|
|
|
(1502) 2020-10-30Vėlinių žvakės – šuolis į ekologiją
Vėlinių dienomis mūsų kapinės pavirsta šviesų jūra, o po to konteineriai lūžta nuo suverstų išdegusių žvakių indelių. Pasauliui vis labiau gręžiantis į ekologiją, Kartenoje įsikūrusios stambiausios Baltijos šalyse, daugiau kaip 20 metų žvakes gaminančios, įmonės „Geralda“ vadovas Gintautas Igaris tvirtino, kad įmonės prioritetas – biologinių produktų panaudojimas, o siekis – tapti tvarios žiedinės ekonomikos lydere šalyje. Pusę žvakių eksportuoja Šiemet savo veiklos 25-metį švenčianti įmonė „Geralda“, kurioje dirba per 100 darbuotojų, gamina apie 200 įvairių rūšių ir modifikacijų žvakių. Per metus ne vien po Lietuvos ir Baltijos, bet ir – Skandinavijos šalių, Olandijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos prekybos centrus, išplatinama nuo 20 iki 30 mln. įvairių žvakių indelių. Į juos per metus modernizuotoje įmonėje supilama per 3 tūkst. tonų degios masės. Šiandieną žvakės populiarumui, pasak G. Igario, įtakos turi ne vien estetinė išvaizda, bet ir degimo trukmė: „Geraldos“ žvakės dega nuo 4 val. iki 6 parų. Prieš 5–7 metus pirkėjai ieškodavę žvakių, degančių iki vienos paros, o dabar didžiausią paklausą turi tos, kurios dega 2 paras. „Pusė mūsų pagaminamos produkcijos iškeliauja į užsienį, kur vartotojai, ypač – Šveicarijoje, pageidauja vien ekologiškų produktų. Jau pasiekėme, kad 50 proc. degios žvakių masės sudarytų biologinės medžiagos iš atsinaujinančių šaltinių – aliejai, stearinai. Šiųmetinėse žvakėse nebėra naftos produktų, ir tokių žvakių mūsų asortimente vis daugės. Be plastiko kol kas neišsiverčiame, bet jam yra keliami itin aukšti reikalavimai, savo žvakėse visiškai atsisakėme polivinilo chlorido“, – tikino G. Igaris. Pirmieji pasaulyje – inovatyvų produktą Verslininkas, įmonės „Geraldos“ įkūrėjas, sporto pasaulyje labiau žinomas kaip azartiškas lenktynininkas, pasaulinių Dakaro ralių dalyvis, taip kalbėjo apie ekologijos sampratą ir jos siekį įmonėje: „Esame gyvojo pasaulio dalis, ir požiūris į supančią aplinką yra kiekvieno žmogaus vertybių DNR pagrindas. Mes siekiame, kad ateityje visa mūsų įmonės gamyba ir pagaminta produkcija dalyvautų žaliosios ekonomikos grandinėje. O tai reiškia, kad gamybos cikle medžiagos suktųsi ratu – ekologiškas produktas būtų vėl nesyk perdirbtas.“ G. Igaris pasidžiaugė, kad jų įmonė pirmoji pasaulyje sukūrė inovatyvų produktą – žvakes indeliuose, kurie taip pat pagaminti iš biologinių medžiagų, tinkamų industriniam kompostavimui. „Šias žvakes kol kas tiekiame tik Šveicarijos rinkai, nes Lietuvoje jas naudoti šiek tiek ankstoka – dar nėra atitinkamos logistikos ir galimybių šias žvakes kompostuoti. Manome, kad Lietuvoje infrastruktūra tam atsiras po kokių metų pusantrų“, – svarstė G. Igaris. Dėl to įmonė „Geralda“, tikino jos vadovas, palaipsniui siekia kelių dalykų: pirma, kad visos žvakės būtų pagamintos vien iš biologinių medžiagų, antra – kad patys jas galėtų utilizuoti. „Tačiau yra dar ir nematomoji pusė: žmonės mato produktą, bet ne gamybos procesą. O tam reikalinga žalioji energija“, – kalbėjo G. Igaris, patikindamas, kad ant savo gamyklos stogų yra įsirengę saulės baterijas.
Ar po mirties norėtumėte būti sudegintas?
Prieš Vėlines Kretinga lipa iš tamsos
Kretingos miesto Vilniaus gatvę rekonstruojantys bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ darbininkai ruože nuo bažnyčios Kretingos muziejaus link vakar pradėjo laikino apšvietimo įrengimo darbus. Ypač dabar, laikrodžio rodyklę pasukus atgal ir pradėjus gyventi žiemos laiku, dėl aklinos tamsos iškastoje Kretingos miesto centrinėje gatvėje pasipiktinimą reiškė tiek kaip į juodąją „kosmoso skylę“ įvažiuojantys automobilių vairuotojai, tiek apgraibom klupinėjantys pėstieji. Kai kurie į „Pajūrio naujienas“ paskambinę skaitytojai juokavo, kad ties Žemaitės alėjos ir Vilniaus gatvės sankryža vienuolių pastatytasis šviečiantis kryžius – vienintelis tiesiogine prasme dar šviečia, bent kryptį parodydamas į miesto centro pusę. „Suprasdami šią situaciją, su rangovu sutarėme, kad iš savo lėšų įmonė įrengs laikiną apšvietimą, Savivaldybei tai nekainuos nė cento“, – sakė Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Povilas Černeckis. Bendrovės „Šilutės automobilių keliai“ darbų vykdytojas Julius Lekstys patikino, kad tamsiajame miesto ruože nuo bažnyčios Žiemos sodo link ant jau esamų padarytų „padų“ iki Visų šventųjų dienos darbininkai į kas antrą atramą sumontuos 20 laikinų šviestuvų, kurie tarnaus tol, kol Vilniaus gatvės rekonstrukcijos eigoje bus galima įrengti per tarpininką užsienyje rangovo užsakytus ir šiuo metu gaminamus nuolatinius. Nuolatiniai šviestuvai Vilniaus gatvėje bus įrengti maždaug kas 20–25 metrai, tad, pasak darbų vykdytojo, Kretingos miesto centre ateityje vakarais taps šviesu.
Vakar iš pat ryto remontuojamoje Vilniaus gatvėje apsilankęs P. Černeckis su rangovų atstovais dar sutarė, kad papildomas laikinas apšvietimas ir perėją žymintis kelio ženklas būtų įrengti ties pat senosiomis kapinėmis. „Norime, kad, artimųjų kapus šventinėmis dienomis lankantys žmonės jaustų pirmumo teisę pereiti gatvę, o vairuotojai – didesnę atsakomybę, būtų budrūs“, – sakė Savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas. Vilniaus gatvės rekonstrukcijos pabaigtuvėms, kurios turėjo būti paminėtos rugsėjo viduryje, galo nematyti – rangovams iškyla vis naujų problemų, terminai vėluoja, o paskubinti neįmanoma dėl archeologinių tyrinėjimų.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusios pirmosios žinios apie Kinijoje pradėjusį sklisti virusą pamažu pasėjo nerimo daigą kone kiekvieno pasaulio piliečio širdyse. Vasario mėnesio pabaigoje koronavirusas pasiekė ir Lietuvą ir iki šiol joje siaučia. Apie tai, kaip sekėsi ir sekasi Lietuvai, lyginant su kitomis šalimis, ir kokie pagrindiniai veiksmai lėmė tai, kad didžioji pasaulinės pandemijos grėsmės banga mus aplenkė, pasakoja Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atstovybės Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė. Karantino privalumai, kovojant su virusu Kovo 16 dieną Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, sustabdytos pramogos, o darbas ir švietimas perorientuotas veiklai nuotoliniu būdu. „Karantino paskelbimas, be abejo, gerokai prisidėjo prie COVID-19 epidemijos suvaldymo Lietuvoje ir užkirto kelią nevaldomam viruso plitimui visuomenėje, todėl Lietuvoje, palyginus su kitomis šalimis, fiksuotas mažesnis sergamumas ir mažiau netekčių, susijusių su COVID-19. Karantinas suteikė galimybę sutelkti visus pajėgumus, priemones ir persitvarkyti visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Nepaprastai svarbus buvo ir visuomenės susitelkimas, supratimas ir pagrindinių apsisaugojimo priemonių ir keliamų reikalavimų laikymasis“, – karantino privalumus vardija PSO atstovybės Lietuvoje vadovė Ingrida Zurlytė. Pavasarį, kai žiniasklaida nesustabdomai pildėsi žiniomis apie koronavirusą, Lietuva galėjo džiaugtis pakankamai gera padėtimi šalyje. Pasak Ingridos, tai lėmė veiksnių visuma: Lietuvoje buvo gana anksti sureaguota į pirmuosius pranešimus apie COVID-19 infekcijos plitimą Kinijoje, o vėliau ir už jos ribų; visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos buvo mobilizuotos atvejams nustatyti, kontaktams išaiškinti ir stebėti; visuomenė buvo nuosekliai ir aktyviai informuojama; anksti pradėtos patikros ir informacijos platinimas Tarptautiniame Vilniaus oro uoste; pasiaukojantis medikų darbas; aktyvus ne sveikatos priežiūros institucijų, tokių kaip policija, pasienio tarnyba, kariuomenė, visuomenė ir kt., įsitraukimas; tarpžinybinis palaikymas Vyriausybės lygmeniu ir kt.
Koronavirusas keičia laidotuvių įpročius
Koronavirusui sugrįžus antrąja banga ir keičiant mūsų įpročius, keičiasi ir mirusiųjų šarvojimo bei laidojimo tvarka. Kaip atrodo laidotuvės per pandenmiją, kuo jos skiriasi nuo ankstesnių apeigų ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti laidojimo verslui, „Pajūrio naujienoms“ papasakojo Kretingos laidojimo namų „Rimtis“ savininkai Edita ir Juozas Donauskai. Vietoj gėlių – chloro kvapai J. Donauskas teigė, kad, užėjus antrajai koronaviruso bangai, ypatingų naujovių nesą: „Vadovaudamiesi Vyriausybės nurodymais, ir vėl reikalaujame, kad velionio artimieji šarvojimo salėse dėvėtų kaukes, laikytųsi rankų higienos ir privalomo 1 m atstumo. Tad laidotuvių dalyvių, ateinančių atsisveikinti su velioniu, natūraliai sumažėjo. Turime 3 šarvojimo sales, tačiau mažąją dėl reikalaujamų atstumų buvome priversti uždaryti. Pavasarį buvo griežtai reikalaujama uždaryti ir giminių kambarį, virtuvėlę, dabar kol kas to nereikalauja.“ Visgi saugumas, įsitikinęs laidojimo namų vadovas, priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo: giminės pasirašo, kad paisys reikalavimų, tačiau kiekvieno šermenyse apsilankiusio asmens sukontroliuoti neįmanoma. „Per karantiną mums padidėja ne vien darbo, bet ir emociniai krūviai: prašome, kad į tualetą ar prie kavos aparato nevaikščiotų pašaliniai asmenys, užeinantys iš kapinių, nes po tokių apsilankymų kaskart tenka dezinfekuoti patalpas, paviršius. Išnešus velionį, taip pat pirmiausia išvalome ir dezinfekuojame sales. Mes sakome, kad per karantiną laidojimo namai, anksčiau persunkti gėlių ir vaško kvapų, dabar atsiduoda chloru ir spiritu“, – papildė E. Donauskienė.
Tačiau ji neslėpė, kad kretingiškius labai sukrėtė kunigo pranciškono Arūno mirtis dėl koronaviruso. Po šio įvykio jie net tik aptarinėjo, bet ir tapo atsargesni, sąmoningesni.
Vakar posėdžiavusi Kretingos rajono savivaldybės taryba atidėjo sprendimo projektą naikinti nervų ligų profilio stacionarias paslaugas Kretingos ligoninėje – rajono tarybos narių pastebėjimu, jeigu yra bent minimali galimybė šias paslaugas išlaikyti, ja reikėtų pasinaudoti.
Nervų ligų profilio stacionarinės paslaugos turėtų būti panaikintos, vykdant dabartinės Vyriausybės nurodymus, kurie susiję su neurologijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo specialiaisiais reikalavimais – gydymo įstaigos, norėdamos teikti neurologijos stacionarines paslaugas, privalės turėti ne mažiau kaip 64 sluoksnių kompiuterinį tomografą, elektroencefalografą. Iki šiol buvo galima sudaryti bendradarbiavimo sutartis su tomis gydymo įstaigomis, kurios šią medicinos techniką turi, todėl Kretingos ligoninės pacientai, kuriems, tarkim, buvo būtini tyrimai kompiuteriniu tomografu, būdavo pavėžėjami į Klaipėdos sveikatos priežiūros įstaigas.
Kretingos ligoninė neturi nei kompiuterinio tomografo, nei elektroencefalografo, ir iki 2021 m. šių prietaisų įsigyti nėra galimybių – pastarasis prietaisas kainuoja apie 20 tūkst. Eur, kompiuterinis tomografas – nuo 500 iki 800 tūkst. Eur. Be to, brangiems prietaisams įsigyti būtinas Sveikatos ministerijos leidimas. Antra, įsigijus kompiuterinį tomografą, reikėtų įrengti patalpas, papildyti ligoninės radiologijos paslaugų licenciją, kreiptis į Teritorines ligonių kasas dėl sutarties papildymo ir šių paslaugų apmokėjimo. Tyrimus atlikti ir vertinti galėtų tik atitinkamą kvalifikaciją įgijęs personalas. Pagal naujuosius reikalavimus stacionarines neurologijos paslaugas turi teikti gydytojas neurologas, paslaugos turėtų būti teikiamos visą parą, todėl reikėtų 4,5 gydytojo neurologo etato.
Kretingos ligoninėje šuo metu dirba vienas gydytojas neurologas, kuris nuo lapkričio 13 dienos nutraukia sutartį su mūsų ligonine. Ji neturi galimybių užtikrinti stacionarių neurologijos paslaugų visą parą – tam reikėtų mažiausiai 3 neurologų. Per rajono tarybos posėdį nuskambėjo ir apmaudas, kad, Kretingos ligoninėje iš Savivaldybės lėšų išsimokius rezidentą neurologą, jį „perpirko“ viena uostamiesčio gydymo įstaigų. „Kaip futbole“, – pastebėjo kažkuris tarybos narių.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Ne kiekvienas žmogus yra pakankamai ryžtingas ir stiprus, kad nutaręs imtis kardinalių pokyčių to neatidėliotų ir sąžiningai laikytųsi sau duoto žodžio. Juolab kai kalbama apie metimą rūkyti, – neretai prireikia ne tik begalinio noro, bet ir plieninės valios.
Televizijos laidų prodiuseris ir BIX grupės lyderis Saulius Urbonavičius-Samas sutiko pasidalyti savo sėkmės istorija ir papasakoti, kodėl nusprendė mesti rūkyti, kaip sekėsi žengti pirmąjį žingsnį sveikesnio gyvenimo link ir kokius naujojo etapo privalumus įžvelgia.
Buvo rūkoma visur
Prieš daugiau nei dvidešimt metų rūkyti metęs S. Urbonavičius-Samas labai tiksliai prisimena, kada ir kodėl nusprendė visam laikui mesti šį žalingą įprotį.
„Didysis virsmas manyje įvyko dar 1993 m., kai gyvenome tikrai pašėlusį „rokenrolinį“ gyvenimą ir su grupe BIX dalyvavome didžiuliame ture po Prancūziją su daugiau nei 100 koncertų įvairiausiuose miestuose“, – savo pasakojimą pradeda S. Urbonavičius-Samas.
Anot jo, tais laikais dar nebuvo išsivysčiusi rūkymo kultūra – žmonės rūkydavo vieni prie kitų, o uždarose vietose, nesvarbu, tai būtų klubas, kavinė ar autobusas, ore tvyrodavo didžiuliai dūmų kamuoliai.
„Visur viskas buvo lyg „išrūkyta“ ir tai galiausiai įgriso, todėl grįžus po šio turo iškart mečiau rūkyti“, – sako S. Urbonavičius-Samas, juokaudamas, kad anksčiau nebūtinai turėjai rūkyti pats, kad prisirūkytum.
Pasijuto lyg „ant sparnų“
Tiesa, tuo metu grupės BIX lyderis turėjo pertrauką tarp turų ir koncertų, stengėsi nesilankyti klubuose ar kavinėse, todėl išvengė bent menkiausių pagundų ir rūkymo metimą atsimena be didelių sunkumų. Jeigu nusprendžia kažko imtis, – viskas būna lyg kirviu nukirsta.
Pasak pašnekovo, po mėnesio laiko jis pasijuto lyg „ant sparnų“, nes iš organizmo pasišalinęs nikotinas ir kitos kenksmingos medžiagos suteikė begalinio lengvumo pojūtį.
„Tie, kas ilgą laiko tarpą rūkė ir yra bandę mesti rūkyti, – tikriausiai žino ir atpažįsta šį jausmą, o tie, kurie nebandė mesti rūkyti, – tikrai pabandykite, nes tas jausmas yra fantastiškas. Kai praėjus kuriam laikui (mano atveju užteko mėnesio) tu jauti savo prasivaliusį kūną šiek tiek pakilusį virš žemės“, – tvirtina S. Urbonavičius-Samas.
Kaljanas – toks pat rūkymas
Tiesa, televizijos laidų prodiuseriui ir BIX grupės lyderiui S. Urbonavičiui-Samui vis dėlto reikėjo poros pasitikrinimų, kad tvirtai žinotų, jog nebeužsikabins už šio žalingo įpročio.
„Buvau kartą Egipte pakvailiojęs ir su kaljanu, tačiau greitai supratau, kad tai yra visiškai tas pats rūkymas, todėl greitai jo atsisakiau, niekada nebegrįžau ir, manau, nebesugrįšiu“, – teigia jis.
Trylikametis Pranciškonų gimnazijos septintokas Emilijus Latakas šį mėnesį pradėjo mokytis su gabiausiais šalies vienuoliktokais. Moksleivis atrinktas dalyvauti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vyksiančioje Lietuvos ir Izraelio rengiamoje gabiems vaikams skirtoje programoje „Gifted“.
E. Latako motina Ieva Latakienė tikino, kad užregistruoti sūnų dalyvauti šioje programoje paskatino jos teta pedagogė. „Programos aprašymas visiškai tiko Emilijui, todėl pasvarstę nutarėme užpildyti paraišką. Šiemet pagal programą buvo kviečiami trečiokai ir vienuoliktokai, tačiau nenuleidome rankų ir programos kuratorius įtikinome suteikti Emilijui galimybę dalyvauti atrankos procese su vienuoliktokais“, – pradžią prisiminė I. Latakienė.
Nustebino nestandartiniu mąstymu
Moksleivis jau yra skaitęs ne vieną aštuntos, devintos ar dešimtos klasės vadovėlį ir daugybę literatūros anglų kalba, todėl žinių patikrinimo testui, jo teigimu, pernelyg nesirengė. Testo metu trys vertintojai iš Lietuvos ir Izraelio stebėjo, kaip per 45 minutes kandidatai atliko penkiolika įvairių, nestandartinį mąstymą skatinančių užduočių, kuriose buvo matematikos, geografijos ir filologinių klausimų.
„Vienoje užduotyje reikėjo perbraižyti pateiktas geometrines figūras. Kadangi neturėjau liniuotės, vietoj jos panaudojau kitą rašiklį, kitoje – įvardyti, kokios geometrinės figūros pavaizduotos. Kad geriau suprasčiau, į brėžinį žiūrėjau vis jį pasukdamas“, – tvirtino E. Latakas.
Tokie veiksmai neliko vertintojų nepastebėti – pašnekovo atliktos užduotys įvertintos maksimaliai, o motyvacinio pokalbio rezultatas patvirtino, kad E. Latakui suteikiama galimybė mokytis su vienuolika gabiausių Lietuvos vienuoliktokų.
Pašnekovo motinos teigimu, sūnus, būdamas penkerių, jau pradėjo skaityti įvairias enciklopedijas, tačiau labiausiai jį sudomino astronomija. „Ketverių Emilijų nusivežėme į Molėtų observatoriją ir Etnokosmologijos muziejų, penkerių jis išmoko planetų pavadinimus ir jų išsidėstymą Saulės sistemoje. Taip pat sūnus greitai išmoko pasaulio valstybių vėliavas, jų sostines ir populiacijas“, – tikino I. Latakienė.
E. Latakas labai nori dalyvauti įvairiuose konkursuose ir olimpiadose – per dvejus mokymosi Pranciškonų gimnazijoje metus jis dalyvavo Diktanto konkurse Kretingos rajone ir laimėjo I vietą, matematikos rajoninėje olimpiadoje – taip pat pirma vieta. Penktoje klasėje moksleivis respublikinėje gamtos mokslų (biologijos) olimpiadoje iškovojo pirmą vietą. Pastarosios olimpiados metu pašnekovas, pasitelkęs nestandartinį mąstymą ir kūrybiškumą, su minimaliomis priemonėmis atliko laboratorinį eksperimentą.
„Buvo klausimas, kuri medžiaga nesimaišo sus vandeniu, ir pateikti keturi variantai – druska, cukrus, kreida ir rašalas. Žinojau, kad druska ir cukrus tirpsta vandenyje, o dėl rašalo ir kreidos abejojau. Teko matyti keletą ekperimentų, kai gėlė sugeria rašalą, tačiau nežinojau, kaip šis procesas atliekamas. Kadangi su savimi turėjau vandens buteliuką, į jo kamštelį įsipyliau šiek tiek vandens, rašiau rašaliniu rašikliu, todėl įlašinau kelis rašalo lašus į kamštelį, pieštuko galiuku pamaišiau ir gavau atsakymą – kreida. Manau, kad šio bandymo rezultatai ir lėmė mano pergalę“, – atskleidė E. Latakas.
Kristina Viršilaitė buvo įsitikinusi, kad studijuos humanitarinius mokslus. Nuo pradinių klasių mergina daug rašė, dalyvavo rašinių konkursuose, tačiau paskutiniais metais besimokydama Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje ji nutarė rinktis kitos srities studijas – šiuo metu 21-erių mergina yra Vilniaus universiteto meteorologijos ir hidrologijos ketvirto kurso studentė.
Žavėjo geografija ir kalbos
K. Viršilaitė prisiminė, kad jai mokykloje įdomiausia buvo gamtinė geografija, o visuomeninė didelio susidomėjimo nekėlė. „Per visuomeninės geografijos pamokas taip pat mokydavausi ir stengdavausi, bet tuo pačiu norėdavau, kad jos greičiau praeitų. Neneigiu, kad nereikia išmanyti visuomeninės geografijos, tačiau gamtinė geografija buvo ta sritis, kuri man labiausiai patiko“, – tikino pašnekovė.
Geografija kretingiškę masino nuo vaikystės – vyresnės sesers paliktus pratybų sąsiuvinius pašnekovė vartydavo ir skaitydavo su pasimėgavimu, nagrinėdama įvairius žemėlapius, brėžinius ir schemas. Kai pati mokykloje pradėjo mokytis geografijos, K. Viršilaitė kasmet laukdavo naujos informacijos ir detalesnio gilinimosi, tačiau apie ateities perspektyvas, susijusias su geografija, studentė nemąstė iki paskutinių metų gimnazijoje.
Tuo metu ji svarstė studijuoti lietuvių ar užsienio kalbas. Merginai patiko tekstų, literatūros analizė, filosofija. K. Viršilaitei sekėsi visi dalykai – ir kalbos, ir matematika, ir geografija, ir visa kita. Vis dėlto literatūros pamokos, anot kretingiškės, buvo desertas sielai. „Nežinau, kas įvyko paskutiniaisiais gimnazijos metais. Galbūt toks dėsningas ėjimas humanitarinės krypties link pasirodė gana nuobodus? Norėjosi iššūkių, netikėtumo ir perversmo“, – patirtimi dalijosi studentė.
Prasidedant paskutiniesiems mokslo metams mokyklos suole, K. Viršilaitė lankėsi Melnragėje ir svarstė apie gyvenimo pasirinkimus, o tada pagalvojo apie uostų inžineriją. Skaitydama studijų programos aprašą, pašnekovė aptiko meteorologijos programą, kuri sudomino. Galiausiai mergina pasirinko studijas Vilniuje, o ne Klaipėdoje. Pasak pašnekovės, patirti sunkumai išsikrausčius toli nuo namų ugdė savarankiškumą ir suteikė pasitikėjimo savimi.
Tikriausiai daugelis žino, kaip švenčiama Helovino šventė: kostiumai, baisios istorijos, posakis „pokštas ar saldainis“, žibintais paversti moliūgai ir t.t. Iš kur atsirado tokios tradicijos? Pats žodis „Halloween“ yra žodžio junginio „All Hallow’s Eve“ santrumpa – tai reiškia Visų šventųjų vakaras.
Šiandien švenčiamos šventės šaknys tapatinamos su keltų naujaisiais metais, šie prasidėdavo lapkričio 1d. ir buvo rengiami keltų mirties dievo Samhaino garbei. Šventė pažymėdavo šalčio, tamsos ir rudens gėrybių gedimo sezono pradžią. Ilgainiui ši keltų šventė pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus, tačiau iš kur atsirado begalinis noras visus gąsdinti?
Kadangi didžioji dalis amerikiečių į žemyną atvyko iš Europos, galima sakyti, kad jie tėra „svečiai“. Svečiai, kurie žiauriai elgėsi su čiabuviais indėnais. Taigi per Mirusiųjų pagerbimo ar Visų šventųjų dieną yra persirengiama baisiais kostiumais, gąsdinami aplinkiniai ir taip tikimasi, jog čiabuvių dvasios jų nepersekios.
Nors Helovinas ir nėra lietuviška šventė, per pastaruosius dešimtmečius išsivystė keletas nuostabių šios dienos paminėjimų. Švėkšnoje jau kelintus metus vyksta moliūgų šventė, kurios metu visi norintys atsiveža moliūgų-žibintų ir tamsoje visą parką užlieja jauki, oranžinė šviesa.
Mokyklose ar jaunimo kultūros namuose dažnai vyksta siaubo filmų vakaras. Vilniuje tikriausiai rastume daugiausiai veiklos, viena įdomesnių – zombių bėgimas, jame sportininkai bėga pasirinktą distanciją, o juos iš visų pusių apsupa zombiai. Šis renginys suteikia galimybę pamatyti apokaliptinį Vilnių, pasportuoti ir susipažinti su naujais žmonėmis.
Dėl dabartinės situacijos patariama nesilankyti daug žmonių suburiančiose vietose, tačiau tai nereiškia, kad negalima smagiai praleisti šiurpadienio namuose. Susirask šiurpių filmų, išsikepk sausainių ar popkornų, papuošk kambarius heloviniškomis dekoracijomis ir turėsi galimybę „baisiai“ panaktinėti su šeima ar artimais draugais.
Nors daugelis žmonių ginčijasi, kad Helovino, kuris minimas spalio 31-ąją, nevalia švęsti prieš Visų šventųjų šventę, minima lapkričio 1-ąją, daugelis jaunimo vis dėlto švenčia Heloviną. Pagrindinis Helovino simbolis – išpjaustytas moliūgas, Vėlinių – žvakė. Kaip šie du simboliai gali pakenkti gamtai?
Įvairus moliūgo panaudojimas
Įprastai Helovino nuotaiką kuria išpjaustyti moliūgai. Vis dėlto per metus vien Didžiojoje Britanijoje 95 proc. išaugintų moliūgų nukeliauja į šiukšlinę, nes išpjausčius visa jų masė išmetama. Galiausiai, kai moliūgas supūva ir nebeteikia grožio, išmetamas ir jis. Kad taip nenutiktų ir Lietuvoje, moliūgą galima panaudoti keliais būdais.
Moliūgų sėklose gausu proteino, cinko, taip pat jos yra turtingos įvairių vitaminų. Prekybos centruose galima išvysti pardavinėjamas moliūgų sėklas, jų galima pasidžiovinti ir namie: tereikia jas atskirti nuo moliūgo minkštimo, užberti druskos ir išmaišyti, įdėti į orkaitę, įkaitintą iki 150 laipsnių, ir kepti, kol jos gražiai paruduos.
Dar vienu receptu pasidalino „Dvaro saldaininės“ konditeriai Lukas Jasinskas ir Justė Norvaišaitė, kviečiantys pasigaminti saldainių iš moliūgo. „Pirmiausia reikia susmulkinti moliūgus juostelėmis arba kubeliais, pagaminti cukraus sirupą iš cukraus, vandens, citrinų žievelių, apelsinų žievelių, cinamono. Tuomet reikia užmerkti smulkintus moliūgus į sirupą ir laikyti 10 valandų, praėjus laikui, moliūgus gerai nuvarvinti. Sirupą galima suvartoti prie blynų vietoj grietinės, uogienės arba cukraus. Nuvarvintus moliūgus dėti į elektrinę džiovyklę ir džiovinti, kol jie tampa kieti, sausi, kaip saldainiai arba guminukai“, – tikino konditeriai, teigiantys, kad skoniui išgauti reikia nemažai įdirbio.
Kaip sumažinti taršą per Vėlines
Vėlinių laikotarpis – sakralus metas, kai prisimename mirusiuosius, einame į kapus, jiems atminti uždegame žvakes. Deja, iš šios šventės, kaip ir iš kitų gražių tradicijų, verslininkai padarė komercinę šventę. Masiškai perkamos žvakės, dirbtinės gėlės nugula į sąvartynus, šimtams metų teršdamos mūsų planetą ir kenkdamos patiems žmonėms.
Įprastai Kretingos kapinėse šiukšlės vežamos maždaug kartą per savaitę, tačiau Vėlinių laikotarpiu šiukšlės vežamos kasdien, kartais kelis kartus per dieną. Vis dėlto teisingai šiukšles išrūšiavus yra galimybė jas perdirbti. Ta pati medžiaga, kuri šimtus metų dūlėtų sąvartyne, perdirbta gali būti vėl naudinga žmogui.
Keturi patarimai, kaip sumažinti gamtos taršą. Pirmasis – mažinti žvakių kiekį. Vėlinių esmė – atminti mirusįjį, o ne atnešti jam daugiau žvakių. Gyvas gėles, atskirtas nuo tekstilės, galima mesti į žaliųjų atliekų konteinerį, esantį netoli kapinių. Žaliosios atliekos greitai suyra ir irdamos nepalieka didelio taršos pėdsako.
Daugkartinio naudojimo žvakės taip pat saugo gamtą, jose pakeičiama tik vidinė kapsulė. Tokiu atveju žvakės indas galės metų metus gaubti degančią žvakę. Neišvalytos ir parafinu užterštos plastikinės kapsulės negalima mesti į plastiko konteinerį. Tokiu atveju ji turi keliauti į mišrių atliekų konteinerį, tačiau, kapsulę išvalius, ją galima mesti į plastiko konteinerį ir taip jį panaudoti dar kartą.
Galiausiai svarbu netingėti rūšiuoti. Stiklinę žvakę reiktų atskirti nuo metalinio dangtelio. Stiklinės žvakės indas be išdegusios žvakės likučių yra metamas į stiklo atliekų konteinerį, o metalas – į plastiko atliekų konteinerį. Plastikinės žvakės indą be išdegusio parafino likučių galima mesti kartu su metaliniu dangteliu, nes į plastiko konteinerį gali keliauti plastiko ir metalo atliekos. Plastikines gėles, atskirtas nuo tekstilės, taip pat galima mesti į plastiko konteinerį, tekstilę – į atskirą tekstilės konteinerį.
Moksleivių poezijos ruduo Palangoje – renginys, kasmet suburiantis Žemaitijos jaunuosius kūrėjus, skatinantis dalintis asmenine kūryba. Ir šiemet spalio pabaigoje jau 22-ą kartą surengtas konkursas, kuriame dalyvavo jaunieji kūrėjai iš Palangos, Kretingos, Plungės, Skuodo, Klaipėdos.
Kasmet Moksleivių poezijos ruduo Palangoje – tarsi mažas poezijos kristalas, ne tik skatinantis pasidalinti kūryba. Tai – galimybė sutikti bendraminčių, pasidalinti rūpimomis temomis, jausti kūrybinę bendrystę. Nors konkursas tetrunka kelias valandas, išties įdomu kaskart išgirsti naują, savitą požiūrį į pasaulį, pajusti kitiems rūpimus klausimus ar išgyvenimus. Itin įdomu išgirsti, kaip keičiasi jaunųjų poetų kūryba, kaip jų eilėraščiai tampa gilesni.
Mokiniai varžosi dviejose srityse: 5–10 eilėraščių ir vieno eilėraščio konkurse. Šiemet eilėraščius vertino poetas Paulius Norvila. Jis pasidalijo mintimis apie poeziją, perskaitė keletą savų eilėraščių. Poetas teigė, kad poezijoje nėra laimėtojų, o vertinti kūrybą išties nelengva.
P. Norvila akcentavo, kad Lietuvoje mažai žmonių domisi poezija, todėl itin svarbu atrasti savo skaitytoją. Pasak jo, daugelis kūrėjų stengiasi pakartoti pirmą tikrąjį savo eilėraštį, tačiau nepavyksta, nes ši patirtis itin autentiška.
Po mokinių eilėraščių skaitymų buvo skelbiami rezultatai. Trečiąsias vietas pelnė Palangos senosios gimnazijos mokinė Ugnė Bertašiūtė ir Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinys Kristupas Linas Bernotas, antrąsias – Palangos senosios gimnazijos mokinės Mūza Olimpija Svetickaitė ir Miglė Sokolovaitė. Pirmoji vieta skirta šių eilučių autoriui Linui Daugėlai. Vieno eilėraščio konkurso nugalėtoja – Ieva Modgabytė, Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijos mokinė.
Renginiui pasibaigus poetas P. Norvila skaitė paskaitą „Būtis ar buitis“, dalijosi kūryba ir kūrybinėmis įžvalgomis. Jo tikinimu, įvairūs kultūriniai renginiai itin svarbūs kuriantiems žmonėms, nes padeda atrasti kitų žvilgsnį į pasaulį, bendrystę, taip pat suformuoja požiūrio prizmę, per kurią kuriami pasaulio atspalviai.
Buvusi kuprinietė, šiuo metu Vilniaus universiteto lietuvių filologijos trečiakursė Guoda Skripkauskaitė pripažino, kad rašymas „Kuprinėje“ ir lietuvių kalbos mokytojos Danutės Dunauskaitės laiku pastebėtas gebėjimas reikšti savo mintis popieriaus lape pastūmėjo pašnekovę rinktis būtent tokias studijas. Kilusi iš Vydmantų mergina teigė, kad jos pomėgis yra rašyti ir laikosi nuostatos, kad gyvenime viskas vyksta ne be priežasties.
Nuo kūrybos iki sporto ir kelionių
Pasak G. Skripkauskaitės, kitų autorių literatūra ją kūrybiškai išsemia, o ne įkvepia. „Visą savo energiją ir mintis atiduodu kitų kūrybai analizuoti“, – teigė studentė. Per lietuvių kalbos filologijos studijas būtina daug skaityti ir įtemptai mokytis, todėl mergina kol kas rašymą yra apleidusi. „Mane įkvepia gyvenimo lūžiai, skaudūs įvykiai ir, kai dabar gyvenimas teka gana įprasta vaga, rašymą esu pamiršusi“, – tikino pašnekovė.
Šį menišką pomėgį mergina pakeitė bėgimu. Ji savo santykį su sportu prieš atrasdama bėgimą įvardijo kaip komplikuotą. Šis sportas reikalauja ir fizinės, ir moralinės ištvermės. Buvusi kuprinietė mano, kad sportas neturėtų būti pareiga, tai labiau veikla, skirta prasiblaškyti ir pabėgti nuo savo minčių.
Keliaudama mergina mėgsta rinktis gilią istorinę praeitį turinčias vietas. Jos teigimu, architektūra padeda įsijausti į istorinę praeitį. Merginai patinka jausti miesto atmosferą, įsivaizduoti, kaip atrodė prieš šimtus metų čia gyvenusių žmonių kasdienybė: „Man reikia pažinimo džiaugsmo“, – būtent taip mergina įvardino pagrindinę keliavimo priežastį.
„NE“ produktyvumo valandoms
Savo ateities pašnekovė neįsivaizduoja dirbdama biure nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. „Aš neįsivaizduoju, kaip galima nustatyti žmogui valandas, kada jis turi būti produktyvus“, – svarstė mergina. Jos teigimu, jai patinka keltis anksti rytą, nes tada diena atrodo gerokai ilgesnė ir ji gali kur kas daugiau nuveikti. Studentės tikinimu, kartais reikia psichologinio spaudimo, kad darbas būtų padarytas – kai spaudžia laikas, darbas vyksta greičiau.
Po intensyvaus darbo merginai labai patinka kurį laiką pabūti gamtoje. „Gamta žmogui duoda sielos ramybę, manau, kad žmogus, nuvažiavęs į gamtą, gali pabūti su savo mintimis ir pajusti, kas jis toks yra. Juk mieste esame apsupti šurmulio ir sudėtinga išgirsti savo vidinį balsą“, – apibūdino G. Skripkauskaitė. Merginos teigimu, žmogaus gyvenimui įtaką daro aplinkiniai žmonės, su kuriais nuolat esame kartu ir net negalime pabūti su savimi. „Tada tokia sumaištis kyla galvoje ir širdy, tačiau nuvykus į gamtą vėl išgirsti save ir viską tvarkingai susidėlioji“, – tvirtino buvusi kuprinietė.
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai – vienas svarbiausių 2020 metų įvykių, kai žmonės renka naujus atstovus į valdžią, o šie ateinančius ketverius metus kuria ir leidžia naujus įstatymus. Aptardami, už ką balsuoja jaunimas, pasiteiravome jų nuomonės, kas turi daugiausia potencialo spręsti šalies problemas kitą Seimo kadenciją.
Jaunimas nori permainų
Vykdytoje apklausoje 70 balsavimo teisę turinčių jaunuolių, kurių amžius 18–30 metų, savo nuomonę pateikė dviem klausimais.
Atsakymai į klausimą „Kokią partiją palaikote?“ pasiskirstė nevienodai, tačiau akivaizdžiai pastebima jaunimo partija favoritė – Laisvės partija. Už ją apklausoje balsavo net pusė visų apklaustųjų. Antroje vietoje liko Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), turintys 12 balsų, kurie sudaro 17,1 proc. nuo visų apklausos dalyvių, o trečioje pozicijoje liko Lietuvos žaliųjų partija su dešimtadaliu balsų – 10 proc.
Kuršo apygardos, kuriai priklauso ir Kretinga, LR Seimo rinkimų pirmojo turo rezultatai buvo kitokie negu atliktos apklausos. Daugiausiai – 23,60 proc., arba 3 tūkst. 926 – Kuršo apygardos rinkėjų balsavo už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS). Antroje vietoje – Tėvynes sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, surinkę 21,47% proc. – už šią partiją balsavo 3 tūkst. 573 rinkėjai. Trečioje vietoje liko Darbo partija su 12,81 proc., arba 2 tūkst. 131, balsų.
Duomenys tarp atliktos jaunimo apklausos ir bendrų rezultatų nesutampa. Akivaizdu, kad jaunimo nuomonė ir interesai skiriasi nuo kitokio amžiaus rinkėjų, tačiau nuomonės sutampa dėl Tėvynes sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos – ji ir apklausoje, ir rinkimų pirmojo turo statistikoje yra antroje vietoje, tai parodo, kad partija yra aktuali kelioms amžių grupėms daugeliu atžvilgiu.
Tikisi žmonių, skatinsiančių pokyčius
Antrasis apklausos klausimas – „Kuris partijų kandidatas surinks daugiausia balsų?” Didelė dalis respondentų pasirinko Aušrinę Armonaitę, Laisvės partijos įkūrėją, motyvuodami, kad ši moteris imponuoja jaunyste, ryžtu, šiuolaikiškumu, taip pat gerai pasirodo debatuose. Į antrąją poziciją apklaustieji iškėlė Ingridą Šimonytę, kurios atstovaujama partija surinko daugiausiai balsų LR Seimo rinkimuose pirmajame ture. Apklaustuosius ši politikė pavergė savo iškalba, protu ir gebėjimu iškelti problemas.
Salantų gimnazijos mokiniai turėjo galimybę dalyvauti nuotoliniuose debatuose „Mokiniai renka Seimą“, kuriuose I. Šimonytė pasirodė puikiai, o, atėjus metui balsuoti už labiausiai patikusią partiją, jos vedama TS-LKD surinkdavo kone dvigubai daugiau balsų už likusią antroje vietoje.
Abi kandidatės – ir A. Armonaitė, ir I. Šimonytė – moksleivių teigimu, yra vertos vietos Seime, kadangi jos abi stengiasi dėl Lietuvos ir jos žmonių, tačiau ne vien šios politikės turi potencialio šių metų rinkimuose. Dauguma jaunimo nori, kad draudimų politika baigtųsi ir ateitų laikas naujovėms. Šią išvadą galima daryti ir iš apklausos rezultatų.
Nuotoliniu būdu įvyko Europos karatė kata čempionatas, o dėl kata klubų taurės varžėsi 17 karatė kiokušin klubų iš Lietuvos, tarp jų – ir mokykla „Shodan“, taip pat klubų atstovai iš kitų šalių.
Kretingiškis karateka Matas Jonauskas kata čempionate iškovojo III v. Pirmą kovą Matas laimėjo prieš Danijos rinktinės kovotoją, antroje nugalėjo varžovą iš Švedijos rinktinės, o pusfinalyje pralaimėjo Vengrijos atstovui.
M. Jonauskas ne tik atstovavo „Shodan“ karatė mokyklai – jis varžybose dalyvavo kaip Lietuvos karatė rinktinės narys.
„Šiais metais „Shodan“ komandai nepavyko pasiekti geresnių rezultatų, nes dėl koronaviruso pandemijos sąlygos buvo sudėtingos“, – paaiškino mokyklos vadovas treneris Lukas Kubilius.
Kata – tai karatė technikos gynybos ir puolimo veiksmų kompleksas, atliekamas judant įvairiomis kryptimis. Atlikti kata reikalauja daug jėgų, visiško susikaupimo ir koncentracijos.
Artėjant Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms, Kretingos rajono policijos komisariatas išskyrė tris svarbius dalykus, kurių prašo paisyti: vairuotojams išlaikyti budrumą, miesto gatvėse ir užmiesčio keliuose pėstiesiems segėti atšvaitus, automobiliuose prie kapinių nepalikti jokių asmeninių daiktų.
Kaip sakė komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Tomas Mikelkevičius, ypač dabar, kai tebevyksta Kretingos miesto centrinės Vilniaus gatvės rekonstrukcija, siekiant išvengti transporto priemonių spūsčių, lapkričio 1 ir 2 dienomis bus pastatyti laikinieji kelio ženklai, ruože nuo Maironio gatvės iki J. K. Chodkevičiaus gatvės ribojantys transporto priemonių stovėjimą.
Dirbs ir policijos ekipažai, pareigūnai eismą reguliuos prie kapinių, esant reikalui, jie pasiruošę budėti ir Žemaitės alėjos bei Šventosios gatvės sankryžoje.
T. Mikelkevičius akcentavo, kad sėdintieji už vairo privalo visą dėmesį sutelkti vien tik į kelią, o ne į pašalinius dalykus.
„Sėdi už vairo, vadinasi, esi atsakingas už transporto priemonės valdymą, turi jausti atsakomybę už save ir kitus“, – kalbėjo T. Mikelkevičius.
Anot jo, pasitaiko žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie prie automobilio vairo sėda dukart per metus, vienas jų – būtent lapkričio pirmąją, kai lanko artimųjų kapus. Tiek šie, tiek labiau patyrę vairuotojai turi būti atidūs, nevažiuoti per greitai, laikytis atstumų.
Vogti iš prie kapinių paliktų automobilių nėra itin dažnas reiškinys, tačiau, kaip sakė komisariato atstovas, tokių atvejų pasitaiko kasmet, ir niekas nežino, kaip bus šįkart. Išdaužti mašinos langą ir pasiimti vertingus daiktus ilgapirščiai esą užtrunka keletą minučių. Todėl pareigūnas įspėjo saugoti savo turtą, automobilių salonuose nepalikti rankinių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, piniginių ir kt.
Dėl atšvaitų – T. Mikelkevičiaus teigimu, jei pėstysis mato, kur eina, tai nereiškia, kad jį mato ir vairuotojas.
„Dangaus spalva yra pilka ir asfalto – pilka, o jei dar lyja... Gyventojus, kurie vaikščiodami mažai apšviestose gatvėse, ypač – užmiesčio, kaimų keliuose, nenešioja atšvaitų, nepasišviečia žibintuvėliais, vairuotojams pastebėti – iššūkis“, – tvirtino pareigūnas, eismo dalyviams linkėdamas saugoti save ir kitus, nesusigadinti ir kitiems nesugadinti ilgojo savaitgalio, sutampančio su Visų šventųjų diena ir Vėlinėmis, nuotaikos.
Paskutinįjį spalio dešimtadienį pravažiuojantieji pro Darbėnų miestelį ne tik sulėtina greitį, bet, sustoję centre, skuba fotografuoti ir fotografuotis. Nuotraukos bei „asmenukės“ daromos prie įspūdingos, žaismingos, o sutemoms nusileidus dar ir šviečiančios išpjaustinėtų moliūgų kompozicijos, apie kurią visi sako: „Kaip smagiai tie darbėniškiai „koronę“ baido“.
Apie rimtas problemas – su šypsena
O pasigrožėti išties yra kuo: dideli ir maži moliūgai, į kuriuos vakare darbėniškiai įstato šviečiančias žvakes, akį traukia ir išskaptuotais „veidais“, ir užrašais „COVID – lauk!“. Viename šone kompoziciją „saugo“ iš trijų moliūgų sudėtas trišakiu pavojingąjį virusą nuo Darbėnų vejantis „besmegenis“, kitame – lovį su oranžiniais „virusiukais“ tuoj ištuštinsiantis iš putoplasto išdrožtas paršelis.
„Važiuojame su dukromis į Mosėdį, ir, pamačiusios tokį grožį, negalėjom nesustoti, – sakė klaipėdietė Modesta Petrikienė, kuriai pritarė tarp išskaptuotų moliūgų nusifotografavusios dešimtmetė Tėja ir penkerių Aina. – Kaip smagu, kad žmonės tokiu sudėtingu metu sugeba pajuokauti. Juk nedaug dabar progų nusišypsoti turime.“
„Šaunuoliai darbėniškiai. Sugebėjo ir karantiną priminti – rimtai primint, nors ir pro šypseną, – ir rinkimus „apžaisti“. Man tas paršas prie lovio būtent su rinkimais asocijuojasi“, – su šeima pas gimines Skuode viešėjęs, namo į Šilutę grįždamas ir sustojęs pasigėrėti kompozicija, prisipažino Stasys Maldeikis.
Kuria treti metai
„Pirmąją moliūgų-žibintų kompoziciją Darbėnuose sukūrėme prieš trejus metus, o sumanymas gimė pabuvojus Švėkšnoje, kuri jau garsėja savo „šviečiančiais“ moliūgais, – besiformuojančios tradicijos pagyvinti niūrokus rudens vakarus ištakas prisiminė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. – Pasidalinau sumanymu su seniūnijos darbuotojais, jie pritarė. Pakviečiau dalyvauti gimnaziją, vaikų darželį – sutiko. Šiemet, paskelbus kompozicijos temą „Vykime lauk COVID‘ą“, nustebino ir dalyvių gausa.“
Pasak seniūno, užpernai, kai buvo rengiama pirmoji kompozicija, būta ne tik sumanymą palaikančių, bet ir skeptiškai jį vertinančių: neva kam čia reikalingas tas „amerikonizmas“, ta „vaiduoklių šventė“ – helovinas, kam tie „balvonai“. Tačiau dabar skeptiškų nuomonių beveik nebesigirdi, juolab kad Visų Šventųjų dienai kompozicija nurenkama, kad netrikdytų rimties. O šiemet, matant, kaip ir patys darbėniškiai džiaugiasi – vakarais ateina su vaikais, žvakes uždega, ir pravažiuojantys įvertina, jau galima sakyti, kad sumanymas prigijo.
„Pirmuosius moliūgus šiemet, kaip ir ankstesniais metais, skaptuoti padėjo ir kompozicijai pagrindus dėjo seniūnijos darbuotojai: ūkvedys Antanas Mockus, Alfonsas Malonė, Rolandas Katkus. Ir aš pats ant vieno iš „Pajūrio naujienų“ kasmetinės Moliūgo šventės metu padovanoto moliūgo išpjausčiau žemaitišką užrašą „Darbiena“ ir miestelio herbą“, – prisipažino A. Poškys, pridūręs, kad lovį su moliūgėliais knisantis paršelis atkeliavo iš kartu su Moliūgo švente vykusios Derliaus šventės, kurios akcentas šiemet buvo lašiniai.
Į ekskursiją po spalvingą prieškario Darbėnų štetlą, arba žydų miestelį, visuomenę pakvietusi ilgametė Darbėnų pedagogė Irena Giniotienė supažindino, kas dar likę iš jo praeities. Darbėnuose gyvavusią gausią žydų bendruomenę šiandieną labiausiai primena kapinės palei kelią į Vaineikius ir vienas kitas statinys miestelio centre – buvusioje Turgaus aikštėje.
Namai – arčiau sinagogos
I. Giniotienė priminė, kad į Lietuvą pirmieji žydai atkeliavo XIV a., o įtakos tam turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai, kuriuose jis kreipėsi į Europos žydus amatininkus, kviesdamas juos atvykti į mūsų kraštą. Didysis kunigaikštis Vytautas 1388–1389 m. suteikė žydams privilegijų, jie buvo paskelbti laisvais žmonėmis – galėjo išpažinti savo tikėjimą, buvo garantuota jų sinagogų, kapinių apsauga.
Pirmieji žydai kūrėsi slaviškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, ir tik XVII–XVIII a. atkako į dabartinę Lietuvos teritoriją. Viena pirmųjų stiprių žydų bendruomenių mūsų krašte įsikūrė XVII a. pabaigoje Laukžemėje, nes arti buvo Šventosios uostas, per kurį ėjo svarbūs prekybos keliai.
Ilgainiui žydai apsigyveno ir Darbėnuose: ligi II pasaulinio karo miestelyje gyveno per 9 tūkst. žmonių, trečdalis jų buvo žydai. Iš Laukžemės atvykę žydai namus statėsi miestelio centre – tuometinėje Turgaus aikštėje ir Skuodo gatvėje.
„Atokiau kurtis jie tiesiog negalėjo, nes tradiciškai žydams gyventi reikėjo kuo arčiau sinagogos – maldų, susirinkimų vietos. Jei nuo namų iki sinagogos per šabą eiti reikėdavę daugiau kaip 1 km, – jau darbas, o tai reiškė nusižengimą įstatymui“, – kalbėjo I. Giniotienė. Sudegusi Darbėnų sinagoga stovėjo prie pat aikštės, – jai atminti neseniai pastatytas paminklinis stulpas.
Įamžinta sionizmo veikėjo gimtinė
Dabartinėje Pirties gatvėje – dėl to toks jos pavadinimas – veikė žydų pirtis, joje išsimaudę žydai eidavę švęsti šabą į sinagogą. Maldoms vadovavo rabinas, gyvenęs pastate buvusios ligoninės vietoje.
Palangos gatvėje, manoma, išlikęs namas, kuriame 1856 m. gimė visame pasaulyje garsus sionizmo veikėjas Dovydas Volfsonas, sukūręs Izraelio valstybės vėliavą ir pasiūlęs pinigus pavadinti pagal Sionistinio kongreso dalyvių mokesčio – šekelio – pavadinimą.
Vadinamasis mėlynasis namas miestelio aikštės kampe – buvusi žydo Viškino galanterijos parduotuvė, ten veikė ir kepykla. „Senieji žmonės pasakojo, kad rytais bandelėmis kvepėdavo visi Darbėnai“, – kalbėjo pedagogė.
Dvi į šaligatvį įmontuotos atminimo plytelės kitapus aikštės primena, kad čia gyveno garsus miestelio fotografas Elijahu Bruckus, veikė Kvelerių krautuvė, jų dukterį Esterą ištiko itin tragiškas likimas. Dabartinėje aikštelėje priešais seniūniją stovėjo mokykla, kurios vedėjas buvo Mauša Evenšeinas, 1930-aisiais joje mokėsi 40 mokinių.
Skuodo gatvėje prieškariu veikė skerdykla, o ties Nr.7 išlikę autentiški laiptai, vedę į parduotuvę.
Jurgitos Ulkienės nuotr.
Rizikos valdymas ūkiuose pastaraisiais metais vis aktualesnis. Su naujais iššūkiais tenka susidurti ne tik augalininkystės, bet ir gyvulininkystės, paukštininkystės ūkiams. Iki gruodžio 31 d. ūkininkai gali kreiptis paramos dėl ūkinių gyvūnų draudimo įmokų dalies kompensavimo. Parama teikiama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos sritį „Pasėlių, gyvūnų ir augalų draudimo įmokos“, susijusią su ūkinių gyvūnų draudimo įmokų kompensavimu.
Apdraudė galvijus
Utenos rajono Tauragnų seniūnijoje ūkininkaujantis Arūnas Gimžauskas šiuo metu augina apie trisdešimt mėsinių galvijų, dešimt pieninių karvių, dvidešimt du veislinius limuzinus. Anot A. Gimžausko, paskata pradėti savarankišką veiklą buvo galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos (ES) parama jauniesiems ūkininkams, taip pat ūkininkas naudojosi KPP priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos srities „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ pagalba.
Utenos rajono ūkininkas apdraudė ir savo augintinius, kad užsitikrintų finansinę pagalbą net galvijus užklupus pavojingai užkrečiamajai ligai. Be abejonės, A. Gimžauskas pasinaudojo ir KPP priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos srities „Pasėlių, gyvūnų ir augalų draudimo įmokos“ parama bei kompensavo sumokėtas draudimo įmokų sumas.
Pasinaudojęs ES parama, jaunasis ūkininkas per penkerius savarankiško ūkininkavimo metus pasistatė tvartą, siloso tranšėją, įsigijo technikos – du traktorius: vieną su frontaliniu krautuvu, kitą – be priedų. A. Gimžauskas įsitikinęs, kad net ir praėjus, atrodytų, netrumpam laiko tarpui jo ūkis – „naujokas“. Pasak vyro, jam dar reikia augti, į jį nemažai reikės investuoti ne tik lėšų, bet ir darbo. Mums kalbantis jaunasis ūkininkas darbavosi prie naujo savo paties sugalvoto projekto – pavėsinės gyvuliams, kad net ir šaltuoju metų laiku jie turėtų galimybę išeiti iš tvarto, pabūti gryname ore ir pramankštinti kojas.
Paramos gavėjai
Paramos pagal šią veiklos sritį gali kreiptis žemės ūkio veiklos subjektas, kuris laiko ūkinius gyvūnus, įregistruotus Ūkinių gyvūnų registre ūkininko vardu teisės aktų nustatyta tvarka; yra savo vardu kaip valdos valdytojas įregistravęs žemės ūkio valdą teisės aktų nustatyta tvarka. Šiam paraiškų priėmimo etapui skirta 2 mln. eurų paramos lėšų.
Pagal KPP priemonę remiami sektoriai: galvijininkystė; avininkystė; ožkininkystė; arklininkystė; kiaulininkystė; paukštininkystė. Draudžiamos gali būti šių ūkinių gyvūnų rūšys: galvijai, avys, ožkos, arkliai, kiaulės, antys, kalakutai, vištos, putpelės, žąsys ir stručiai.
Kompensuojama dalis išlaidų
Parama pagal veiklos sritį „Pasėlių, gyvūnų ir augalų draudimo įmokos“ mokama neatsižvelgiant į tai, ar draudžiamasis įvykis įvyko, ar ne. Paramos intensyvumas – 70 proc. Tokia dalimi kompensuojamos sumokėtos draudimo įmokos sumos (neviršijant apskaičiuotos didžiausios kompensuotinos draudimo įmokos sumos dydžio). Paramos lėšos paramos gavėjams išmokamos draudimo sutarčiai pasibaigus taikant išlaidų kompensavimo būdą.
Beje, pareiškėjas sudaromoje draudimo sutartyje turi numatyti sąlygą prisiimti tam tikrą nuostolių dalį. Šiuo metu draudėjo nuostolio slenkstis (t. y. galima draudimo išmoka esant mažesnei žalai) yra 20 proc. Taigi, jei kritusių gyvūnų vertė sudaro daugiau nei 20 proc. vidutinės metinės vertės, tai bus traktuojama kaip draudiminis įvykis.
|
|
