Pajūrio naujienos
Help
2020 Lapkritis
Pi 29162330
An 3101724
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 100 %
Naktį0°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar patogu išmesti šiukšles į naujuosius požeminius konteinerius?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1508) 2020-11-20

Kretingos ligoninė dūsta nuo kovidinių ligonių

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Kretingos rajono ligoninė pertvarkyta gydyti sunkius Covid-19 užsikrėtusius ligonius.

Šią savaitę Kretingos rajono ligoninė pertvarkyta dirbti ypatingu režimu – sustabdytos planinės operacijos, o patalpos pritaikytos gydyti sunkius Covid-19 virusu užsikrėtusius ligonius. Iš 48 šiuo metu gydomų ligonių 30 serga koronavirusu su sunkiomis komplikacijomis, 1 jų – reanimacijoje.

Skyrius užpildytas

Pasak Kretingos ligoninės vyriausiosios gydytojos pavaduotojo Aleksandro Šalavėjaus, tam, kad galėtų priimti ir gydyti sunkius koronavirusu sergančius ligonius, teko atsisakyti planinių operacijų, išskyrus ekstrines, kai kyla pavojus gyvybei: trūkus tulžies pūslei, esant apendicitui, žarnų nepraeinamumui, Cezario pjūvių ir pan.

Dėl daugėjančių sunkių kovidinių ligonių buvo perorganizuoti skyriai – Vaikų ligų ir dalis Chirurgijos, jų vietoje įrengiant specialų skyrių sergantiems Covid-19. Dar prieš porą dienų jame buvo 6 laisvos vietos, tačiau, redakcijos žiniomis, vakar jos jau buvo užpildytos.

„Jeigu daugės kovidinių ligonių, nebebūsime pajėgūs jų priimti: ir dėl deguonies įrangos, ir dėl darbuotojų trūkumo, – neslėpė A. Šalavėjus. – Rūpesčių medikams daug: tenka migruoti iš vadinamosios švarios zonos į kovidinę. Vidurinis medicinos personalas dirba griežtai paskirstytoje – tik neužkrėstoje arba tik kovidinėje zonoje, tačiau gydytojams tenka dirbti ir ten, ir ten, – kitaip neužtenka pajėgų“, – kalbėjo vyriausiojo gydytojo pavaduotojas.

Šiuo metu Kretingos ligoninėje serga 16 personalo darbuotojų ir 4 gydytojai.


Janina MIKUČIONIENĖ:

– Trečiojo amžiaus universiteto, kuriam vadovauju, senjorai elgiamės pavyzdingai, atidedame susitikimus, tik su seniūnais susiskambiname, pasikalbame, deriname ateities planus. Tačiau pastebiu, kad jaunimas per daug yra atsipalaidavęs – kas darosi vakarais! Būriuojasi, laksto mašinom. Dėl jaunimo šiuo metu gal ir praverstų komendanto valanda.

Boneta BALTRŪNIENĖ:

– Komendanto valanda nebūtų tikslinga, nes pagal pastaruosius duomenis akivaizdu, kad virusu užsikrėtusiųjų skaičiai stabilizuojasi, gal jau ir piko link einame, žinoma, jeigu situacija artimiausiu metu nepablogės. Pati esu gydytoja, džiaugiuosi, kad per šią savaitę savo apylinkėje kol kas neturiu nė vieno dėl koronaviruso užsiregistravusio paciento.

Raimundas PUŠKORIUS:

– Kad aš neturiu aiškios nuomonės... Mano protu, ir taip turim būti drausmingi, įsiklausyti į specialistų rekomendacijas, saugotis užkrato, gerbti vieni kitus. O ar komendanto valanda ką padėtų? Gali būti, kad priešingai – tik dar daugiau žmones sunervintų, kiltų dar didesnis nepasitenkinimas. Ir verslo gaila – viskas mažėja, stoja.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Vienomis avaringiausių Kretingos mieste laikomos P. Vileišio–Šiaulių g. ir P. Vileišio–Taikos g. sankirtos nuo šio pavasario taps iškilios. Už tokį sprendimą nuotoliniu būdu trečiadienį įvykusiame posėdyje balsavo 6 Saugaus eismo komisijos nariai, 4 susilaikė ir vienas buvo prieš.

Rinkosi iš kelių priemonių

Imtis papildomų saugumo priemonių inicijavo Kretingos rajono policijos komisariatas, iš gyventojų ne kartą gavęs nusiskundimų, kad P. Vileišio–Šiaulių g. ir P. Vileišio–Taikos g. sankryžose įvyksta daug eismo įvykių. Nors šalutinėse Šiaulių ir Taikos gatvėse įrengti pirmumo ženklai STOP, jų nepakanka užtikrinti šių sankryžų saugumui, nes, kaip teigė komisariato viršininkas Arūnas Pužauskas, pagrindinė eismo įvykių priežastis – reikalavimo duoti kelią nevykdymas. Pareigūnai fiksuoja tik tuos eismo įvykius, kurių metu vairuotojai tarpusavyje nesutaria dėl kaltės arba kuriose yra sužaloti asmenys, o statistikos, kiek avarijų įvyksta, kai eismo dalyviai dėl kaltės sutaria ir užsipildo deklaracijas, policija neturi. Komisariatas siūlė kelias priemones, galinčias padėti išspręsti problemą: klijuojamus ženklus, iškiliąją sankryžą, struktūrinio ženklinimo triukšmo juostas bei greičio mažinimo kalnelius.

Komisijos narys Antanas Puodys ir Savivaldybės Civilinės saugos ir Viešosios tvarkos skyriaus specialistė Angelė Ubartienė atkreipė dėmesį, kad, be kita ko, matomumui gali trukdyti dar ir užaugusios gyvatvorės privačiose gyventojų teritorijose bei pro tvoras išsikišusios pušų šakos. Vicemero Dangiro Samaliaus nuomone, gal, gerinant eismo saugumą, pakaktų uždėti papildomas informacines lenteles apie tai, kad sankryžos – avaringos. Tačiau Klaipėdos apskrities policijos komisariato atstovas Aurelijus Jankauskas neabejojo, kad lentelėms ar skydams įrengti – per mažai erdvės.

Komisijos pirmininkas Povilas Černeckis įsitikinęs: situacija šiose sankryžose pablogėjo po to, kai buvo pakeistas gatvių pirmumas – esą iš svetur atvažiavę žmonės ženklus dar stebi, o vietiniai, pažįstantys vietovę, tiesiog lekia nepaisydami. Anot P. Černeckio, vienas geresnių variantų būtų įrengti iškilias juostas. „Bet tai kainuotų nemažai, o ir ne visiems aplinkiniams gyventojams patiktų mašinų keliamas triukšmas“, – svarstė jis. A. Jankausko nuomone, tiktų arba iškili, arba žiedinė sankryža. Anot P. Černeckio, žiedinei sankryžai gatvė – per siaura.


Ikona atveria širdies akis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Kultūra
Menininkas Borisas Jokubauskis sakė, kad jo ikonų paroda – tai kalėdinė dovana Klaipėdos krašto žmonėms.

„Ikona kviečia žmogų pabūti tyloje, savyje. Kad jis pamatytų savo netobulumus. Ikona suvirpina širdį. Tam, kad ją suprastum, reikia turėti tikėjimą ir įsigilinti į personažus – jie visi pavaizduoti tokioje ramybėje, kuri mums, gyviesiems, o ypač – šio laikmečio žmonėms, nepasiekiama“, – kalbėjo klaipėdietis menininkas ikonų kūrėjas Borisas Jokubauskis, Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje surengęs „Šiuolaikinės ikonos parodą“, eksponuojamą ir virtualioje erdvėje.

Lyg apdirbtas deimantas

Menininkas parodai pateikė 18 įvairiais jo gyvenimo periodais sukurtų ikonų. Jis mano, kad tai – netgi ne paroda, o jo noras liudyti, nešti žinią: „Imkite, jeigu jums jos reikia. Dabar toks laikas: paveiksliukų ir destruktyvių žinių invazija, sėjami nerimas ir baimė, o ikona, atvirkščiai, yra ramybės oazė.“

Liudyti Dievo artumą ikonomis jį paskatino Imanuelio Kanto bibliotekos Meno skyriaus vadovė Birutė Skaisgirienė.

„Galvoju, o kodėl gi ne? Rodau jas žmonėms Vilniuje, Birštone, o ne – Klaipėdoje. Matau draugų, pažįstamų susidomėjimą ir reakciją, be to, artėja Kalėdos – Kristaus gimimas, atsinaujinimas. Tad ši paroda yra mano, kaip piliečio, dovana Klaipėdos miestui ir viso krašto žmonėms“, – kalbėjo B. Jokubauskis.

Jis priminė, kad dar 787 m. Nikėjoje buvo priimtas ikonų rašymo – ikona nėra tapoma – taisyklės, kas ir kaip turi būti vaizduojama. Ikona – lyg apdirbtas deimantas: svarbu ir stilius, ir technika, ir autoriaus pastangos. Į ikoną negalima žiūrėti kaip į portretą, joje viskas stilizuota ir perkeista – linijos ir spalvos, šventojo žvilgsnis ir atributika turi savo prasmę. Spalvos neša ypatingą žinią: raudona – karališkoji, reiškianti kančią ir kraują, mėlyna yra dangaus, žalia – žemės ir atsinaujinimo, ruda – nuolankumo ir nusižeminimo spalvos.


„Yit Lietuva“ savo lėšomis platina kelią vienpusiams „miesto vartams“.

Krašto kelio Kretinga–Skuodas remontą atliekantys bendrovės „Yit Lietuva“ kelininkai grįžo ten, nuo ko ir pradėjo: netoli sankryžos su į kaimo turizmo sodybą „Vienkiemis“ vedančiu keliu ardoma naujai paklota asfalto danga ir rengiami „miesto vartai“.

Vartai buvo numatyti

Daugiau kaip 1,6 mln. eurų kainuojančius krašto kelio Kretinga–Skuodas 8,7 km ruožo nuo Kretingos iki sodininkų bendrijos „Daubėnai“ remonto darbus pagal bendrovės „Kelprojektas“ parengtą projektą kelininkai pradėjo paskutiniosiomis liepos dienomis.

Paprastojo remonto darbai buvo atliekami pagal sutartį „Krašto kelio Nr. 218 Kretinga–Skuodas ruožo nuo 1,382 iki 10,039 km, paprastojo remonto aprašo parengimas ir darbų atlikimas“. Krašto kelias yra Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) žinioje, ir būtent direkcija sprendžia, kokie darbai turi būti atliekami, ir skiria finansavimą.

LAKD tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriaus komunikacijos vadybininkas Evaldas Tamariūnas „Pajūrio naujienoms“ sakė, kad Kelių direkcija dar vasaros pradžioje suderino ir patvirtino rangovo paruoštą paprastojo remonto aprašą: remontuojamame ruože turėjo būti atlikti asfalto dangos atnaujinimo darbai, šalinamos lokalios kelio dangos pažaidos, sutvarkomos pralaidos.

Kretingos rajono savivaldybės Saugaus eismo komisijos pirmininkas, Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Povilas Černeckis tvirtino, kad, be asfalto dangos atnaujinimo, kelkraščių ir pralaidų sutvarkymo darbų, prie įvažiavimo į Kretingą buvo numatyta įrengti „miesto vartus“ – salelę, kur būtų mechaniškai ribojamas automobilių greitis, nes čia esama avaringo ruožo.


Parduotuvės lentynoje ar salone apžiūrinėdami dulkių siurblį, virdulį ar išmanųjį telefoną ne visuomet susimąstome: o kiekgi jis mums bus reikalingas? Tiesiog jaučiame, kad jo mums reikia čia ir dabar. Na, o nusipirkę daiktą dažnai pradedame galvoti, kad jis tarnaus trumpiau nei senesnis. Tai būdinga ne tik mums – visoje Europoje pirkėjai skundžiasi, kad ir nešiojamieji kompiuteriai greičiau pasensta, ir šaldytuvai, ir netgi viryklės.

Bet ar taip yra iš tikrųjų? Mokslininkai ištyrė populiariausių šiandienos prietaisų ilgaamžiškumą ir nustatė, kad iš dalies tai tiesa – bet dėl to kalti esame ir patys. Nors technologiškai dabartiniai

daiktai nesunkiai galėtų tarnauti ilgiau nei jų pirmtakai, mes patys esame linkę juos dažniau keisti. Priežastis paprasta – kai mums taip dažnai pristatomi nauji modeliai, ima atrodyti, jog mūsų turimas daiktas paseno, atgyveno, nebemadingas, o gal ir nebereikalingas. Žmonės naujus daiktus perka ne tik todėl, kad jie sugenda, bet ir todėl, kad nusibosta, išeina iš mados, pagaliau nauji modeliai turi tokių funkcijų, kokių neturi senieji.

Ne mažiau svarbi ir kaina: turimų prietaisų atsarginės detalės būna brangokos, todėl žmonės dažnai atsisako juos remontuoti ir perka naujus. Standartinė situacija: išmanusis telefonas išslysta iš rankų, krenta ant grindinio, jo ekranas įskyla. Viskas ir toliau veikia, telefonas dar visai nesenas – negi jį išmesite vien dėl suskilusio ekrano? Apdaužyto naudoti taip pat nesinori. Nunešus pakeisti ekraną sužinote, kad tai jums kainuos daugiau nei įsivaizdavote, ir tada apima pagunda įsigyti naują modelį. Toks mūsų gyvenimo būdas nėra tvarus. Kuo trumpesnis daiktų tarnavimo laikas, tuo daugiau jų išmetama į aplinką ar sąvartynus. Europos Sąjunga imasi žingsnių išvis atsisakyti sąvartynų ir kuo labiau sumažinti elektronikos atliekų kiekį, o Lietuva šiuo atžvilgiu gerokai atsilieka. „Eurobarometro“ 2017 m. apklausos duomenimis, daugiau kaip 60 proc. Lietuvos gyventojų buvo susirūpinę didėjančiu atliekų kiekiu, tačiau vos 7 proc. Lietuvos įmonių kūrė produktus taip, kad jie tarnautų kuo ilgiau ir kad juo būtų lengva pataisyti ar panaudoti iš naujo (ES vidurkis – 25 proc.).


Bendrovė „Kretingos šilumos tinklai“ kol kas vienintelė iš rajono Savivaldybei priklausančių įmonių turės naujai suformuotą valdybą, kurioje dirbs du nariai, deleguoti savininkų, ir trys – nepriklausomi.

Pirmoji kregždė rajone

Kaip sakė rajono Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėja Sigutė Jazbutienė, nors teisės aktai pagal esamus rodiklius tokiose įmonėse sudaryti valdybų ir neįpareigoja, tačiau toks pasirašytas susitarimas su akcininkais – kelios „Kretingos šilumos tinklų“ akcijos priklauso fiziniams asmenims, dalis – bendrovei „Klaipėdos energija“, o 75,8 proc. – rajono Savivaldybei. S. Jazbutienės teigimu, visose Savivaldybei priklausančiose įmonėse – tiek „Kretingos šilumos tinklai“, tiek „Kretingos vandenys“, tiek „Kretingos autobusų parkas“ – valdybos veikė iki šių metų balandžio, bet po 4-erius metus trukusios kadencijos, pasibaigus įgaliojimams, buvo išregistruotos.

„Priklausys nuo to, kokius gausim specialistus. Jeigu matysim, kad „Šilumos tinkluose“ valdyba su nariais „iš šono“ pasiteisina, dirba efektyviai ir įmonei neša naudą, tokiu keliu siūlysime sukti ir kitai strateginei Savivaldybės bendrovei – „Kretingos vandenims“, – pakomentavo rajono tarybos Kontrolės komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė.

Trijų kandidatų į „Kretingos šilumos tinklų“ valdybos nepriklausomus narius atranka organizuojama vadovaujantis Kandidatų į valstybės ar savivaldybės įmonės, valstybės ar savivaldybės valdomos bendrovės ar jos dukterinės bendrovės kolegialų priežiūros ar valdymo organą atrankos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d., nutarimu. „Kretingos šilumos tinklų“ valdybą iš viso sudarys 5 nariai. Savivaldybės administracijos direktorės Jolantos Girdvainės įsakymu patvirtinta atrankos komisija, jos darbo reglamentas.


Rūdaičių kaimo gyventojų vardu į „Pajūrio naujienų“ redakciją kreipėsi Nomeda: vanduo šioje gyvenvietėje – vis dar prastos kokybės: tebėra nemalonaus kvapo, iš čiaupo, matyt, dėl rūdžių bėga rudos spalvos. Kokie apskritai turi būti vandens parametrai pagal higienos normą ir kokie jie yra Rūdaičiuose? Ar nekenkia sveikatai, juolab kad vandenį geria ir maži vaikai? Be to, įdomu, kokia įmonė Rūdaičiuose prižiūri vandens siurblius? Ką planuoja daryti toliau? Ar yra kokių nors optimistinių prognozių ateičiai?

Vandenviečių bėda – geležis

Rūdaičių vandenvietę eksploatuojančios bendrovės „Kretingos vandenys“ direktorius Tomas Jurgutis teigė, kad vandens kokybė bei jo atitiktis higienos normos reikalavimams tikrinama nuolat. Dažniausias viso rajono vandenviečių gamtinių vandenų trūkumas – viršijami geležies ir amonio kiekiai. Perteklius atsirandąs dėl įvairių geležies junginių – reaguojant su deguonimi susidaro netirpus trivalentės geležies hidroksidas, tai yra, rūdžių spalvos nuosėdos. T. Jurgučio žodžiais, geležies turintis vanduo žmogaus sveikatai nėra kenksmingas, tačiau atrodo neestetiškai.

Įmonės Vandens tiekimo infrastruktūros skyriaus vadovas Valentas Vitkus sakė, kad pasitaiko atvejų, kai įvairiose rajono vietovėse, kuriose vanduo tiekiamas centralizuotai, dėl senų vandentiekio tinklų ar įvykus vandentiekio avarijai, kai kurių vandens cheminių rodiklių, tokių, kaip bendroji geležis, arba parametrų vertės, kaip drumstumas, būna didesnės negu nustatytos pagal higienos normas. Bet šie rodikliai yra indikatoriniai, žmogaus sveikatai neatsiliepia. Balandžio, gegužės ir spalio mėnesiais Rūdaičiuose atlikto vandens tyrimo atsakymai, teigė V. Vitkus, – pakankamai geri, atitinka geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus, tai užfiksuota protokoluose. Specialistas pateikė skaičius: spalva mg/l svyruoja nuo 10 iki 15, o leistina norma iki 30. Drumstumas (DV pagal formaziną) 2,89 – 3,39, o leistina norma ne daugiau 4. Vandenilio jonų koncentracija (ph vienetai) svyruoja nuo 7,56–7,67, kai leistina norma yra 6,5–9,5. Savitasis elektrinis laidis 510–589, o norma galima iki 2 tūkst. 500. Žarninių lazdelių ir koliforminių bakterijų nerasta.


Ineta ir Darius Intai jau ketverius metus kuria „Vaikų rojų“, kuris skirtas paties įvairiausio amžiaus vaikų džiaugsmui ir patogumu

Palikę vieną Lietuvos didmiesčių – Kauną, bendraamžiai 28-erių Ineta ir Darius Intai nusprendė įsikurti Kretingoje. Kuo juos patraukė mūsų kraštas, kad jame jauna pora panoro ne tik apsigyventi, bet ir plėtoti savo verslą?

Įsikurti lengva nebuvo

Ineta, kilusi iš Panevėžio, Darius – iš Skuodo, po studijų kurį laiką gyveno ir dirbo Kaune. „Visada svajojome gyventi arčiau jūros, bet sprendimą vis vilkindavome. Tačiau, kai vieną dieną pradėjome kalbėti apie galimybę tą savo svajonę įgyvendinti, nusprendėme, kad atidėlioti, stabdyti savo gyvenimo nereikia“, – pripažino D. Intas, su žmona į Kretingą gyventi atsikėlę birželį.

Jauna verslininkų pora nepanoro keisti didmiesčio į didmiestį, vadinasi, Klaipėda netiko. „Netiko ir Palanga, į kurią vasarą suvažiuoja visa Lietuva. Liko tarpinė stotelė – Kretinga, kurios lokacija yra pakankamai ideali“, – kas nulėmė sprendimą pasirinkti Kretingą, motyvavo pašnekovas.

Įsikurti lengva nebuvo – Ineta ir Darius iškart pajuto, kad Kretingoje trūksta nuomojamų butų, o kai nėra pasiūlos, nėra konkurencijos, nuomotojai ir nuomininką gali rinktis, ir kainą užprašyti. „Viskas susiklostė puikiai per vieną pažįstamą moterį“, – I. ir D. Intai prisipažino, kad vis dėlto Kretinga jų nenuvylė – čia jaučiamas bendruomeniškumas, per ką žmonės vienas kitą ir palaiko.

Darbo ieškoti nereikėjo

Atvykus gyventi į Kretingą I. ir D. Intams nereikėjo ieškoti darbo – jie iš Kauno į naują vietą perkėlė ir savo veiklą. „Vėlgi susidūrėme su sunkumais ieškodami patalpų – norėjosi miesto centre, bet, pradėjus studijuoti visą infrastruktūrą, išaiškėjo ta pati situacija, kaip ir su būstu – patalpų trūksta, o tinkančių didesnių patalpų, kurios atitiktų ir prekybos, ir logistikos zoną, neradome“, – kalbėjo D. Intas.

Verslui – mažmeninei ir didmeninei prekybai žaislais ir prekėmis vaikams – pora pasirinko atokesnę nuo centro vietą Tiekėjų gatvėje, kas, anot jų, reikalauja daugiau įdirbio, siekiant, kad žmonės kuo daugiau sužinotų apie tai.

„Užsiimti prekyba žaislais, prekėmis vaikams sugalvojo žmona. Ji yra marketingo specialistė, o aš, būdamas automobilių inžinierius, nuo jaunumės kūręs interneto svetaines, domėjęsis naujausiomis technologijomis, iš viso į šią sritį nė nesižvalgiau. Bet esu tos nuomonės – jeigu nori vystyti verslą, turi ne tik atsiduoti vykdomai veiklai, bet ir išeiti iš komforto zonos bei nuolat tobulėti“, – kas gali turėti įtakos sėkmei versle, motyvavo D. Intas, prisipažinęs, kad prekyba jam patinka ir kad yra išbandęs ne vieną prekybos verslą. Jis tęsė mintį: „Prekyba žaislais patinka tuo, kad tos prekės kuria vertę vaikams, jos padeda mokyti ir mokytis, vaikas gali tobulėti, surasti kažką naujo. Tai – šviesus ir malonus širdžiai užsiėmimas.“


Paminklinis akmuo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvusiam kariui savanoriui Jonui Sauseriui atminti Sauserių kaime. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.

Atkūrus 1918 m. Lietuvos valstybingumą, imta rūpintis krašto saugumu. Laikinoji vyriausybė lapkričio 23 d. sudarė Krašto apsaugos tarybą, kuriai pavedė užtikrinti atkurtos valstybės nepriklausomybę ir užkirsti kelią piktavališkiems potencialių priešų kėslams. Nuo tol lapkričio 23-ioji yra laikoma Lietuvos kariuomenės įkūrimo diena.

Paskui besitraukiančią Vokietijos kariuomenę prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, 1918 m. gruodžio 29 d.

Laikinoji vyriausybė paskelbė atsišaukimą „Lietuva pavojuje“, kuriuo pakvietė piliečius stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti savo šalies laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas visas išlaikymas ir 100 markių mėnesinė alga, o jų išlaikomoms šeimoms – 50 markių mėnesinė išmoka. Be to, nepriklausomybės karams pasibaigus ir pradėjus Lietuvos žemės reformą, savanoriams buvo pažadėta skirti žemdirbystei tinkamos žemės.

Kretingoje pirmieji kariai savanoriai susirinko 1919 m. sausio 22–23 dienomis. Iš viso 1919–1920 m. savo noru Lietuvos ginti iš apskrities išėjo apie 300 jaunų vyrų. Jiems teko kautis su pasaulinę revoliuciją nešančia bolševikine Raudonąja armija, po to – su bermontininkais vadinamų rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdinių kariuomene, gynusia Vokietijos ekonominius interesus ir siekusia atkurti Rusijos imperiją. Taip pat jiems buvo lemta susikauti su Abiejų Tautų Respubliką ketinusios atkurti Lenkijos vyriausybės išsiųstais generolo Liucijaus Želigovskio legionais.


Klaipėdiečiai besibūriuojantys prie pasukto Biržos tilto Friedricho Wilhelmo gatvėje 1937–1938 m. Dailininko Jono Buračo archyvas

Žinomas Lietuvos dailininkas Jonas Buračas (1898–1977), pamėgęs Lietuvos pajūrį, mums paliko net tik drobėje ir popieriuje įamžintus unikalius gamtos vaizdus, bet ir fotografijas, kuriose atspindėta to meto aplinka, žmonės ir jų kasdienis gyvenimas.

1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, jis, dar studijuodamas Kauno meno mokykloje, buvo vienas pirmųjų jį aplankiusių dailininkų. Susižavėjęs unikalia pajūrio gamta, jūros ir smėlio kopų, pušynų ir žvejų kaimelių vaizdais, J. Buračas pamilo pajūrį ir jis tapo nuolatine jo vasaros kūrybos vieta. Akademiko Antano Buračo (gim. 1939) pasidalinta jo tėvo Klaipėdoje 1937–1938 metais fotografijoje sustabdyta akimirka mums primena senąją Klaipėdą, kurios mes netekome. Nuotraukoje įamžintas Dangės upėje ties Biržos tiltu stovintis ar lėtai plaukiantis iš Vokietijos atplaukęs krovininis laivas „Rabe“, ties juo besibūriuojantys žmonės ir prie tilto stovėjusių senamiesčio pastatų fragmentai. Nuo senų laikų Dangės uostas buvo svarbiausias Klaipėdos jūrų prekybos uostas ir juo buvo iki pat XX a. vidurio. Čia buvo pastatyti sandėliai, kuriuose buvo laikoma per uostą išvežama žemės ūkio produkcija, mediena ir kt., įvežamos plataus vartojimo ir kolonijinės prekės, todėl iš užsienio šalių atplaukę krovininiai laivai, o nuo XIX a. 3-iojo dešimtmečio – ir garlaiviai, švartuodavosi upėje nuo jos žiočių Kuršių mariose iki geležinkelio tilto. Vokietijai priklausęs krovininis laivas „Rabe“, kas lietuviškai reiškia varną, buvo vienas jų. 1923 m. Ferdinando Schichau laivų statykloje tada Vokietijai priklausiusiame Elbingo mieste pastatytas 70 m ilgio, 10,2 m pločio ir 4,3 m aukščio iš plieno pagamintas 994 t talpos krovininis laivas, išvystydavęs iki 9 mazgų greitį, bazuodavosi šiaurės Vokietijos uostuose Bremene ir Liubeke, priklausė įvairiems laivų savininkams – rėderiams. Jis buvo dažnas svečias Klaipėdos uoste ir kai jis priklausė Lietuvai, ir po 1939 metų Klaipėdos krašto aneksijos. Jo likimas, kaip ir daugumos Vokietijos laivų, rekvizuotų nacistinės kariuomenės reikmėms, tragiškas – 1944 m. kovo 10 d. jis nuskendo Šiaurės jūroje užplaukęs ant minos prie Norvegijos Stavangerio uosto.


Už portreto įžvelgia žmogaus sielą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Vyresniosios kartos pajūrio krašto kūrėjas Eugenijus Macius portretais atskleidžia herojų vidines gelmes.

Lietuvos įžymybės – politikai, tarp jų ir prezidentai, iškilūs kūrėjai, scenos meistrai, verslo pasaulio magnatai ir paprasti žmonės, tiksliau – jų išraiškingi portretai, žvelgia iš garsaus šalies kino kūrėjo ir fotografijos meistro Eugenijaus Maciaus dokumentinės parodos „Susitikimai“, surengtos jo 80-mečio jubiliejaus proga Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje.

Palangoje įspausta giminės pėda

Iš Palangos kilusiam ir dar paauglystėje su pirmuoju tėvų dovanotu fotoaparatu „Liubitel“ pajūrio apylinkes išbraidžiusiam E. Maciui nesvetimas ir Kretingos kraštas – menininkas saugo pluoštą kretingiškių fotografijų. Pernai brolių pranciškonų, Kretingos rajono politikų, kultūros veikėjų ir svečių portretus jis fiksavo per naujosios Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos atidarymą, o įrašus perdavė bibliotekai.

Tačiau fotografija, tikino kūrėjas, nėra jo profesija, iš kurios gyvenime pelnėsi duoną. Tai – tik pomėgis, kuriam atsirado laiko per pastaruosius porą dešimtmečių, kai baigė operatoriaus-režisieriaus karjerą.

Ligi tol E. Maciaus gyvenimą ilgam buvo užvaldęs kinas, o pirmosios pažintys su juo prasidėjo prie Birutės kalno. „Esu iš 4-osios kartos palangiškių: mano mama Liucija Vilkaitė, seneliai ir proseneliai kilę iš Palangos. Senelis Ignas Vilkas buvo garsus medžio meistras – jo suolai ir šiandien tebestovi Palangos bažnyčioje, ir Palangos kurorto vilų statytojas, vaidinęs ir mėgėjiškame teatre. O tėvelis Feliksas Macius kilęs nuo Jokūbavo, iš Šašaičių kaimo. Mokiausi Palangos vidurinėje mokykloje, tuomet ji stovėjo prie Ronžės. Po pamokų jaunimas rinkdavosi prie Birutės kalno, kur pirmąsyk susitikau operatorių Georgijų Chnkojaną, filmavusį viršukalnėje. Pristojau, klausinėjau ir nuo to laiko užsidegiau kinu. Pirmieji mano mokytojai buvo operatoriai Algis Mockus ir Viktoras Starošas – šis bemokslis, bet kaip sakydavo, gimęs su kamera rankoje“, – apie ištakas kelio, ilgainiui atvedusio į Lietuvos kinematografijos elitą, pasakojo E. Macius.


Kaune gyvenanti Palmira Petrauskaitė iš šalies Prezidento Gitano Nausėdos perėmė valstybinį apdovanojimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių, skirtą jos seneliams Palmirai ir Pranui Petrauskams.

Šiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje surengta Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonija dėl saugumo įvyko be gausaus būrio svečių, tačiau buvo ne mažiau jaudinanti ir reikšminga: valstybės apdovanojimai skirti 44 asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

Didvyriais savęs nelaikė

Dauguma jų jau yra mirę, todėl apdovanojimus atsiėmė žydų gelbėtojų vaikai, anūkai, kiti šeimų nariai. Tarp jų – ir Kaune gyvenanti Palmira Petrauskaitė, iš Prezidento Gitano Nausėdos priėmusi jos seneliams Palmirai ir Pranui Petrauskams skirtą apdovanojimą – karo metais jie nuo žūties išgelbėjo seseris žydaites Chają ir Esterą Chaimaites. „Apėmė geras jausmas, ir labai gaila, kad senelių nebėra gyvų, – „Pajūrio naujienoms“ teigė P. Petrauskaitė. – Prezidentas žydų gelbėtojų parodytą žmogiškumą prilygino žygdarbiui. Mano seneliai savęs didvyriais tikrai nelaikė – jie darė tai, ką liepė širdis.“

P. Petrauskaitė senelio P. Petrausko neteko 1978-aisiais, močiutės P. Petrauskienės – 1992-aisiais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir nacių terorui prieš žydus, P. ir P. Petrauskai gyveno Būtingėje. Prieškariu dažnai lankydavęsi Darbėnuose, apsipirkdavo žydų parduotuvėse, tad gerai pažinojo ir Chaimų šeimą. Budeliams rengiantis žydų egzekucijai, Chaja ir Estera Chaimaitės naktį pabėgo iš sinagogos ir, eidamos palei Darbėnų–Šventosios geležinkelį, pasiekė Būtingėje gyvenusius P. ir P. Petrauskus, kurie pasiryžo išgelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusias seseris. Praleidę kelis neramius mėnesius Būtingėje, P. ir P. Petrauskai slapstomas žydaites perkėlė pas Prano seserį Adolfiną Barkienę, gyvenusią Daujotų kaime Skuodo rajone, kur šalia miško esančioje Petrauskų šeimos gimtojoje sodyboje Chajai ir Esterai gyventi buvo saugiau. Beje, Prezidento G. Nausėdos potvarkiu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanoti ir Adolfina bei Kostas Barkai, prisidėję prie seserų Chaimaičių išgelbėjimo.

Seserys buvo pavadintos lietuviškais vardais: Chaja tapo Zuzana, o Estera – Maryte. Joms rūsyje buvo įrengta slėptuvė, taip pat slapta kamaraitė už rūbų spintos. Teko slapstytis ir daržinėje bei miške įrengtame bunkeryje. Didžiąją paslaptį apie slapstomas merginas 3 metus saugojo visi Petrauskų ir Barkų šeimos nariai, taip pat ir vaikai.

Naciams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Chaimaitės apsigyveno Klaipėdoje, ištekėjo. Chaja tapo Brezingeriene, Estera – Varpoliene. Chajos šeima susilaukė 4 vaikų ir 1961 m. išvyko gyventi į Šiaulius, iš kur 1972 m. išvyko į Izraelį. Esteros šeima, susilaukusi 2 vaikų, 1961 m. paliko Klaipėdą, apsigyveno Vilniuje. Seserų Chaimaičių šeimos neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė artimųjų žūties vietas ir savo gelbėtojų Petrauskų ir Barkų šeimas iki pat išvykimo į Izraelį 1972 m.

„Per vaikystės šydą atsimenu, kaip išgelbėtųjų seserų šeimos išvyko į Izraelį, kaip po to močiutė su jomis bendravo laiškais, – prisiminė 55-erių P. Petrauskaitė, akcentuodama labi gilų dvasinį ryšį su savo močiute. – Man vaikystėje nereikėdavo jokių stovyklų – aš laukdavau atostogų, kad galėčiau atvažiuoti pas močiutę į Palangą.“

Anot Palmiros, senelis seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos per daug neafišavo, buvo santūresnis, o močiutė buvo atviresnė, dažnai tą istoriją anūkei pasakodavo su įvairiomis detalėmis. „Tarkim, močiutė laikė žąsis, kad šios, pajutusios svetimus žmonės, gagentų ir taip praneštų apie pavojų. Arba vaikams buvo prisakyta, kad šie, grįždami iš mokyklos, žiūrėtų į kaminą – jeigu dūmas nerūksta, vadinasi, namo neikite. Mano tėvas taip net 3 valandas apie sodybą yra ratus sukęs...“, – prisiminimais iš pokalbių su močiute pasidalino P. Petrauskaitė.

Anot jos, seserys Chaimaitės P. Petrauskienei buvusios kaip dukros, o ir visą gyvenimą močiutė vadovavosi samprata – jeigu žmogui bėda, vadinasi, jam reikia padėti.

P. Petrauskaitė yra išsaugojusi močiutei seserų Chaimaičių rašytus laiškus, kuriuos jos vaikystėje kartu skaitydavo ne po vieną kartą. „Regis, per tuos laiškus mezgėsi toks nematomas, neapčiuopiamas ryšys, kuris atsigamino, kai seserų Chaimaičių išgelbėjimo istorija pradėjo domėtis ir ją aprašė Romualdas Beniušis. Jis privertė į šią istoriją pažiūrėti vėl iš naujo, daug ką permąstyti, iš užmaršties prikelti nuotraukas, laiškus, liudijančius buvusią tikrovę“, – sakė pašnekovė.


Daugeliui ūkininkų parama tampa paspirtimi plėsti ir modernizuoti savo ūkį.

Flickr.com/Sylvia Sassen nuotr.

Šiais metais ypatingas dėmesys skirtas smulkiems šeimos ir vidutiniams ūkiams bei jauniesiems ūkininkams paremti. Daugeliui tai tapo galimybe modernizuoti ar net išsaugoti savo ūkius.

Parama užaugino ūkį

Norintieji modernizuoti ūkius šiemet aktyviai naudojasi Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritimi „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) informuoja, kad iki spalio 1 d. paramos gavėjais patvirtinti 4865 pareiškėjai, kuriems numatyta skirti 375,8 mln. Eur paramos lėšų.

Šilalės r. ūkininkaujantis Aivaras Tamošaitis sako, kad dėl paramos užaugo jo gyvulininkystės ūkis. Pateikęs paraišką pagal veiklos sritį ,,Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, A. Tamošaitis savo ūkiui modernizuoti gavo beveik 138 tūkst. Eur.

„Bankas tiek pinigų tikrai nebūtų skyręs, ūkio rodikliai tokios sumos tuo metu irgi nebūtų pavežę. Projektas pasibaigė, belikę įsipareigojimų metai. Nusipirkome du traktorius, grūdų džiovyklas ir valomąsias, įvairių ūkio padargų. Darbus atliekame daug lengviau ir greičiau, o produkcijos su tais pačiais žmogiškaisiais ištekliais pagaminame žymiai daugiau“, – pasakoja ūkininkas ir priduria: parama privertė pasitempti, pasukti galvą ir numatyti strategiją.

Beje, iki gruodžio 30 d. Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) prasideda antrasis paraiškų rinkimo etapas pagal veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“.

Pagal priemonės veiklos sritį remiama žemės ūkio produktų gamyba, taip pat prekinių žemės ūkio produktų, pagamintų ar išaugintų valdoje, apdorojimas (rūšiavimas, pakavimas, surinkimas ir t. t.), perdirbimas ir tiekimas rinkai arba pripažinto žemės ūkio kooperatyvo tik iš savo narių jų valdose pagamintų ar išaugintų žemės ūkio produktų supirkimas ir realizavimas, supirktų iš savo narių jų valdose pagamintų ar išaugintų žemės ūkio produktų perdirbimas ir iš jų pagamintų maisto ir ne maisto produktų realizavimas.

Dėl paramos kreiptis gali pilnametystės sulaukę fiziniai asmenys, savo vardu įregistravę ūkininko ūkį ir valdą, ir juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir savo vardu įregistravę valdą. Reikalavimas turėti savo vardu įregistruotą valdą netaikomas pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurie superka ir realizuoja iš savo narių jų valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus arba supirktus iš savo narių jų valdose pagamintus ar išaugintus žemės ūkio produktus perdirba ir realizuoja iš jų pagamintus maisto ir ne maisto produktus.


Tautvilas Putvis nuo mažens jautė, kad ūkininkavimas – jam artima veikla.

Karolinos Baltmiškės nuotr.

„Kiek save pamenu – visą laiką padėdavau tėvams ūkyje, tad savo ūkio įkūrimas buvo tik laiko klausimas“, – savo pasirinkimą apibūdina prieš trejus metus Kelmės rajone ūkininkauti pradėjęs 29 metų Tautvilas Putvis.

Tęsia giminės tradicijas

T. Putvis gimė Kaune, tačiau jau jam būnant ketverių šeima nutarė grįžti į kaimą, nes 1996 metais Tautvilo seneliai – Jadvyga ir Algis Putviai susigrąžino šeimos žemę Graužikuose. Po poros metų į gimtuosius kraštus sugrįžo ir Tautvilo tėvai – Danutė ir Vidas Putviai. Tad vaikinas vidurinį išsilavinimą įgijo jau Kelmėje.

„Kai tau aštuoniolika metų, nelabai žinai, ko nori. Pasirinkau statybos inžinerijos studijas Vilniaus Gedimino universitete. Jas baigiau 2013 metais ir netrukus sugrįžau į kaimą, – pasakoja jaunasis ūkininkas. – Nesigailiu studijavęs inžinerijos mokslus. Įgytos žinios ūkyje labai praverčia. Be to, pagal specialybę dar dirbu Kelmėje. Kol ūkis kuriamas, papildomos pajamos labai reikalingos.“

2017 metais T. Putvis įregistravo savo ūkį ir pradėjo ūkininkauti tose vietose, kuriose šia veikla užsiėmė jo proprosenelis, Graužikų dvaro savininkas, žuvininkystės pradininkas, švietėjas, knygnešių rėmėjas, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Pūtvis-Putvinskis. „Man smagu, kad tęsiu giminės tradicijas. Auginu mėsinius mišrūnų veislės galvijus. Per metus užauginu ir parduodu apie 30 galvijų. Dirbu apie 65 ha žemės. Tad lygiagrečiai plėtoju ir augalininkystę. Dalį javų derliaus pasilieku pašarams, dalį – parduodu, – ūkininkavimo pradžia patenkintas pašnekovas, o pasiteiravus, kokie ryšiai jį sieja su 1935–1938 metų Vyriausybės žemės ūkio ministru Stasiu Pūtviu, paaiškina, kad tai jo prosenelio Vytauto Pūtvio brolis. – Mūsų giminė visą laiką susijusi su žemės ūkiu, tad gal todėl ir mano tėtis, ir aš tapome ūkininkais.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas