Pajūrio naujienos
Help
2020 Lapkritis
Pi 29162330
An 3101724
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Orų prognozė
Dieną1°C debesuotumas 100 %
Naktį0°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar patogu išmesti šiukšles į naujuosius požeminius konteinerius?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1500) 2020-10-23

Rotušės aikštėje nušvito atkurtas raudonplytis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Prieš kelerius metus įsigijęs apleistą pastatą pačiame miesto centre, Aurimas Juška išsikėlė sau tikslą jį restauruoti. Nuo šiol tai vienas gražiausių namų prie Rotušės aikštės.

Kretingiškių akį savo grožiu ir savita architektūra traukia baigiamas restauruoti vienas seniausių XIX a. pabaigos civilinių pastatų ant Rotušės a.–Vytauto g. kampo. Už poros savaičių, tikino statinio savininkas Aurimas Juška, bus nuimtos apsauginės tvoros, o už mėnesio šis raudono mūro „gražuolis“ atvers duris – jame įsikurs parduotuvės.

Įsigijo iš kelių savininkų

„Jis buvo, ko gero, labiausiai apleistas statinys miesto centre, bet dabar jau lyg ir užmiršau apie tai. Neslėpsiu, tokio rezultato, kokį matau dabar, nesitikėjau nė pats“, – besibaigiančia restauracija džiaugėsi 36-erių A. Juška, vadovaujantis nekilnojamojo turto nuoma užsiimančiai bendrovei „AJPRO“. Jis neslėpė, kad prieš kelerius metus statinį įsigijo iš 5 jo šeimininkų.

Pastatas, per privatizaciją išdalintas dalimis, kurios nesyk perparduotos, buvo avarinės būklės. Namas atsidūrė ant griuvimo ribos – ankstesniems šeimininkams nerūpėjo jį sutvarkyti. Tačiau A. Juška jau turėjo aiškią viziją pastatą prikelti: iš žmonių pasakojimų žinojo jį esant seną ir kažkada buvusį puošnų.

Kai nusipirko, viduje nieko autentiško nebuvo likę, nes pastato paskirtis nesyk keitėsi. Aurimas dar prisimena jame veikus kulinariją ir ledų barą, kai jis vaikystėje atbėgdavo pas savo močiutę Mariją Danišauskienę, tuomet dirbusią konditerijos ceche. Išlikusi anų laikų nostalgija, o ir tai, kad amžinatilsį jo močiutė pažinojo daugelį senųjų savininkų, padėjo atsekti kontaktus, perkant tą namą.

Turėjo tikslą – restauruoti

„Sudėtingas, lėtas, meistrams – labai atsakingas, o man – gana brangus darbas padarytas, – kalbėjo raudonojo mūrinuko savininkas. Jis nenorėjo atskleisti konkrečios sumos, kiek kainavo restauracija, tačiau sakė, kad nugriauti ir naujai pastatyti būtų buvę gerokai pigiau. – Bet aš turėjau tikslą restauruoti nykstantį paveldą.“

Pasak verslininko, ilgiausiai užtruko sutvarkyti dokumentus, atlikti tyrimus, nustatant pastato vertingąsias savybes. Gerų žodžių jis negilėjo Kretingos muziejaus istorikui Juliui Kanarskui, atlikusiam istorinius tyrimus ir pagal senas fotografijas padėjusiam identifikuoti namo išorę, taip pat – paveldosaugininkui Algirdui Mulvinskui, kuris talkino tvarkant dokumentus. Restauracijos darbai buvo patikėti patirtį turintiems meistrams, – šie juos atliko per pusantrų metų.

Imantis darbų, iš senojo pastato bebuvo likę tik autentiški pamatai ir dalis mūrinės sienos, kurią griauti reikėję itin atsargiai.


Angelė GALDIKIENĖ:

– Todėl, kad balsuoja, išrenka, o pamato, kad žadėtų pokyčių vis vien nėra. Vieninteliai „valstiečiai“, mano supratimu, dar galvojo apie paprastą žmogų, mums, pensininkams, pridėjo po tuos kelis eurus. O ką kiti, valdžioje buvę? Vis girdėdavom: nėra pinigų, nėra pinigų!

Arūnas ŠVEIKAUSKAS:

– Žmonės pamatė, kad, už ką bebalsuotų, į Seimą patekusios partijos sudaro koalicijas ir su tais, kurių valdžioje nesinorėjo nė matyti. Daugelis, matyt, ir galvoja, kam vargintis, aukoti savo laiką. Mano nuomone, Seime reikia naujų partijų, naujų vėjų, tik tada galbūt kas nors pasikeis į gera.

Dainora TARVYDIENĖ:

– Renki vienus, o prie valstybės valdymo vairo atsiduria kiti – tai ir yra dažniausia priežastis, dėl ko daug piliečių nebeateina balsuoti... Kaip bebūtų, savo valią kaskart rinkimuose aš išreiškiu, vis tikiuosi, kad bus geriau. Už ką balsuosiu šį sekmadienį, esu apsisprendusi, tikiuosi, kad mano kandidatas į Seimą pateks.

Loreta RAUDONIENĖ:

– Ne blogas oras, netgi ne koronavirusas ir reikalavimai laikytis atstumų, dėvėti kaukes kalti, kad žmonės prie urnų eina vangiai. Kalta neviltis. Rinkėjai balsuoja už pasirinktą partiją ar kandidatą, po to nusivilia, apgailestauja, kad neteisingai pasirinko, nes išrinktieji lūkesčių nepateisina. Ir taip, deja, – kaskart.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Paskutinį šio mėnesio sekmadienį, spalio 25-ąją, laikrodžius vėl suksime atgal ir grįšime prie žiemos laiko.

Žiemos laiku kasmet gyvename iki paskutinio kovo sekmadienio, kada grįžtame prie vasaros laiko. Dukart per metus laikas keičiamas atsižvelgiant į Europos Parlamento (EP) ir Tarybos direktyvą dėl vasaros-žiemos laiko susitarimų.

Žiemos ir vasaros laikas įvestas siekiant geriau išnaudoti šviesųjį paros metą, tačiau, kritikų nuomone, toks kaitaliojimas gali kenkti žmonių sveikatai. Šiemet laikrodžius persukti dar bus privaloma – Europos Parlamento sprendimas dėl sezoninio laiko buvo atidėtas iki 2021-ųjų, bet šį pavasarį prasidėjusi koronaviruso pandemija ir užsitęsusios derybos dėl Brexit sutrukdė galutinai nuspręsti, ar reikia atsisakyti laiko kaitaliojimo.

Prieš dvejus metus Susisiekimo ministerijos atlikta visuomenės apklausa parodė, kad dauguma Lietuvos gyventojų norėtų, kad, Europos Sąjungoje (ES) atsisakius kasmetinio laiko sukiojimo, šalyje liktų galioti vasaros laikas.

„P. n.“ informacija


Nuo pandemijos pradžios Kretingos rajone nustatyti 111 COVID-19 ligos atvejų, iš kurių 62 žmonės pasveiko, 4 mirė, serga 45.

 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro spalio 22 d. 11 val. duomenimis, šalyje patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms – 8 tūkst. 663; sergančių žmonių – 4 tūkst. 727; per užvakar dieną patvirtintų naujų COVID-19 susirgusių žmonių skaičius – 424; mirusiųjų nuo koronaviruso – 125; užsikrėtusieji koronavirusu, mirę dėl kitų priežasčių, – 38; pasveikusiųjų skaičius – 3 tūkst. 773; izoliacijoje esančių asmenų skaičius (sergančių, sąlytį turėjusių, iš paveiktų teritorijų atvykusių, kuriems išduoti sprendimai aktualiu 14 dienų laikotarpiu) – 31 tūkst. 575; nuo birželio 1 d. įvežtinių atvejų – 366.

„P. n.“ informacija


Užsieniečiai Kretingos dienos veiklos centro savanoriai Elene Barbakadze (kairėje) ir Emre Gundogdu sakė iš neįgaliųjų labiausiai išmokę kantrybės ir gebėjimo priimti kito pagalbą.

Kretingos dienos veiklos centre jau kurį laiką talkina 2 savanoriai iš užsienio – 21-erių Elene Barbakadze iš Gruzijos ir 19-metis Emre Gundogdu iš Turkijos. Jiedu atvyko pagal Europos Sąjungos Solidarumo korpuso savanorystės programos, kurioje dalyvauja ir Kretingos dienos veiklos centras, projektą „Atrask kitą santykių pasaulį“.

Pasak šio centro vadovės Birutės Viskontienės, projekte dalyvauja įvairios socialinės įstaigos, centrai, bibliotekos, kurios nori dalintis savo patirtimi ir tuo pačiu įgyti kažką naujo. Jų įstaiga tarptautinėje vienerių metų trukmės programoje dalyvauja jau antrus metus, savanorius pasirenka patys.

„Ši programa – labai gera praktika jauniems žmonėms: jie įgyja gyvenimiškos patirties, kuri jiems praverčia renkantis profesiją, apsispręsti studijuojant, ar teisingu keliu eina. 12 mėnesių yra pakankamai ilgas kelias, ir darbas su neįgaliais žmonėmis palieka pokyčių visam jų gyvenimui. Visa mūsų bendruomenė – neįgalieji ir darbuotojai – taip pat sykiu mokomės išeiti iš komforto zonos, komunikuoti su svetimšaliais kaip kas moka. Atvykę iš skirtingų šalių, skirtingų kultūrų ir tikėjimų, jie ir į mūsų aplinką įneša daug pozityvo“, – kalbėjo B. Viskontienė.

Ji taip pat prisiminė praėjusių metų savanorius iš Ukrainos ir Armėnijos, su kuriais užsimezgė grįžtamasis ryšys – ligi šiol bendrauja, o ukrainietei Kristinai bendrystė su neįgaliais žmonėmis padėjo susidėlioti gyvenimo prioritetus, pakeisti specialybę.


Prieš dešimtmetį didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių į socialinius tinklus žvelgė tarsi į vaikų žaidimus. 74 metų kaunietis Vytautas anksčiau irgi buvo skeptiškas: „Maniau, kad socialiniai tinklai yra mados reikalas, kuris greitai baigsis. Bet dabar pats jau porą metų naudojuosi „Facebook“, kur bendrauju su savo vaikais ir anūkais, matau, ką veikia mano draugai ir pažįstami. Neseniai ir pats įkėliau nuotraukų, kuriose – mano rasti 66 baravykai“, – teigia vyras.

Nesvetimas Vytautui ir „Instagram“ socialinis tinklas, tiesa, per jį į virtualią erdvę pašnekovas kelia mažai turinio – dažniau mėgsta žiūrėti kitų nuotykius, istorijas ir patirtis. „Svarbiausia viską daryti protingai, neužsižaisti. Prieš atsidarydamas visada žinau, ko ieškau, ką noriu rasti“, – sako kaunietis, jau spėjęs sudalyvauti iniciatyvos „Prisijungusi Lietuva“ skaitmeninio raštingumo mokymuose, kurie nuo birželio 1 dienos vyksta šalies bibliotekose.

Naudinga pasimokyti

Į mokymus Vytautas nuėjo norėdamas nuo geriau perprasti šiuolaikines technologijas ir žinoti, kaip apsisaugoti nuo internete tykančių grėsmių – įvairių sukčių ir kitų kibernetinių nusikaltėlių.

Dabar įsijungęs kompiuterį arba telefonu imdamas naršyti internete vyras jaučiasi kur kas tvirčiau.

Skaitmeninio raštingumo mokymus bibliotekose organizuojančios asociacijos „Langas į ateitį“ informavimo ekspertė Birutė Stanevičienė pastebi, kad renginiai susilaukė nemažai dėmesio ir palankių vietos bendruomenių vertinimų.

B. Stanevičienė nurodo, kad projektu siekiama su informacinėmis technologijomis supažindinti vyresnio amžiaus žmones ir lavinti jų skaitmeninį raštingumą. Tikslas – ambicingas, nes, kaip rodo šiemet paskelbtas Europos Komisijos skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksas, Lietuvoje gyvena apie pusę milijono asmenų, kurių skaitmeniniai įgūdžiai yra nepakankami arba jie išvis nesinaudoja internetu.


Darbėnuose atkuriant senąją liepų alėją šią savaitę pasodintos 48 liepaitės.

Šakų genėjimas, senų medžių ir sužėlusių krūmynų šalinimas, žvyrkelių greideriavimas – tokie kasmetiniai rudens darbai įsibėgėja rajono seniūnijose. Kai kurių seniūnai turi kuo pasidžiaugti: į pabaigą eina vasarą ir dar anksčiau pradėti projektai. Tačiau beveik visi padūsauja, kad kasdieniams darbams nudirbti trūksta ir rankų, ir pinigų.

Gyvena pabaigtuvių nuotaikomis

„Miestelis dabar gyvena projekto „Darbėnų gyvenvietės kompleksinis atnaujinimas“ pabaigtuvių nuotaikomis“, – paklaustas, kuo gyvena seniūnija, pasakojo Darbėnų seniūnijos seniūnas Alvydas Poškys. – Trečiadienį pradėjome liepų alėjos atsodinimo darbus – aplink naujai nutiestą pėsčiųjų taką nuo senojo dvaro pastato parko link bus pasodintos 48 liepaitės. Praėjusią savaitę sumontuoti vaikų žaidimo aikštelės įrenginiai Darbėnų gimnazijos stadione, artimiausiu metu čia bus paklota speciali danga. Pamažėl įsibėgėja šaligatvio tiesimo darbai Skuodo gatvėje, čia jau pastatyti stulpai gatvės apšvietimui įrengti“.

Seniūnas pasidžiaugė, kad šiais metais, gavus papildomų „kovidinių“ lėšų, Laukžemėje, Grūšlaukėje ir Vaineikiuose pavyko išasfaltuoti po vieną gatvę. Prieš porą savaičių Naujojoje Įpiltyje įrengtas gatvių apšvietimas – to iki pat šiol dar nebuvo padaryta. Tačiau neapsieita be ekscesų: tik savaitę pasidžiaugę apšviestomis gatvėmis, gyventojai liko be šviesos, mat, nenuleidęs prie traktoriaus prikabintų padargų, traktorininkas sugebėjo nutraukti laidus, ir beveik savaitės prireikė gedimams pašalinti.

Visoje seniūnijoje vis dar pjaunama žolė – šie paprastai vasarai priskiriami darbai šiemet ilgai užsitęsė. Pamažu pradedami šalinti pakelėse sužėlę ir ant kelių šakomis jau užvirstantys krūmai – pradėta nuo Kiaupškių kaimo. Senojoje Įpiltyje, pasitarus su bendruomenės pirmininku Edvardu Stalmoku, nuspręsta praretinti krūmus, sužėlusius ant Karių kalno ir Marijos kalnelio.


Smilkalai iš magiško kioskelio

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Laura Ruškytė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gyvenime gali užsiimti tuo, ką labiausiai mėgsta, tik reikia drąsos ir pasitikėjimo savimi. Kūrybiniu slapyvardžiu Laura Mirėja pasivadinusios moters pomėgis – gaminti smilkalus, rengti jų degustacijas.

Kūrybiniu slapyvardžiu Laura Mirėja prisistatanti, o iš tikrųjų – „Minijos“ sodininkų bendrijoje gyvenanti Laura Ruškytė įsitikinusi: kiekvienas žmogus gali pasiieškoti vidinės drąsos, pasitikėti savimi, išbandyti skirtingus dalykus ir apsistoti ties tais, kurie daugiausiai teikia džiaugsmo.

Laiką išnaudoti džiaugsmui

„Gyvenimas per daug trumpas, todėl bent dalį šioje žemėje mums skirto laiko išnaudokime tam, kad padarytume jį gražesnį. Kas mėgsta šokti – tegul šoka, kas mėgsta keliauti – tegul keliauja, kas kurti – tegul kuria. Aš grįžau prie vaikystėje pamėgtos dailės, susidomėjusi menoterapija, dalyvauju Birštone įsikūrusio Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto renginiuose, o, važinėdama po užsienius, atradau ir visiškai naują sritį – smilkalus, kas tapo ir nedideliu mano verslu“, – sakė prieš 12 metų į Kretingos rajoną iš Mažeikių gyventi atsikrausčiusi pašnekovė.

Kauno technologijos universitete neakivaizdžiai ji yra baigusi tarptautinės prekybos bakalaurą. „Dirbau sekretore, vertėja, vadybininke ir tuo pačiu studijavau gana pragmatišką specialybę, nes mano tėvai neabejojo, kad pirmiausia privalau įgyti pagrindą po kojom, gauti nuolatines pajamas“, – kodėl, svajojusi tapyti paveikslus ir turėdama Mažeikių meno mokyklos baigimo pažymėjimą, nepasuko į Dailės akademiją, pasakojo jauna moteris.

Bet juk ne be reikalo gyvuoja posakis ką išmoksi, ant pečių nenešiosi: pašnekovė atviravo vis tik retsykiais į rankas paimanti teptuką – namų sienas puošia keli tapybos kūriniai. Be to, Laura yra sukūrusi ir pluoštą atvirukų, kuriuose vaizduoja abstrakcijas. Viename atviruke – labirintas.

„Labirinte žmonės nepasiklysta, labirinte žmonės atranda save, labirinte nereikia susidurti su minia, labirinte galima susipažinti su savim“, – autorė perskaitė anglų kalba parašytą užrašą ties juo.


Kodėl verta auginti cidonijas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Cidonija – puošnus augalas: ir žydint, ir nokstant vaisiams.

„Paprastoji cidonija – tikra sodo puošmena: pavasarį ji puikiai atrodo, apsipylusi baltais ar rožiniais žiedais, skleidžia švelnų aromatą, rudenį gi medis pasipuošia įspūdingais vaisiais“, – teigė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja Ilona Stanevičiūtė.

Paprastoji cidonija mūsų soduose ir sodybose nėra itin paplitusi, tačiau besidomintieji naujovėmis šį augalą pastebi vis dažniau. Savaime cidonijos yra paplitusios Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Kaukaze, jų vaisiai, padengti pūkeliu, primena citrinas. Iš vieno suaugusio krūmo priskinama iki 50 kg vaisių. Įdomu tai, kad švieži vaisiai nelabai tinka vartoti, ir, ko gero, cidonija yra vienintelis vaisius, kurio aromatas ir skonis atsiskleidžia jį termiškai apdorojus: troškinant su mėsos patiekalais, gaminant desertus, ruošiant atsargas žiemai – verdant uogienes, džemus, kompotus.

Savo tėvynėje cidonijų medžiai išauga iki 6–8 m, vėsesnio klimato rajonuose, taip pat ir Lietuvoje – iki 3–4 m aukščio. „Mūsų klimato sąlygomis tinkamesnė yra krūmo forma su trimis–penkiais ar daugiau stiebų – taip augalas mažiau nukenčia nuo šalčio, o jei ir nušąla – lengvai atželia ir yra ilgaamžiškesnis“, – paaiškino I. Stanevičiūtė.

Patinka cidonijai šilta, saulėta vieta, purus, derlingas, drėgnokas priemolis ar lengvai rūgšti dirva – svarbu, kad joje neužsistovėtų paviršinis vanduo. Laistyti reikia tik per didžiąsias sausras, nes gerai išsivysčiusios cidonijos šaknys pasiekia 2 m gylį, tad drėgmės gauna iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Dirvą cidonijai pasodinti reikėtų ruošti kaip ir kitiems vaismedžiams: duobės kasamos 60–70 cm gylio ir 70–100 cm pločio, pripilama apie 10 kg komposto ar perpuvusio mėšlo, kuris sumaišomas su derlinga žeme, padarant kūgio formos kaupelį – ant jo paskleidžiamos ir apkasamos sodinuko šaknys. Gylio pakanka tokio, kokiame augo medelyne. Sodinti galima rudenį, likus 2–3 savaitėms iki šalnų, arba pavasarį, pradžiūvus dirvai. „Norint didesnio cidonijos vaisių derliaus, reikėtų sodinti du krūmus, kad žiedai geriau apsidulkintų. Tačiau dera ir pavienis krūmas“, – patarė profesijos mokytoja.

Genėti cidoniją rekomenduojama ankstyvą pavasarį – vasarį–kovą: išpjaunamos tarpusavyje konkuruojančios, į vidų augančios šakos, trumpinami pirmamečiai ūgliai, nuo kurių priklauso kitų metų derlius. Pasenusias, į vainiko vidų augančias šakas, galim išpjauti ir rudenį. Senstantys krūmai genimi intensyviau – tai paskatins naujų ūglių augimą ir vaisinių šakelių formavimąsi. Skirtingai nuo obelų ir kriaušių, cidonijos žiedus krauna ant šiųmečių ūglių, kurie išauga 3–4 savaitės po vegetacijos pradžios, kai pavasarinių šalnų tikimybė maža, ir žiedai nenušąla.

Cidonijos pradeda derėti 3–4 metais po pasodinimo, produktyvios 40–50 metų ir ilgiau. Pasidauginti cidonijų galima skiepijant, taip pat – horizontaliomis ir vertikaliomis atlankomis, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais. „Nesunku išsiauginti cidonijų poskiepių – sėklos surenkamos nuo šalčiui atsparių sukultūrintų krūmų. Galima sėti rudenį arba stratifikuoti žiemą rūsyje ir balandžio pabaigoje pasėti lauke. Geromis sąlygomis poskiepiai užauga per metus. Tačiau iš sėklos cidonijos neužaugintume – augalas prarastų veislės savybes. Todėl geriau būtų skiepyti arba dauginti atlankomis“, – I. Stanevičiūtė atkreipė dėmesį, kad sunkiau cidonijos prigyja dauginant auginiais.

Cidonijos vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje–spalio viduryje. Savo forma jie primena kriaušę ar obuolį, tankiai padengti pūkeliu, kuris lengvai nusibraukia. Švieži vaisiai nėra gardūs, tačiau apdorojus atsiskleidžia puikus aromatas ir, žinoma, skonis. Senovės graikai cidonijos vaisius vertino kaip gyvybinės energijos šaltinį ir savo mitologijoje įvardindavo kaip auksinį obuolį. Dėl išskirtinio aromato pintinę su cidonijomis dėdavo jaunavedžių kambaryje. Iš cidonijos vaisių gaminami ne tik desertai – Vidurinėje Azijoje cidonijos dedama į plovą, Graikijoje – gaminant mėsos patiekalus. Vertinga yra arbata su cidonijos gabaliukais, mat šiuose tvirtuose vaisiuose gausu vitaminų A, C, E, PP, B grupės, mikroelementų, ypač – kalio, vertingų rūgščių. Cidonija ne tik suteikia jėgų, bet ir gerai veikia psichiką, nuotaiką.

I. Stanevičiūtės patarimu, labai skanus iš cidonijos vaisių yra pats paprasčiausias desertas, kai, perpjovus cidoniją ir išėmus sėklalizdžius, į viduriuką įdedama medaus arba įberiama truputis cukraus ir iškepama orkaitėje. „Tikrai labai skanu“, – tvirtino Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja.


Apie lašinius, „rūkytus“ puode

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Rūdaitiškė Gražina Katkuvienė pademonstravo, kaip puode galima „išsirūkyti“ lašinių.

„Anksčiau šeimininkės taip gamino iš biednystės, o mes dabar – iš smalsumo“, – iš užmaršties prikėlusi jos šeimoje naudotą senovinį lašinių „rūkymo“ būdą, juokavo asociacijos „Pajūrio bendruomenė“ pirmininkė rūdaitiškė Gražina Katkuvienė.

Svogūnų lukštų ir slyvų paslaptis

Kilogramą lašinių, o dar geriau – šoninės, Gražina pirmiausia gerai įtrina dviem galvomis česnako ir trim šaukštais pipirų. Prieskoniais pagardintą „šmotą“ mėsos įdeda į iš anksto pasiruoštą puodą, kurio dugnas išklotas gera sauja svogūnų lukštų. Įmeta 10 džiovintų slyvų, tuomet užberia 200 gramų druskos ir vieną šaukštą cukraus, užpila apie litrą vandens, prideda dar porą saujų svogūnų lukštų ir verda ne mažiau kaip 25–30 minučių – nelygu, ar mėsos nori šalto, ar karšto „rūkymo“. Kurie renkasi pirmąjį variantą, paverda šiek tiek trumpiau, kurie antrąjį – ilgiau. Pati G. Katkuvienė, atsižvelgusi į šeimos narių pageidavimus, pusę gabalo „rūko“ vienaip, pusę – kitaip.

Mėsą išvirus, tame nuovire uždengtą reikia palikti mažiausiai pusdieniui, kad visi komponentai įsigertų. Išėmus padėti ant pjaustymo lentelės, kad nuvarvėtų, nusausėtų. Apdengti kita lentele ir paslėgti. Atvėsusį gaminį suvynioti į maistinę plėvelę. Šaldytuve taip „išrūkyta“ gražiai gelsva arba rusva kvepianti mėsa puikiai išsilaikys apie 2 savaites, o šaldiklyje – ir gerokai ilgiau.

Lygiai toks pat procesas ir „rūkant“ į marlę suvyniotą maltą mėsą – nereikės parduotuvėje pirkti dešrų. Anot pašnekovės, dūmo įvaizdį ir skonį mėsai suteikia būtent auksiniai svogūnų laiškai ir džiovintos slyvos.

Receptai – galvoje, o ne knygose

Kai per šią Rudens derliaus ir Moliūgo šventę Kretingos rajono seniūnijų šeimininkės nėrėsi iš kailio, gavusios užduotį pademonstruoti, ką įdomaus geba „sukurpti“ iš lašinių, Gražina ilgai nemąstė.

„Mano mama tebuvo baigusi 4 klases, bet kaime garsėjo kaip gera šeimininkė. Pigių, gardžių, iš pirmo žvilgsnio neįprastų valgių ji prigalvodavo, rodos, iš nieko. Ruošdamasi šventei, aš tiesiog prisiminiau, kad ypač per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas – ant šeimos stalo visuomet turėdavom būtent tokiu būdu „išrūkytų“ lašinių“, – atviravo rūdaitiškė.

Anot pašnekovės, tuomet dar nebuvo mados receptus užrašyti – reikėjo ingredientus ir eilės tvarką dėtis į galvą. Todėl, pagal mamos receptą ruošiant lašinius, Gražinai teko praktikuotis ir pasimokyti iš klaidų. Iš pradžių į puodą ji dėjo tik vieną saują svogūnų – mėsos spalva išėjo per blanki, akivaizdu, kad lukštų buvo per mažai. Dėjo 5 džiovintas slyvas – skonis ne kaip dūmo, vadinasi, ir slyvų reikėjo daugiau.

„Aš ir dabar jokių knygų apie kulinariją namuose nelaikau – turėjau vienintelį žinyną, bet ir tą patį vyriausiai anūkei atidaviau“, – linksmai pasakojo G. Katkuvienė.

Ji pridūrė, kad mėsą ypač skanu valgyti su obuoliene ir krienais. Kol šių gėrybių dar pilni sodai ir daržai, patarė suskubti pasiruošti žiemai.


Salantų gimnazija jau tryliktą kartą įvertinama Žaliąja vėliava ir tarptautiniu Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatu.

Tryliktus metus iš eilės Salantų gimnazijos mokiniai spalio mėnesį prie savo mokyklos iškelia Žaliąją vėliavą. Ši vėliava ir tarptautinis Gamtosauginių mokyklų programos (GMP) sertifikatas mokyklai suteikiamas vieneriems metams. Norėdama jį gauti, mokykla turi įrodyti, jog yra to verta – salantiškiai tai įrodo kasmet nuo dalyvavimo šioje programoje pradžios.

Salantų gimnazijos gamtosauginės programos koordinatorė, biologijos mokytoja metodininkė Rasa Bumblienė „Pajūrio naujienoms“ sakė, jog šis įvertinimas visam gimnazijos kolektyvui – ir programoje dalyvaujantiems gimnazistams, ir mokytojams – labai brangus, gauti Žaliąją vėliavą ir Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatą, kurį šiemet įteikė Gamtosauginių mokyklų koordinatorius Renaldas Rimavičius, nėra taip paprasta.

„Iš viso yra septyni GMP elementai, kuriuos kiekviena įstaiga, dalyvaujanti programoje, turi įgyvendinti. Visų pirma reikia įkurti gamtosauginį komitetą, kurio aktyviausi nariai privalo būti moksleiviai. Įkūrus komitetą, privalu parengti veiksmų planą, atlikti monitoringą, siekiant įvertinti, kaip parengtasis planas įgyvendinamas, rengti ir siųsti ataskaitas – darbo pakanka visiems, kas įsitraukia į programą“, – pasakojo R. Bumblienė.

Nors 7 žingsnelių metodika – svarbiausias GMP aspektas, svarbu yra ir kryptinga mokyklos bendruomenės veikla atitinkama tematika. Aplinkosauginiam auditui atlikti bei ekologinėms veikloms vykdyti siūlomos septynios temos: Atliekos, Šiukšlės, Klimato kaita, Energija, Vanduo, Bioįvairovė ir gamta bei Sveika gyvensena. Praėjusiais metais salantiškiai rinkosi su ekologija susijusias temas ir įsitraukė į šviečiamąją, praktinę, pažintinę bei tiriamąją veiklas: rašė darbus bei pranešimus, kuriuos pristatydavo konferencijose, į kurias buvo kviečiami moksleiviai ir iš kitų rajono mokyklų, ugdymo dienų metu į piliakalnius ir kitas krašto istorijai svarbias vietas rengė ekskursijas, kurių metu mokėsi pažinti savo kraštą ir jį mylėti.

Gimnazijoje buvo rengiamos viktorinos, skirtos Žemės dienai bei kitoms progoms, su ekologija susijusios temos, pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas ir jo svarba, šiukšlės – kokius pėdsakus žmonės palieka planetoje, – buvo integruotos į įvairius dėstomus dalykus. Tiesa, dėl karantino nepavyko surengti akcijos „Darom“.

„Penktų-dešimtų klasių moksleiviai noriai įsijungė į užduotį aplankyti pasirinktą Salantų regioninio parko objektą, nufilmuoti jį ir pristatyti, papasakojant, kuo šis objektas svarbus ir patrauklus. Gaminome inkilus: vienų klasių moksleiviai juos kalė, kitų – margino, vėliau inkilai buvo iškelti Šauklių riedulyne. Pradinukai žiemą statė lesyklėles, lesino paukščius ir stebėjo, kokie sparnuočiai atskrenda“, – pasakojo gamtosauginės programos koordinatorė, akcentavusi, kad be pertraukos trylika metų prie gimnazijos plazdanti Žalioji vėliava – visos bendruomenės nuopelnas.

---

Tarptautinė gamtosauginių mokyklų programa

Aplinkosauginio švietimo fondas (FEE – Foundation for Enviromental) – 1981 m. įkurta tarptautinė nevyriausybinė organizacija. Savo tikslus FEE įgyvendina vykdydamas penkias programas: Mėlynosios vėliavos, Miškų pažinimo, Jaunųjų aplinkosaugos reporterių, Žaliojo rakto, Gamtosauginių mokyklų. Gamtosauginių mokyklų programa (GMP) Lietuvoje įgyvendinama nuo 2004 m. Jos tikslas – skatinti jaunus žmones aktyviai dalyvauti aplinkosaugoje ir spręsti ekologines problemas. Be Salantų gimnazijos, Kretingos rajone šiemet Žaliąsias vėliavas ir tarptautinius Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatus penktąjį kartą gavo Marijono Daujoto progimnazija ir Baublių mokykla-daugiafunkcis centras.

„P. n.“ informacija


Spręs dėl atkasto istorinio šulinio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Archeologai atkasė rąstinį šulinį iki 3 m gylio, – giliau kasinėti dabartinėmis sąlygomis tapo pavojinga.

Ateinantį antradienį, spalio 27 dieną, Kretingos muziejuje rinksis muziejininkų, kultūros paveldo ir Kretingos rajono savivaldybės specialistų komisija, kad nuspręstų dėl tolesnio istorinio šulinio Vilniaus gatvėje likimo.

Šį šulinį praėjusią savaitę, tyrinėdami Vilniaus gatvės istorinius sluoksnius, priešais „Pajūrio naujienų“ redakciją aptiko archeologai. Jų komandai vadovaujantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas Jurgis Sadauskas pasakojo, kad atkastas, manoma, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios šulinys, bet jo amžius gali siekti ir XVIII a. Tam, kad konkrečiai būtų nustatytas jo amžius, reikėtų detalesnių tyrimų.

„Tai – rąstinis šulinys, įgilintas iki 3 m, bet dar nesame pasiekę jo apačios. Giliau kasti darosi nesaugu: reikėtų praplėsti šurfą ir daugiau praardyti grindinio, o tam jau būtinas Kultūros paveldo departamento leidimas“, – kalbėjo J. Sadauskas.

Jis sakė, kad, kaip įprasta, radę įdomesnį radinį apie tai informavę Kretingos muziejų: „Manėme, gal norėtų jį iškelti ir eksponuoti muziejuje, tačiau jie turi kitokį matymą.“

Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, kad muziejaus specialistai svarsto galimybę šulinį palikti autentiškoje vietoje, užkonservuoti ir užkloti permatoma danga, kad jį, kaip istorinį objektą, galėtų pamatyti visuomenė bei miesto svečiai. Toks šulinys taptų turizmo traukos vieta.

J. Sadausko manymu, kol kas tai – tik idėja, nes lemiamą žodį tars konservavimo specialistai. Šulinys yra ne važiuojamojoje kelio dalyje, bet labai arti jo, tad renovacijos darbus atliekanti bendrovė „Šilutės automobilių keliai“ taip pat turės spręsti, ar nereikia papildomai rengti techninio grindinio projekto. Jeigu toks būdas „in situ“, arba eksponuoti vietoje, būtų įmanomas, dar reikėtų išspręsti kitą svarbią sąlygą – kas mokės už papildomus darbus.


Nacionalinė platforma Pagalbasau.lt ir mobilioji emocinės savipagalbos programėlė „Pagalba sau“ ne tik padeda stebėti savo būseną, bet ir suteikia informaciją, kur kreiptis ar nukreipti kitą, prireikus pagalbos.

Daugeliui iš mūsų šiuo metu sunkiau nei įprastai, todėl ypač svarbu žinoti, kokios emocinės ir psichologinės pagalbos galima gauti nemokamai visoje Lietuvoje.

Psichologė Sonata Mickuvienė pasakoja apie tai, ką šiuo metu išgyvena dauguma šalies piliečių, o Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas dalijasi atsinaujinusios nacionalinės platformos Pagalbasau.lt ir mobilios emocinės savipagalbos programėlės „Pagalba sau“ privalumais ir pabrėžia tai, kad svarbiausia nebijoti ieškoti ir kreiptis pagalbos.

Metas – sunkus visiems

Visuotinė pandemija ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje sukėlė neigiamų pasekmių žmonių emocinei ir psichologinei sveikatai. Kiekvienas susiduriame su neplanuotais iššūkiais, kovojame su problemomis ir nuolat galvojame apie tai, kas bus toliau. „Žmogus nebegali nieko planuoti taip, kaip galėjo anksčiau, ir net neįsivaizduoja, kada galės, todėl ši nežinomybė kelia stresą ir nerimą. Dėl to nukenčia mūsų kasdienė emocinė būsena, krinta produktyvumas darbe, kamuoja nuolatinis suirzimas“, – aiškina psichologė S. Mickuvienė, pridurdama: „Visiškai normalu, kad visuomenė yra pavargusi nuo negalėjimo planuoti savo laiko, atostogų ir kitų pramogų. Nors ir suprantama, kad visa tai yra apribota dėl visų mūsų gerovės, tačiau kai dažniau išeidavome į įvairius renginius ir įprastai pramogaudavome, – daugiau ir prasiblaškydavome, o tai labai stiprindavo mūsų emocinę sveikatą.“


Saulius Vaičiulis (sėdi centre) su spektaklio „Žaldokynė“ aktorių trupe po premjeros Vydmantų kultūros centre.

„Noriu pranešti žinią – Vydmantuos atsirado teatras“, – šiuos žodžius prieš spektaklio pagal Boriso Dauguviečio kūrinį „Žaldokynė“ premjerą Vydmantuose ištarė jį režisavęs Saulius Vaičiulis. O sprendžiant iš ovacijų škvalo, prasiautusio premjerai pasibaigus, ir žiūrovų linkėjimų teatrui gyvuoti dar daug metų bei džiuginti visus naujais spektakliais, teatro vydmantiškiai tikrai labai laukė.

Ilgai laukta premjera

„Žaldokynės“ premjeriniai spektakliai Vydmantuose vyko du kartus – atsižvelgiant į su pandemija susijusius reikalavimus, Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus salėn buvo leidžiamas ribotas žiūrovų skaičius. Ir abu kartus buvo nemažai žmonių, nusiminusių, kad į salę patekti galimybės nebuvo.

Laimingieji, patekę į nuo pavasario lauktą premjerą, po spektaklių sakė esą sužavėti ir režisūra – S. Vaičiulis į B. Dauguviečio pjesę įpynė su vydmantiškių nūdiena susijusius akcentus, pradedant bažnyčios statyba ir baigiant gatvių asfaltavimu, ir scenografija, kurią kūrė taip pat S. Vaičiulis, o dekoracijas gaminti padėjo scenos technikas Gabrielius Jocius. Ir tuo, kaip jų pažįstami bendruomenės žmonės suspindėjo iš dar nepažintos pusės – pasirodė esą puikūs aktoriai.

Kaip po premjeros „Pajūrio naujienoms“ sakė trijų valandų trukmės spektaklį iki valandos ir 20 minučių – mat tokios trukmės spektakliai pageidaujami Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje-šventėje „Atspindžiai“, kurioje vydmantiškiai rengiasi dalyvauti, – sutrumpinęs S. Vaičiulis, mintis įkurti teatrą kirbėjusi jau seniai. Galimybė atsiradusi dabar: ją suteikė ir sumanymą palaikiusi Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus vedėja Jolanta Japertienė, ir patys vydmantiškiai, sutikę išbandyti save scenoje.

Atsispyrė nuo teatro ištakų

„Kodėl pasirinkau „Žaldokynę“? Iš dalies todėl, kad norėjosi Vydmantuose tetarą pradėti nuo to, nuo ko jis prasidėjo Lietuvoje. Kalbant gi apie Lietuvos teatro ištakas, galvon ateina „Amerika pirtyje“ ir „Žaldokynė“. Kai perskaičiau pastarąją pjesę, iškart pamačiau gyvus personažus, ir visų pirma – Simą Končių Žaldoko vaidmenyje“, – pasakojo renginių režisūros specialybę Klaipėdos universitete (KU) baigęs S. Vaičiulis.

Pasak režisieriaus, premjera kėlė nerimą, juolab kad ją teko atidėti – spektaklį planuota pristatyti dar pavasarį, tačiau, likus porai savaičių iki numatytosios datos, šalyje buvo paskelbtas karantinas. Tad būgštauta, kad aktoriai „neišsikvėptų“. Tačiau dabar, po abiejų premjerinių spektaklių, S. Vaičiulis džiaugėsi: „Gyva, sakyčiau, netgi talentinga aktorių vaidyba, mizanscenos, o ypač tai, kaip žiūrovai priėmė pjesę, pranoko visus lūkesčius. Priekaištų turiu nebent pats sau dėl to, kaip aš medžiagą trumpinau, kaip atrinkau, kas šiandien, mano nuomone, aktualiausia.“

Beje, vydmantiškiai nufilmavo spektaklio generalinę repeticiją – šis filmukas ir bus siunčiamas „Atspindžiams“. O artimiausiuose planuose – gastrolės, mat jau gautas ne vienas kvietimas parodyti „Žaldokynę“ kitose scenose. Pirmosios turėjo būti Girkaliuose.


Raguviškiuose ir Darbėnuose skambėjo liaudies muzikos kapelų atliekamos melodijos, retro dainos ir romansai: Kretingos rajono ir Salantų kultūros centrų kolektyvai čia surengė dar pavasarį turėjusias vykti rajonines apžiūras-koncertus.

Abi dienas vykusias apžiūras stebėjo komisija: pirmininkas – Kretingos rajono kultūros centro direktorius Pranas Razmus, šio centro kamerinio choro ,,Kristale“ vadovė Kristina Rimienė ir Meno skyriaus vedėja etnokultūros specialistė Diana Brazdeikienė.

Raguviškiuose romansų ir liaudiškos muzikos kapelų apžiūroje-koncerte „Rudenį pasitinkant“ žiūrovams ir komisijai koncertavo Kretingos rajono kultūros centro Raguviškių skyriaus mišrus vokalinis ansamblis „Raguva“ (vad. Laura Povilaitienė), Baublių skyriaus vokalinis-instrumentinis retro muzikos ansamblis (vad. Gintaras Pucas), Kūlupėnų skyriaus liaudiška kapela (vad. Stasys Jucys), Salantų kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Strazdelis“ ir retro muzikos ansamblis (vad. Irmantas Norkus). Šventėje negalėjusius dalyvauti kolektyvus iš Jokūbavo, Kalniškių ir Kartenos komisija įvertins vėliau.

Darbėnuose į šventę-apžiūrą „Rudens melodijos“ pakvietė čia koncertavę Salantų KC Žvainių skyriaus vokalinis ansamblis ir instrumentinė grupė (vad. Antanas Žvinklys), Kretingos KC Šukės skyriaus liaudiška kapela „Šukupis“ (vad. Alvydas Vozgirdas), Grūšlaukės skyriaus vokalinis instrumentinis ansamblis (vad. Andrius Beržonskis), Kūlupėnų skyriaus vokalinis ansamblis su instrumentine grupe (vad. A. Žvinklys), Kurmaičių skyriaus liaudiška kapela ,,Kormate“ (vad. Darius Brazdeikis), S. Įpilties skyriaus liaudiška kapela „Piliakalnis“ (vad. Laurynas Surblys), Rūdaičių skyriaus liaudiška kapela „Šonke tronke“ (vad. Stasys Lukauskas) ir dukart LRT kapelų varžytuvėse „Duokim garo!“ laurus skynusi Darbėnų skyriaus liaudiška kapela ,,Ontrep“ (vad. Artūras Juška). Be šių kolektyvų, „Duokim garo!“ laidoje I v. užėmusią partizanams skirtą dainą ,,Pabalo obelys“ atliko Stasys ir Augustas Burbos, sudainavę ir romansą „Mėnulis matė“.

Kretingos r. KC direktorius P. Razmus sakė, kad įprastai tokios apžiūros vykdavo pavasarį, tačiau šiemet tam sutrukdė pandemija. Per apžiūras-koncertus komisijai įvertinus kolektyvus geriausiai pasirodę koncertuodavo Kretingoje, liaudies muzikos kapelų šventėje „Kretingėškė polka“ ir romansų atlikėjų šventėje „Suskinsiu aš“.

„Šiemet šių švenčių turbūt nepavyks surengti, tačiau apžiūras rengėme. Tuo pačiu šventė buvo ir Darbėnų, Raguviškių ir jų apylinkių žmonėms – surengę koncertus bent tokiu būdu išlaikėme tradiciją. Manome, kad tai svarbu ir žiūrovams, ir atlikėjams: kuo daugiau jiems tenka pabūti scenoje, tuo drąsiau, geriau jie jaučiasi“, – kalbėjo P. Razmus.

Kretingos KC direktorius akcentavo, kad jo vadovaujama komisija vertino kolektyvų profesionalumo lygį, naujus kūrinius, naujas arba atnaujintas programas: „Savo išvadas pasakysime kolektyvų vadovams – pasidžiaugti turėjome kuo, nes net ir tokiu sunkiu metu jaučiamas progresas, atlikėjai tobulėja.“

„P. n.“ informacija


Rajono krepšinio pirmenybių I ir II lygose buvo sužaisti III turo susitikimai.

I lygoje vienintelė nepralaimėjusi komanda – „Jokūbavas“, 75:72 sugebėjęs palaužti iki šiol be pergalių žengiančios „Grūšlaukės“ komandos pasipriešinimą. Didžiąją rungtynių dalį „Jokūbavas“ turėjo įtikinamą persvarą – po III kėlinių pirmavo 59:48. Paskutinį ketvirtį varžovams pavyko grąžinti intrigą, bet Gediminas Drungys baudų metimais įtvirtino savo komandos pergalę. Antrosiose rungtynėse „Viruso“ komanda taip pat sugebėjo palaužti dar vienos pergalės skonio nepatyrusios komandos „Kūlupėnų“ pasipriešinimą – 102:96. Po dviejų kėlinių „Virusas“ užtikrintai kontroliavo rungtynes – 59:40, bet atsipalaidavimas vos nekainavo labai brangiai. „Kūlupėnų“ komanda taikliais tritaškiais, likus žaisti apie minutę, persvėrė rezultatą savo naudai 93:92 ir tik dėl Nerijaus Strazdausko puikaus žaidimo pergale džiaugėsi „Virusas“. Pirmąją pergalę į savo sąskaitą įsirašė Kretingalės „Urbovita“, šiek tiek netikėtai palaužusi iki šiol be pralaimėjimų žengusius sporto klubo (SK) „Granitas“ krepšininkus. SK „Granitas“ komanda jau pačioje rungtynių pradžioje leido „Urbovitos“ komandai pabėgti į priekį ir per likusį laiką varžovų pavyti nebesugebėjo. „Urbovitos“ krepšininkai dvigubai sėkmingiau atakavo iš tritaškio zonos, pataikydami 8 tolimus metimus, kai „Granitas“ – vos 4. Toliau puikų savo pasirodymą demonstracija „Baublių“ komanda, iškovojusi antrąją pergalę paeiliui ir privertusi pirmą pralaimėjimą įsirašyti šiek tiek nukraujavusią „Kretingalės“ komandą. Po I kėlinio vis dar priekyje buvo „Kretingalė“ (10 min. 17:12), bet likusius kėlinius laimėję „Baublių“ krepšininkai sutriuškino savo varžovus 80:59 ir taip pakilo į II turnyrinės lentelės poziciją.

Rezultatai: „Jokūbavas“ – „Grūšlaukė“ – 75:72 (Andrius Bėrontas – 23, Julius Paulauskas – 19; Matas Puotkalis – 32, Aurimas Girdenis – 28); „Virusas“ – „Kūlupėnai“ – 102:96 (Nerijus Strazdauskas – 32, Arvydas Bružas – 23; Rokas Misevičius – 34, Šarūnas Stalmokas – 21); SK „Granitas“ – „Urbovita“ – 78:85 (Vytautas Šližius – 21, Mantas Aukselis – 16; Mindaugas Naudžiūnas – 25, Deividas Petravičius – 24); „Kretingalė“ – „Baubliai“ – 59:80 (Rokas Žilinskis – 22, Andrius Razma – 12; Ovidijus Jonaitis – 25, Jordanas Daukšas – 20).


Rytoj, šeštadienį, 14 val. Kretingos miesto stadiono dirbtinės futbolo dangos aikštėje įvyks Lietuvos futbolo federacijos (LFF) II lygos rungtynės, per kurias dėl šios lygos čempionų vardo rungtyniaus Gargždų „Bangos B“ ir Klaipėdos „Neptūno“ komandos.

Spalio 25 d. (sekmadienį) 14 val. įvyks LFF I lygoje paskutinės šį sezoną Kretingos „Minijos“ rungtynės – mūsiškiai susitinka su Vilniaus „Žalgiriu B“. „Su šia komanda turime vienodai taškų, taip pat – vienodą įvarčių santykį, tačiau varžovai turi tarpusavio rungtynių pranašumą – žalgiriečiams buvome pralaimėję 1:3. Tad, jeigu norime iš X vietos, kurią jau esame užsitikrinę, pakilti į IX v., mums būtina tik pergalė, nesvarbu, kokiu skirtumu“, – būsimas rungtynes komentavo Kretingos „Minijos“ administratorius Martynas Viluckas.

Jis akcentavo ir tai, kad dėl korornaviruso pandemijos saugumo sumetimais į abejas rungtynes atėję žiūrovai bus registruojami.

„P. n.“ informacija


Šio – 2020–2021 m. – sezono Kretingos vyrų krepšinio komanda „Kretinga“: priekyje (iš kairės) Karolis Opulskis, Edgaras Danys, Domininkas Matutis, Rokas Šimkevičius, Rokas Tiškus, Pijus Daukontas, Ugnius Kvietkauskas; stovi Dovydas Diemontas, Rytis Zabita, Tadas Budrys, Tadas Maželis, Justas Grikštas, treneris Arimantas Mikaločius.

Jeigu dėl koronaviruso pandemijos situacija kardinaliai nepasikeis, Kretingos krepšinio klubui Regionų krepšinio lygoje (RKL) atstovaujanti vyrų krepšinio komanda „Kretinga“, treniruojama Arimanto Mikaločiaus, šį savaitgalį turėtų susitikti su Ukmergės „Olimpu“ ir Klaipėdos LCC tarptautinio universiteto komanda.

„Pastaroji yra labai atjaunėjusi – joje daug naujų žaidėjų pirmakursių, tad nelabai žinome, ko šį sezoną iš šios komandos galime tikėtis, nors, kaip rodo praėjusių sezonų patirtis, Klaipėdos LCC – įveikiama komanda. Ukmergiškiai gi – savo, namų, aikštėje labai gerai žaidžianti komanda, kurios išvykos rungtynėse, galima sakyti, ir nesame nugalėję“, – būsimas kovas apibūdino A. Mikaločius.

Jo teigimu, pirmosios dvi pergalės, tik prasidėjus sezonui, labai gerai paveikė komandos atmosferą, sutelkė krepšininkus ir daro didelę įtaką rengiantis rungtynėms.

Prieš prasidedant sezonui, kuris, nežinia, bus ar ne stabdomas dėl koronaviruso pandemijos, „Kretinga“ neišvengė pokyčių: tarkim, baigęs bendrojo lavinimo mokyklą studijuoti išvažiavo Kornelijus Stonkus, kiti žaidėjai. „Reikėjo juos pakeisti kitais, tad komandą papildė Kretingos sporto mokyklos trenerių Vytauto Šližiaus, Aurimo Ivanovo, mano paties auklėtiniai – šie metai jiems bus pereinamieji, kitąmet iš jų tikimės didesnės naudos. Štai Vytauto auklėtinis Tadas Budrys, dvyliktokas, į komandą atėjo prieš trejus metus, ir dabar jau yra vienas komandos lyderių. To paties lauktume ir iš kitų jaunuolių“, – kalbėjo „Kretingos“ treneris.

Kviečiant „Kretingai“ atstovauti Kretingos sporto mokykloje išugdytus krepšininkus, siekiama sudaryti sąlygas jaunuoliams tobulėti, siekti aukštesnių tikslų. Per pastaruosius 4-ius metus „Kretingos“ komandoje buvo registruoti 22 Kretingos sporto mokyklos jaunieji krepšininkai.

Komandos pagrindą sudaro 7-ą sezoną už kretingiškius žaidžiantis Rytis Zabita, kuris, trenerio pastebėjimu, jau tapo vos ne vietiniu žaidėju, 2–3 sezoną žaidžia Domininkas Matutis, Rokas Šimkevičius, Tadas Maželis, iš Palangos į Kretingą sugrįžo Arimanto auklėtinis Edgaras Danys.


Kretingos motobolo klubas įgyvendina projektą „Kretingos motobolo sporto inventoriaus įsigijimas“. Bendra projekto vertė – 23 tūkst. 666 Eur, iš kurių Sporto rėmimo fondo lėšos sudaro 21 tūkst. 299 Eur, bendruomenės lėšos – 2 tūkst. 366 Eur.

Iš šių lėšų iki kitų metų balandžio pabaigos Kretingos motobolo klubas planuoja įsigyti 4 motociklus 12–18 metų jaunuoliams treniruotis ir žaisti, padangų, motociklų detalių.

„Šio projekto tikslas – padidinti Kretingos jaunimo fizinį aktyvumą reguliariai užsiimant motobolo sportu“, – teigė Kretingos motobolo klubo vadovas Eduardas Steckis, akcentuodamas, kad Kretingos motobolo klubas yra vienas seniausių motobolo sporto klubų Lietuvoje ir siekia pritraukti jaunimą prasmingai leisti laisvalaikį, sportuoti, kad jaunimas būtų fiziškai stiprus ir aktyvus.

Kretingos motobolo klube reguliariai sportuoja 25 motobolo žaidėjai, 15 jų priklauso 12–18 metų jaunimo grupei. „Treniruotės, dalinantis 8 motociklais, jaunimui ir suaugusiesiems rengiamos 6 kartus per savaitę, tad turima technika dažniau genda, ne visi jaunuoliai dėl įrangos trūkumo gali treniruotis vienu metu“, – projekto būtinybę įvardino E. Steckis.

„P. n.“ informacija


Kretingos katalikų bažnyčios galerijos sienas papuošė meniški, iš gamtinių medžiagų sukurti kryželiai. Tai – tik dalis darbų, kuriuos, vykdant projektą „Mano kryžius – tau, Pranciškau“, sukūrė Kretingos pranciškonų gimnazijos V–XII klasių mokiniai.

Projekto iniciatorė Pranciškonų gimnazijos dailės mokytoja Liuda Liaudanskaitė sakė, kad didžioji dalis mokinių kūrybinių darbų eksponuojama gimnazijos erdvėse. Kadangi projekto dalyvių buvę gausu, visų darbai netilpę gimnazijoje – joje kryželiai iškabinti ant sienos tarp antrojo ir trečiojo aukštų, šalia Šv. Pranciškaus skulptūros, taip pat – ir koplyčioje. Todėl ir buvo sumanyta mokinių darbais dar papuošti bažnyčios ir vienuolyno galeriją, šalia raštinės, kur įprastai rengiamos parodos.

„Kasmet gimnazijoje yra rengiama šv. Pranciškaus savaitė, jai išvien su kitų specialybių mokytojais sugalvojame vis kažką naujo. Šiemet sumanėme kryželių parodą ir skatinome mokinius kurti vien iš natūralių medžiagų. Pamatėme, kiek vaikai turi kūrybiškumo ir išmonės: kryželiai sukurti iš pagaliukų, šakelių, sausų gėlių, surišti lino ir medvilnės siūlais. Negalėčiau išskirti nė vieno, – kiekvienas savaip įdomus. Kiek į juos įdėta vaikų širdies, todėl ir norėjosi, kad tie darbeliai džiugintų ir kitus žmones“, – kalbėjo parodą galerijoje šiomis dienomis parengusi L. Liaudanskaitė.

Ji prasitarė, kad išvien su kitais gimnazijos pedagogais, mokiniais ir jų tėvais yra sumanę per žiemą kurti iš tvarių medžiagų kompoziciją, o pavasariop parengti lauko ekspoziciją Kretingos miesto centre. Ši ekspozicija būtų skirta Kretingos miesto įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui, jo 460-osioms gimimo metinėms paminėti.

„P. n.“ informacija


Pagal profesiją kūno kultūros mokytojas Mindaugas Norgėla, Kūlupėnų kaime įkūręs medienos verslą, gamybinę bazę plės pasinaudojęs ir Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos parama.

Kaimo vietovėse atidaromos kirpyklos, lentpjūvės, duonos kepyklėlės, automobilių remonto dirbtuvės, pradedami ir plėtojami kiti verslai – Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) veiklos „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“ rezultatas.

„Pajūrio medis“ vis auga

Kūlupėnuose, buvusio Kartenos linų fabriko teritorijoje, veikiančios bendrovės „Pajūrio medis“ vadovas kretingiškis Mindaugas Norgėla savo verslą pradėjo dar 2005-aisiais. Iš pradžių į Kiniją eksportuodavo iš Lietuvos bei užsienio urėdijų supirktus rąstus.

„Bet atsitikdavo, kad apie vasario pabaigą, kol rąstai nukeliaudavo tokį tolimą kelią, sušusdavo. Tada klientas ir paklausė, gal galėtume jiems geriau siųsti lentas. Pagalvojome – o kodėl gi ne? Persiorientavome ir jau 12 metų puikiai bendradarbiaujame toliau“, – papasakojo Mindaugas.

Įmonėje dirba apie 10 vietinių kaimo žmonių. Jie patys žaliavą pjauna, patys rūšiuoja, pakuoja, atrenka. Šiuo metu beržo ruošinius, pakrautus į jūrinius konteinerius, įmonė tiekia ne tik Kinijos, bet ir Vietnamo, Japonijos baldų gamintojams.

Bendrovė „Pajūrio medis“ yra įsikūrusi 1,5 ha teritorijoje. Vienas sandėlis jau pastatytas, kitas turėtų būti baigtas ateinančią vasarą. Veikia 3 medienos džiovyklos, moderni, visiškai automatizuota katilinė. Į statinius ir įrangą iš viso investuota beveik 500 tūkst. Eur, bet dar – ne pabaiga. „Planų turime labai daug: norime pabaigti pradėtą sandėlį, taip pat – pasistatyti administracines patalpas, darbuotojams įrengti persirengimo kambarį, skalbyklą, valgyklą“, – sakė pašnekovas.

Pasitaręs su medienos verslu užsiimančiais draugais, kolegomis, dalyvaujančiais Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programoje, ir jis apsisprendė teikti paraišką, prašyti finansinės paramos įmonės gamybinei bazei plėsti. Projektą parengė tuo užsiimantys specialistai iš Vilniaus, įmonei „Pajūrio medis“ skirta 147 tūkstančių eurų parama.


SVARBI INFORMACIJA

  • Svarbi informacija

Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas