Pajūrio naujienos
Help
2020 Spalis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną11°C debesuotumas 9 %
Naktį6°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar renovuojamoje Vilniaus gatvėje reikalingas laikinas apšvietimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1492) 2020-09-25

Kretingos miesto stadiono futbolo aikštėje su dirbtine danga, kurią paklojo bendrovė „Epufloor“ iš Lenkijos, treniruotės ir rungtynės galės vykti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

Rytoj, rugsėjo 26-osios vidurdienį, Kretingos rajono 8x8 futbolo turnyru pagaliau bus atidaryta ilgai laukta dirbtinės dangos futbolo aikštė. Šio įvykio laukė visa Kretingos futbolo bendruomenė – nuo profesionalių futbolininkų ir besirengiančių jais tapti bei sporto mokyklos trenerių ir sirgalių.

Laukė ne vienerius metus

„Jūs net neįsivaizduojate, kaip mes laukėme, kol bus baigta statyti futbolo treniruočių aikštė Kretingos miesto stadione ir paklota dirbtinė danga, ant kurios galėsime treniruotis, – kalbėjo VšĮ „Kretingos Minija“ vadovas Vidas Burba. – Laukėm tikrai ne vienerius, o kokius penkerius metus, pavydžiai žvilgčiojome į kaimynų, pavyzdžiui, Plungės, Gargždų, kitų miestų ir rajonų, kurių futbolo komandos taip pat žaidžia Lietuvos futbolo federacijos (LFF) pirmojoje lygoje, aikštes su dirbtine danga“.

V. Burba sakė, kad, neturint padorios bazės treniruotėms, „Minijos“ žaidėjams buvo sunku siekti itin gerų rezultatų: „Mūsų komandai tuo metų laiku, kai jau nebebūdavo įmanoma žaisti stadione, ant žolės, tekdavo važiuoti į Klaipėdą, kur nuomodavomės aikštę su dirbtine danga. Visų pirma, kelionė atimdavo laiko, antra – nuoma nėra pigu. Be to, laiką mums dažniausiai paskirdavo po aštuntos valandos vakaro. Treniruotė – pusantros valandos, tad grįždavom namo pusiaunaktį“.

Nuo šiol keturis kartus per savaitę į treniruotes susirinksiantys „Minijos“ žaidėjai ketina nuo vasario, kai prasidės naujas sezonas, treniruotis kiekvieną darbo dieną. Sportininkai viliasi, kad tiek dažnesnės treniruotės, tiek puikios jų sąlygos turės įtakos siekiant geresnių rezultatų. Be to, planuojama gal būt dar šiemet, nuo spalio pabaigos, kai baigsis šis futbolo sezonas, savaitgaliais naujoje aikštėje rengti draugiškas rungtynes su kitų miestų ir rajonų futbolo klubais.

Prisidės prie futbolo populiarinimo

„Manau, kad ne tik mes, bet ir augantys būsimieji futbolininkai džiaugsis turėdami galimybę treniruotis naujoje aikštėje. Tikimės, tėvai daugiau vaikų leis mokytis žaisti futbolą: vaikas iš treniruočių negrįš visas šlapias ir murzinas, kaip buvo anksčiau“, – viltis dėl futbolo ateities Kretingoje išsakė V. Burba.

„Kretingos Minijos“ vadovo išsakytoms mintims ir lūkesčiams pritarė Kretingos sporto mokyklos direktorius Remigijus Malakauskas: 220 vaikų, kuriuos šio pasaulyje pripažįstamo populiariausiu žaidimu paslapčių mūsų mieste moko 4 treneriai, labai laukė naujos aikštės. „Tai, kad futbolo treniruotės galės visus metus vykti lauke, kad pavasarį ir rudenį, kai orai nelepina, vaikams nebereikės balose taškytis, yra labai svarbu. Be to, kiekvieną sezoną, kai futbolininkai iš treniruočių salėse išeidavo į aikštę, ilgai užtrukdavo adaptacinis periodas. Tai atsiliepdavo ir žaidimui, ir rezultatams“, – aiškino R. Malakauskas.

Direktorius sakė tikintis, kad, pagaliau atsiradus visus aukščiausius standartus atitinkančiai futbolo treniruočių aikštei su dirbtine danga, pagerės ne tik ugdymo procesas, bet išaugs susidomėjimas šia sporto šaka, ji taps populiaresnė ir vis daugiau vaikų ją rinksis.


Leonas ATAS:

– Gal netikę rangovai vis laimi? Savivaldybės administracijos specialistai dažniau turi lankytis objektuose ir žiūrėti, kaip ten kas, „spausti“ darbų vykdytojus, prireikus taikyti netesybas – neteko girdėti, kad jos kada būtų taikomos. Na, dabar dar tie archeologai – stabdis.

Remigijus PAPLAUSKAS:

– Turint omenyje Vilniaus gatvės rekonstrukciją, akivaizdu, kad rangovo įmonei trūksta „ukrainiečių“, rimtai šnekant, – darbininkų. Asfaltą ruožuose technika dar gali papilti, o šaligatvių plytelės pūpso krūvose mažai judinamos. Nežinau, ar Savivaldybės specialistai mato ir ką galvoja...

Sandra ir Renaldas VAZBIAI:

– Vienas žmogus dirba, penki stovi, rūko arba telefonus maigo. Mes su mažu vaiku kasdien išeinam po Kretingos centrą pasivaikščioti. Gal sutapimas, bet nesam pastebėję, kad remontuojamoje gatvėje kada nors lankytųsi meras arba vicemeras. Jiems labiausiai tai turi rūpėti.

Jūratė PIEKUVIENĖ:

– Ar rangovas dirba pagal sutartinius įsipareigojimus, turi kontroliuoti už projektų vykdymą atsakingi specialistai, taip pat rajono vadovai. Būna, kad rangovams sudaromos galimybės „pasitaisyti“. Jie ir „taisosi“ remontuodami vieną gatvės galą, „taisosi“ remontuodami kitą – taip gaišinamas laikas.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Pakeitė bibliotekos kiaurą stogą

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Savivaldybėje

Prakiuro 2018 metų gruodį Kretingoje iškilmingai atidaryto naujo, modernaus Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos pastato stogas. Ketvirtadienį Savivaldybės taryba stogo remontui iš Savivaldybės biudžeto paskyrė 21,8 tūkst. eurų.

Savivaldybės tarybos posėdyje paaiškėjo, kad stogas jau yra suremontuotas, kad be 21,8 tūkst. eurų tam dar išleista per 10 tūkst. eurų, kurie buvo skirti bibliotekos veiklai, bet biblioteka jų nepanaudojo. Posėdyje dalyvavusi bibliotekos direktorė Birutė Karčauskienė patikino, kad už tuos daugiau kaip 10 tūkst. eurų buvo nupirkta šiuolaikinė 6 mm storio danga, turinti 15 metų garantiją. Direktorės teigimu, per kiaurą stogą sunkiantis drėgmei buvo pradėję svilti pastato vidaus elektros laidai, stipriau lyjant užlieti grėsė paskutiniame trečiajame aukšte esančias administracines patalpas. Nors pinigai avansu – be tarybos leidimo, buvo išleisti siekiant išvengti avarinės situacijos ir dėl to galimų nuostolių, kai kurių tarybos politikų įsitikinimu, taip pasielgusi Savivaldybės administracija pažeidė galiojančią Savivaldybės biudžeto pinigų naudojimo tvarką. „Taip daryti negalima, bet padaryta gerai, nes reikėjo šalinti avarinę situaciją“, – susiklosčiusią situaciją įvertino tarybos opozicijos lyderis, praeitoje kadencijoje vadovavęs Savivaldybės administracijai Virginijus Domarkas.

Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus bibliotekos statyba buvo pradėta 2008 metais, ją sustabdė ekonominė krizė. Statyba užsitęsė – bibliotekai pastatyti prireikė dešimtmečio. Per tą laiką keitėsi rangovai. Statybą pradėjo bendrovė „Ringesta“, iš jos perėmė „Vėtrūna“ ir užbaigė Panevėžio statybos tresto dukterinė įmonė „Klaipstata“. Statyba kainavo beveik 4,2 mln. eurų, iš jų 1 mln. 360 tūkst. eurų iš savo biudžeto skyrė Savivaldybė, didžioji pinigų dalis buvo gauta iš Valstybės investicijų programos.

Kai kurių tarybos politikų įsitikinimu, Panevėžio statybos trestas, prieš perimdamas nebaigtą statyti biblioteką, turėjo įvertinti ir stogo broką, jį ištaisyti ir prisiimti atsakomybę dėl stogo dangos garantiniam laikotarpiui. Tačiau Panevėžio statybos trestas stogo broko neprisiėmė ir dangos atnaujinti nesutiko. Rangovas dargi delsė pašalinti statybos defektus, kurių nesikratė – sutvarkyti atsilupusį tinką, kur reikia perdažyti. Tarybos nario Konstantino Skieraus teigimu, Panevėžio trestas šio broko nešalino, nes laukė kol sutvarkys kiaurą stogą.


Seniausias, XVIII amžiaus, Grykšių, Daktarų, Slučkų užusienių ir Klibių kaimo planas. Parengė matininkas Pranciškus Jodka. 1771 m. Lietuvos valstybės archyvas

Grykšiai – baudžiavos laikais Kretingos dvaro girios pakraštyje išaugęs nedidelis, kelių sodybų kaimas. Sovietmečiu jį sunaikino melioracija, o šiandien gyvenvietė atgimsta naujam gyvenimui tapdama naujakuriams patraukliu Kretingos priemiesčiu.

Pavadintas naujakurio vardu

Senovėje dabartinių Daktarų, Grykšių ir Slučkų kaimų teritorijoje augo miškai, priklausę Kretingos dvaro giriai, kurią šiandien mena Ilgųjų pievų, Rubulių, Girės ir Aukštkalvių miškų masyvas. XVI–XVIII a. šioje girioje vyko aktyvi ūkinė veikla: angliadegiai kurui gamino medžio anglį, smaldegiai degė dervą, medkirčiai kirto medieną eksportui ir valsčiaus poreikiams – kurui, dvaro ir kaimų trobesių statybai. Nemaža girios dalis buvo iškirsta XVII a. pirmajame ketvirtyje statant Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestą.

Gretimoje Prūsijos karalystėje augant miestams, augo ir žemės ūkio produkcijos eksportas. Tai skatino žemdirbystės plėtrą. Todėl dvarininkai, suteikdami įvairias lengvatas, valstiečius ragino kurtis iškirstose biržėse, įdirbti žemdirbystei tinkamą plėšininę žemę. Tokiu būdu į rytus nuo XVII a. antroje pusėje suformuoto valakinio-gatvinio Klibių kaimo, kirtimų išretintame Kretingos dvaro girios pakraštyje XVII a. pab. – XVIII a. pr. atsirado Grykšių užusienis (lenk. zaścianek Gryksze), pirmąkart paminėtas 1771 m. sudarytame Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paveldėtos Kretingos grafystės (valsčiaus) inventoriuje.

Gyvenvietės pavadinimas, kaip tuo metu buvo įprasta, kilo iš asmenvardžio. Jai vardą davė pirmasis šių žemių naujakurys Grykšas. Žemaičiai kaimą vadina – Grīkšē.

1771 m. Kretingos grafystės inventorius liudija, kad Grykšių užusieniui priklausė apie 6 valakus (apie 128 ha) žemės, kuri ribojosi su Daktarų užusieniu, Klibių kaimo dirbama ir pievų žeme, Slučkų ir Dupulčių ganyklomis bei Kretingos dvaro giria. Centrinėje užusienio dalyje abipus upelio stovėjo 4 vienkieminės sodybos, kuriose gyveno žemdirbiai Jurgis Tiškus, Petras Stoškus, Antanas Miežetis ir Jonas Tarvydas su šeimomis, mokėję dvarui už nuomojamą žemę rentos mokestį – činšą.

XVIII a. Grykšiai priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitystės Bliūdsukių laukininkijai ir kartu su Daktarų užusieniu sudarė vieną teritorinį vienetą.

Plytų fabrikas – Telšių apskrities įžymybė

XIX a. Grykšiai tapo savarankišku kaimu, tačiau sodybų sumažėjo perpus: 1827 m. buvo 2 katalikų namai, o 1846 m. – 2 dūmai. 1857 m. gyveno jau 3 katalikų – Vincento Montrimo, Petro Bertašiaus ir Jono Putvino šeimos, kurias sudarė 13 vyrų ir 18 moterų.

Panaikinus baudžiavą, 1861 m. kaime liko tik viena sodyba, o rytinėje dalyje grafo Nikolajaus Zubovo Kretingos dvaro valdytojas pastatė plytinę, kurios produkcijai – plytoms ir čerpėms, gaminti naudotas čia pat kasamas molis. Tai buvo didžiausia šio profilio pramonės įmonė Telšių apskrityje, rašytiniuose šaltiniuose vadinama Kretingos plytų fabriku.

Po baudžiavos panaikinimo įsteigus valstiečių luominę savivaldą, Grykšiai buvo priskirti prie Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Daktarų bendruomenės. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, didesnioji dalis dirbamos žemės 1869 m. buvo išdalinta išsipirkti valstiečiams Kavaliauskui ir Tadui Žyliui, o kita dalis – plytinės teritorija, liko Kretingos dvaro nuosavybė. Ganyklos, šienaujamos pievos ir miškas palikti bendram valstiečių ir dvaro naudojimui. Tokiu būdu XIX a. antrojoje pusėje Grykšių žemėje buvo suformuota 2 valstiečių ūkių gyvenvietė. Jos gyventojai Kavaliauskas ir Tadas Žilys už gautą dirbamą žemę išperkamuosius mokesčius mokėjo Nikolajui Zubovui, nuo 1871 m. – jo sūnui Gavrilui Zubovui, o nuo 1875 m. – Juozapui Tiškevičiui.

Naujojo Kretingos dvaro savininko Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva, matininkas Aleksandras Kalašnikovas 1883 m. apmatavo valstiečių, dvaro ir bendro naudojimo žemes bei parengė kaimo ribų ir žemėnaudos planą. Šis planas liudija, kad Grykšiams tuo metu priklausė apie 120 ha žemės. Dvi valstiečių šeimos valdė 2,76 ha pasodybinės, 27,29 ha ariamos, 17,25 ha pievų ir 48,27 ha ganyklų žemės. Dar 16,24 ha ganyklų valstiečiai naudojosi bendrai su dvaru.

Abi valstiečių sodybos stovėjo ties kaimo viduriu, o atokiau nuo jų į vakarus, žemių pakraščiu ėjo kelias Dupulčiai–Daktarai. Tarp kelio ir sodybų telkšojo trys didelės kūdros, atsiradusios, matyt, kasant molį plytinei. Pietrytine kaimo dalimi, per mišką, nuo Kretingos–Kartenos vieškelio ėjo dar vienas kelias, vedęs kaimo rytinės dalies centre grafui Juozapui Tiškevičiui priklausančio apie 15 ha dydžio žemės sklypo, kuriame tebestovėjo plytinė, link.


Kretingiškio vynas – vėl tarp geriausių

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Vyndarys Vytautas Kanapka

Kretingiškis vyndarys Vytautas Kanapka iš Vyno dienų šventės parsivežė net 5 diplomus. Jo iš aviečių ir spanguolių pagamintas vynas „Nostalgija“ vyno iš aviečių grupėje buvo geriausias, o vyšnių vynas „Grafienės auskarai“ pelnė sidabro medalį.

Į dvi asociacijas susivienijusių Lietuvos vyndarių organizuojamos Vyno dienos įprastai vykdavo pavasarį, šiemet dėl koronaviruso pandemijos šventė buvo perkelta į rudenį. Kretingiškis vyndarys parodose dalyvauja jau 6 metus, jo pagamintas vynas ne kartą buvo gerai įvertintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. V. Kanapkos apdovanojimų kraitėje – 18 diplomų, aukso, sidabro medaliai, ir iš tarptautinių parodų. „Rygoje kasmet vyksta Baltijos šalių dienos, bet šiemet ten nebedalyvavau“, – sakė vyndarys, prisipažinęs, kad nuo kelionės į Rygą jį irgi sulaikė koronavirusas.

Vyndarystė V. Kanapkai yra pomėgis, apie kurį svajojo nuo jaunystės „Bočius Šatėje (V. Kanapkos motinos gimtinėje Skuodo rajone, – aut. past.) turėjo apie 1,5 tūkstančio vaismedžių sodą, 300 avilių bityną. Ir bočius, ir baba naminį vyną gamindavo“, – apie savo pomėgio ištakas kalbėjo kretingiškis. V. Kanapka gamina 18 rūšių vyną iš sodo uogų ir vaisių – vynuogių, aviečių, agrastų, aronijų, obuolių, kriaušių, kitų. „Vyno pardavimu neužsiimu, neturiu tikslo pelnytis iš savo pomėgio“, – sakė V. Kanapka, vynu vaišinantis bičiulius ir visus tuos, kaip šmaikštavo jis, „prijaučiančius Bacho (romėnų vyno ir vaisingumo, – aut. past.) dievui.“


Paukštininkė sieks Lietuvos jurgino rekordo

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Ant kopėtėlių pasilypėjusi ūkininkė Genovaitė Šunokienė išmatavo jurgino aukštį – šis siekė 2,75 m.

Žibininkuose gyvenančios 60-metės ūkininkės Genovaitės Šunokienės daržo kampe, palei retų paukščių turtingą paukštidę, išstypo didžiulis jurginas. Moteris pasikvietė „Pajūrio naujienas“, kad, palypėjusi ant kopėčių, rulete jį išmatuotų ir patvirtintą faktą galėtų išsiųsti Lietuvos rekordų agentūrai „Factum“, – jurgino aukštis siekė 2,75 m.

Gėlė paukštidės pašonėj

„Nesu jurginų žinovė: daug metų šis krūmas čia auga, kol užaugo milžinas. Nežinau jo veislės, teks pakviesti, kad apžiūrėtų profesionali gėlininkė. Dirva čia neįmantri – žvyras, smėlis. Tik, eidama lesinti paukščių, ant jurgino vis užpilu induose likusį užterštą vandenį, – pasakojo G. Šunokienė. – Krūmas įdomus tuo, kad ant vieno stiebo išsiskleidžia dvispalviai – balti ir raudoni – žiedai. Kai krūmas išstypo, pradėjau domėtis: jau yra užfiksuotas Lietuvos jurgino rekordas – 2,62 m, maniškis už šį aukštesnis“.

Į išstypėlį jurginą vis krypsta ir G. Šunokienės paukščių ekspoziciją apžiūrėti užsukančių svečių akys, – ūkis yra pramogų komplekso HBH pašonėje. Vos 10 arų žemės sklype įrengta 40 aptvarų, kurie pilni skirtingų retų veislių paukščių – daugiausia vištų, dar – fazanų, ančių, papūgų, povų.

Plunksnų spalvų grožiu traukia sidabriniai, auksiniai, karališkieji fazanai. G. Šunokienės žodžiais, dar yra ir deimantinių, tokių dabar neturinti. „Šie fazanai Aplinkos ministerijos yra domestikuoti, kitaip tariant, – pripažinti naminiais, ir jiems netaikomi dideli reikalavimai. Kitiems retiems paukščiams, atvirkščiai, reikalingi kilmės ir įsigijimo dokumentai, voljerai privalo būti registruoti, atvyksta tikrintojai“, – kalbėjo paukštininkė.

Įveisė turtingą ekspoziciją

Moteris nuo mažumės mėgo paukščius: rūpindavosi viščiukais, ančiukais. Pirmoji veislinių vištų pora į jos ūkį Žibininkuose atkeliavo amžinatilsį motinos Zofijos Gintauskienės rūpesčiu: pamačiusi pas kaimynus, išprašė ir dukrai. „Tai buvo olandų baltakuodžiai“, – rodydama kuodus iškėlusias savo ūkio senbuves, pasakojo G. Šunokienė.

Paukštininkė išskyrė sunkiausias pagal svorį – belgiškos Malines veislės, sveriančias iki 4 kg, ir mažiausias – angliškus serbraitus, ne ką už balandį didesnes vištaites, sveriančias po 400–500 g. „Tai visam pasauly mažiausia višta, ji veisiama labai sunkiai: iš 20 perinamų kiaušinių išsirita vos 2–3 viščiukai“, – tvirtino paukštininkė.

Iš Vengrijos į Lietuvą atkeliavę plikakakliai (Naked Neck), šių kaklai – visiškai be plunksnų. Suporavus su kitų veislių, juokavo paukštininkė, dabar jau atsiradę daug „suplikakaklintų“ vištų. Belgijos brakeliai – tai vištos skraidūnės, šios mėgsta medyje patupėti. „Nesužiūrėtum, gaidys bemat atsirastų kitame aptvare, susiporuotų ir sugadintų kitų vištų veisles“, – paukščių pasaulio subtilybes dėstė ūkininkė.

Kinijos kochinchinai – apvalūs tarsi dideli kukuliai. Anglų peštukinės (Old Englisch game) veislės vištaitės – itin laibomis ilgomis kojomis: „Nebūtų įdomu, jei visos vienodo ūgio. Eini palei aptvarus ir čia staiga – nedidukės, bet išstypusios“, – stebėjosi G. Šunokienė.


Dzūkams nenusileidžia: grybus tempia pintinėmis

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
„Jeigu dzūkas per televiziją džiaugiasi tūkstančiu laimikių, tai kodėl aš, žemaitis, tuo pasidžiaugti negaliu?“ – pokštavo vydmantiškis P. Bakšys.

Viešojoje erdvėje žmonės iš visos Lietuvos nepaliauja girtis šiųmetine baravykų gausa ir dalintis jų fotografijomis. Iš miško grįžęs vydmantiškis Petras Bakšys namo taip pat parsinešė pintinę, kupiną grybų.

Grybautojų tiek, kad baidosi žvėrys

„Jeigu dzūkas per televiziją džiaugiasi tūkstančiu laimikių, tai kodėl aš, žemaitis, tuo pasidžiaugti negaliu?“ – pokštavo P. Bakšys. Vos žmoną Reginą į darbą rytais per langą akimis nulydėjęs, buvęs vairuotojas, o dabar pensininkas Petras grybauti toli nevažiuoja – pėsčias nukulniuoja į čia pat esančius Pryšmančių miškus, patraukia Liepynės link. Tiesa, anot pašnekovo, gražiu oru grybautojų ten – tiek daug, kad jų šūkavimų žvėrys baidosi.

„Anądien raunu sau baravyką – gerai kad pasilenkiau, stirna būtų kepurę nunešusi“, – linksmai pasakojo Petras.

Grybų jis susidžiovina ir žiemai – esą nieko nėra skaniau, kaip mišku kvepiantys padažai ar sriubos. Vyras prisiminė ir, kad iš mokyklos grįžusios dukros pagal prieskonius galėdavusios atskirti – mama ar tėtis barščius tą dieną virė. Tėčio sriubos – visada su grybais.

Neaplenkia hormonų audros?

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius „Pajūrio naujienoms“ teigė nesiimąs spręsti, ar pastarieji metai pagal baravykų gausą iš tikrųjų yra patys derlingiausi istorijoje. Mokslininko žodžiais, šiųmetė baravykų banga prasidėjo vasarai baigiantis, po sausros palijus. Praėjusiais metais baravykai taip pat demonstravo norą gausiai augti, bet pristabdė sausra. Nepaisant to, ir pernai kai kuriose vietose buvo aptikta daug milžiniškų baravykų. Paprastai šio miškų karaliaus kepurės didžiausia apimtis būna 22 cm, o randama iki pusės metro, patys grybai sveria po kelis kilogramus. Kodėl taip pasitaiko, anot pašnekovo, mokslininkai kol kas paaiškinti negali, tačiau mano, kad tai – ne mutacija, o sutrikimas, galbūt, kaip įvardijo J. Kasparavičius, „siaučia hormonų audros“.

Šio sezono pradžia gero derliaus nežadėjo, tačiau, kadangi grybai turėjo daug energijos ir „pasireikšti“ nebetrukdė sausra, ėmė derėti kad ir vėliau negu paprastai – rugpjūčio pabaigoje. Grybų derlius džiugina dar ir dabar. Kiek grybautojų laimė tęsis, pašnekovas teigė nežinantis – gali būti, kad ir visą spalį. Tačiau faktas – vėl pradeda trūkti lietaus. Kol kas gelbsti tai, kad naktys – šaltos, šiek tiek pagirdo gausiai iškrentanti rasa.


Kretingos miesto verslo dalimi šią vasarą tapusi bendrovė „Scandagra“ džiaugiasi iš įmonės „Imlitex valda“ išsinuomojusi vieną moderniausių grūdų elevatorių Lietuvoje.

Kretingoje, Tiekėjų gatvėje, įsikūrusio grūdų elevatoriaus nuomininkė skandinaviško kapitalo bendrovė „Scandagra“ skaičiuoja intensyviausio metuose veiklos mėnesio – rugpjūčio – rezultatus, superkant gerą šių metų derlių. Kretingos miesto verslo dalimi šią vasarą tapusi įmonė džiaugiasi išsinuomojusi vieną moderniausių grūdų elevatorių Lietuvoje, veikiantį strategiškai palankioje geografinėje vietoje. Apgailestaujama tik dėl to, kad ne visi Kretingos miesto bendruomenės gyventojai elevatoriaus veiklą per rugpjūčio karštymetį sutiko palankiai.

Nuomotis rinkosi aplinkai draugišką elevatorių

„Rugpjūčio mėnuo – pats karščiausias darbymečio laikas tiek žemdirbiams, tiek ir grūdų elevatoriaus personalui. Per šį mėnesį priėmėme 40 tūkst. tonų įvairių grūdų. Elevatorius dirbo ištisą parą, darbuotojai darė viską, kad grūdus atgabenusiems ir jų pasiimti atvykusiems vairuotojams nereikėtų laukti eilėse. Efektyviau dirbti mums padėjo ir tai, kad šiame elevatoriuje yra du grūdų priėmimo-išdavimo punktai bei automatinė skaitmeninių kortelių sistema – vairuotojams neprireikia blaškytis po teritoriją su popieriniais dokumentais rankose“, – sako UAB „Scandagra“ generalinis direktorius Marius Vasiliauskas.

Jis taip pat pabrėžia, kad rinkdamiesi savo įmonės veiklai išsinuomoti UAB „Imlitex valda“ priklausantį grūdų elevatorių „Scandagra“ specialistai labai atidžiai įvertino ne tik šios rūšies įrangos galimybes, bet ir galimą poveikį aplinkai, įskaitant taršą ir veiklos keliamą triukšmą.

Anot elevatorių nuomojančios įmonės vadovo, Kretingos elevatorius – vienas iš 5 tokios paskirties „Scandagra“ kompanijos naudojamų objektų Lietuvoje. „Scandagra“ šalyje dirba jau 14 metų, o kompanijos personalui labai gerai žinomi šiuo metu Lietuvoje veikiančių elevatorių privalumai bei trūkumai.

Šiame bendrovės „Imlitex valda“ elevatoriuje sumontuota itin moderni šveicariška „Buhler“ džiovinimo ir valymo įranga. Džiovykloje naudojamas aplinkai draugiškas kuras – gamtinės dujos. Priimdami sprendimą trejiems metams išsinuomoti objektą, būsimi nuomininkai įvertino ir savininkų veiksmus, mažinant triukšmo lygį – buvo investuota 200 tūkst. eurų specialiai triukšmą izoliuojančiai sienelei įrengti, įdiegtos kitos triukšmą mažinančios priemonės, – teigia „Imlitex Holdings“ valdybos narys Vygandas Blandis.

Pasak „Imlitex Holdings“ valdybos nario, įdiegus triukšmą slopinančias technologijas, licencijuota bendrovė atliko „Imlitex valda“ elevatoriaus skleidžiamo triukšmo lygio matavimus ir nustatė, kad triukšmas neviršija nustatytų normų.


Patalpose dauguma mūsų praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Mūsų namai, būstai turi atitikti visus jų statybos standartus, inžinerinius reikalavimus.

Gyvenamosioms patalpoms svarbiausia yra jų tinkamas šildymas ir vėdinimas. Blokiniams pastatams anksčiau duodavo 40–50 metų garantiją. Beveik visi Topolių mikrorajono Kretingoje daugiabučiai blokiniai namai stovi daugiau kaip 30 metų. Mes, juose gyvenantys, nežinome, koks yra šių statinių pamatų, konstrukcijų atsparumas. To niekas netikrina. Kiek man žinoma, blokai šiems pastatams buvo daromi iš keramzitbetonio, į kurį dedama poras sudarančių medžiagų, blokų ventiliacijai. Nežinome betono tankio, neaiški armatūros, kitų metalinių konstrukcijų, jungiančių blokus, sudėtis, jų apsauga nuo korozijos, ypač blokų, balkonų suvirinimo taškuose.

Visiems aišku, kad per tiek metų pastatai nusidėvėjo, yra beveik atitarnavę. Valdžia nusprendė, kad juos reikia renovuoti. Esu įsitikinęs, kad blokinį pastatą kapitališkai suremontuoti neįmanoma, tokį pastatą galima tik nugriauti. Tačiau valdžia įsigeidė ir daugiabučių blokinių namų renovacija įsibėgėjo.

Renovuoti namai iš išorės bent keletą metų atrodys geriau. O kas toliau? Nuo stogo parapeto vanduo per lietų patenka ant namo sienų. Po kažkurio laiko vienu kitur pasirodo pelėsis. Pelėsis jau lenda renovuotuose Lazdynų aklg. Nr. 4 ir Nr. 5 namuose. Praėjus dar kažkiek laiko, tie namai nebesiskirs nuo nerenovuotų, neaplipdytų pastatų. Nuo Lazdynų aklg. Nr. 5 namo jau atplyšo gabalas tinko su visais dažais, tas pats ir Savanorių g. 42 renovuoto namo pastogėje.

Po to aplipdymo – renovacijos šilumos pastate daugiau susilaiko. Nepaneigsi. Tai pliusas, mažiau mokam už šildymą. Gal ne 40 proc., kaip prognozavo, bet 10–20 proc. tai tikrai. Kol šilumos tiekėjai nesugalvos didinti šilumos kainų, o taip manau nutiks, kai padaugės renovuotų pastatų.

Renovacijai dažniausiai naudojama ekovata (akmens vata) arba polistireninis putplastis, kuris, kaip teigiama, gana ekologiškas. Tačiau blokiniams namams geriau tinka vata. Dar geriau būtų naudoti ventiliuojamas plokštes, kaip antai „Paroc CWAS-358“, „Paroc CWAS-25 t“ ir panašias. Bet tai brangu.


Norint apsaugoti save bei kitus, būtina laikytis visų prevencijos priemonių.

Nuotrauka iš SAM archyvo

Dabartinėmis žiniomis ir atliktais medicinos tyrimais yra patvirtinta, kad pasaulį sudrebinęs koronavirusas plinta žmonių populiacijoje ir jo užsikrėtimo kelias yra oro lašeliniu būdu, todėl neatsakingi žmonių veiksmai ir nepagrįstos abejonės priimtais sprendimais daro didžiulę įtaką jo plitimui ir kelia grėsmę visuomenei.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė primena prevencines apsisaugojimo priemones ir pasakoja apie tai, kaip tinkamai laikytis visų rekomendacijų ir kodėl itin svarbu būti atsakingais piliečiais.

Kaukės apsaugo nuo užsikrėtimo

Medicinos specialistų teigimu, apsauginių kaukių dėvėjimas visuomet buvo ir bus viena pagrindinių apsisaugojimo nuo kvėpavimo takų infekcijų prevencijos priemonių, todėl koronavirusas – ne išimtis.

„Kiekvienas žmogus, abejojantis kaukių apsauga, turėtų suprasti, kad šis virusas plinta oro lašeliniu būdu – kalbant, čiaudint ar kosint iš mūsų nosiaryklės ir organizmo virusas patenka į išorę ir nuskrenda tam tikrą atstumą. Norint sustabdyti oro lašelių plitimą ir sumažinti riziką užkrėsti aplinką ar palietus veidą užsikrėsti pačiam, – rekomenduojama dėvėti kaukę, kuri dengtų nosį, burną. Svarbu ją prispausti kuo arčiau veido iš visų pusių, kad liktų kuo mažiau tarpelių“, – pastebėjimais dalijasi A. Bartulienė.

Dėvėjimo taisyklių – ne viena

Pagrindinės apsauginių kaukių dėvėjimo taisyklės nurodo tai, kad vertėtų vengti liesti kaukę rankomis; nusiimti ją už galinių raištelių ir išmesti į uždarą šiukšliadėžę, po to būtinai nusiplaunant ar dezinfekuojant rankas; pakeisti kaukę nauja tada, kai dėvima tampa drėgna; nenaudoti vienkartinių kaukių pakartotinai, o panaudotas išmesti po kiekvieno naudojimo.

„Itin svarbu suprasti, kad įprastos medicininės kaukės nesulaiko viruso ir kartu neapsaugo nuo užsikrėtimo virusu, jei yra nesilaikoma rekomenduojamo dviejų metrų atstumo tarp žmonių“, – primena A. Bartulienė.

Kalbant apie kitų rūšių apsaugines kaukes, teigiama, kad nuo virusų efektyviau apsaugo aukšto filtravimo kaukės, vadinamos respiratoriais, turinčios specialų dviejų rūšių filtrą ir labai glaudžiai priglundančios prie veido. Be to, jei yra dėvima chirurginė kaukė, labai svarbi teisinga jos padėtis ant veido, o norint ją sureguliuoti reikia prispausti metalinį nosies spaustuką.


Pradėjus studijuoti, daugeliui pirmakursių kyla dilema – rinktis gyventi bendrabučio kambaryje kartu su kitais studentais ar nuomotis butą.

Vilnius – vienas daugiausiai kasmet pirmakursių sulaukiančių miestų. Baigus mokyklą ir pasirinkus tęsti mokymąsi aukštojoje mokykloje, kuri yra toli nuo gimtojo miesto, kyla klausimas, kur gyventi. Viena didžaiusių dilemų renkantis naują gyvenamąją vietą – nuomotis butą ar dalintis kambariu su kitais studentais bendrabutyje.

Dažnai įvardijama, kad bendrabučiuose gyventi nėra patogu – bendri dušai ir tualetai, beveik kasmet kylantis pasipiktinimas dėl kambarių būklės. Vis dėlto, kai kuriems studentams pavyksta gauti kokybišką ir minimaliai komfortišką bendrabučio kambarį. „Kambarį gavau tikrai gerą, erdvų ir su balkonu“, – teigė Vilniaus universitete mediciną studijuojanti pirmakursė Julija Grigaitytė.

Anot jos, daugelis gyvenimą bendrabutyje renkasi dėl to, kad tokio kambario nuoma yra gerokai mažesnė, dažnai bendrabutis yra šalia fakulteto, tačiau dauguma studentų bendrabučių gyvenimo sąlygomis nėra patenkinti ir išsikraustydami juokais naujiems gyventojams palieka nuodų tarakonams naikinti.

Bendrabučio kambarį kartu su dviem bendrakursėmis besinuomojanti studentė Julija Grigaitytė patarė, kad ateityje kambarį besinuomojantiems studentams reikėtų atidžiai klausti apie interneto ryšį: „Čia nėra bevielio wi-fi ryšio, o į mano kompiuterį interneto laidas neįsikiša.“


Kretingos rajono M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje dirbanti Paulina Sutkutė knygomis susižavėjo dar vaikystėje, šis pomėgis liko iki šių dienų.

Jaunimo nuomonės apie knygas šiuo metu yra įvairios – vieniems jos teikia ramybę ir yra puiki laisvalaikio leidimo priemonė, kiti susiraukia vos išgirdę žodį skaitymas, knygos jiems atrodo nuobodžios. Kai kurių jaunosios kartos atstovų problema gali būti vis dar neatrastas tinkamas raktas, atrakinantis duris į kitus jau vaikystėje sudominusį knygų pasaulį.

Knygos sužavėjo

Devintokas Sidas Čepelevas teigė, kad knygos dažnai tampa bilietu, leidžiančiu pabėgti į jam mielą pasaulį. S. Čepelevas mėgsta grožinę literatūrą, šiuo metu jis skaito ir mokslinę fantastiką, tačiau pastovaus skaitomo žanro neturi, nes mano, kad įdomi knyga verta skaitymo nepaisant jos žanro.

Pirmąją knygą pirmokas gimnazistas perskaitė būdamas šešerių ar septynerių metų. Pirmąjį kartą įžengęs į biblioteką, S. Čepelevas nustebo pasirinkimo laisve, patariant bibliotekininkei jis nedelsdamas galėjo patirti visus skaitymo džiaugsmus. Pirmosios perskaitytos knygos buvo plonos, moksleivis skaitė mažiau nei dabar, todėl sakė, kad asmeninis požiūris į skaitymą augant keitėsi – knygos atvėrė daug naujų, dar nepažintų sričių. Viena pirmųjų vaikino skaitytų knygų – Vytauto Račicko „Šlepetė“.

„Esu didelis Hario Poterio mėgėjas. Tikrai nežinau, kodėl taip greitai pamilau šią seriją, tačiau, kiek pamenu, per vasarą perskaičiau visas dalis. Meilės šioms knygoms negali nugalėti jokia kita knyga. Dabar skaitoma mokslinės fantastikos knygų serija „Edenas“ taip pat tapo viena geriausių knygų serijų, kurias esu skaitęs. Pirmoji knyga šioje serijoje „Edeno vaikai“ mane stipriai sužavėjo, tad negalėjau neperskaityti ir likusių dalių“, – apie mėgstamas knygas kalbėjo pašnekovas.

Vaikino manymu, privalomoji mokyklinė literatūra daro įtaką mokinio požiūriui į skaitymą. Anot moksleivio, privalomos literatūros sąrašas tikrai naudingas, kai nežinia, ką skaityti, tačiau pasirinkimo laisvė neturėtų būti atimama. „Nemanau, kad yra žmonių, kuriems būtų malonu, jeigu patinkančioje veikloje jie būtų ribojami“, – nuomone pasidalijo S. Čepelevas.


Jurgis ir Vilius Adomaičiai teigė, kad kartu praleistas laikas skatina geresnius jų tarpusavio santykius. Nuotraukoje–tėvas ir sūnus Europos lygos futbolo atrankoje 2019 m. Sūduvos stadione Marijampolėje.

Mokinių ir mokytojų santykiai įvairūs: vienų dalykiški, draugiški, kitų – konfliktiški. Tačiau kokie santykiai susiklosto, jei mokinio mokytojas dar ir jo tėvas? Vienuoliktokas Pranciškonų gimnazijos mokinys Jurgis Adomaitis atskleidžia, ką reiškia turėti tėvą mokytoją Vilių Adomaitį, toje pačioje ugdymo įstaigoje dėstantį geografiją.

„Tėvas pedagogas – puikus asmuo šeimoje, kuris mėgsta mokyti, bendrauti, nuolatos atskleidžia kažką naujo. Tai lemia, kad šeimoje daugiau bendraujame, diskutuojame apie įvairius reiškinius ar problemas, dažnai keliaujame“, – tikino pašnekovas.

Jo teigimu, tai tam tikra paskata mokytis, ypač jei tėvas dirba toje pačioje mokykloje ar net dėsto tau pamokas. „Kitų dalykų mokytojai dažnai greičiau mane įsimena, kažko tikisi. Man tai padeda siekti aukštesnių mokymosi rezultatų. Na, o turėti blogą pažymį iš dalyko, kurio moko mama ar tėtis, man būtų nepatogu prieš juos pačius. Todėl abu aspektai skatina siekti aukštesnių rezultatų“, – dalijosi jaunuolis.

Jurgis nei jaunesniame, nei vyresniame mokykliniame amžiuje tikino nejautęs, kad aplinkiniai reaguotų teigiamai ar neigiamai, jog jo tėvas yra mokytojas. Jis pripažino, kad visuomenė dažnai mano, jog mokytojų vaikai turi mokytis gerai, būti ramūs, tačiau šiuos stereotipus jaunuolis retai išgirsta iš aplinkinių lūpų.

„Manau, kad turėti tėvą mokytoją yra privilegija. Visų pirma, mokytojai visą laiką žino apie mokykloje vykstančius įvykius, renginius, kuriuose gali paskatinti dalyvauti ir mane. Taip pat ir moksleiviui, ir pedagogams svarbu, kad tėvai gerai sutartų su mokytojais. Šiuo atveju, tai labai paprasta, kai vienas iš jų jau ir taip yra pažįstamas su visais mokytojais. Galiausiai, tai privilegija, nes mokytojai yra itin protingi, mylintys vaikus žmonės, turėti tokį tėvą tikrai nėra skausminga pareiga“, – atviravo J. Adomaitis.


Antrus metus moliūgus auginančiam Džiugui Ramonui geriausia pagalbininkė – sesuo Julija.

Ši vasara buvo kitokia ir neįprasta, tačiau net neabejoju, kad tai buvo geriausia mano vasara. Visai netikėtai sugalvojau, kad šią vasarą noriu išbandyti save naujoje srityje. Kadangi esu universalus, mėgstu užsiimti įvairiausiomis veiklomis – nuo rašymo iki šokių ant parketo – „Balsių stovyklos“ vadovo pareigos man buvo nauja patirtis ir sena neįgyvendinta svajonė.

Vaikai – man neapsakoma laimė, džiaugsmas ir tiesiog galimybė būti savimi. Gera, kai gali save išlaisvinti ir pajusti tarp vaikų tvyrantį tikrumą, emocijas, visas sėkmes ir nesėkmes. Nėra jokių apkalbų, apsimetinėjimo, tik tyras juokas ir nuoširdi vaikystė, žibančios didelės akys. Vadovo patirtis „Balsių stovykloje“ suteikė neišdildomų prisiminimų, išmokė vertingų pamokų, jaučiuosi ūgtelėjęs morališkai per kelis mėnesius labiau gal nei kiti per visą gyvenimą.

Neslėpsiu, pradžioje buvo keista ir nejauku, kai visi vaikai žiūri į tave kaip autoritetą, klauso ir nori su tavimi praleisti kuo daugiau laiko. Išlikti vaikų draugu man padėjo natūralumas, džiaugiuosi, kad visos stovyklos metu buvau savimi, dovanojau vaikams savo šypseną, o jų man šimteriopai grįžo atgal.

Kiekvieną rytą keldavausi su mintimi, kad laukia vaikai, kuriems reikia mano meilės ir dėmesio, tai labai paskatindavo kilti iš lovos. Su vaikais susibendraudavome tiek, kad paskutinę, dešimtąją, stovyklos dieną būdavo net sunku išsiskirti, nuriedėdavo ne viena ašara. Mintis, kad su vaikais, kurie tapo lyg mano mažesni broliai ir sesės, galėsiu pasimatyti tik kitais metais, arba tai buvo tik vienintelis ir paskutinis susitikimas, neretai priversdavo susigraudenti.

Esu laimingas, kad galėjau pabendrauti su įvairaus amžiaus vaikais: stovyklautojų buvo nuo 7-erių iki 18-kos. Kiekviena amžiaus grupė įdomi, reikalaujanti vis kitokio dėmesio, priežiūros ar padrąsinančio pokalbio. Labiausiai įsiminė vienos gabios šokėjos istorija. Kadangi pats esu sportinių šokių šokėjas, stovykloje vesdavau šokių pamokas, pamokų dalyvius stengdavausi visada padrąsinti.


Salantų gimnazijos chemijos mokytoja Kristina Vaicekauskienė tikino pamokas visada dėstanti geros nuotaikos ir su šypsena veide.

Išmaniųjų technologijų pripildytame pasaulyje beveik visa informacija yra internete, ne išimtis ir mokinių įvertinimai. Dėl šios priežasties popierines pažymių knygeles prisimena retas moksleivis. „Šiais laikais pagalvoti apie pažymių knygelę būtų kiek sunkoka. Mokiniai turi elektroninius dienynus, ir rezultatus stebėti yra kur kas paprasčiau. Vis dėlto gyvename visai kitokiame pasaulyje nei XX amžiaus pabaigoje”, – nuomone dalinosi Salantų gimnazijos chemijos mokytoja Kristina Vaicekauskienė.

Uoliai mokėsi

K. Vaicekauskienė mokykloje mokėsi stropiai, ji buvo viena labiausiai susitelkusių mokinių. „Būdavo naktų, kai iki antros ar trečios valandos mokydavausi. Kadangi buvau iš tų, kurie nemėgo gauti blogų įvertinimų, tekdavo pasistengti“, – teigė pedagogė.

Paradoksalu, tačiau chemijos mokytoja, sėdėdama mokyklos suole, labiausiai nemėgo chemijos. Jos teigimu, ši disciplina ją baugino, atrodė kaip tamsus miškas.

„Kurį laiką sunkiausiai sekėsi chemija, man buvo sudėtinga suprasti šį dalyką. O ir mokytojos paprašyti pagalbos bijojau, net nežinau, kodėl. Vis dėlto, vieną dieną, sutelkusi visas jėgas, išdrįsau paprašyti mokytojos pagalbos. Ir štai dabar pati mokau chemijos kitus. Kai nori, viskas yra įmanoma“, – sakė ji.


Darbėnų gimnazijos moksleivių grupė „All forever“ tikino, kad galimybė muzikuoti suteikia saviraiškos laisvę ir skatina asmeninį tobulėjimą.

Darbėnų gimnazijos moksleivių suburta grupė „All forever“ praėjusį savaitgalį Vilniuje renginio „Tautų mugė“ metu savo muzika džiugino sostinės gyventojus ir svečius, o vienam grupės įkūrėjų Povilui Valičkai įteikta pereinamoji keliaujanti „Žemaičio gitara.“

Trylikametis moksleivis teigė, kad troškimas groti jį lydi nuo ankstyvos vaikystės – septynerių jaunuolio tėvas parodė pagrindinius gitaros akordus, po kurio laiko vaikinas savarankiškai išmoko groti gitara, nuo tada šis instrumentas tapo Povilo gyvenimo dalimi. Šiuo metu jis taip pat mokosi groti akordeonu Kretingos meno mokykloje.

Septintokas atskleidė, kad mintis kurti savo roko grupę kilo kartu muzikuojant su sese Ieva ir bičiuliu Džiugu: „Mums patiko kartu groti, todėl kreipėmės į mokyklos neformalaus ugdymo mokytoją Aivarą Bružą, kuris sutiko būti vadovu.“ Šiuo metu į roko grupę ,,All forever“ susibūrę keturi moksleiviai – elektrine gitara grojantis Povilas Valička, bosine gitara – trylikametis Džiugas Sukuras, vokalistė šešiolikmetė Ieva Valičkaitė, dvylikametis būgnininkas Benas Bružas, kuris taip pat perkusijos mokosi Kretingos meno mokykloje.

Anot P. Valičkos, grupė daugiausia atlieka kitų kūrėjų dainas, tačiau moksleiviai yra parašę ir du savo kūrinius. Vieną jų, pavadintą „Nesvarbu“, galima rasti vaizdo įrašų platformoje „Youtube“ kanale „All forever LT“, antroji daina – „Hi again“ ką tik sukurta, ją artimiausiu metu taip pat bus galima išgirsti šiame kanale.

Dalyvauti pereinamosios gitaros konkurse P. Valičką paskatino Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė. „Renkant, kas galėtų iš jaunimo šiais metais Kretingos rajone perimti keliaujančią „Žemaičio gitarą“, pasiūlėme Povilą ir konkurso komisijai nusiuntėme vaizdo įrašą su pirmąja grupės savos kūrybos daina. Kadangi konkurse gali dalyvauti 14–24 metų jaunimas, Povilui buvo padaryta išimtis ir nuspręsta pereinamąją gitarą įteikti jam“, – tvirtino S. Litvinienė.

Anot jos, šie keturi gimnazijos moksleiviai labai anksti susibūrė į grupę. Noras tobulėti ir groti skatina juos judėti pirmyn ir kelti sau naujus tikslus: „Visi keturi mokiniai gyvena muzika – tai užima didelę jų laisvalaikio dalį. Visą vasarą jie repetavo mokykloje, skirdami savo atostogų laiką, paprašė leisti įkurti savo muzikos studiją mokyklos sandėlyje.“


Jaunimo apdovanojimuose Metų jaunimo organizacija nominuota Vydmantų gimnazijos „Sniego gniūžtė“, vykdanti jaunimui skirtą prevencinę veiklą.

Rugsėjo 18 dieną dešimtąjį kartą kretingiškius subūrė tradiciniai Kretingos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos rengiami „Jaunimo apdovanojimai“. Aštuoniose skirtingose nominacijose apdovanojami Kretingos miesto ir rajono jaunuoliai ir jų bičiuliai bei jaunimo organizacijos.

Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius sakė, kad malonu jaunimą apdovanoti už prasmingas veiklas, o mero pavaduotojas Dangiras Samalius akcentavo, kad šie apdovanojimai – it vaisių raškymas rudenį.

Renginio metu apdovanojimai įteikti Metų jaunimo organizacijai, Metų savanoriui, Metų jaunimo ambasadoriui, Metų jaunimo iniciatyvai, Metų garbei, Metų kūrybinei sielai, Metų šeimai ir Metų jaunimo partneriui-rėmėjui.

Metų jaunimo organizacija paskelbta Vydmantų gimnazijos „Sniego gniūžtė“, vykdanti savanorišką prevencinę veiklą, ugdanti jaunimą laiką leisti be žalingų įpročių, Metų savanore paskelbta tinklaraščio „Laukinė komanda“ įkūrėja, gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ savanorė Aurelija Plokštytė; Metų jaunimo iniciatyva – automobilių „Audi“ susitikimas, organizuotas Renato Bumblio.

Metų kūrybinės sielos apdovanojimą pelnė jaunasis kūrėjas Linas Daugėla; Metų jaunimo ambasadoriumi išrinktas vaizdo įrašų platformoje „Youtube“ išgarsėjęs Haroldas Zenkovas, Jaunimo garbe paskelbta Veronika Šiaulinskienė, paskatinusi kovoti už nelegaliai laikomų gyvūnų teises, Metų šeima tapo Dovilės ir Andriaus Byčių šeima, Kretingoje subūrusi jaunuosius skautus, Metų jaunimo rėmėju pripažinta įmonė „Centro pica & kebabai“.

Anot D. ir A. Byčių, laimėti šios nominacijos jie nesitikėjo, nes jaunųjų skautų veiklą pradėjo neseniai – 2019 metų pavasarį. Skautų organizacijos idėja gimė apsigyvenus Kretingoje, nes tokios veiklos tuo metu nebuvo, be to, Dovilė ir Andrius ir patys yra skautai, todėl šeima jaučia pareigą tęsti šį judėjimą.

Dalyvauti organizacijos veikloje šeima ypač kviečia paauglius, ieškančius savęs ir neapsisprendžiančius, ką gyvenime norėtų veikti. D. ir A. Byčiai akcentavo, kad jiems svarbu ne tik padėti kitiems, bet ir keisti žmonių gyvenimus. „Šiuo metu skautai renkasi į sueigas, stovyklauja, rengiami žygiai. Skautiška veikla – vertybių sistema, besiremianti pagarba Dievui, tėvynei ir artimui“, – tvirtino A. Byčius.

Haroldas Zenkovas teigė, kad visada malonu būti įvertintam, ypač gimtajame mieste. Jis visada jautė, jog turi atiduoti duoklę Kretingai. Kurti vaizdo įrašus H. Zenkovas pradėjo 2014 metų pabaigoje – nufilmavo motyvacinį video, tikėdamasis, kad jis įkvėps žmones kitaip pažvelgti į save ir savo kasdienybę.

Pašnekovas pripažino ir dabar sulaukiantis komentarų, žinučių ar žmonių reakcijų peržiūrėjus video. Kūrėjas ragino keliauti po pasaulį, tačiau niekada nepamiršti savo šaknų. „Apdovanojimai – puiki proga pažvelgti, kiek talentų ir potencialo turime“, – mąstė H. Zenkovas.

Renginyje susirinkusius kretingiškius savo atliekama muzika ir dainomis džiugino jaunoji solistė Gita Vaikėnaitė, vaikinų grupė „Brass dudes“, roko, džiazo muzikantas Jokūbas Jankauskas. Apdovanojimus vainikavo hiphopo grupės „8 kambarys“ koncertas.

„Kuprinės“ informacija


Iš policijos suvestinių

  • Iš policijos suvestinių

PALANGOJE

VYTAUTO g. rugsėjo 20 d. apie 15.50 val. pastebėta, kad nulaužti abu automobilio „Toyota Prius“ šoninio vaizdo veidrodėliai, sulankstyti priekinio lango valytuvai ir sugadintas šoninis posūkis. Žala – 320 eurų. Pradėtas tyrimas dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo.

MAIRONIO g. rugsėjo 21 d. apie 8.30 val. pastebėta, kad  nebėra namo kieme esančiame sandėliuke stovėjusio dviračio. Žala – 400 eurų. Pradėtas vagystės tyrimas.

Paruošė Audronė GRIEŽIENĖ


Iš Jurbarko trenerio Arimanto Mikaločiaus (stovi pirmas iš kairės) auklėtiniai parsivežė sidabro medalius.

Prieš pradėdami kovas Moksleivių krepšinio lygoje Kretingos sporto mokyklos jaunieji krepšininkai išbandė savo jėgas krepšinio turnyre „Jurbarko rajono kūno kultūros ir sporto centro taurė-2020“ ir parsivežė sidabro medalius.

Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijos sporto salėje vykusiame turnyre „Jurbarko KKSC taurė-2020” rungėsi penkios 2006–2007 m. gimusių vaikinų komandos: Kretingos sporto mokyklos, Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro, Kauno krepšinio mokyklos ,,Tornado“, Tauragės krepšinio mokyklos ,,Žaibas“ ir šeimininkų Jurbarko KKSC ekipa.

Kretingos SM komanda, kurią treniruoja Arimantas Mikaločius, turnyre užėmė II v. – triskart įveikę priešininkus, kretingiškiai nusileido tik Šakių JKSC krepšininkams. III v. užėmė Jurbarko KKSC, IV v. – Tauragės KM komandos „Žaibas“, V v. – Kauno KM komandos „Tornado“ krepšininkai.

Kaip „Pajūrio naujienoms“ sakė A. Mikaločius, į turnyrą važiavo metais jaunesni krepšininkai, kuriems pagelbėjo ir metais vyresni trenerio Aurimo Ivanovo auklėtiniai.

„Esu dėkingas treneriui už bendradarbiavimą, taip pat džiaugiuosi, kad turėjome puikių rungtynių ir laimėjome net trejas dvikovas. Žinoma, norėjosi įveikti ir Šakius, tačiau tą dieną mums nesisekė puolime. Dabar rengiamės kitoms kovoms ir laukiame artėjančio MKL čempionato“, – sakė treneris.

Kretingiškių rungtynių rezultatai: Kretingos SM – Kauno KM „Tornado“ 36:22 (rezultatyviausi žaidėjai: Eisvydas Petkus – 15 tšk., Nojus Rožmanovas – 7 tšk.); Kretingos SM – Tauragės KM 34:29 (Nojus Rožmanovas – 13 tšk., Eisvydas Petkus – 8 tšk.); Kretingos SM – Jurbarko KKSC 45:25 (Nojus Rožmanovas – 18 tšk., Dovydas Untulis – 7 tšk., Tautvydas Rudys – 6 tšk.), Kretingos SM – Šakių JKSC 29:33 (Eisvydas Petkus – 9 tšk., Dovydas Untulis – 7 tšk.).

„P. n.“ informacija


Jaunosios Kretingos rankininkės Palangoje stebėjo vyresniųjų kolegių, Algimanto Pranaičio auklėtinių (stovi iš kairės) Smiltės Markauskaitės, Vilgitos Idzelytės, Kamilės Maksvytytės, Linos Drąsutytės, Guodos Mineikytės ir Ingos Taraškutės kovas.

Rungtynėmis Panevėžyje vykusiame XXIV tarptautiniame rankinio turnyre „Panevėžio taurė-2020“ ir Palangoje praūžusiame sporto ir aktyvaus laisvalaikio festivalyje „Sportas visiems 2020“ naują sezoną pradėjo Kretingos rankininkės, vadovaujamos trenerio Algimanto Pranaičio.

Panevėžyje Kretingos sporto mokyklai atstovavo dvylikos mergaičių komanda, 2008–2009 gimusiųjų amžiaus grupėje susirungusi su Šiaulių, Panevėžio ir Kauno rankininkėmis. Varžybos vyko rato sistema. Pogrupio kovose kretingiškės pralaimėjo visas kovas.

Pusfinalyje susitikusios su Kauno komanda, kretingiškės pripažino varžovių pranašumą rezultatu 23:8, o kovodamos dėl III v. nusileido Šiaulių komandai 18:7.

„Nepaisant to, kad pralaimėjome, esu patenkintas mergaičių žaidimu: turint omenyje, kad buvo jaunesnės už savo priešininkes, jos žaidė kovingai, stengėsi iki pat galo ir su kiekvienomis rungtynėmis kovėsi vis geriau – tobulėjimas buvo akivaizdus. Be to, Modesta Kusaitė parsivežė geriausios žaidėjos prizą“, – turnyro rezultatus pakomentavo treneris A. Pranaitis.

Jis akcentavo, kad pagrindinis komandos tikslas turnyre buvo pasisemti patirties, nes to mergaitėms labai trūksta. Kiekvienai sportininkei buvo sudaryta galimybė žaisti aikštelėje, tad ir jos pačios buvo patenkintos išvyka.


Antrus metus moliūgus auginančiam Džiugui Ramonui geriausia pagalbininkė – sesuo Julija.

Kasmet Moliūgo šventėje dalyvaudavusio Antano Juškos perduotą tradiciją pratęs jo sūnaus Antano vaikai Jonas ir Emilija.

Dideli ir maži, vienspalviai ir margi, besidriekiantys pažeme, apraizgę tvoras ir net užsilipę ant stogų – tokius moliūgus šiais metais tėveliams auginti padėjo ir patys, jų padedami, užaugino mažiausieji daržininkai.

„Kas užaugino net ant stogo užsirangiusius moliūgus? Čia mūsų Džiugas – didysis daržininkas“, – šypsojosi prieš porą metų į Darbėnus gyventi atsikėlusi Raimonda Martinkutė.

Dešimtmetis Džiugas Ramonas, vesdamas parodyti šių metų derlių, prisipažino, kad pernai jam sėklų davusi močiutė Aldona Martinkienė. Saulės atokaitoje už ūkinių pastatų pasodinti moliūgai, kuriais Džiugas rūpinosi kartu su pora metų jaunesne sesute Lijana, sunokino puikų derlių. Iš tolo švytinčius oranžinius gražuolius pastebėjo prošal važiavę klaipėdiečiai, ir, užsukę sodybon, paprašė juos parduoti – mat norėjo padaryti staigmeną spalio paskutinę dieną gimusiai dukrai.

„Už devynis moliūgus gavau 45 eurus. Dešimt atidaviau sesei už pagalbą, kitus padėjau į taupyklę“, – pasakojo Džiugas, prisipažinęs, jog ir šiemet norėtų derlių parduoti. O derlius ir vėl puikus: saulėje švyti aštuonios didelės ir keletas mažesnių daržovių.

„Be sesutės, mamos ir tėvelio Rimanto Ramono pagalbos nebūčiau tokių gražių užauginęs: visi kartu žemę parengėm, šiaudų pridėjom, patręšėm, tėvelis laistymui žarną specialiai nutiesė, kad nereikėtų kibirais vandenį nešti“, – sakė berniukas.

Darbėniškių Juškų šeima moliūgus pradėjo auginti dar tada, kai pirmąkart su „Pajūrio naujienomis“ gavo jų sėklų.

„Tėvas, Antanas Juška, pabandė, jam patiko, ir kasmet specialiai tam paskirtame sklype prie tvoros moliūgus sodindavo. Kasmet ir Moliūgo šventėje dalyvaudavo, yra gavęs įvairiausių prizų“, – vesdamas prie įvairiausiomis spalvomis marguojančių daržovių, pasakojo šiemet anapilin iškeliavusio A. Juškos sūnus Antanas.

Senelio dar spėtą pasodinti moliūgo daigą prižiūrėjo ir karštomis dienomis nuolat laistė jo anūkai Jonas ir Emilija. Tiesa, dvejų metų mažajai tai buvo pramoga: daugiau pati apsilaistydavo nei penkiamečiam broliui padėdavo. Tačiau ir daigui vandens pakako, gal todėl jis dosniai atsilygino: užmezgė ir sunokino net aštuonis spalvų gausa nustebinusius oranžinius, geltonus, tamsiai žalius ir margus kamuolius.


Tik susivieniję smulkūs pieninės galvijininkystės ūkiai gali būti didele jėga.

Tikriausiai ne veltui teigiama, jog vienybėje – stiprybė. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas tvirtino, jog kooperatyvai – didžiulė jėga, tereikia, kad jų Lietuvoje būtų daugiau ir stipresnių. Įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programą (KPP), kooperatyvams skiriamas ypatingas dėmesys – ne tik specialiai jiems skirtos priemonės, bet ir tam tikros privilegijos.

Aibė privalumų

Kaip pasakojo pienininkų kooperatyvo valdybos pirmininkas, ŽŪKB „Pieno gėlė“ apima smulkius ir stambesnius pieno ūkius, kurie patys tvarkosi, patys priima sprendimus, nustato kainas. Anot jo, kooperatyvas buvo įregistruotas 2001 metų pavasarį. Iš pradžių buvo įsteigti du pieno surinkimo punktai – Virkšuose ir Žlibinuose. Tuomet kooperatyvas turėjo 15 narių.

Kaip teigė pašnekovas, kooperatyvas įsikūręs pačioje Žemaitijos širdyje, kur kraštovaizdis kalvotas, žemės nederlingos. Todėl čia pieninius galvijus auginantiems ūkininkams, kurių netenkino maža tuometinė pieno supirkimo kaina, kilo mintis burtis draugėn.

„Susivienijus visada galima išsiderėti geresnę kainą, – pabrėžė J. Kuzminskas. – Be to, kooperatyvas padeda apsirūpinti žolių sėklomis, kombinuotaisiais pašarais, druskos laižalais, plovimo ir dezinfekavimo medžiagomis, šienainių pakavimo plėvele, melasa – viskuo, ko reikia pieno ūkiui. Kai perkamas didesnis kiekis, visada galima išsiderėti mažesnę nei rinkos kainą. Pieną kooperatyvas taip pat stengiasi parduoti brangiau, kad ūkininkams būtų didesnė nauda.“

Nepaisydami kliūčių, plėtėsi ir augo

Pašnekovas aiškino, jog kuriant kooperatyvą iš pradžių buvo daug abejonių – kad kooperatyvas gyvuotų, reikėjo įsigyti brangiai kainuojančią įrangą – talpius šaldytuvus, įsirengti pieno surinkimo punktus. Pirmiesiems nariams – smulkiesiems ūkininkams – tai buvo dideli pinigai. Tiesa, J. Kuzminskas atskleidė, jog kooperatyvui pirmuosius žingsnius žengti padėjo tęstinį projektą Lietuvoje vykdę prancūzai, kurie pagelbėjo ne tik patarimais bei palaikymu, bet ir įranga – dovanojo pirmiesiems lietuvių įkurtiems kooperatyvams 28 technikos komplektus, į kuriuos įėjo traktoriai, plūgai, kultivatoriai, sėjamosios, trąšų barstytuvai, kombainai.

Anot valdybos pirmininko, kooperatyvui augant teko susidurti su žmonių nepatiklumu ir baime tapti kooperatyvo nariais. „Pagalius kaišiojo daug kas. Pavyzdžiui, atiduodant vertinti pirmuosius surinkimo punktus, jiems buvo iškelta perteklinių reikalavimų. Visgi, visas kliūtis nugalėjome. Džiugu, kad ūkininkai nepatikėjo skleidžiama neigiama informacija apie kooperatyvų perspektyvą, nuolatiniais gąsdinimais, kad kooperatyvas bankrutuos ir liks skolingas ūkininkams, – sakė J. Kuzminskas. – Kooperatyvas sparčiai augo ir plėtėsi. Šiuo metu jame veikia 19 pieno punktų, taip pat superkamas pienas iš 83-ijų stambesnių ūkininkų, kurie turi savo šaldytuvus.

Kooperatyvo narių skaičius per 19 metų išaugo iki 470.“ Pasak valdybos pirmininko, „Pieno gėlė“ dabar apima Rietavo, Plungės rajono, Skuodo rajono ir Šilalės rajono savivaldybes.


Holokausto dienos išvakarėse darbėniškiai pagerbė miestelyje nacių nužudytų žydų atminimą.

Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse Darbėnuose, Turgaus aikštėje, iškilmingai atidengti trys atminimo ženklai. Netoli tos vietos, kur stovėjo 1760-aisiais iškilusi sinagoga, jos buvimą primins memorialinis stulpas. Kitoje aikštės pusėje šaligatvio grindinyje du Atminimo akmenys bylos apie tragišką lemtį, tekusią profesionaliam prieškario Darbėnų fotografui Elijahu Bruckui ir 17-metei Esterai Kvelerytei.

Tyli smuiko rauda, nuotraukos ir faktai, surašyti trijuose stenduose bei istorijos, kurias skaitė Darbėnų gimnazijos moksleivės, antradienio popietę susirinkusius pagerbti Darbėnuose nuo XVIII a. antros pusės gausiai gyvenusių ir 1941-aisiais nacių žiauriai išžudytų žydų atminimo nukėlė į ano meto įvykius.

Po kadišo – judėjų liturgijos maldos,– kurį skaitė vienuolika metų Kretingoje gyvenantis Isaac Kutzi, Kretingos rajono meras Antanas Kalnius ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo vadovas Eugenijus Bunka atidengė fondo dovanotą memorialinį stulpą, ant kurio angliškai ir žemaitiškai parašyta, jog čia stovėjo žydų sinagoga, ir padėjo Lietuvos ir Izraelio vėliavų spalvų gėlių kompozicijas.

„Šiandien atidengėme pirmą mūsų rajone paminklą, primenantį prieš karą čia gyvenusių žydų istoriją. Šiais metais ženklai, rodantys, kur stovėjo sinagogos, dar bus atidengti Kretingoje ir Jokūbave. Kitąmet prie šių ženklų ir Salantuose prie išlikusio sinagogos pastato bus pastatyti informaciniai stendai“, – sakė A. Kalnius.

„Šiandien į Darbėnus simboliškai sugrįžo tie, kurie čia gyveno: savi pas savus ir savi į save. Viliuosi, kad einantiems pro šį ženklą jis primins bendrą mūsų tautų istoriją“, – gražia žemaičių tarme kalbėjo E. Bunka.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas