dydį iš trisdešimt keturių Imbarės seniūnijos kaimų Žudgalis yra dvidešimt penktas, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.

Daugiau kaip pusė kaimo žemės – apie 120 ha – plyti Erlos-Salanto upių senslėnyje. Šioje dalyje dominuoja pievos ir dirvonuojanti žemė. Šiauriniame pakraštyje, tarp gyvenvietės ir Alkos kalno, plyti Erlomis vadinamos durpingos pievos, kaskart pavasarį ir per rudenines liūtis patvinstančios ir tampančios sunkiai praeinama pelke. Šia pievų dalimi Erlos link teka Alkupis, skiriantis Žudgalį nuo Alko (Alkos) kaimo. Nuo Erlų Salanto link teka vasaromis išdžiūvantis Varlupis. Pasakojama, kad šis upelis – dirbtinis, atsiradęs Salantų dvaro savininkų paliepimu iškasus melioracijos kanalą Erlų pelkėms nusausinti. Pavasariais jame atsirasdavo gausybė varlių, kurių kvarkimas plačiai pasklisdavo apylinkėje. Todėl naująjį upelį vietiniai praminė šių beuodegių varliagyvių garbei.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.


Gražina Asipauskaitė su savo numylėtine servale Monro, kuri, kaip tikino, savo elegantiška elgsena pateisina scenos įžymybės vardą.

Servalas – laukinė Afrikos katė, turinti gerai išvystytus medžioklės instinktus, pašokanti iki 3 m. Gali sverti iki 20 kg. Tai – katė individualistė, pabrėžianti savo nepriklausomybę. Servalai itin gražūs dėl savo auksinio, juodomis dėmėmis marginto kailio. Kaip naminius gyvūnus pirmieji servalus laikė faraonai senovės Egipte prieš daugiau kaip 5 tūkst. metų.

Savanos katės po ilgų bandymų, sukryžminus servalą su namine kate, buvo išvesti JAV. Tai – jau tikras naminis gyvūnas. Ši į lūšį panaši katė gali sverti iki 11 kg. Ji greit išmoksta komandų, reikalauja daug dėmesio, gali užšokti ant šviestuvų, laipioti užuolaidomis.

Kretingiškė, TV projekto realybės šou „Namas“ dalyvė, grožio ir estetikos specialistė 38-erių Gražina Asipauskaitė prieš pusmetį įsigijo du ypatingus gyvūnus – vienas brangiausių ir rečiausių kačių pasaulyje: laukinę Afrikos katę servalą, kurią pavadino Monro, ir sevaną, vardu Talį.

Iš išorės – lūšis, charakteris – šuns

Abi katės dėl kailio atrodo tarsi tigriukai, tačiau turi laibus kaklus, nedidelę galvą su ilgomis ausimis, itin ilgas kojas ir tuo primena lūšis.

Monro, pasakojo šeimininkė, yra tikra žvaigždė – jos grakšti eisena, išdidi elgsena, akys išraiškingos. Ėda nedaug ir tik iš rankų, yra ilgakojė – suaugusios ir pasistiebusios ant dviejų užpakalinių kojų šios katės gali siekti iki 160–170 cm.

„Iš visko matyti, kad maniškė Monro pagal veislę tikrai bus mažesnė, nes galvoju, kad ji nėra 100-procentinė servalė. O Talis, atvirkščiai – daug ėda ir per pusmetį jau spėjo nusipenėti. Jis mėgsta laipioti užuolaidomis ir užšokti kuo aukščiau“, – pasakojo moteris.

Šioms katėms būtinas specialus maistas, įvairūs vitaminai. Monro organizmas sunkiai įsisavina kalcį, todėl pradėjo lūžinėti kaulai. Dabar katės kojytėse įtaisyti 4 strypai, kad kaulai sugytų po atliktų operacijų.

„Lūšiukai“, tvirtino Gražina, labai myli vaikus, o jos 7-mečiui sūnui Gabrieliui pakeičia brolius ar seses. „Šios katės ypatingos – primena šunis, klauso komandų – atsistoti, sėsti, atnešti kamuoliuką, netgi rašiklį sūnui ruošiant pamokas. Urzgia, kad iš dubenėlio neatimtum maisto. Nors sakoma, kad jos agresyvios, bet taip nėra, jos labai jaučia šeimininką. Nėra buvę, kad įbrėžtų, nors vaikas netyčia ir ant uodegos užlipa“, – savo augintines gyrė G. Asipauskaitė.

Iš prieglaudos paėmė katę ir šunį

Be šių dviejų kačių, kurių kiekviena kainuoja kaip geras automobilis, G. Asipauskaitė dar turi kitokias 2 kates — rusų nulėpausį ir Siamo veislės, jos namus saugo kalė Dika. „Ir Siamo katytę Pumą, ir vilkšunę pasiėmiau iš prieglaudos. Dika buvo stipriai kankinta, sulaužyti šonkauliai, prieglaudoje sakė – nugaiš. Bet parsivežiau, išgydžiau, ir jau 4-erius metus pas mane gyvena, tiesa, liko raiša. Kartais staugia kaip vilkė. Puma yra akla, baiminasi žmonių, tik viena bėda, kad įgudusi gaudyti paukštelius“, – apie savo gyvūnus pasakojo moteris.


„Netekau darbo, tačiau turiu minčių ir idėjų pradėti dirbti savarankiškai. Kaip geriau tai padaryti, nuo ko pradėti? Vertėtų iškart steigti įmonę ar bandyti dirbti, savo veiklą registruojant kitokia forma?“ – klausė „Pajūrio naujienų“ skaitytojas Romas V.

Konsultaciją šiuo klausimu suteikė Klaipėdos valstybinės kolegijos Finansų ir apskaitos katedros lektorė Giedrė Balkytė.

Nesteigiant įmonės veiklą vykdyti galima turint verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą. Tokios veiklos registravimo pranašumai, lyginant su įmonių steigimu, – kad nėra minimalaus pradinio kapitalo reikalavimo, mažesni buhalterinės apskaitos reikalavimai ir apribojimai, veikla lengvai įregistruojama ir nutraukiama. Kretingos rajono savivaldybėje 2020 metais populiariausios veiklos su verslo liudijimu buvo: prekyba tik ne maisto produktais; specialieji statybos darbai; kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla; statybos baigimo apdailos ir valymo darbai; prekyba; kvalifikacijos tobulinimo ir papildomo mokymo veikla ir kt. O populiariausios veiklos pagal individualios veiklos pažymą buvo kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla; statybos baigimas ir apdaila; kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai, variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas; gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba ir kt. Vykdantys individualią veiklą (turint verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą) gyventojai turi mokėti gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Mokamų mokesčių suma priklauso nuo gautų pajamų dydžio, pasirinktos veiklos rūšies, veiklos vykdymo laikotarpio, veiklos teritorijos, norimų socialinių garantijų ir pan.


Savo sodybų ar daržo nebeįsivaizduojame be pomidorų. Kad užaugintume gerą jų derlių, būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų, vienas kurių – tinkamai parinkta sėkla.

Uždaroji akcinė bendrovė „Sėkluva“ sodininkams-daržininkams rekomenduoja auginti tokias pomidorų veisles, kurios maksimaliai yra pritaikytos prie mūsų klimato sąlygų: pomidorų augintojams, atsižvelgiant į šeimos poreikius, belieka tik atsirinkti, kokius pomidorus auginti – aukštaūgius ar žemaūgius, smulkiavaisius ar stambiavaisius, raudonus, avietinius, geltonus ar vis labiau į madą ateinančius tamsiavaisius. Sėklų pasirinkimą lemia ir tai, kaip auginsime pomidorus: atvirame grunte, šiltnamiuose, o gal – ant palangės ar balkone.

Mūsų klimato sąlygomis pomidorai į nuolatinę vietą yra sodinami daigais. Vadinasi, pirma sėjamos sėklos, iš jų išaugę daigeliai pikuojami, o sutvirtėję daigai sodinami į atvirą gruntą ar šiltnamį.

Norint išvengti pomidorų ligų, sėklų gamintojai ir pardavėjai rekomenduoja nepirkti sėklų iš atsitiktinių prekeivių, būtina pasidomėti veislės charakteristika, pasitarti su labiau patyrusiais daržininkais.

Patyrę pomidorų augintojai nerekomenduoja taupyti dirvožemiui, todėl geriau iškart pirkti pomidorų daigų auginimui skirtą arba universalų substratą. Sėjant būtina jį sudrėkinti ir dezinfekuoti.


Gydytojas V. Pečeliūnas teigia, kad skiepai gali net 95 proc. sumažinti koronaviruso paplitimą.

Nuotrauka iš www.santa.lt

Koronaviruso pandemija yra didžiulio masto pasaulinė krizė, paliekanti skaudžius padarinius ir turinti milžinišką neigiamą poveikį ne tik žmogaus sveikatai, bet ir socialiniam bei ekonominiam gyvenimui. Norint greičiau grįžti į įprastą rutiną ir apkabinti seniai matytą artimą žmogų, yra būtinas visuotinis imunitetas, o jį įmanoma suformuoti tik skiepijantis.

Apie koronaviruso vakcinacijos svarbą, ištirtą skiepų efektyvumą ir dezinformaciją kalba Santaros klinikų direktorius medicinai, gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas.

Taip pat aktoriaus Mariaus Jampolskio žmona Renata Jampolskė dalijasi savo šeimos skiepijimosi patirtimi ir pasakoja, kodėl planuoja skiepytis ir nuo koronaviruso.

Saugumas ir efektyvumas

Pasaulis jau neteko daugiau nei 2 milijonų žmonių, o koronaviruso atvejų užregistruota jau per 96 milijonus. Kad ir kiek pastangų ir jėgų būtų įdėta į kovą su šiuo virusu, jis negailestingai pasiglemžia gyvybes ir gali sukelti sunkių ligų su dar nežinomomis ilgalaikėmis pasekmėmis bet kokio amžiaus žmonėms.

Norint apsaugoti visuomenės sveikatą, patvirtintos saugios ir veiksmingos vakcinos, sukeliančios imuninį organizmo atsaką į koronavirusą. Visų pirma svarbiausia jomis pasiskiepyti ne tik sveikatos priežiūros specialistams, bet ir pagyvenusiems bei lėtinių ligų turintiems žmonėms, kad apsisaugotų pati pažeidžiamiausia grupė.

Kaip teigia V. Pečeliūnas, kai kalba eina apie bet kokius vaistus, o tarp jų – ir vakcinas, visuomet yra įrodymais pagrįsta informacija apie jų saugumą ir efektyvumą. Jeigu vaisto efektyvumas viršija vaisto galimą sukelti žalą – šalutinius poveikius, atitinkamos institucijos priima sprendimą dėl šio vaisto vartojimo ir jį užregistruoja. Europoje tokia institucija yra Europos vaistų agentūra, atitinkamai visose Europos šalyse veikia Vaistų kontrolės agentūros, o Lietuvoje – Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba.


„Svarbiausia, kad grojant būtų gera pačiam, nes tuomet ir klausytojas jaus didesnį malonumą, jam nereikės dėl atlikėjo jaudintis“, – teigė Aistė Drakšaitė.

Muzika Aistei Drakšaitei jau tapo svarbia gyvenimo dalimi. Ji ne vienerius metus grojo smuiku, mokėsi Kretingos meno mokykloje ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Šiuo metu pašnekovė studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), su muzika mergina svarsto sieti ir ateitį.

Muzika lydi nuo vaikystės

„Vaikystėj dainuodavau su močiute įvairias dainas, įsivaizdavau grojanti radiatoriumi tarsi pianinu, kartais sukviesdavau namiškius į kambaryje ant sofos surengtą spektaklį“, – prisiminė Aistė.

Muzika tarsi pati surado merginą – darželio muzikos mokytojas pastebėjo, kad ji turi gražų balsą. Mergaitė dainuodavo mokyklos rengiamuose spektakliuose, mokydamasi pradinėse klasėse pas mokytoją Jolantą Gecevičienę. Ji Aistę ir supažindino su pirmąja smuiko mokytoja Dalia Pociene.

Smuiką mergina atrado netikėtai. „Pamenu, kaip per televiziją išvydau simfoninio orkestro koncertą, pačiupau mamos virbalus ir vaizdavau, kad griežiu. Kartą su močiute vaikščiodama mieste išgirdau smuiko muziką, ji nenumaldomai mane traukė. O kai tėtis nupirko smuiką, mamai beliko mane užrašyti į meno mokyklą“, – prisiminimais dalijosi Aistė.

Muzikavimas – tarsi Sizifo darbas

„Klausantis, kaip žmogus groja instrumentu, iš pirmo žvilgsnio viskas labai gražu ir lengva, bet už to slypi „juodas darbas“ ir techniškai, ir su savimi, savo kūnu. Tarsi Sizifas vis lipi į kalną, o viršūnės nesimato. Bet kai jauti, kad jau gali groti kitiems, išties pasidaro labai gera“, – atviravo pašnekovė.

Merginos teigimu, smuikas ypatingas tuo, kad kiekviena detalė yra pagaminta žmogaus rankomis, todėl šis instrumentas yra itin jautrus ir reikalaujantis didelės priežiūros. „Stovėdama scenoje, niekada nejausdavau baimės, todėl tai man leisdavo visiškai atsipalaiduoti ir groti taip, kaip noriu pati, nes „saviruošos virtuvė“ lieka praeity, tad galima atsiduoti tam momentui. Svarbiausia, kad grojant būtų gera pačiam, nes tuomet ir klausytojas jaus didesnį malonumą, jam nereikės jaudintis dėl atlikėjo“, – tikino A. Drakšaitė.

Pašnekovė teigė, kad emocijos stipriai užvaldo ir nulipus nuo scenos. Jos nuomone, svarbu po pasirodymo pasidžiaugti savimi, o ne graužtis dėl kiekvienos netinkamai sugrotos natos, nes „muzikos unikalumas ir slypi tame klaidos momente“ – tos klaidos antrąsyk pakartoti neįmanoma. Merginos manymu, svarbu, kad būtų palanki nuotaika groti. Jei jos nėra, geriau instrumentą padėti ir laukti to momento.


Iš Palangos kilusi Deimena Baužytė teigė, kad asmuo savo mintimis gali gydyti arba gadinti savo sveikatą. Anot jos, pasąmonėje užgimstančios mintys turi didelę įtaką žmogaus gyvenimui ir jo ateičiai.

Šiuo laiku itin aktuali tobulumo problema – socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Instagram“, siekiama, kad viskas būtų idealu, be kruopelytės sunkumų, blogio ar tų tamsių dienų, kurias savo gyvenime patiria kiekvienas. Tobulumo siekis ypač būdingas jauniems besiformuojantiems žmonėms, kurių psichinė sveikata lengvai pažeidžiama. Iš Palangos kilusi Vilniaus universitete studijuojanti Deimena Baužytė teigė, kad egzistuoja daugybė priežasčių, dėl ko žmogaus psichinė sveikata menksta.

Pamirštama skirti laiko poilsiui

Frazę „psichinė sveikata“ (angl. k. „mental health“) girdime vis dažniau. Kyla klausimas: kas tai? Deimena Baužytė psichinę sveikata apibūdino taip: „Psichinė sveikata yra emocinė, psichologinė būklė, tai yra žmogaus viduje tūnančios emocijos ir iš vidaus kylančios mintys, kurios lemia, visų pirma, mūsų požiūrį į kasdien vykstančius įvykius ir turi didelę įtaką mūsų gyvenimo kokybei, fizinei sveikatai. Konkrečių pavyzdžių nenoriu pateikti, nes dar nesu baigusi atitinkamų studijų ir nesu specialistė, tačiau galiu užsiminti, kad sąsaja tarp ilgą laiką jaučiamų neigiamų emocijų ir peršalimo yra stipri. Mintys ir vidinis nusiteikimas turi didesnę įtaką žmogui negu apie tai yra kalbama. Informacijos apie emocijų ir sveikatos tarpusavio ryšį internete, knygose yra apstu, todėl žinių kaupimas šia tema gali padėti žmogui lengviau suprasti patį save ir prisidėti prie sveikatos palaikymo.“

Pasak pašnekovės, pastaruoju metu vis labiau atkreipiamas dėmesys, kodėl psichinė sveikata sutrinka arba pablogėja. Paklausus merginos, kas žlugdo žmogaus psichinę sveikatą, ji nedvejodama atsakė – XXI a. vyraujanti skubėjimo-darbo, kaip pirmojo prioriteto, tendencija: „Dažnai minima, kad įtemptas gyvenimo būdas šiame amžiuje gyvenančius vidutinio amžiaus žmones daro 19 proc. labiau įsitempusius negu žmones, gyvenusius 1990 m. Galima teigti, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjęs pramonės perversmas, kuris paskatino milžinišką sparčiai tobulėjusią ekonominių ir socialinių pokyčių epochą, kuria ir šiandien žmogaus pasąmonėje įkyriai vis kartoja, kad svarbiausia gyvenime yra darbas, pinigai, kuo didesnis produktyvumas. Žmonėms būtina jausti ribą tarp tikrojo gyvenimo džiaugsmo, kylančio iš gyvenimo esamu momentu – čia ir dabar, ir tarp darbo, nes šios dvi sferos, jei žmogus jaučia didelį krūvį ir pripranta prie jo, kartais ima tarpusavyje painiotis.“

Šiuo laiku itin aktuali tobulumo problema – socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, „Instagram“, siekiama, kad viskas būtų idealu, be kruopelytės sunkumų, blogio ar tų tamsių dienų, kurias savo gyvenime patiria kiekvienas. Tobulumo siekis ypač būdingas jauniems besiformuojantiems žmonėms, kurių psichinė sveikata lengvai pažeidžiama. Iš Palangos kilusi Vilniaus universitete studijuojanti Deimena Baužytė teigė, kad egzistuoja daugybė priežasčių, dėl ko žmogaus psichinė sveikata menksta.

Pamirštama skirti laiko poilsiui

Frazę „psichinė sveikata“ (angl. k. „mental health“) girdime vis dažniau. Kyla klausimas: kas tai? Deimena Baužytė psichinę sveikata apibūdino taip: „Psichinė sveikata yra emocinė, psichologinė būklė, tai yra žmogaus viduje tūnančios emocijos ir iš vidaus kylančios mintys, kurios lemia, visų pirma, mūsų požiūrį į kasdien vykstančius įvykius ir turi didelę įtaką mūsų gyvenimo kokybei, fizinei sveikatai. Konkrečių pavyzdžių nenoriu pateikti, nes dar nesu baigusi atitinkamų studijų ir nesu specialistė, tačiau galiu užsiminti, kad sąsaja tarp ilgą laiką jaučiamų neigiamų emocijų ir peršalimo yra stipri. Mintys ir vidinis nusiteikimas turi didesnę įtaką žmogui negu apie tai yra kalbama. Informacijos apie emocijų ir sveikatos tarpusavio ryšį internete, knygose yra apstu, todėl žinių kaupimas šia tema gali padėti žmogui lengviau suprasti patį save ir prisidėti prie sveikatos palaikymo.“

Pasak pašnekovės, pastaruoju metu vis labiau atkreipiamas dėmesys, kodėl psichinė sveikata sutrinka arba pablogėja. Paklausus merginos, kas žlugdo žmogaus psichinę sveikatą, ji nedvejodama atsakė – XXI a. vyraujanti skubėjimo-darbo, kaip pirmojo prioriteto, tendencija: „Dažnai minima, kad įtemptas gyvenimo būdas šiame amžiuje gyvenančius vidutinio amžiaus žmones daro 19 proc. labiau įsitempusius negu žmones, gyvenusius 1990 m. Galima teigti, kad XVIII a. pabaigoje prasidėjęs pramonės perversmas, kuris paskatino milžinišką sparčiai tobulėjusią ekonominių ir socialinių pokyčių epochą, kuria ir šiandien žmogaus pasąmonėje įkyriai vis kartoja, kad svarbiausia gyvenime yra darbas, pinigai, kuo didesnis produktyvumas. Žmonėms būtina jausti ribą tarp tikrojo gyvenimo džiaugsmo, kylančio iš gyvenimo esamu momentu – čia ir dabar, ir tarp darbo, nes šios dvi sferos, jei žmogus jaučia didelį krūvį ir pripranta prie jo, kartais ima tarpusavyje painiotis.“



Atlikdama praktiką Portugalijoje, Eglė Dirmeitytė rasdavo laiko aplankyti ir šalies vietoves.

Studentė 23-jų Eglė Dirmeitytė – buvusi „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos narė. Po ketverių metų, praleistų „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijoje, arba „Kuprinėje“, baigusi Pranciškonų gimnaziją, E. Dirmeitytė ISM Vadybos ir ekonomikos universitete studijavo tarptautinį verslą ir komunikaciją. Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms atlikti praktiką užsienyje, mergina išvyko į Portugaliją ir pandemijos pradžią sutiko ten.

Veikla buvo naudinga

Prie jaunųjų žurnalistų akademijos E. Dirmeitytė prisijungė dėl to, jog jai patinka rašyti, ji numatė, kad ši veikla padės tobulinti rašymo įgūdžius. Apie žurnalistų akademiją kraštietei papasakojo ir dalyvauti jos veikloje paskatino jos lietuvių kalbos mokytoja Laima Gadeikytė. Šiuo mokytojos patarimu buvusi kuprinietė džiaugiasi iki šiol.

E. Dirmeitytė jautė visapusišką naudą rašydama „Kuprinėje“. „Dirbau su smagia bendraamžių ir patyrusių žurnalistų komanda, todėl jaučiausi ne tik įgyjanti profesionalios patirties, bet ir leidžianti laiką su draugišku kolektyvu. Buvo geras jausmas į redakciją eiti tarsi į darbą, dalyvauti susitikimuose, sėdėti prie didelio stalo su visais, gerti arbatą, aptarti savo ir kitų jaunųjų žurnalistų kūrybą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Mergina teigė, kad patobulėjo ir jos rašymo įgūdžiai: stilius, gebėjimas įtaigiau dėlioti žodžius, pastebėti klaidas ir jas taisyti – visa tai labai pravertė universitete ir profesinėje veikloje.

Taip pat kraštietė ypač vertina turėtą galimybę rengti interviu su bendraamžiais, įvairiais ekspertais, nes tai išvedė ją iš komforto zonos, padėjo užmegzti ryšius, išmokė įveikti jaudulį. Jaunųjų žurnalistų akademijoje pašnekovė išsiugdė ir analitinį mąstymą – tam įtaką padarė atliekamos viešos apklausos, duomenų analizavimas ir perteikimas.

Prisimena pirmąjį straipsnį

Įsimintiniausia E. Dirmeitytei – pirmasis jos straipsnis jaunimui skirtame priede „Kuprinė“. Buvusi jos narė prisiminė, kad rašė apie klasės draugą, kuris su šeima tuomet buvo emigravęs į užsienį. Straipsnis buvo apie jo pomėgius, kaip jam sekasi, ką jis veikia. Publikavus straipsnį, žmonės labai jautriai sureagavo į emigracijos temą ir internete paliko nelabai malonių komentarų.

Iš pradžių mergina jautėsi prastai, nes atrodė, kad pirmasis straipsnis išėjo nepavykęs, nemalonu buvo ir dėl kalbinto vaikino, kadangi su juo pašnekovė kalbėjo apie jo laisvalaikį, nenorėjo nieko įžeisti. Vis dėlto dabar šį įvykį ji priima kaip vertingą patirtį.

„Kritikos mes visada sulauksime, ypač užsiimant tokia veikla, kaip žurnalistika. Jei kritika konstruktyvi, naudinga, ją būtina priimti ir apmąstyti, ji tikrai padeda tobulėti, nors tuo metu ir gali įžeisti savimeilę“, – teigė pašnekovė.

Baigusi mokyklą, E. Dirmeitytė studijavo ISM Vadybos ir ekonomikos universitete ir savo studijų pasirinkimu labai džiaugiasi. Kraštietė teigiamai atsiliepė tiek apie kokybiškas studijas, tiek apie pačią bendruomenę. Tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas ji pasirinko dėl plataus galimybių spektro. Studijos suteikė pagrindus ir leido išbandyti save verslo strategijos, marketingo, žmogiškųjų išteklių ir finansų valdymo srityse.


Kurmaičių pradinės mokyklos antrokė su vokalo mokytoja Jūrate Norkuviene bendradarbiauja jau keletą metų, jos paskatinta, pradinukė dalyvauja muzikiniuose konkursuose.

Kretingos rajone, Kurmaičių kaime, gyvenanti pradinukė Auksė Gedvilaitė tikino, kad muzika – viena svarbiausių jos gyvenimo sričių. Pirmąkart scenoje pasirodžiusi vos dvejų, aštuonmetė neabejojo, kad ateityje ji bus profesionali atlikėja ir dainininkė.

Mergaitės motina Gileta Gedvilienė prisiminė, kad jos dukra puikiai kalbėjo jau būdama vienerių: „Nuo dvejų metų atėjome į „Yamahos“ muzikos mokyklą, kur pradėjome truputį dainuoti. Po dvejų metų pradėjome mokytis pas Indrę Maldeikienę, galiausiai Auksė pradėjo dainuoti Kretingos rajono kultūros centre pas mokytoją Jūratę Norkuvienę, ir su šia pedagoge mergaitė mokosi muzikos paslapčių iki šiandien.“

Dvimetė A. Gedvilaitė pirmąkart scenoje pasirodė kartu su kitais „Yamahos“ muzikos mokyklos vaikais, kaip solistė pirmąkart pradinukė žengė ant scenos Vasario 16-osios minėjimo koncerte Kretingos rajono kultūros centre, sulaukusi penkerių ir vos kelis mėnesius pasimokiusi pas mokytoją J. Norkuvienę. „Man tai buvo didelė ir maloni staigmena, kad Auksė dainavo kaip solistė, nubraukiau ne vieną ašarą“, – teigė A. Gedvilaitės motina.

Pradėjusi eiti į mokyklą, mergaitė su tėvais nutarė nelaukusi antros klasės mokytis ir Kretingos meno mokykloje. „Truputį buvo nedrąsu, nes Auksė dar nemokėjo gerai skaityti, o iškart reikėjo mokytis ir natų, groti pianinu, tačiau viską įveikėme, nors sunkumų tikrai buvo“, – tikino G. Gedvilienė.


Lengvaatletė Diana Viličkaitė teigė, kad Palangoje sudarytos puikios sąlygos sportuoti, jai pritarė ir visą gyvenimą sportui ištikima Raimonda Vytienė.

Daugeliui puikiai žinoma, kad sportas yra atsakymas į daug klausimų: „Skundiesi sveikata?“ – sportas. „Nerandi mėgstamos ir produktyvios veiklos?“ – sportas. „Nori pagražinti figūrą?“ – sportas. Įdomu, ar nuo ankstyvo amžiaus ir kiek vėliau pradėjusiųjų sportuoti žmonių pasaulėžiūra skiriasi? Į šį klausimą savo atsakymus pateikė keletas žmonių, aktyviai užsiimančių sportine veikla.

Palangiškė šešiolikmetė lengvaatletė Diana Viličkaitė sportuoja jau šešerius metus. „Pirmaisiais metais atletikos treniruotes lankiau ne savo noru – mane spaudė mano kūno kultūros mokytoja Tatjana Stankevičiūtė. Bet, jeigu ne ji, tai iki šiol nebūčiau atsidūrusi sporto industrijoje. Esu jai tikrai dėkinga“, – kalbėjo Diana.

Sportas jai – ne tik smagus užsiėmimas, bet ir rimtas darbas, tačiau tai jai netrukdo, nes be sunkaus darbo ji nesimėgautų rezultatais. Pasak pašnekovės, išlaikyti motyvaciją jai padeda jos treneriai ir pačios išsikelti tikslai.

„Verta paminėti, kad turiu visas galimybes siekti norimų rezultatų. Palanga – tikrai puiki vieta jauniesiems sportininkams. Sportas turi įtakos ne tik fizinei, bet ir emocinei mano sveikatai: pasportavusi jaučiuosi laimingesnė, energingesnė, o ir ilgalaikė disciplina suteikia tiek vidinių, tiek išorinių jėgų. Ateityje žadu nenustoti judėti, sportuoti ir visokeriopai gerinti savo sveikatą“, – apibūdino palangiškė.

Nuo penkerių metų krepšinį žaidžiantis Tadas Ruškys sakė, kad mėgaujasi kiekviena akimirka: „Krepšinį žaisti yra tikrai smagu ir įdomu, bet čia, kaip ir kitose srityse, reikia įdėti daug darbo norint tobulėti. Kol kas man svarbiausia mokykla, bet galbūt vieną dieną krepšinis taps dar didesnė gyvenimo dalis.“

Tado nuomone, Palanga suteikia puikias galimybes sportuoti, tai įrodo ir neseniai pastatyta Palangos sporto arena. Pašnekovo motyvacija yra ne kas kita, kaip jis pats: „Galų gale ir sportuoju ne dėl ko kito – dėl savęs.“ Tadas pripažino, kad sportas teigiamai veikia ir fizinę formą, ir emocijas.

Keturiasdešimt trejų Raimonda Vytienė sportuoti pradėjo dar būdama paauglė ir nesustojo iki šiol. Savo judesio kelionę moteris pradėjo nuo lengvosios atletikos, visada palaikė sportinį aktyvumą ir prieš trejus metus baigė „Active training“ mokyklą – tapo sporto instruktore ir asmenine trenere.

„Mane motyvuoja žmonių šypsena, noras judėti, lavinti mobilumą, stabilumą ir koordinaciją, taip pat gera savijauta, begalinė energija, kūno lankstumas ir judrumas“ – kalbėjo R. Vytienė, akcentuodama, kad Palangoje galima surasti visko, ko geidžia širdis – nuo sporto klubų, jogos, pilateso, teniso iki bokso.

Pašnekovės pastebėjimu, svarbiausia užsiimti tokia sportine veikla, kuri suteiktų laimę, gerą nuotaiką ir tvirtą sveikatą: „Tai neturi būti prievarta, prievolė ar „mada“. Fizinė veikla turi teikti džiaugsmo.“

Lukrecija GABRĖNAITĖ

„P. n.“ akademijos narė


Į Palangos m. policijos komisariatą kreipėsi 1977 m. gimęs vyras, kuris pranešė, kad, pasinaudojus jo prisijungimo duomenimis, vienos bendrovės savitarnoje sausio 14 d. buvo sudarytas televizoriaus „Samsung 65 UHD 4K Smart TV“ ir maršrutizatoriaus „Huawei E5783B-230“ įsigijimo išsimokėtinai sandoris. Žala – 964,80 Eur.

Pradėtas tyrimas dėl sukčiavimo.

„P. n.“ informacija


Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija kaip bazinė brandos egzaminų mokykla, gavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tikslinę dotaciją, viešųjų pirkimų konkurso būdu vienintelė rajone įsigijo seniai išsvajotą pirkinį – 25 kondicionierius.

Jie sumontuoti trečiame ugdymo įstaigos aukšte. Kaip sakė gimnazijos direktorius Kęstutis Trakšelys, kondicionieriai leis užtikrinti optimalią patalpų oro temperatūrą, kuri šiltuoju metų laiku, ypač vykstant brandos egzaminams, lig šiol būdavo gerokai aukštesnė negu rekomenduoja higienos normos.

„Tikimės, kad reguliuojama šiluma sudarys palankias aplinkos sąlygas, turės įtakos moksleivių savijautai ir prisidės prie geresnių mokymosi rezultatų“, – sakė K. Trakšelys.

Kondicionieriai kainavo apie 50 tūkst. eurų.

„P. n.“ informacija


Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, vakar atšventusi asmeninį jubiliejų, pripažino: metai subrandino mintį, kad didžiausias gyvenimo prioritetas turėtų būti šeima, santykiai su artimaisiais, sveikata.

„Palinkėčiau sau neprarasti optimizmo, gerų draugų ir, žinoma, užbaigti pradėtus darbus, o tada perduoti vadovavimą muziejui kitam vadovui ir skirti laiko sau“, – savo 70 metų jubiliejaus išvakarėse „Pajūrio naujienoms“ teigė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, didžiąją gyvenimo dalį – 40 metų – skyrusi būtent darbui muziejuje, kuriam vadovauti buvo paskirta 1980-aisiais.

„Man visada norėjosi kūrybinio darbo, todėl ir atsisakiau kitų pasiūlymų – biurokratiniai dalykai neviliojo. Kai mane paskyrė Kretingos muziejaus direktore, koncepcijos, kaip muziejų pristatysime, kaip jį vystysime, neturėjau, o mano darbas prasidėjo nuo šiukšlių rinkimo: vienuolynas – po restauracijos, gi muziejaus vadovai iki manęs buvo vyrai, kuriems nelabai rūpėjo, pasodinta rožė ar ne, gėlė vienokiame vazone ar kitokiame. O man rūpėjo – iškart norėjosi grožio, tvarkos, švaros“, – prisipažino V. Kanapkienė, neslėpdama, kad nelengva buvo ir po 1991-ųjų, kai muziejui buvo perduoti grafų Tiškevičių rūmai.

– Kas nesisekė iš pat karto, su kokiomis kliūtimis susidūrėte?

– Kadangi turiu istorijos pedagogės specialybę, mane kviesdavo pavadavimams į buvusį tarybinį ūkį-technikumą. Man nepatikdavo čia eiti – viskas buvo labai apleista, parke – pilna technikos, mašinų. Aš suprantu, kad tai buvo gamybinė, mokymo organizacija, niekur nepasidėsi – reikėjo tų gamybinių priemonių. Tad į Tiškevičių rūmus persikėlus muziejui, ir čia reikėjo pradėti nuo valymo ir valymosi. Kai susipažinau su Tiškevičių gyvenimu, kai pamačiau, ką jie yra nuveikę, kokia tai garbinga giminė, koks jų materialusis ir dvasinis palikimas, kilo noras įrodyti, kad mes turime išskirtinį kultūros paveldo objektą.

Kartais pagalvoju, kad, jeigu muziejus būtų likęs vienuolyno pastatuose, to Tiškevičių paveldo galbūt nė nebūtume atkūrę.

Tiškevičių rūmai, kad ir turėjo europinę istorinę reikšmę, buvo atsidūrę kultūros paribyje. Taip nutiko ne tik mūsų, Kretingos, rajone, bet ir kituose Lietuvos miestuose. To priežastys slypi tarybinio laikotarpio ideologijoje, kuri nenorėjo pripažinti turtingos mūsų istorijos, kad mūsų tauta – ne vien baudžiauninkai ar kumečiai, kad mes turime ir bajorų kultūrą, kuri ypač ryški buvo Žemaitijoje.

Kiek čia išlikę dvarų! O kas su jais nutiko? Gerai, jeigu juose buvo įkurtos mokymo įstaigos, nes dvarai kentėjo nuo juose įrengtų sandėlių, daržinių, gamybinių patalpų, kas stipriai nuniokojo dvarų paveldą.

Kai vienuolynas buvo grąžintas tiems, kam ir priklausė, ir visuomenę, ir rajono vadovus reikėjo įtikinti, kad Kretingos muziejus turi būti čia, Tiškevičių dvaro rūmuose. Po ilgų diskusijų pavyko tai padaryti, nors buvo, kas siūlė mums įsikurti ir darželio patalpose... Labai daug padėjo tuometinis rajono tarybos vadovas Bernardas Anužis, rajono valdytojas a.a. Algimantas Šteinys – jie pritarė, kad muziejus persikeltų į dabartinę vietą. Su Algimantu Šteiniu važiavome ir į Vyriausybės posėdį – visi tada balsavo už, išskyrus žemės ūkio ministrą.

Ledai stipriai pajudėjo, kai pradėjome teikti paraiškas Žemės ūkio ministerijai, tačiau kelią nuėjome ilgą – parengę paraišką 2004-aisiais, sutartį dėl finansavimo su Lietuvos verslo paramos agentūra tepasirašėme tik 2010 metais. Bet požiūris į europinėmis lėšomis remiamus projektus keitėsi, nes visi pamatė rezultatą.

– Kas labiausiai paglosto širdį, kai apžvelgiate nuveiktus darbus?

– Tai, kad vis dėlto pavyko atkurti Kretingos dvaro kompleksą ir pritaikyti jį muziejinei paskirčiai. Antra, mums pavyko suderinti muziejaus veiklą su mokamomis paslaugomis – jų šiandien turime 30, ir tai padeda uždirbti lėšų, kurias vis nukreipiame muziejaus gerovei.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas