Pajūrio naujienos
Help
2020 Spalis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną11°C debesuotumas 9 %
Naktį6°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar renovuojamoje Vilniaus gatvėje reikalingas laikinas apšvietimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1496) 2020-10-09

Gyvūnų gelbėjimas iš pasibaisėtinų sąlygų Kretingos rajono savivaldybei kirto per kišenę.

Už iš „gyvūnų pragaro“ paimtus ir laikinai globai „Nuarui“ perduotus Padvariuose nelegalią veisyklą turinčios moters 57 šunis Kretingos rajono savivaldybė turės pakloti po 100 eurų už kiekvieną, iš viso – 5 tūkst. 700 eurų. Tačiau tokia suma suskaičiuota tik už dvi savaites, nors gyvūnai Klaipėdoje esančioje prieglaudoje gyvena jau daugiau kaip mėnesį.

Gyvūnų globėjai įvaryti į kampą, savivaldybės – taip pat

„Esame įvaryti į kampą, nebežinome, kaip suktis toliau, nes ir kitos Lietuvos savivaldybės, kuriose iš nelegalių veisyklų paimti ir pas mus apgyvendinti šunys, neturi lėšų sumokėti už paslaugą – skundžiasi, kad, metams baigiantis, jų biudžetai ir taip baigia ištuštėti. Todėl sutikau, kad kretingiškiai sumokėtų bent už tas 14-a parų“, – „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo Kaune įsikūrusios bendrovės „Nuaras“ savininkė Jurgita Gustaitienė.

Tokio didelio skriaudžiamų gyvūnų antplūdžio, kai per dvi paras į „Nuarą“ Lietuvos mastu jų – baugščių ir užguitų – buvo atgabenta 180, globos įstaiga dar nėra patyrusi. Šunims reikia ne tik paprastos kasdienės priežiūros ir maisto – daugeliui sutrikusi sveikata, būtini nepigiai kainuojantys tyrimai, medikamentinis gydymas. Vienas šuo, dėl kurio gyvybės kovojama, nuo rugsėjo tebelaikomas gyvūnų universitetinėse klinikose, jam reikalinga nuolatinė intensyvi slauga.

J. Gustaitienė atviravo su baime laukianti prasidėjusių teisminių procesų dėl žiauraus elgesio su gyvūnais pabaigos. „Jeigu bus priimtas sprendimas laikinai konfiskuotus šunis vėl grąžinti į tas pačias skriaudėjų rankas, tada man gaila bus bemiegių mano pačios naktų, taip pat neatlygintinai paaukoto darbuotojų laiko“, – sakė ji. Anot pašnekovės, su kiekvienu atvežtu gyvūnu reikėjo atskirai susipažinti, perprasti charakterio savybes, apgyvendinti. „Kai per porą dienų naujokų beveik 200, patikėkit, buvo, kas veikti“, – sakė J. Gustaitienė.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė patikino, kad, sumokėjus beveik 6 tūkst. Eur „Nuarui“, pinigus teismo keliu bus siekiama atgauti iš šunų savininkės. „Su „Nuaru“ rajono Savivaldybė yra sudariusi paslaugos sutartį, bet pagal ją įsipareigojo mokėti tik už gaišenų surinkimą ir į įstaigą priimtų beglobių gyvūnų priežiūrą. Šiuo atveju paimti šunys nėra beglobiai, jų kitas statusas, savininkė – aiški“, – teigė J. Girdvainė.

Kretingos rajono savivaldybė, kaip ir kitos Lietuvos savivaldybės, už nebeglobius prieglaudoje laikomus šunis nesiruošia mokėti, anot direktorės, „iki gyvenimo pabaigos“, laukiama, kol problema bus išspręsta valstybės lygiu ir kuo greičiau.


Albina ŽALPIENĖ:

– Sveikatos biudžeto lėšos turėtų būti nukreiptos pacientams gydyti, vaistų kainoms kompensuoti, galbūt dar medikų atlyginimams padidinti, o ne naujoms valstybinėms vaistinėms steigti. Vaistinių ir Kretingoje – pilna, tik rinkis. Žmogui jokio skirtumo, kokioje – komercinėje ar valstybinėje – vaistinėje jis perka, svarbu – kainos.

Aušra BUTKIENĖ:

– Privatininkai susikuria sau darbo vietas, reikia leisti jiems dirbti. Jeigu atsirastų valstybinių vaistinių, ko gero, vien tik generinius vaistus jose ir tepardavinėtų. Mano seneliai komercinėje vaistinėje geriau daugiau primoka, bet vis tiek perka tuos vaistus, kuriuos nuo pradžių gydytojo išrašytus vartojo, o ne pakaitalą. Sveikata – užvis brangiausia.

Jonas MOCKEVIČIUS:

– Man jau tas pats, nuo 75-erių metų už kompensuojamuosius vaistus primokėti nebereikia. Bet dėl kitų žmonių – gal valstybinėse vaistinėse būtų reguliuojamos kainos, užtikrinta sąžininga konkurencija, išnyktų viešoje erdvėje skleidžiamos abejonės, kad privačiose vaistinėse siūlomi vaistai – tų gamintojų ir platintojų, kurie susimokėję „lentynos“ mokestį.

Lidija ir Linas AURYLOS:

– Nemanome, kad šiuo metu būtina investuoti lėšas į naujų vaistinių steigimą, kai jų aplink yra tiek daug. Koks skirtumas tas statusas? Svarbiausia, kad vaistinėse dirbtų farmacijos mokslus baigę profesionalūs vaistininkai, su kuriais, nepriėjus pas gydytoją, būtų galima pasitarti, gauti naudingą informaciją, o ne prekeiviai.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Spalio 7 d. Kretingos rajono savivaldybė iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) gavo pranešimą, kad mūsų savivaldybėje nustatytas naujas COVID-19 ligos atvejis asmeniui, kuris buvo grįžęs iš užsienio ir saviizoliavosi. Asmuo, norėdamas sutrumpinti saviizoliacijos laiką, atliko testą, kuris buvo teigiamas. 

Iš viso Kretingos rajone nuo pandemijos pradžios yra nustatyti 68 COVID-19 ligos atvejai: 61 žmogus pasveiko, 4 mirė, serga 3. Šalyje, spalio 8 d. duomenimis, patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms – 5 tūkst. 625, serga 2 tūkst. 842, per užvakar dieną patvirtintų naujų atvejų – 142, mirusiųjų – 102, pasveikusiųjų – 2 tūkst. 660. Nuo birželio 1 d. įvežtinių atvejų – 297.

„P. n.“ informacija


Per 10 metų susidarė visas būrys studentų senjorų, kurie Kretingos TAU lanko nuo pat pirmųjų mokslo metų. Priekyje (iš kairės) valdybos pirmininkė Angelė Paulauskienė, universiteto įkūrimą inicijavusi rajono Švietimo centro direktorė Adelė Mazeliauskienė ir asociacijos Kretingos TAU direktorė Janina Mikučionienė.

Vakar Kretingos trečiojo amžiaus universiteto (TAU) bendruomenė paminėjo šios neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstaigos įsikūrimo 10-metį. Skambėjo Kretingos TAU himnas, gausybė sveikinimo žodžių, kartu su kretingiškiais viešėjo bičiuliai iš Palangos, Skuodo, Klaipėdos trečiojo amžiaus universitetų, o Kretingos TAU saviveiklininkų – vokalinio ansamblio „Svajonių aidas“, europinių šokių kolektyvo „Gaja“ ir pramoginių šokių būrelio „Pozityvas“ – koncertas, darbų paroda įrodė, kad senjorų kartu praleistas laikas yra prasmingas, turtingas veiklos ir išskirtinių įspūdžių.

Kėlė nemažai abejonių

Trečiojo amžiaus universitetą prieš 10 metų įsteigė Adelės Mazeliauskienės vadovaujamas Kretingos rajono švietimo centras. „Tai buvo mano svajonė, – prisipažino ji. – Vis nesiryžome: ar suspėsime – tuomet centre dirbome trise, ar sugebėsime, ar žmonės patikės mumis. Labai norėjosi ir kokybės, nes, jeigu nori sukviesti žmones, turi jiems kažką ir pasiūlyti, o jeigu dar nežinai, nei kokių profesijų, nei kokių poreikių studentai susirinks... Žavėjo Vilniuje įsikūrusio Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto ir jos rektorės Zitos Žebrauskienės veikla – tai buvo kaip kelrodis, kuria kryptimi galėtume pasukti ir Kretingoje.“

Pirmieji Kretingos TAU studentai – 98 senjorai, kurie mokėsi 2 fakultetuose. Vėliau tų fakultetų daugėjo, nes daugėjo ir senjorų-studentų, kurie patikėjo, kad veikla šioje įstaigoje, bendrystė ir galimybė plėsti akiratį gali būti įdomu ir prasminga.

„Mus, Švietimo centro darbuotojas, nustebino, kad Kretingoje yra tiek daug norinčių tobulėti, smalsių, galinčių dalintis savo sukaupta patirtimi žmonių. Iš pradžių nebuvo jokio finansavimo, tačiau dirbome taip, kad žmonėms būtų įdomu. Tik jau vėliau mus pasiekė rajono Savivaldybės pinigai, kurie leido plėtotis universiteto veiklai“, – kalbėjo Kretingos TAU įkūrėja A. Mazeliauskienė. Po 6-erių metų veiklos Rajono švietimo centras, supratęs, kad nebepajėgus aprėpti šios neformaliojo švietimo įstaigos veiklų, poreikių, universiteto bendruomenei pasiūlė tapti asociacija. Vadovauti jai pakvietė Janiną Mikučionienę, kurios teigimu, šiandien asociacija Kretingos trečiojo amžiaus universitetas išaugo iki 270 studentų ir 7 fakultetų: Kultūros ir meno, Meninės saviraiškos, Kraštotyros ir pažinimo, Etnokultūros, Socialinės psichologijos, Sveikatos, Buities kultūros.

„Manau, kad augsime dar ir dar – kiekvieną savaitę ateina naujų studentų, kurie nori tapti mūsų bendruomenės dalimi. O Švietimo centras nuo mūsų nenutolo – iki pat šiol yra pats didžiausias pagalbininkas“, – teigė J. Mikučionienė, asociacijai vadovaujanti pastaruosius 4-erius metus.


Ateitis yra būsimoji praeitis

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Smiltys
Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė

1935-aisiais įkurtas Kretingos muziejus mini savo veiklos 85-erių metų sukaktį. Jau keturis dešimtmečius – nuo 1980 metų muziejui vadovauja Vida Kanapkienė už nuopelnus atkuriant dvaro sodybą kretingiškių šmaikščiai pavadinama grafiene. Muziejus iš broliams pranciškonams sugrąžintų vienuolyno patalpų į Kretingos dvaro sodybą – grafų Tiškevičių rūmus persikraustė 1992 metais.

– Su muziejaus kolektyvu jau paminėjote ne vieną įstaigos sukaktį. Kuo jubiliejiniai metai skiriasi nuo eilinių?

– Jubiliejiniai metai yra ypatingi tuo, kad įvertinu save, bandau įvertinti kolektyvą – kas yra padaryta, ką dar reikėtų nuveikti, kokios galėtų būti tolimesnės perspektyvos. Dirbame, kuriame kasdien, tačiau jubiliejiniai metai yra veiklos apibendrinimo laikas. Džiaugiuosi, kad muziejui persikrausčius į dvaro sodybą, su kolektyvu galėjome realizuoti tai, kas mano suvokimu, buvo svarbiausia – įrodyti, kad Kretinga turi išskirtinę dvaro sodybą, su Žiemos sodu, istoriniu parku, kad šioje sodyboje yra dvarvietė ir mūsų didžiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, kitų didikų, daug padariusių krašto vystymuisi. J. K. Chodkevičius nusipelnė ne tik Kretingai, bet ir visai Europai. Jis yra dydis karvedys, bet per mažai įvertintas.

– Kretingos muziejaus ženklas – grifas su kardu – yra Chodkevičių šeimos herbe.

– Ir, ačiū Dievui, kad atėjus man dirbti į muziejų, šovė mintis dėl muziejaus ženklo – grifonas pakėlęs kalaviją. Mes taip pat muziejaus, ypač infrastruktūros, kūrime nuolatos ėjome su tuo grifono kalaviju: reikėjo iškovoti, kad žemės ūkio technika nevažinėtų po dvaro parką, kad tvenkinio pakrantėje dabartinio kryžiaus vietoje nestatytų degalinės, nes buvo kažkoks ar proto aptemimas, ar nesuvokimas, ar toks pataikavimas dvarų kultūrą, jos reikšmę menkinusiai ideologijai. Dabar yra kitas kraštutinumas – mes labai pataikaujame viskam, kas vakarietiška, pamiršdami, kad turime savo kalbą, tradicijas. Per daug esame įsitraukę ir į tą technologijų žaidimą. Užmirštam savo krašto, žemės savitumą, kas mes tokie.

– Dvaro sodyba nuo 1992-ųjų iki dabar pasikeitė: atnaujinta ratinė, ūkvedžio namas, atkurtas Mergaitės su skėčiu fontanas, veranda, nugriautas sovietmetį pastatytas baltų silikatinių plytų rūmų priestatas, parką darkiusi katilinė, parke įrengtas astronominis kalendorius. Puoselėjant dvarą darbų padaryta gerokai daugiau, negu čia išvardinta. Kaip pavyko tą padaryti?

– Kadangi esu užsispyrusi žemaitė, visas savo pastangas ir kolektyvą nukreipiau Kretingos dvarui atstatyti. Tą sėkmės istoriją nuo 1992-ųjų, kai mes čia įsikėlėme, rašėme sunkiai. Mums pavyko: išvadavome iš sovietmečio bjaurios urbanizacijos dvaro parko erdves, jas išgryninome. Dabar vietoj buvusio rūmų priestato žydi hortenzijos, pasodintos rožės, o šį pavasarį buvusios katilinės vietoje magnolijų giraitė džiugino lankytojus pirmaisiais žiedais. Na štai, pasidaviau romantikai, bet po tuo slypi titaniškas darbas.

Mūsų sėkmės metraštyje – ir grafų Tiškevičių šeimos sarkofagų suradimas. Tiek metų nežinojome, kur Žiemos sodo statytojų ir Palangos kurorto įkūrėjų amžino poilsio vieta. Pavyko rasti sarkofagus ir iš muziejaus specialiųjų lėšų (uždirbtų iš lankytojų) juos restauruoti, identifikuoti palaikus. Tai didelis, brangus darbas. Senosiose miesto kapinėse atstatėme grafų Tiškevičių koplyčią. Mane visą tą laiką lyg kažkoks angelas sargas vedė. Gal kai stengiesi, dirbi nuosekliai, tai ir Chodkevičių ar Tiškevičių angelas padeda (juokdamasi). Per 28-erius muziejaus dvare metus atstatyti 6 pastatai, parengtos 7 naujos ekspozicijos, suvienytomis Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis, prisidedant Savivaldybei įgyvendinta daug kitų projektų. Mes be projektų negyvename. Štai per 2016–2020 metų laikotarpį įgyvendinome 3 projektus, ir dabar pradėjome 4-ą – Žiemos sodo modernizavimo ir pritaikymo neįgaliesiems. Grafų Tiškevičių koplyčios renovacija 2018 metais kainavo 228 tūkst. eurų, tradicinio amatų centro ir Kretingos dvaro pastatų ansamblio plėtra – 109 tūkst. eurų, dvaro sodybos rūmų tvarkybos, rekonstravimo darbai atkuriant verandą – 224 tūkst. eurų. Žiemos sodo remontas kainuos apie 700 tūkst. eurų – bus pakeisti visi stogo stiklo paketai, sutvarkytos sodo vėdinimo sistemos, pakeisti vandens siurbliai, kad žuvims baseinuose būtų tiekiamas švarus vanduo, bus įrengtos ant langų žaliuzės, Žiemos sodą perdažys.



„Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“, – taip vadinasi naujoviškas modernus, 60 min. trukmės šokio spektaklis, kurį Kretingos žiūrovai netradicinėje erdvėje – Kretingos dvaro parke, išvys šį sekmadienį, spalio 11-ąją, 14 val.

Tai – Agnijos Šeiko šokio teatro sukurtas šokio spektaklis-istorinė ekskursija apie Mėmelį, kuriame prieš 200 metų, bėgdami iš Berlyno nuo Napoleono kariuomenės, apsistojo karalienė Luizė ir Prūsijos karališkasis dvaras.

Vaikštinėdami paskui aktorius po dvaro parką, žiūrovai ausinėse girdės grožinės literatūros tekstą istorine tema. Skambant šiuolaikiškai dekonstruotai ano laikmečio muzikai, miesto garsams bei šokėjams įkūnijant karalienės Luizės aplinką, žiūrovai pasijus tarsi istoriniame filme, kur susilieja šiuolaikinės Klaipėdos ir senojo Mėmelio pulsai.

Šiuo spektakliu Kretingoje prasidės tradicinė rudens meno akcija–festivalis “Kita erdvė [30] Vakarų krantas”.

Pasak šio festivalio rengėjo Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, tai – novatoriškas, tačiau savo forma ir atlikimo maniera itin patrauklus spektaklis.

“Ne tradicinėje scenoje, o istorinėje aplinkoje girdėdamas ištraukas iš karalienės Luizės ir dvariškių atsiminimų, žiūrovas įsitraukia į veiksmą, – tarsi tampa tos aplinkos liudytoju, o Luizės mėgstama violončelės muzika ir lakoniškas judesys miesto erdvėse sukuria magišką patirtį”, – kalbėjo festivalio organizatorius.

Šį šokio spektaklį-istorinę ekskursiją „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ jo autoriai rekomenduoja suaugusiems ir vaikams nuo 5-erių metų.

Žiūrovams rinktis reikės šiek tiek anksčiau – 13.45 val. prie Kretingos muziejaus, automobilių aikštelėje juos pasitiks N. Gedminas ir išdalins ausines. Režisierius įspėjo – jeigu oras būtų itin prastas, lytų lietus, šį spektaklį tektų atidėti.

---

Kiti meno akcijos „Kita erdvė [3°] Vakarų krantas“ renginiai numatyti spalio 15 dieną: 15 val. atidengiamas Atminimo ženklas buvusios Kretingos sinagogos vietoje, po to Kretingos rajono kultūros centro fojė atidaroma paroda „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ iš renginių ciklo, skirto Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.


Kūryba – lyg žaisminga kelionė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
Savo, kaip menininko, kelią pradėjęs nuo scenos, Rytis Zenkevičius šiandien šaknis įleido į metalo skulptūrą.

Klaipėdietį kūrėją Rytį Zenkevičių galėtume vadinti žmogumi-orkestru: jo vardą pirmiausia išgirdo scenos žmonės, po to – automobilių puošyba, vadinamuoju tiuningu, besidomintieji. Pastaruosius du dešimtmečius jis išgarsėjo kaip metalo plastikos meistras, išradęs savo kūrybos techniką – šaltkalvystę pavertė juvelyrika: jo darbuose metalas tarsi šėlsta išvien su medžiu, oda, akmeniu, popieriumi.

Menininko sukurtos skulptūros „Šokėja“, „Gyvatė“, „Skrynia“, „Šv. Apolonija“, „Sakura“ šiandieną puošia Klaipėdos miesto viešąsias erdves. Mūsų rajono Baublių koplyčiai jis sukūrė kryžių su Nukryžiuotuoju, o kitą kryžių pašventė negimusiems kūdikiams.

Gausybė menininko darbų – skulptūrų, šviestuvų, laiptų turėklų, kabyklų, laikrodžių, sukurtų iš įvairių medžiagų – odos, juodmedžio, vario, nerūdijančio plieno, akmens – puošia šalies ir užsienio užsakovų asmenines erdves. R. Zenkevičiaus darbai pabuvoję šalies parodose, taip pat – ir šį rudenį Kretingos muziejuje surengtoje Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrybos darbų parodoje.

Susikūrė savąją techniką

„Kritikai mano kūrybą vadina metalo plastika, o aš sakau, kad tai – šaltkalvystė, metalo drožinėjimas, panašiai kaip juvelyro, tik šis tai atlieka smulkiai, o aš – stambiai. Susigalvojau ne kalimo, o virinimo ir medžiagų miksavimo techniką, – kalbėjo 50-metis menininkas. – Man įdomu viskas – metalas, medis, popierius ir jų dermės.“

Jo žodžiais, šauna į galvą – ir iš vyniojamojo popieriaus arba iš žalvario ir veršio bei stručio odos gabalų gimsta prabangūs šviestuvai. Būna, darbas lengvai pasiduoda širdžiai ir rankoms, o kartais metų metus praguli kertėje ir staiga pats „pašaukia“ kūrėją, – per kelias valandas gimsta laikrodis, driežo skulptūra ar, kaip pats pavadino, koks mažmožis.

„Nesu klasikinis kūrėjas, jei nepatinka – nedarau. Sudominti gali bet kokia medžiaga: štai pajūry aptikau gerokai įmirkusį medžio gabalą, su kuo bepjautum – nepasiduoda. Pabendravęs su drožėjais išsiaiškinau, kad tai prabangus medis – juodasis ąžuolas, nežinia kiek jūroje pragulėjęs. Iš jo išėjo puikiausios skulptūrėlės“, – kalbėjo R. Zenkevičius. Naujų techninių sprendimų sakė mokęsis bendradarbiaudamas su žymiais meistrais – kalviu Algirdu Stankumi bei odininku Dainiumi Malecku.

„Neužsiciklinu nei ties formomis, nei medžiagomis. Man kūryba yra tarsi gyvenimo kelionė: panašiai kaip žmogus – gimsta, ropoja, vaikšto ir galop vos paeina su lazdele. Neretai su medžiu, oda ar metalu lengviau susitarti negu su žmogumi – šis turi per daug ambicijų“, – filosofavo menininkas.


Į papuošalus suveria žemės spalvas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
Buvusią vilnietę Dovilę Viskontienę įkvepia Kretingos dvaro parko, Akmenos pakrančių ir miesto augmenijos spalvos, jų kaita skirtingais metų laikais.

Žemiškų atspalvių akmenų dermės D. Viskontienės papuošaluose.

Kretingoje gyvenanti 26-erių buvusi vilnietė Dovilė Viskontienė kuria papuošalus iš natūralių akmenų – auskarus, apyrankes, vėrinius, sages. Jos darbų, tarsi kvepiančių žeme, sugėrusių jos spalvas, galime išvysti dažnoje Žemaitijos mugėje. Jauna moteris taip pat įkūrė savo virtualius papuošalų namus „ŽaVu“.

„Nors kuriančiųjų papuošalus iš natūralių akmenų, atrodytų, yra nemažai, tačiau kiekvieno braižas – skirtingas, kiekvienas mėgsta ir turi kažką ypatinga. Maniškiai išsiskiria natūraliomis, prigesintomis žemės spalvomis. Kiekvieną karoliuką imdama įdėmiai apžiūriu, tarp jų derinu detales, keičiu, klijuoju – rezultatas pirmiausia turi patikti pačiai ir tik tuomet jau galiu jį rodyti būsimai pirkėjai“, – kalbėjo moteris, kilnodama papuošalus iš akmenų – agato, larvikito, hovlito, jaspio, o tarp jų lavos, stiklo, keramikos karoliukų. Kiekvieną jų iš kitų išskiria įvertas Dovilės pamėgtas skiriamasis ženklas – metalinis veidukas.

Ji sakė verianti papuošalus ir vyrams, ypač – apyrankes, ir jau turi savo gerbėjų būrį.

Pradėjus nuo papuošalų iš polimerinio molio, ilgainiui D. Viskontienę patraukė akmenys. Su jais, sakė, eksperimentuojanti pastaruosius metus, susikūrė savąjį stilių, kurį pasiryžo pristatyti savo pačios įkurtuose virtualiuose papuošalų namuose „ŽaVu“, ir labai norėtų, kad tai taptų jos asmeniniu prekiniu ženklu.

Papuošalai iš natūralių akmenų tapo jaunos moters, auginančios dukrelę Vakarę, ne tik pomėgiu, bet ir nedideliu šeimos verslu – jai taip pat talkina anyta Vilma Viskontienė.

Dovilė su džiugesiu pasakojo, kaip ji, tikra vilnietė – gimusi ir augusi triukšmingame daugiabutyje, buvusi vienturtė, juokavo, savo tėvų Ritos ir Ryčio numylėta gėlelė, baigusi Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir bepradedanti dirbti viename prestižinių sostinės grožio salonų, atvyko paskui mylimą vyrą į Kretingą.

„Mano vyras Žilvinas – profesionalus kariškis, tarnaujantis Klaipėdos dragūnų batalione. Įsikūrėme Kretingoje, prie dvaro, ir čia labai patiko – tokia ramybė, parko grožis, įleidau šaknis ir jau niekur nebenorėčiau iš čia išvykti. Tėvai netgi juokiasi, kad jau ir žemaičiuoju“, – kalbėjo 5-tus metus Kretingoje gyvenanti jaunoji kūrėja.


Vlado Žiliaus grafika

Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos galerijoje atidaryta iš Žemaitijos kilusio, labiausiai Niujorke atsiskleidusio unikalaus dailininko Vlado Žiliaus iliustracijų paroda, kuri veiks visą spalį.

Parodos anotacijoje rašoma, kad V. Žilius (1939–2012) – ryški netolimos epochos figūra. Gimęs Šilalės apskrityje, 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė grafikos studijas. Jo meninė karjera klostėsi tuo laiku, kai dailininkai, nepataikavę autoritarinio režimo primetamoms normoms, buvo persekiojami, o jų kūriniai atmetami vertintojų. Užsispyręs talentingas modernistas V. Žilius nieku gyvu nesitaikė prie sovietinės sistemos, buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos. Buvo persekiojamas, galiausiai priverstas emigruoti. Iki pat savo mirties dailininkas kūrė Niujorke.

Dramatiško likimo dailininko gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi nuo numylėto Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių ir atgal. Priverstas išvykti iš gimtosios šalies, V. Žilius daugeliui įsiminė ne tik kaip talentingas, bet ir – drąsus menininkas: jis vienas iš nedaugelio sovietiniais laikais išdrįso nusiųsti laišką aukščiausiajai to meto valdžiai – Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui ir atvirai išdėstyti savo neigiamas pažiūras apie sovietinę ideologiją. Stebėtina, kad Žilius neatsidūrė lageryje, – jam buvo liepta per 72 valandas palikti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Žilius dažnai lankėsi tėvynėje, rengė individualias tapybos parodas.

Prieš išvykdamas svetur menininkas iliustravo daugybę knygų – poezijos, prozos, taip pat skirtų vaikams: Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Eduardo Mieželaičio, Janinos Degutytės, Mykolo Sluckio ir kt.

„P. n.“ informacija


Iš policijos suvestinių

  • Iš policijos suvestinių

KRETINGOS m.  

GELEŽINKELIO g. spalio 6 d. apie 18 val. sustabdžius automobilį „Mercedes Benz”, jo vairuotojui, 1972 m. gimusiam vyrui, nustatytas 2,63 prom. neblaivumas.

PALANGOJE

GANYKLŲ g. spalio 6 d. apie 14.30 val. pastebėta, kad pavogtas kalnų dviratis „Trek“, kuris buvo paliktas neprirakintas prie mokyklos esančiame stove, skirtame dviračiams. Žala tikslinama. Pradėtas vagystės tyrimas.

ŠVENTOSIOS g. spalio 7 d. apie 1.30 val. buvo sustabdytas automobilis „Nissan Almera“. Vairuotojui, 1996 m. gimusiam vyrui, nustatytas 2,07 prom. neblaivumas. Vyras neturėjo ir teisės vairuoti transporto priemonę.

Parengė Audronė GRIEŽIENĖ


Mūsų rajono badmintonininkai, U-19 čempionate pelnę medalių: Šarūnas Stumbra (pirmas iš kairės), Tomas Petrošius (penktas), Mamertas Noreika (šeštas).

Tauragėje įvyko Lietuvos badmintono jaunimo U-19 čempionatas. Kretingos rajonui atstovavo vydmantiškiai Mamertas Noreika, Matas Mackevičius, Tomas Petrošius, Simas Skurdauskas ir Šarūnas Stumbra.

Žaidžiant vaikinų vienetų kategorijoje geriausiai sekėsi Š. Stumbrai. Pergalingai žaidęs iki pusfinalio jis po atkaklios kovos 0:2 (18:21; 17:21) pralaimėjo vilniečiui Rapolui Grigaliūnui. Kovoje dėl bronzos medalio jis susitiko su prieniškiu Augustinu Valatka. Įteptą ir permainingą kovą, kuri truko net 41 min., pergalingai baigė Šarūnas – 2:1 (22:20; 17:21; 21:17).

Į geriausiųjų šešetuką pateko M. Noreika – V vieta ir S.Skurdauskas – VI vieta.

Dar geriau mūsų vaikinams sekėsi žaidžiant vaikinų dvejetų kategorijoje. Š. Stumbra kartu kauniečiu Viliumi Bagdonavičiumi, demonstruodami kovingą žaidimą, nukeliavo iki didžiojo finalo, kur jų laukė grėsmingas dvejetas iš Klaipėdos – Danielius Beržanskis, kuris vienetų kategorijoje lengvai nugalėjo visus varžovus, ir Simas Klioštoraitis. Pirmą setą klaipėdiečiai laimėjo tik po pratęsimo 23:21. Tačiau antrą setą jie parodė savo jėgą ir laimėjo 21:10, o mačą – 2:0. Š. Stumbra iškovojo antrą čempionato medalį, šį kartą – sidabro. Su bronzos medaliai grįžo ir M. Noreika su T. Petrošiumi. Jie mažajame finale 2:0 (21:8;21:16) nukovė Prienų atstovus Ąžuolą Barkauską ir A. Valatką.

Mūsų badmintonininkus šiam čempionatui rengė treneriai Vaida ir Edgaras Slušniai.

„P. n.“ informacija


Kovose ant tatamio lydėjo sėkmė

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Sportas
Dziudo treneris Erikas Cchovrebovas su savo auklėtiniais Pauliumi Ališausku (kairėje) ir Povilu Poloneičiku.

Sėkmingai naują sezoną pradėjo kovos menų klubo „Ardonas“ sportininkai – ir klubo vadovas Erikas Cchovrebovas, ir jo treniruojami auklėtiniai.

Užėmė trečiąsias vietas

Klaipėdoje įvykusiame tarptautiniame dziudo turnyre E. Cchovrebovo treniruojamas kretingiškis Povilas Poloneičikas svorio kategorijoje per 38 kg užėmė III vietą, tokią pat poziciją 27 kg svorio kategorijoje iškovojo ne tik klubui, bet ir Palangos sporto centrui atstovaujantis Paulius Ališauskas. Abu berniukai gimę 2011 m.

„Povilui tai buvo pirmosios varžybos, ir mane, kaip trenerį, nustebino jo ryžtas – jis pats pasiprašė dalyvauti turnyre, ko mažiausiai tikėjausi. Iškovota III vieta labai sustiprino jo motyvaciją sportuoti. Paulius, kuris atsakingai treniruojasi, buvo nusiteikęs pergalei ir ją iškovojo“, – auklėtinių pasirodymą komentavo E. Cchovrebovas.

Anot jo, iš vaikų visų pirma reikalaujama pagarbos priešininkui ir tam tikro etiketo ant tatamio: „Neakcentuojame rezultato – akcentuojame gražią kovą ir kad sportininkas atskleistų viską, ko išmoko per treniruotes.“

Ir Kretingoje, ir Palangoje dziudo kovų mokosi maždaug po 40 vaikų nuo 4 iki 13 metų. Kretingoje dziudo kovotojai į treniruotes renkasi atlaisvėjusiose buvusios Kretingos bibliotekos patalpose Vilniaus g. 8. „Susikūrėme pakankamai gerą ir jaukią treniruočių aplinką“, – teigė treneris. Palangos sporto centro auklėtinių treniruotės vyksta sporto arenoje.

E. Cchovrebovo pastebėjimu, sėkmingiausiai sportuoja tie vaikai, kurie į treniruotes ateina be prievartos ir gebantys save motyvuoti.


Spalio 17 d., šeštadienį, 13 val. Palangoje vyks Kurhauzo medinės dalies atidarymo renginys.

Maždaug valandą truksiančio renginio metu Kurhauzo kieme bus perkirpta juostelė, susirinkusiesiems koncertuos dainininkas Liudas Mikalauskas ir Palangos orkestras.

Siekiant išvengti didelio žmonių sambūrio vienoje vietoje, renginys bus transliuojamas ir įrengtame dideliame ekrane, kad veiksmą puikiai matytų ne tik esantieji Kurhauzo kieme, bet ir susirinkusieji kiek atokiau – ant šaligatvio kitapus Vytauto gatvės. Pasibaigus šventiniam renginiui, visuomenė turės galimybę trumpam pasižvalgyti po Kurhauzo medinės dalies vidų – apžiūrėti reprezentacinę salę bei teatro salę. Siekiant užtikrinti lankytojų saugumą, į Kurhauzo vidų bus galima įeiti nedidelėmis grupelėmis, o išeiti iš pastato reikės pro kitą, ne pagrindinį, įėjimą – į J. Basanavičiaus gatvės pusę.

„P. n.“ informacija


Verslininkė sakė, kad ES parama suteikė jos ir vyro verslui didelių galimybių.

Ingos Kilčiauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nuo spalio 5 d. smulkiesiems ūkio subjektams visą mėnesį bus galima teikti paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“. Šia priemone ne kartą pasinaudojusi verslininkė Inga Kilčiauskienė teigė, jog be paramos jos ir vyro Audriaus verslai tikrai būtų ne tokie, kokie yra šiandien.

Plėtrą diktavo poreikiai

I. Kilčiauskienė pasakojo, jog prieš maždaug dvylika metų su šeima iš Kauno atvažiuodavo pas tėvus į Anykščių rajono Šventupio kaimą poilsiauti. „Atvažiuodavo ir kitų poilsiautojų bei vis paklausdavo, ar nenuomojame baidarių, – prisiminė pašnekovė. – Mums būdavo įdomu ir keista, kodėl žmonės klausia. Taip kilo idėja pabandyti užsiimti baidarių nuoma. Prieš dvylika metų jų paklausa buvo tikrai didelė, o pasiūla gerokai mažesnė nei šiandien.“

Iš pradžių, anot verslininkės, jie įsigijo šešias baidares, vėliau – dar keturias. „Matėme, kad trūksta ne tik baidarių, bet ir stovyklavietės, pirtelės, kurių pageidavo klientai, – sakė moteris. – Pirmiausia verslo plėtrą padiktavo rinka. Taip pamažu įsirengėme stovyklavietes, sutvarkėme upės pakrantę, pastatėme namelius svečiams, pirtelę, įsigijome kubilą, įrengėme vaikų žaidimų aikštelę, kurioje yra ir sūpynės, ir čiuožykla, ir batutas.“ Šiuo metu, anot I. Kilčiauskienės, jie turi tris atskiras stovyklavietes, kiekviena iš jų turi savo teritoriją, pavėsinę, atskirą pirtį, žaidimų, tinklinio, futbolo aikšteles, yra krepšinio stovų. Trijuose kaimo turizmo sodybos namukuose verslininkė gali apgyvendinti grupes iki šešiolikos asmenų.

Siūlys naujoves

Kadangi KPP veiklos sritis „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“ reikalauja paraišką teikti su partneriu, vykdančiu tą pačią veiklą, I. Kilčiauskienė tai darė kartu su vyru Audriumi, kuris pagal verslo liudijimą užsiima baidarių nuoma, turi automobilį ir priekabą joms vežioti. O I. Kilčiauskienė rūpinasi svečių apgyvendinimu, prižiūri prie Šventosios upės įrengtas stovyklavietes.

Parama verslininkai naudojosi jau ne kartą, štai ir dabar laukia dėl karantino užsitęsusio pernai pateiktos paraiškos patvirtinimo. „Anksčiau gautą paramą naudojome tiek pirmajai interneto svetainei kurti, tiek kompiuteriui bei spausdintuvui pirkti, tiek pirtelėms, kubilui ar vaikų žaidimų aikštelėms įsirengti, tiek baidarėms įsigyti, – teigė verslininkė. – O jei viskas bus gerai ir bus skirtos prašomos lėšos, tai statysime dar vieną namelį, nuotekų valymo įrengimus, įsirengsime saulės elektrinę ant stogo ir kaip naujovę pasiūlysime klientams kabančias palapines.“ Tokios palapinės, anot pašnekovės, Lietuvoje bus pirmosios, jos kabos ant lynų tarp medžių ir atrodys panašiai kaip hamakai, tik su stogu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas