Pajūrio naujienos
Help
2020 Spalis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną11°C debesuotumas 9 %
Naktį6°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar renovuojamoje Vilniaus gatvėje reikalingas laikinas apšvietimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1490) 2020-09-18

Kapinės skaldo Vydmantų bendruomenę

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Pirmas puslapis
Meras Antanas Kalnius vydmantiškiui Stasiui Šileikai parodė rajono Bendrojo plano sprendinius, kuriuose kapinės pamiškėje, priešais „Akmenos“ įmonę, numatytos nuo 2004-ųjų metų.

Oficiali žinia apie tai, kad kitapus kelio esančioje pamiškėje, priešais „Akmenos“ fabriką, gali atsirasti 3 ha ploto užimančios kapinės, Vydmantų bendruomenę skaldo į dvi dalis: vieni – už, kiti – prieš.

Liūdesio šalia nenori

Antradienį vakare kultūros skyriaus prieigose susirinkę vydmantiškiai neabejojo, kad jų čia būtų gerokai gausiau, jeigu apie susirinkimą būtų paskelbta tinkamai. „Pranešimą, kad Savivaldybės atstovai mus išklausys, organizatoriai sugebėjo įdėti tik į feisbuką, o daugelis ir jaunų žmonių juo mažai naudojamės, ką jau bekalbėti apie vyresnius, kurie visai to feisbuko neturi. Kad bent gyvenvietės skelbimų lentoje būtų informaciją pakabinę“, – priekaištavo Stasys Šileika, Tadas Kibilda, Janinos Serepinienės šeima ir kiti, kurių sklypai Babilonijos gatvėje ribotųsi su numatytomis kapinėmis.

„Vietiniai esam, tvarkomės dokumentus, seniai svajojome savo bočių ir probočių žemėje statytis gražius namus, auginti vaikus – nenorim, kad gyvenimas vyktų šalia kapinių“, – sakė Neringa Alseikienė. „Juk anksčiau Kiauleikiuose taip pat planavo kapines prie prūskapių, bet, kai vietiniai sukilo, buvo įsiklausyta. Argi mes – kitokie žmonės?“ – retoriškai klausė J. Serepinienė.

Rajono meras Antanas Kalnius patikino, kad, nors Savivaldybės tarybos posėdyje politikai vieningai pritarė, kad kapinės būtų įrengtos, galutiniam sprendimui įtakos turės gyventojų daugumos apklausa ir parašais patvirtinta nuomonė.

Kai dėl kapinių reikalingumo į rajono Savivaldybę maždaug prieš mėnesį kreipėsi Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius, bendruomenės pirmininkas Simas Končius ir seniūnas Rimvydas Šakinis, pirmoji A. Kalniaus mintis taip pat buvusi skeptiška. Nuomonę jis pakeitė po to, kai atidžiau įsigilino į vydmantiškių įžvalgas: iki Petrikaičių kapinių – 16 kilometrų, nusigauti ir atgal sugrįžti visuomeniniu transportu vyresnio amžiaus žmonėms – nemažas išbandymas, ypač lapkričio pirmosiomis dienomis ir jei dar oras blogas. Be to, rajono Bendrajame plane (BP) kapinės prie „Akmenos“ medienos perdirbimo cecho buvo numatytos dar 2003–2004 m. sprendiniuose, į naujai paruoštą BP idėja tik perkelta. „Tai nėra nei šios dienos, nei vakarykštis sprendimas, bet, kad nepadarytume klaidos, mes su Savivaldybės administracijos direktore esam čia, vykdom rajono tarybos narių įpareigojimą jus išklausyti“, – sakė A. Kalnius.


Giedrė PANIULIENĖ:

– Kas vyksta Kretingoje, dažniausiai sužinau iš vietinio laikraščio „Pajūrio naujienos“. Pastebiu, kad, artėjant rinkimams, čia vis daugiau reklamuojasi ir kandidatų į Seimą. Labai gerai, žmonės turi susipažinti, žinoti, už ką atiduos balsą. Aš savo favoritą jau išsirinkau, į visokias skrajutes ar specialius leidinius, gautus pašto dėžutėje, nekreipiu dėmesio.

Zina PIEKUVIENĖ:

– Į Kretingą gyventi iš Skuodo grįžau prieš metus. Kad jausčiau gimtojo rajono pulsą, sesuo užprenumeravo „Pajūrio naujienas“. Kaskart specialiai seku ir skiltį, kurioje surašyti renginiai, šventės. Jų pastaruoju metu neaplenkia ir kandidatai į Seimą. Gal kam nors tai svarbu, o man neturi reikšmės. Jau esu išsirinkusi partiją, už tos partijos kandidatą ir balsuosiu.

Arūnas RAMONAS:

– Kol kas nesidomėjau politine agitacija, per televiziją laidų, kurių metu vyksta debatai, nesiklausau. Miesto centre skelbimų lentoje yra prikabinta plakatų su vienmandatininkų nuotraukomis, bet irgi nelabai kreipiu dėmesį. Esu žmogus, turintis savo išankstinį nusistatymą, todėl nelabai manau, kad agitacijos karštligė gali nuomonę pakeisti.

Aris LENCEVIČIUS, Kretingoje sutiktas vilnietis:

– Kol kas dar laiką skiriu kitiems reikalams, nesidomiu politine agitacija, o manęs agituoti ir nereikia. Partiją jau turiu išsirinkęs, tik su vienmandatės apygardos kandidatais dar nesusipažinau – iki spalio 11-osios yra laiko. Kas kandidatuoja paprastai sužinau ne iš skrajučių, o iš žiniasklaidos plačiąja prasme.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Per rugsėjo 12, 13 ir 14 dienas uostamiesčio gatvėse ir Klaipėdos bei Kretingos rajonų keliuose užfiksuota 2 tūkst. 118 greičio viršijimo atvejų, pakliuvo 6 neblaivūs ir 5 beteisiai vairuotojai.

Per Klaipėdos Kelių policijos rugsėjo 7–13 dienomis vykdytus reidus Klaipėdos ir Plungės miestuose, bei Klaipėdos ir Kretingos rajonuose, išaiškinti šeši neblaivūs vairuotojai. Dėl dviejų pradėti ikiteisminiai tyrimai. Dar trys patikrinti vairuotojai buvo vartoję alkoholio, tačiau leistinos normos neviršijo.

Nustatyti ir penki vairuotojai, transporto priemones vairavę neturėdami tam teisės.

Klaipėdos rajone, kelyje Klaipėda–Kretinga, sustabdžius 1973 m. gimusį motorolerio vairuotoją, paaiškėjo, kad jis ne tik nėra įgijęs teisės vairuoti, bet ir motorolerio nėra įregistravęs, neapdraudęs privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir neatlikęs jam privalomosios techninės apžiūros.

Per savaitę Klaipėdos Kelių policijos pareigūnai nustatė ir 401 kitą kelių eismo taisyklių pažeidimą. 163 vairuotojai kirto sankryžas degant draudžiamam šviesoforo signalui, 50 – nesustojo prie „Stop“ ženklo, esančio prie geležinkelio pervažų, 19 – neleistinai naudojosi mobiliaisiais įrenginiais, 14 – nesegėjo saugos diržų. Kelių eismo taisykles pažeidė ir 11 dviratininkų. Vienas jų buvo neblaivus – rugsėjo 11 d., apie 1.20 val., Klaipėdoje, Taikos prospekte sustabdytai 2000 m. gimusiai paspirtuko vairuotojai nustatytas 0,5 prom. neblaivumas.

Rankiniu greičio matuokliu pareigūnai užfiksavo 18 greičio viršijimo atvejų. Iš jų du, kai leistinas greitis buvo viršytas daugiau nei 50 km/h.

„P. n.“ informacija


Antradienį apie 16 val. 20 min. Kurmaičių kaime, kelyje Kretinga-Skuodas, 1970 m. gimęs vyras, vairuodamas automobilį „Škoda Octavia“, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, kliudė ja važiavusį automobilį „Renault Captur“ ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Darbėnuose gyvenančiam automobilio „Škoda Octavia“ vairuotojui, kurį policijos pareigūnai surado gavę duomenų apie jo buvimo vietą, nustatytas 2,56 prom. neblaivumas.

„P. n.“ informacija


Irenos Bručkienės šių metų derlius nenuvylė.

Emilija Mažonienė nustebo tarp lapų aptikusi pasislėpusį didelį moliūgą.

Nors šiemet moliūgai derėjo prasčiau nei ankstesniais metais, juos auginantys „Pajūrio naujienų“ skaitytojai sakė, jog vis tiek buvo ir kuo pasidžiaugti, ir dėl ko nustebti. Grūšlaukėje gyvenanti Irena Bručkienė moliūgus augina toli gražu ne pirmi metai. Mėgsta eksperimentuoti, paprašo, kad dukra kokių įdomesnių sėklų atvežtų, vėliau patikusių veislių sėklų ir pati pavasariui paruošia: svarbu esą džiovinamas sėklas plačiai ant popieriaus ar kokio rankšluostuko paskleisti, pridengti, ir vis pažiūrėti, kad negautų drėgmės ir nepradėtų pelyti. Perkaitinti jų taip pat nevalia. Šiemet moteris pasiaugino keletą daigų, gerai mėšlu patręšė jiems numatytą sklypelį ir paliko ramiai augti. Tiesa, karštesnėmis dienomis palaistydavo. Ir derlius nenuvylė, nors būta geresnių metų. „Žiūrėkit, va šitie turėtų būti patys įdomiausi. Dukra atvežė sėklų, kurios neturi luobelės: sakė, perpjauni moliūgą, o sėklos minkštos, galima tuoj pat jas valgyti. Dar neišbandžiau, tegul dar panoksta“, – sklaidydama lapus, tarp kurių įvairiaspalviais šonais švytėjo keliolika moliūgų, pasakojo I. Bručkienė. Pati ji labiausiai mėgsta tokį patiekalą: į 5 litrų puodą kubeliais supjausto moliūgus, užpila litru obuolių sulčių, įdeda porą susmulkintų citrinų ir šiek tiek cukraus – pagal skonį. Palaiko per naktį, tada skystį nupila, kiek pavirina, paskui sudeda moliūgus ir dar paverda. Svarbu moliūgų nepervirti, reikia vis paragauti arba šakute bakstelėjus patikrinti, ar jau išvirė. „Prisidarau daug stiklainių su moliūgais žiemai, užsimaniusi atsidarau ir valgau – net vienus, man jie labai skanu“, – sakė grūšlaukiškė. O štai Emilija Mažonienė sakė nieko iš moliūgų negaminanti. Prieš penkerius metus iš Klaipėdos į Grūšlaukę gyventi atsikėlusi moteris sakė auginanti juos dėl gražumo. Ir įdomu esą: kas užaugs? Moliūgams skirtas specialus kampelis. Bet jokių trąšų ar kitokių „pagardų“ daržovėms pašnekovė sakė nededanti. Tik gerai laistydavusi keturis pasodintus daigus – karštą dieną kiekvienam po porą kibirų supildavusi.


Kad nereikėtų samdyti verslininkų ir iš biudžeto mokėti didžiulės sumos, ilgus dešimtmečius Orvidų sodyboje Gargždelės kaime stovėjusiam Salantų tankui deaktyvuoti ieškoma kitų būdų.

Tokia žinia su „Pajūrio naujienomis“ pasidalino Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė. „Jei vis dėlto kitų būdų jų ieškoti pažadėjusiai policijai rasti nepavyks, turėsime skelbti konkursą ir pirkti sertifikatus turinčių įmonių paslaugą, kuri gali kainuoti ir 5 tūkstančius eurų“, – sakė ji.

Tankas Orvidų sodyboje galbūt dar 100 metų būtų stovėjęs, jei nebūtų parūpęs paslaptingam kolekcionieriui. O kai jau parūpo, pasak direktorės, būtina daryti viską, kad iš ten Savivaldybei priklausantis turtas nedingtų.

„Vieni tanką laiko vertybe, kiti – ne, tačiau valstybinės institucijos, jį saugant, turi elgtis įstatymo nustatyta tvarka“, – sakė direktorė. Salantų mieste ant pjedestalo stovėjęs tankas buvo nukeltas ir išvežtas į Orvidų sodybą Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsikratant sovietinių simbolių. Į Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinį padalinį kreipęsis vieno kolekcionieriaus advokatas klausė, ar Salantų tankas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, taip pat pareiškė, kad šis tankas – pavojingas ginklas, todėl vidury laukų, kaip dabar, negali būti laikomas.

Ilgus dešimtmečius Salantų miesto centre, karių kapinėse, tankas buvo kaip paminklas žuvusiems kariams. Nors iš jo belikęs tik kiautas, specialistai nustatė, kad primontavus tam tikras dalis jis gali iššauti.

Į Kretingos rajono savivaldybę, prašydamas greičiau spręsti susidariusią situaciją, kreipėsi Kretingos rajono policijos komisariatas.

„P. n.“ informacija


Cipora Zimanaitė – ,,Stasė“. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta „Stasė – Aldonai. 1945 02 18."

Feigė – hebrajiškas vardas Cipora – Zimanaitė – viena iš nedaugelio Darbėnų žydų bendruomenės narių, kuriai begalinis noras gyventi, padedant ne vienam geros valios žmogui, padėjo išlikti žiauriais nacių okupacijos metais.

Visos per Holokaustą išsigelbėjusios darbėniškės buvo jaunos merginos ir jos nenorėjo susitaikyti su tuo, jog kažkas nusprendė, kad joms nėra vietos šioje žemėje, nors jų gyvenimas buvo tik prasidėjęs.

Pagal Darbėnų žydų bendruomenės istorijos tyrinėtojo ir žinovo Eric Goldstein (Erikas Goldšteinas) pasidalintą informaciją, C. Zimanaitė gimė 1923 m. Darbėnuose iš Plungės kilusios Saros (gim. 1889 m.) ir darbėniškio Bunimo (gim. 1883 m.) Zimanų šeimoje. Jos tėvas buvo sėkmingas Darbėnų verslininkas, prekiavęs geležimi ir jos gaminiais, žemės ūkyje naudojama technika ir padargais, taip pat miestelio centre jis turėjo restoraną. Jį Darbėnų apylinkės ūkininkai ir kaimo žmonės gerbė kaip sąžiningą verslininką ir dorą žmogų. 1918 m. po Lietuvos valstybės atkūrimo pradėjus kurtis vietos savivaldos komitetams, jis tapo Darbėnų komiteto nariu, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei armijai B. Zimanas buvo vienintelis darbėniškis, kurio turtą nacionalizavo sovietinė valdžia. Zimanų šeimoje augo 4 vaikai: trys berniukai ir viena mergaitė, ir jie nuo pat mažens buvo lavinami, juos ruošiant tolesniam gyvenimui. C. Zimanaitė, baigusi mokslus Darbėnuose, vėliau juos tęsė Telšiuose veikusioje žydų „Javne“ mergaičių gimnazijoje.


Vidurinės karo mokyklos kadetas Antanas Tiškevičius. Sankt Peterburgas, XIX a. 8 deš. Kretingos muziejus

Studentas Antanas Tiškevičius. Fot. Sergejus Levickis. Sankt Peterburgas, XIX a. 9 deš. Kretingos muziejus

Vieną ryškesnių pėdsakų Vilniaus istorijoje paliko grafas Antanas Tiškevičius, nuo XIX a. pabaigos vystęs mieste pramonę ir prekybą, aktyviai dalyvavęs miesto savivaldos veikloje.

Antanas Tiškevičius gimė 1866 m. gruodžio 12 d. Lentvario dvare, grafų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) ir Sofijos Horvataitės (1837–1919) šeimoje. Augo Vilniuje, Trakų gatvėje buvusiuose šeimos rūmuose, tėvų rezidencijoje Lentvaryje, vasaras leido tėvui priklausančioje Palangoje ir iš grafų Zubovų išsinuomotame Kretingos dvare. Jaunąjį grafą mena ir Darbėnų dvaras, kuriame veikė Palangos valdos administracinis centras, o dvaro administraciniame pastate apsistodavo Žemaitijon atvykusi grafų Tiškevičių šeima. Matyt dėl to kai kurie istorikai ėmė teigti, kad Antanas gimė Darbėnuose.

Ūgtelėjusį berniuką tėvai išsiuntė mokytis į Sankt Peterburgą, kuriame jis lankė uždarą, didikų luomo vaikams skirtą karinę vidurinę mokyklą, tačiau tolesnio savo gyvenimo su karine tarnyba nesusiejo. Jo sesuo Elena Klotilda Ostrovska prisimena, kad brolis „vaikystėje buvo laibas kaip pagalys ir labai aukštas, šiek tiek bjaurokos išvaizdos, bet ūgtelėjęs sustorėjo ir papilnėjo [...] jis buvo geraširdis, niekam nelinkėjo blogo ir netarė pikto žodžio. Jis buvo veiklus, judrus ir apsukrus. Jei veikla nesisekė, niekam nesiskundė, o nesėkmę palydėdavo su humoru.“

Po mokyklos vaikinas įstojo į Lenkijos Karalystėje veikusią aukštąją žemės ūkio specialistų mokyklą – Novoaleksandrovsko (dab. Pulavų) žemės ūkio ir miškininkystės institutą, kuriame įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą. Tačiau ir agronomo profesija netapo grafo pašaukimu. Jis suprato, kad, smarkiai vystantis pramonei, vis svarbesnį vaidmenį krašto ekonominiame gyvenime ėmė vaidinti pramoninė gamyba ir prekyba. Todėl nutarė savo veikloje susieti visas šias ūkinio gyvenimo sritis ir tapti verslininku. Po tėvo mirties paveldėjęs Kairėnų, Gudienos (Kaišiadorių r.), Pašėtės (Kėdainių r.), Butrimonių (Šalčininkų r.), Asaveco (Maladečino r.) dvarus ir pramonės įmones Vilniuje, sugrįžo į vaikystės miestą ir likusį savo gyvenimą paskyrė jo ekonominei plėtrai.


Dienoraštyje – dešimtmečių datos ir išgyvenimai

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Zitos Paulienės dienoraščiuose – ketvirčio amžiaus šeimos, Kretingos ir Lietuvos istorija.

Kretingiškė buvusi ilgametė pedagogė ir bibliotekininkė 78-erių Zita Paulienė visą gyvenimą praleido tarp knygų ir medikų – prieš 8-erius metus anapilin iškeliavęs jos vyras Augustinas buvo gydytojas, medicinos specialybę pasirinko ir 4 jų vaikai, žentas, marti bei 3 anūkai. Kelis dešimtmečius moteris kasdien rašo dienoraštį, kuriame fiksuoja svarbiausius savo šeimos, Kretingos bei šalies įvykius.

Tarsi vakaro malda

Z. Paulienė sakė, kad pirmąjį savo dienoraščio lapą atvertė prieš 25-erius metus. Dabar jis, per tiek metų surašytas į atskiras knygas, vos betelpa į didžiulę dėžę. Moteris kaskart pagal nuotaiką išsitraukia tam tikrą praėjusių metų knygą: kai nori palyginti, koks tą pačią dieną buvo oras, kas įvyko mieste, šalyje ar pasaulyje. Tik jai pačiai įdomūs ir prabėgę asmeniniai išgyvenimai, nuotaikos, pajautimai, kuriuos patikėdavo dienoraščiui.

O kiekvienų metų dienoraščio paskutiniame lape moteris surašo svarbiausias asmenines ir įžymias šalies datas, todėl gerai žino, kada kieno jubiliejus, kas ir kada paliko šį pasaulį. Tik 2012-ųjų dienoraščio nevarto – pernelyg skaudūs išgyvenimai, netekus savo mylimo žmogaus. Kartais atviravimas dienoraščiui, sakė ji, prilygsta vakaro maldai.

„Kas ir kodėl paskatino rašyti dienoraštį, šiandien negalėčiau atsakyti. Gal susiję su tuo, kad iš namų išėjo paskutinis vaikas – jaunėlis sūnus Mindaugas, kuris pagal moksleivių mainų programą išvyko į JAV užbaigti vidurinę mokyklą. Dabar jam jau 42-ji, – atviravo Z. Paulienė. Jos džiaugsmui, šiandien visi vaikai įsikūrę Lietuvoje: vyriausiajai ir vienintelei dukrai pediatrei Jolantai dabar 56-eri, į farmaciją pasukusiam Gvidui – 53-ji, Kęstučiui – 45-eri.

„Daktarauja“ ir pati

„Natūralu, kad ir šiandien visos šnekos mūsų šeimoje sukasi apie ligas, sveikatą. Per tiek metų jau „daktarauju“ ir aš. Visai nesijaučiu balta varna – ir ligas išmanau, ir lotyniškus terminus žinau, – juokavo pašnekovė. – Per tiek gyvenimo – su vyru kartu praleidome 48-erius metus, šnekos kur buvę, kur nebuvę, grįždavo prie ligų. Padėdavau jam ir epikrizes kompiuteriu perrašyt.“

Moteris ir šiandieną – smalsi gyvenimo naujovėms: skaito naujausias, ypač – lietuvių autorių knygas, išmokusi naudotis kompiuteriu, vis tobulina galimybes. Savo anūkės Augustės 15-ojo gimtadienio proga visą praėjusią žiemą rengė jai skirtą koliažą.

Z. Paulienės kompiuteryje atskirais albumais saugomos nuotraukos, – ji sakė labai mėgstanti ir fotografuoti. Ir popierinių albumų – visa šūsnis. „Per „koronę“ paskambino vaikai ir klausia – ką veikiu, o aš atsakau – buvau iškeliavusi. Kur? – nustebo. Sakau – į Tunisą“, – moteris vieną po kito kilnojo senuosius nuotraukų albumus, kur aprašyta kiekviena nuotrauka, taip pat – istoriniai ir geografiniai šalių, miestų įvykiai, aprašymai, svarbios datos.


Vyriausioji režisierė Auksė Antulienė su atžalyniečiais pastatė novatorišką – kūno šešėlių – spektaklį, perteikiantį Kretingos miesto istoriją.

Ateinantį savaitgalį, rugsėjo 25–27 dienomis, Kretingoje įvyks jubiliejinė – XX-oji – tarptautinė vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinė laboratorija–festivalis „Atžalyno scena“, tęsianti ilgametes miesto kultūrines tradicijas. Todėl labai simboliška, kad festivalį savo naujausiu novatorišku šešėlių spektakliu „Kretingos istorija vaikų pasakose“ pradės Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“

Šešlių teatro užuomazgos

Pasak šio festivalio organizatorės Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentės ir „Atžalyno“ vyriausiosios režisierės Auksės Antulienės, šiai šventei, įprastai vykstančiai gegužę, buvo pasiruošta dar pavasarį, bet planus sujaukė kilusi pandemija.

„Tačiau tai nė kiek neužgesino vaikų, ypač – atžalyniečių, entuziazmo belaukiant šventės. Dar pernai sukūrėme šešėlių spektaklį ir labai norėjome jį parodyti kitiems: turėjome vykti į Estiją ir į Italiją, bet sutrukdė karantinas. Tai – labai smagus spektaklis, kuriame vaikai šmaikščiai be žodžių, vien kūno kalba pasakoja savojo miesto istoriją“, – kalbėjo A. Antulienė, patikindama, kad Lietuvoje jie yra pirmieji, sukūrę ne rankų, o kūno šešėlių teatrą.

Naujausią savo kolektyvo darbą A. Antulienė pristatė rugpjūtį Latvijoje, Koknesėje, įvykusiame Baltijos šalių režisierių seminare „Kitoks teatras“, kur jos pranešimu susidomėjo kolegos ir jau sulaukta įvairių pakvietimų. Atžalyniečiai jį taip pat parodė pernai per festivalį „Baltijos rampa“.

Miesto istorija – kūno kalba

Kurdami spektaklį su atžalyniečiais sumanę žiūrovus nukelti į Kretingos praeitį: „Betgi iš praeities likę tik šešėliai, todėl ir metėme sau iššūkį – vaidinti šešėliais. Tai visiškai nauja patirtis: žaidimas kūnu, kai ekrane pakinta kūno proporcijos – matosi net plaukų linijos, pirštų galiukai. Nėra nei balso, nei veido, bet 2–3 aktoriai gali sukurti įvairių gyvūnų, augalų figūrų ar vaizdų. Taip pat teko išmokti, kaip įvaldyti fizikinius ir optinius procesus, – scenoje be ekrano tas pats spektaklis atrodytų visiškai kitaip, nes projekcijos iškreipia vaizdą“, – spektaklio kūrimo subtilybes atskleidė A. Antulienė.

Dabar gi, vykdant Vilniaus gatvės archeologinius kasinėjimus, aptikta įvairių radinių – atsivėrė senoji Kretinga. Todėl, prasitarė režisierė, jiems kilęs sumanymas papildyti spektaklį novatoriškais intarpais.


Parama padės atsitiesti ir galvijų laikytojams: už parduotus gyvulius jiems jau išmokėta 2,5 mln. eurų.

Pirmoji koronaviruso banga, pavasarį apėmusi visą pasaulį, neaplenkė ir mūsų šalies žemės ūkio. Pandemijos pasekmes pajutę žemdirbiai džiaugiasi, kad jas švelnina valstybės parama.

Iš valstybės biudžeto pagalbos sulaukė produkcijos tiekėjai, žemdirbiai ir perdirbėjai.

Be to, taikoma ne tik finansinė pagalba, bet ir kitos situaciją lengvinančios priemonės.

Labiausiai nukentėjo perdirbėjai

Žemės ūkio ministras Andrius Palionis, apžvelgdamas COVID-19 pasekmių lengvinimo priemones žemės ūkyje, yra sakęs, kad blogiausias scenarijus nepasitvirtino – per pirmąją koronaviruso pandemijos bangą pavyko išvengti itin didelių ekonominių nuosmukių. Žemės ūkiui pagelbėjo ir tai, kad perdirbimo sektorius pirmosios koronaviruso bangos metu atrado racionalius sprendimus ir puikiai susitvarkė su pandemijos iššūkiais bei išvengė viruso protrūkių įmonėse.

Vis tik pandemijos pasekmių, paveikusių žemės ūkį, neišvengta, todėl Žemės ūkio ministerijos užduotis buvo padėti įveikti sunkumus, pajamų netektis. Labiausiai nukentėjo perdirbėjai, nes pandemijos laikotarpiu užsidarė nemaža dalis aukštos pridėtinės vertės produktų eksportavimo rinkų. Be to, sumažėjo ir eksportuojamų produktų kainos. Žemės ūkio ministerija informavo, kad Vyriausybė, siekdama sumažinti koronaviruso pasekmes, skyrė 165 mln. eurų paramos ūkininkams ir žemės ūkio produkcijos perdirbėjams. Parama buvo skaičiuota pagal sektorių gamybos pajėgumus, identifikuojant ir kainų kritimo lygį.

Paramos gavėjų sąrašas – įvairus

Žemės ūkio ministerijos pagalbos patyrusiems nuostolių dėl COVID-19 epideminės situacijos mechanizmas, žemės ūkio ministro A. Palionio teigimu, parengtas diskutuojant ir tariantis su socialiniais partneriais, maisto gamybos ir perdirbimo pramonės atstovais. Valstybės pagalba skiriama pieno ūkiams, galvijų augintojams, kiaušinių, vištienos, kiaulininkystės, daržininkystės ūkiams, į pagalbos gavėjų sąrašą nepapuola tik grūdinių kultūrų augintojai.

Nemažai Lietuvos gamintojų produktų, pavyzdžiui, pienas, yra greitos realizacijos produktai. Tad juos gaminantys ūkininkai būna įspausti į kampą ir sutinka parduoti savo produkciją ir už žemesnę kainą. Todėl ir valstybės parama dėl pandemijos pasekmių pirmiausia pasiekė pieno gamintojus: už balandžio ir gegužės mėnesių pajamų netektis dėl koronaviruso pandemijos poveikio jie sulaukė 18,5 mln. eurų. Rugsėjo pabaigoje pieno gamintojus turėtų pasiekti išmokos už vasaros mėnesius – 19,2 mln. eurų.

Parama neaplenkė ir galvijų laikytojų: už galvijus, parduotus šių metų balandžio–birželio mėnesiais, buvo išmokėta beveik 2,5 mln. eurų. Paraiškos už kitus šios pagalbos teikimo laikotarpius bus renkamos spalio 1–15 d. (už antrąjį pagalbos teikimo laikotarpį) ir gruodžio 1–4 d. (už trečiąjį pagalbos teikimo laikotarpį).


Prie šviežiai ištapytos sienos: (iš dešinės) Aurimas Rapalis, kūrėjos Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė ir Lauryna Kiškytė, Salantų kultūros centro vadovė Stasė Preibienė.

Šiemet minint Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus, Salantų kultūros centras kartu su VšĮ „Kiaurai sienas“ ėmėsi įgyvendinti idėją ant vieno Salantų miesto pastatų sienos iš senovinės fotografijos meniškai perkelti prieškario miestelio žydų gyvenimo fragmentą. Kūrėjai Salantuose triūsė praėjusį savaitgalį, o šį sekmadienį, rugsėjo 20-ąją, 13.00 val. organizatoriai kviečia į šio kūrinio pristatymą. Po jo 13.30 val. Salantų kultūros centre įvyks grupės “Rakija Klezmer Orkestar” koncertas.

Salantų kultūros centro renginių organizatoriaus ir projekto “Praeities atspindžių beieškant: Salantų krašto istorijos paveldo sklaida” rengėjo Aurimo Rapalio teigimu, meninei fotografijai-instaliacijai buvo pasirinktas vienas pastatų Turgaus aikštėje Nr. 10, sutikus jo gyventojams. Ten pat įsikūrusi garsiojo „Salantų pyrago“ krautuvėlė.

Ant sienos buvo perkeltas fragmentas iš vienos istorinės Salantų žydų fotografijos, darytos 1934 m., kurioje įamžinti salantiškiai jaunuoliai, svajoję grįžti į savo istorinę tėvynę. „Neaišku, ar jiems tai pavyko padaryti. Fotografija šiuo metu saugoma Beit Lohamei Ha-Getaot muziejuje Izraelyje. Kadangi Salantų žydų fotografijų išlikusių nedaug, sienos piešiniui ilgai ieškota tinkamiausio varianto, geresnės kokybės fotografijos, kol kūrėjai apsistojo ties pastarąja nuotrauka“, – kalbėjo A. Rapalis.

Piešinį sukūrė VšĮ „Kiaurai sienas“ menininkės Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė bei Lauryna Kiškytė. Pastaraisiais metais jos įgyvendina didžiulį meno projektą, skirtą Vilniaus žydų bendruomenės istorinės atminties atgaivinimui. Tačiau šiemet jų projektas prasiplėtė ir nauji kūriniai papuošė Uteną, Merkinę bei šis – vieną pagrindinių gatvių Salantuose.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas