Pajūrio naujienos
Help
2020 Rugsėjis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke3101724
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 12 %
Naktį15°C debesuotumas 29 %
Apklausa

Ar važiuotumėte iš Kretingos į Palangą dviračiu, jeigu būtų nutiestas takas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1488) 2020-09-11

Raguviškių bendruomenė išsipasakojo merui

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Pirmas puslapis
Prieš prasidedant susirinkimui, meras Antanas Kalnius (iš kairės), bendruomenės pirmininkas Virginijus Brazauskas, įmonių „Kretingos vandenys“ ir „Kretingos komunalininkas“ direktoriai Tomas Jurgutis ir Rimantas Žiaušys pavaikščiojo po gyvenvietės centrą ir problemas pamatė savo akimis.

Raguviškių kultūros namuose šio kaimo gyventojai Kretingos rajono savivaldybės merui Antanui Kalniui išsakė problemas ir prašė tarpininkauti užmezgant tampresnį ryšį su mažai bendraujančiu Žalgirio seniūnu Broniumi Talmantu.

Seniūną kaltino abejingumu

„Nors esame Žalgirio seniūnijos centras, bet jaučiamės tarsi gūdžiame užkampyje: gatvės neprižiūrimos, nelaistomos, kelkraščiai – baisūs, apžėlę medžiai važiuojamojoje dalyje užstoja matomumą, trūksta apšvietimo, nėra šaligatvių. Galbūt kitiems kaimams seniūnas ir geras, bet jo pozicija mūsų atžvilgiu – neaiški, net į kaimo šventes jis neateina“, – dėstė naujasis bendruomenės pirmininkas Virginijus Brazauskas.

Kaimą, kuriame pats gimė ir augo, jis apibūdino kaip nedidelę, bet gražią gamtinę vietovę su čia gyvenančiais veikliais žmonėmis, tarp kurių – daug saviveiklininkų, stiprių ūkininkų ir verslininkų, kūrėjų. „Mes, bendruomenė, neišsižadam savo pareigų prisidėti prie savo kaimo gerovės, jei reikės, organizuosim talkas, dirbsim, bet Savivaldybės biudžeto pagalbos norime prašyti per tarpininką seniūną, o jo dabar – kaip ir nėra“, – kalbėjo pirmininkas. Jis toliau vardino įsisenėjusias problemas: vasarą gyventojų daržai apdulka taip, kad daržovės ima baltuoti, neįmanoma valgyti; žiemą, užuot nugrandžius sniegą, laukiama, kol nutirps; ant važiuojamosios kelio dalies užšalus nenutekančiam vandeniui pasidaro slidu kaip čiuožykloje. „Darykim ką nors, bėkim įvykiams už akių, kol laikas. Mašinų greičiai – dideli, vakarais išėjus pasivaikščioti kažkas gali tėvą prarasti, kažkas – vaiką“, – kalbėjo V. Brazauskas.

Nors Raguviškiuose gyvena arti 400 žmonių, pastatytas tik vienas atliekų rūšiavimo konteinerių komplektas, o ir tas pats – netinkamoje vietoje, prie tinklinio ir vaikų žaidimo aikštelių Lankų gatvėje. Šiukšlės netelpa, į konteinerį atremti stiklo lakštai vilioja žaisti smalsius vaikus. Gyvenvietei tiekiamas vanduo dvokia supuvusiais kiaušiniais, todėl tinka nebent daržams laistyti, mašinoms plauti arba gyvuliams girdyti. O žmonės vandenį sau priversti pirkti parduotuvėje.


Celestinas ZUBERNIS:

– Man kol kas neteko susitikti su Kretingos miesto seniūne, aš jos nei vardo nei pavardės nežinau, nepažinčiau ir gatvėje. Kad jokių reikalų su valdžia bent kol kas ir neprisiėjo turėti. Tiesa, kažkada labai seniai dėl kapinių esu kreipęsis, bet tuomet seniūnu dirbo Stanislovas Juknevičius.

Vida PIKTURNIENĖ:

– Gyvenu Genčuose, priklausom Kretingos seniūnijai. Žinau, kad anksčiau seniūnas buvo Antanas Gedminas, o kas dabar, – tikrai nepasakysiu. Žinau tik, kad kaimo žmonės rinko parašus, siuntė ir seniūnijai, Savivaldybei raštą, nes nuo Virginijaus Domarko laikų nesulaukiame, kada bus išasfaltuotas kelias nuo Tūbausių iki Genčų.

Rasa KNIUKŠTIENĖ:

– Žinoma, pažįstu Kūlupėnų seniūnę Ritą Lubienę – bet daugiau kaip žmogų, kaip buvusią klasės draugę. Nė karto dėl asmeninių reikalų nesikreipiau, bet iš kitų gyventojų girdėjau, kad ji ir darbe tokia pat maloni, dėmesinga, kiek leidžia kompetencija, visada padeda.

Ilona RAČKIENĖ:

– Anksčiau gyvenau Mikoliškiuose, o dabar metai laiko – Nausodyje, Žalgirio seniūnijoje. Galima sakyti, kad nepažįstu seniūno, tik iš nuogirdų – gal ir neblogas jis žmogus, bet veiklumo trūksta. Laikas parodys, kaip bus toliau. Seniūnai turėtų būti renkami tiesiogiai, tada žmonės juos geriau pažintų.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ


Perskirsčius programos biudžetą, skirta išimtinė parama, kurios tikslas – padėti COVID-19 paveiktiems ūkininkams ir vykdantiesiems veiklas kaimo vietovėse. „Santarvės“ archyvo nuotrauka

Neseniai Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) įgyvendinimo stebėsenos komitetas svarstė ir patvirtino programos pakeitimus ir projektų pagal šios programos priemones atrankos kriterijus. Perskirsčius KPP biudžetą, skirta 33 mln. eurų išimtinei paramai.

Programoje – nauja priemonė

Žemės ūkio ministerija informuoja, kad KPP stebėsenos komiteto posėdyje buvo pritarta papildyti KPP nauja priemone – „Išimtinė laikina parama ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, kuriuos ypač paveikė COVID-19 krizė“. Pritarus tokiai paramai, komitetas perskirstė lėšas iš kitų KPP priemonių, veiklos sričių, kuriose prognozuojamas nepanaudotų lėšų likutis programinio laikotarpio pabaigoje.

Perskirsčius programos biudžetą, naujai priemonei įgyvendinti bus skirta 33,1 mln. eurų.

Žemės ūkio ministerijos Strateginių pokyčių valdymo grupės vadovė Virginija Žoštautienė, pristatydama naują KPP priemonę, teigė, kad pastarosios tikslas – padėti COVID-19 krizės paveiktiems ūkininkams ir fiziniams asmenims, vykdantiems veiklą kaimo vietovėje.

„Jų ekonominė situacija pablogėjo ir finansinis poveikis tęsiasi ilgiau negu karantino laikotarpis. Priemone siekiama prisidėti prie Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus gamybos potencialo išsaugojimo“, – teigė ministerijos atstovė.


Prioritetas – dviračių takas į Vydmantus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Aktualijos
Svyrančios medžių šakos, pūvantys kuolai ir virstanti tvora – vietomis toks dviračių tako, vedančio „Minijos“ sodininkų bendrijos link, vaizdas.

Sėdi sau ant dviračio ir iš bet kurios gatvės dviračių taku dumi į miestą. Mini pedalus ir žvalgaisi po gražiausias Kretingos rajono apylinkes, o užsimanęs dviračiu pasieki jūrą, Salantus, Platelių ežerą. Tokį rožinį vaizdą Kretingos rajono savivaldybėje 2014-aisiais, pristatant parengtą specialųjį Kretingos rajono dviračių infrastruktūros planą, pagal kurį rajone buvo numatyta įrengti per 300 km dviračių takų, piešė jo rengėjai.

Tačiau, praėjus 6-eriems metams, dviračių takų mieste nėra nutiesta nė 30 km, o ir įrengtieji spėjo apaugti krūmokšniais, trukdančiais važiuoti dviratininkams.

Virsta apsauginė tvora

Skaitytojas Pranciškus piktinosi, kad dviračių takas palei kelią Palanga–Šiauliai, iš Kretingos miesto vedantis į „Minijos“ sodininkų bendriją, aptvertas nuo laukinių gyvūnų saugančia tvora, kuri griūva. „Šakos stumia apsauginę tvorą, ši virsta į dviračių taką. Kai kur jau net kuolai supuvę. Įdomu, kam priklauso šis dviračių takas ir ar ruošiasi jį tvarkyti, nes važiuoti dviračiu pro svyrančias šakas ne tik nepatogu, bet ir nesaugu“, – redakcijai pasakojo skaitytojas.

Pernai viena redakcijai žinoma kretingiškė, važiuodama tuo taku, užkliuvo už šakų, krito nuo dviračio ir susilaužė ranką.

Dviračių takas palei kelią Palanga–Šiauliai priklauso Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Bendrovės „Kretingos kelių tarnyba“ vadovas Tomas Balčytis patikino, kad 5 km ilgio dviračių takas iki „Minijos“ sodų – jau tampa problemiškas.

„Šis takas, įrengtas daugiau kaip prieš dešimtmetį, buvo apjuostas apsaugine tvora nuo žvėrių. Tvoroje įkalti mediniai impregnuoti kuolai, kurie per laiką pūva, ir juos tenka pakeisti. Prižiūrime šį taką ir tvorą, atstatome pažeistas vietas. Pavasarį nugenėjome šakas. Atkreipsime dėmesį, kad šakos ataugo, ir jas rudenį vėl genėsime“, – sakė T. Balčytis.

Laukia teismo sprendimo

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojo Povilo Černeckio žodžiais, pagal patvirtintą rajono dviračių infrastruktūros planą, buvo numatyta dviračių takus pirmiausia nutiesti palei renovuojamas gatves, išskyrus dviračių taką, vedantį į Vydmantus. Šis rajono dviračių takų sistemoje yra prioritetinis.

„Takas į Vydmantus, o iš ten anksčiau nutiestas į Palangą, pagaliau sujungtų Kretingą su kurortu ir išpildytų seną dviratininkų svajonę. Tačiau kelerius metus buvo sprendžiamos problemos dėl žemės sklypų, besiribojančių su keliu Palanga–Šiauliai. Šiuo metu visuomenės poreikiams nepaimtas liko tik vienas žemės sklypas, kurio savininkas gyvena JAV. Jis nesutiko pasirašyti sutarties su Savivaldybe, todėl teko kreiptis į teismą. Ieškinys buvo pateiktas šiemet kovą, bet teismo sprendimo kol kas nėra. Tikimės, kad artimiausiu metu Savivaldybė sulauks sprendimo, – kitąmet pavasarį parengtume techninį dviračių tako projektą, o vasarą pradėtume konkrečius darbus“, – viltingai kalbėjo P. Černeckis.


(Iš kairės) Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė, Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė, meras Antanas Kalnius ir gimnazijos ūkio dalies vedėja Dalia Stonkuvienė kartu su moksleiviais įvertino naująjį geltonąjį autobusiuką.

Trečiadienio rytą į Darbėnų gimnazijos kiemą atvažiavo spalvotais balionais padabintas naujas geltonasis autobusiukas. 19 vietų IVECO mokyklinį autobusą vairavo kartu su Kretingos rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbiene gimnazijos bendruomenei jį perdavęs Kretingos rajono meras Antanas Kalnius.

„Šį naują mokyklinį autobusą, kuriame dėl mokinių saugumo įrengti variklio užvedimą blokuojantys alkotesteriai, dėl patogumo – sumontuotos pneumatinės važiuoklės, geresnės oro cirkuliavimo ir šildymo sistemos, – Kretingos rajonas iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos gavo už tai, kad sėkmingai vykdo mokyklų tinklo pertvarką, – „Pajūrio naujienoms“ paaiškino meras A. Kalnius. – O kadangi uždarėme Piliakalnio skyrių, vaikus iš aplinkinių kaimų reikia pavėžėti į Darbėnų gimnaziją“.

Rajono vadovas pridūrė, kad šiuo metu Savivaldybėje vyksta pirkimo procedūros, ir, biudžeto lėšomis įgytas naujas geltonasis autobusiukas, kaip tikimasi, lapkričio mėnesį pasieks Salantų gimnaziją.

Švietimo skyriaus vedėja A. Burbienė savo ruožtu priminė, jog praėjusiais mokslo metais rajono mokiniai buvo vežiojami mokyklų patikėjimo teise valdomais 19 mokyklinių autobusų, be to, dalis moksleivių pavežami UAB „Kretingos autobusų parkas“ ir privačių vežėjų autobusais: „Į mokyklas atvežami visi toliau kaip trijų kilometrų atstumu nuo ugdymo įstaigos gyvenantys moksleiviai. Pernai jų buvo 1 tūkst. 512“.

Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė pasidžiaugė, kad įstaigos „autobusų parkas“ pasipildė: „Dabar turėsime keturis autobusiukus, kurių tikrai pakaks, kad vaikai mokyklą pasiektų tinkamu laiku: ne anksčiau kaip prieš valandą iki pamokų pradžios. Tiesa, vis tiek teks mokinius atvežti dviem reisais: vieni jų atvažiuos į mokyklą anksčiau, kiti – kiek vėliau“.

Darbėnų gimnazijos ūkio dalies vedėja Dalia Stonkuvienė pateikė skaičių: naujuoju autobusiuku iš Piliakalnio bus atvežami 13 mokinukų, o iš Laukžemės atvažiuoja pilnas autobusas.

„Praėjusių mokslo metų duomenimis, geltonaisiais autobusiukais į mūsų gimnaziją atvažiuodavo 100 mokinių, dar 80 į pamokas atvykdavo maršrutiniais autobusais“, – išvardino D. Stonkuvienė.

Livija GRAJAUSKIENĖ



Sykiu virkdantys armonikas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
Smagią nuotaiką per Jonines, Užgavėnes ir kitas šventes klausytojams kuria dešimtmetį Kretingoje gyvuojantis armonikininkų ansamblis: (iš kairės) Adomas Bertašauskas, Donatas Vaičiulis, Rimantas Staponas, Vytautas Kubilinskas ir Kostas Valužis.

Įvairios Kretingos miesto folkloro šventės nebeįsivaizduojamos be 10-metį atšventusio armonikininkų ansamblio, kuriame armonikas virkdo Rimantas Staponas, Donatas Vaičiulis, Kostas Valužis ir jiems vadovaujantis Vytautas Kubilinskas. Ansamblio gretas neseniai papildė ir karteniškis Adomas Bertašauskas. Kretingiškių atliekami kūriniai – valsai, polkos, maršai – buvo atrinkti į netrukus pasirodysiantį Klaipėdos krašto armonikininkų kompaktinį diską.

Groja šlagerius ir savo muziką

Per šventinius susibūrimus kretingiškiai jau įpratę matyti tautiniais rūbais pasipuošusius armonikininkus, plėšiančius trankias populiarias bei pačių sukurtas melodijas, – pastarųjų autorius V. Kubilinskas.

Po karantino armonikininkai sakė jau grįžę į įprastą repeticijų grafiką, tik jų pasirodymai bendruomenių šventėse, konkursuose kol kas dar ribojami. Muzikantai tvirtino, kad dėl paties koronaviruso per daug nesijaudinę, tik labai norėję vėl susibėgti draugėn. „Muzika įkvepia, pakylėja, atpalaiduoja, nuima bet kokią įtampą, o ką dar reiškia groti ne vienam, o drauge su kitais“, – kalbėjo vienas grupės atlikėjų R. Staponas.

„Per daugel metų pažinome savo klausytojų skonį, grojame jiems tai, kas labiausiai mėgstama – liaudies dainas, populiarius instrumentinius šlagerius bei mano paties sukurtus kūrinius „Draugų valsą“, „Sodžiaus valsą“, valsą „Gražios dienelės“, fokstrotą, polką“, – kalbėjo muzikos pedagogu dirbantis V. Kubilinskas, jau kelis dešimtmečius bendradarbiaujantis su Kretingos rajono kultūros centru.

Armonika – kaip žvejui meškerė

Vadovo žodžiais, saviveiklininkus, ligi tol dainavusius ir grojusius kituose folkloro kolektyvuose, susiburti į atskirą armonikininkų ansamblį paskatino kolektyvo „Gervelė“ vadovė Elena Šalkauskienė bei dabartinis Kretingos rajono kultūros centro vadovas Pranas Razmus. „Susibėgome keturiese su savo armonikomis, repetuodavome Kultūros centre. Vienas kitą nuo pat pradžių kažkaip jaučiame, o kaip mums sekasi, įrodo žiūrovų šypsenos ir aplodismentai. Tai mus labiausiai ir įkvepia. Sėkmingai susigrojome ir jau po poros metų – 2012-aisis – dalyvavome Telšiuose surengtoje Žemaitijos tradicinėje liaudiškų kapelų ir armoninkininkų šventėje „Grok, armonika“. Tame konkurse man pavyko laimėti pirmąją vietą“, – džiaugėsi R. Staponas, dirbantis bendrovėje „Kretingos grūdai“, jis beje, dar vadovauja ir sodininkų bendrijai „Žemaitija“.

Armonika jam, pajuokavo, kaip žvejui – meškerė. Nuo vaikystės svajojęs išmokti groti, šį norą įgyvendino tik grįžęs iš armijos. „Mano amžinatilsį kūmas Alfonsas Skliuderis plėšdavo armoniką taip, kad besiklausant atkrisdavo palūpis. Nusprendžiau išmokti ir aš, mokiausi savarankiškai, iš klausos – iš pradžių grodamas namiškiams „ant nervų“, – šmaikštavo Rimantas. – Pirmas kolektyvas, į kurį pakvietė groti, buvo Palangos folkloro ansamblis „Mėguva“, po to perėjau į Kretingos kultūros centro ansamblį „Sodžius“, grojau jame tol, kol susibūrė armonikininkai“.


Sukūrė ryškią festivalio aurą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
Režisierius Nerijus Gedminas šiemet į festivalį Kretingoje pakvietė itin novatoriškus spektaklius sukūrusius šalies teatrus, parodas.

Rugsėjo 16-ąją į Kretingą pagaliau atvyksiantis (dukart nukeltas) Nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“ bus tarsi praėjusių metų tradicinio meno festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas[3°]“ užbaigimas , o taip pat ir – prasidėsiančio šiųmetinio festivalio startas. Šiemet žiūrovų, patikino šio festivalio sumanytojas ir organizatorius Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, laukia itin įspūdingi novatoriški reginiai.

Apdovanotas 4 scenos „Aukso kryžiais“

N. Gedminas priminė, kad vienas svariausių numatytų praėjusio festivalio renginių – spektaklis „Durys“ pirmąsyk neįvyko todėl, kad susižeidė vienas šokėjų, o kitąkart koją pakišo pandemija.

„Šis spektaklis bus ne vien festivalio atspirties taškas, bet ir išbandymas visai miesto teatro bendruomenei: mums, rengėjams, teks verstis iš savų resursų – šiemet festivaliui, skirtingai nuo ankstesnių kartų, negavome lėšų iš Kultūros tarybos. Todėl iš anksto atsiprašau žiūrovų, kad teks branginti bilietus. Į pastarąjį spektaklį „Durys“ dar galios ankstesnė kaina – 8 Eur, tačiau kiti spektakliai jau bus brangesni“, – festivaliui nepalankios situacijos neslėpė N. Gedminas.

Tačiau, nepaisant finansinių kliūčių, režisierius labai kviečia kretingiškius pasižiūrėti neįprastą spektaklį „Durys“, sukurtą vadinamąja nonsensine, arba nesąmoninga, beprotiška, pačių aktorių išgalvota, kalba.

„Tai bus vienas tų spektaklių, kai – daug istorijų, lyg ir nėra vientiso siužeto, tačiau visgi galima apčiuopti jas vienijančią bendrą atsakomybės ir išsiveržimo iš kasdienės rutinos baimės liniją. Aktoriai ir šokėjai sukuria įspūdingus vaidmenis, – šis spektaklis apdovanotas 4 scenos „Aukso kryžiais“. Nors kai kam jis gali ir nepatikti, visgi „sofos ekspertams“ nereikėtų turėti išankstinės skeptiškos nuomonės, kviečiu ateiti ir pamatyti patiems“, – ragino režisierius.


Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė (kairėje) ir muziejininkė Danutė Šorienė parodos atidarymo išvakarėse.

Penktadienį Kretingos muziejaus Baltojoje salėje – konferencija „Tautodailė – širdies šneka“, po jos bus atidaryta Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrybos darbų paroda, skambės liaudies dainos, mirgės šokių ir žaidimų raštai. Šie Tautodailės metams skirti renginiai – projekto „Tyrinėk, atrask, pažink“ dalis.

Projekto tikslas – atrasti naujokų

Kaip sakė projekto autorė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Kretingos sekcijos pirmininkė Danutė Šorienė, prieš pateikdama projektą vertinti Kultūros tarybai, ketinusi surengti 10 dienų trukmės ekspediciją ir aplankyti tuos kuriančius regiono žmones, kurie įdomūs, bet nesiryžta dalyvauti parodose. Tačiau dėl karantino sumanymą teko pakoreguoti.

„Išsiuntinėjau elektroninius laiškus visiems seniūnams, kaimo bendruomenėms, prašiau paskatinti, kad kuriantys gyventojai atsilieptų. Ypač daug pagalbos sulaukiau iš mūsų rajono Laukžemės kaimo bendruomenės pirmininkės Aidos Mikutienės ir Kūlupėnų seniūnės Ritos Lubienės“, – sakė D. Šorienė.

Dėl vietos stokos parodų salėse šįkart neeksponuojami tekstilės darbai, apsiribojama tapyba, skulptūra, karpiniais, keramika, ypač daug – juvelyrinių dirbinių. Tarp naujų, kretingiškiams galbūt mažiau žinomų, o gal visai nežinomų kūrėjų muziejininkė paminėjo medžio drožėją Augustiną Žalgirį iš Kartenos, kaip medžio drožėją pažįstamą, tačiau tapybos naujoką taip pat karteniškį Antaną Sungailą, tapytojas Laimutę Kasparavičienę iš Raguviškių, kretingiškes Janiną Budrienę ir Ramunę Martinėnienę, drožėją, gebantį sumeistrauti ir kankles, Arvydą Valeiką iš Kretingos, karpinių autores Laimutę Karčiauskienę iš Laukžemės ir Nijolę Kalvienę iš Vydmantų, metalo meistrą Rytį Zenkevičių, kretingiškius Rasą ir Gediminą Staškauskus – keramikos, medžio ir metalo darbų autorius, iš Kūlupėnų kilusią juvelyrę Salomėją Lubytę.

Iš viso parodoje darbus pristato 39 meistrai, tarp kurių 21 naujokas. Eksponuojami 175 darbai.

Kretingą garsina medžio drožėjai

Pranešimus parengė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Žemaitijos nacionalinio parko gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Kuprelytė, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja Valdonija Karaliūnienė. Apie Kretingos krašto kryždirbystės ypatumus apžvalgą – dailėtyrininkė Alė Počiulpaitė, apie tai, kokia mūsų krašto tautodailė buvo vakar ir kokia yra šiandien, – D. Šorienė.

Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė teigė, kad niekas taip gimtinės negarsina, kaip kultūros paveldas ir įvairių profesijų žmonės, tarp kurių ryškų pėdsaką krašto istorijoje paliekantys tautodailininkai, neabejingi liaudies tradicijoms. Šie talentais likimo apdovanoti kūrėjai, norėdami tarpusavyje ir su kitais dalintis, kaip jie jaučia gamtą ir pasaulį, kokie troškimai neleidžia gyventi ramiai, 1966-aisiais ir įkūrė Lietuvos meno draugiją, kuri 1989-aisiais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) – savarankiška kūrybinė organizacija, vienijanti geriausius Lietuvos tautodailininkus – tapytojus, skulptorius, grafikos, kalvystės, keramikos, audimo, mezgimo, juvelyrikos, pynimo meistrus. Lietuvos etnografiniuose regionuose atsirado LTS skyriai, Žemaitijos skyriaus Kretingos sekcijai nuo 1985-ųjų iki 1996-ųjų V. Kanapkienė ir vadovavo.

„Man geriausiai žinomi tie 11-a metų. Skyrius tuomet vienijo apie 60 žmonių, buvo organizuojamos parodos, susitikimai. Įdomu tai, kad savo kūrybinius gebėjimus ir paslaptis tėvai perduodavo vaikams – iš kartos į kartą“, – sakė direktorė. Jos žodžiais, Kretingos kraštą labiausiai garsino, o ir dabar garsina medžio drožėjai, tarp kurių Anicetas Puškoriaus, jo sūnus Raimundas Puškorius, Juozas ir Feliksas Lukauskai, Alfonsas vyresnysis, kurio jubiliejus muziejuje neseniai paminėtas, ir Alfonsas jaunesnysis Skiesgilai, rajono garbės pilietis Adolfas Viluckis, kurio drožiniai – ypatingos vertės, subtilūs, eksponuojami ne tik respublikinėse parodose, bet papildę Lietuvos muziejų fondus ir privačias kolekcijas mūsų šalyje ir užsienyje.


Trečiojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ dalyvius ir laureatus sveikino konkurso sumanytoja Audronė Levickytė-Bumbulienė, iš ekrano sveikinimus perdavė komisijos pirmininkė poetė Elena Karnauskaitė.

Trečią kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavo rekordinis skaičius kūrėjų. Šiemet haiku tema buvo „Vanduo“. Sveikindama į jaukią, vila „Anapilis“ tebevadinamą, Palangos kurorto muziejaus salę susirinkusius haiku kūrėjus ir šio poezijos žanro gerbėjus konkurso sumanytoja ir organizatorė, muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad kasmet konkursas auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos.

Konkurso komisijai – jos pirmininkei, poetei, eseistei, Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatei Elenai Karnauskaitei, poetui, eseistui, dramaturgui, vertėjui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Rolandui Rastauskui ir žurnalistei Livijai Grajauskienei šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius iš net 111 kūrėjų atsiųstų haiku – konkursui kiekvienas autorius pateikė nuo vieno iki šešių trieilių. Pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, pernai – 65 autoriai.

Pagal konkurso nuostatus poetai, kurių pavardės komisijai nėra skelbiamos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje buvo 65 dalyviai, jaunesniojo mokyklinio amžiaus grupėje kūrybines jėgas išbandė 40, vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje sulaukta tik 6 autorių, todėl šioje grupėje buvo išrinktas tik vienas nugalėtojas.

Prieš paskelbdama trečiojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ laureatus, A. Levickytė-Bumbulienė padėkojo tiems žmonėms, nuo kurių, pasak jos, konkursas „atsispyrė“ ir dideliais šuoliais šoko į viršų – Palangos poetams bei literatams, kasmet pasidalijančiais savo kūryba: Nerijui Stasiuliui, Loretai Gliožerienei, Nijolei Fultinavičienei, Daliai Rakauskienei, Eglei Baranauskaitei, Dovilei Oškinytei, Almai Viskontienei, Virginijai Semenavičienei, Astai Brazaitienei, Stefanijai Šaltienei, Adelei Daukantaitei, Janinai Vambutienei, Audronei Žukauskaitei ir Julijai Paškevičiūtei.

Šiais metais viena iš temų buvo „Vanduo“, todėl konkurso organizatoriai bendradarbiavo su Palangos baseinu. Jo administracija atrinko keletą haiku, kurie, įrašyti specialiuose stenduose, pasitiks baseino lankytojus prie registratūros ir SPA zonoje. Įmonės „Palangos investicijų valdymas“ vadybininkė Eglė Rupulevičienė įteikė atminimo dovanas geriausius haiku vandens tema sukūrusiems autoriams: Anelei Tamošiūnaitei (Vilnius), Armintai Bilinskytei-Milkovičiūtei (Palanga), Adrijai Maciulevičiūtei (Palanga), Martynai Pacevičiūtei (Vilnius) ir Aleksandrui Sakui (Klaipėda).

Jau antrus metus prie konkurso viešinimo prisijungė ir specialius prizus įsteigė Haiku gimnazija. Šiemet prizus palangiškėms Arminai Bilinskytei-Milkovičiūtei ir Austėjai Daukšaitei įteikė rašytoja, Haiku gimnazijos vadovė Rugilė Audenienė, pabrėžusi, jog Austėjos kūryba ir pernai buvo įvertinta specialiu gimnazijos prizu.


Nelegalaus šunų veislyno Padvariuose savininkei keliama baudžiamoji byla. Prokuratūra pareiškė įtarimus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ir vertimąsi neteisėta ūkine veikla, tai yra už nelegalų prekiavimą jais.

Bausmė: nuo viešųjų darbų iki laisvės netekimo

Moteris kaltinama pagal Baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1 dalį ir 202 straipsnio taip pat 1 dalį. „Pajūrio naujienoms“ atsiųstame pranešime Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Gabrielė Petkuvienė teigė, kad pagal BK 310 straipsnio 1 dalį numatoma: tas, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. O BK 202 straipsnio pirmoje dalyje nurodoma, kad tas, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Nelegalią šunų veisyklą Padvariuose, Slyvų g., atsitiktinai atrado savo prapuolusio šuns ieškoję kretingiškiai. Paaiškėjo, kad ankštuose narvuose pasibaisėtinomis sąlygomis – be maisto ir vandens, permirkę savo ekskrementuose – buvo laikomi 25 įvairių veislių keturkojai. Tik pilietiškų žmonių, gyvūnų globos namų darbuotojų ir savanorių iniciatyva visi gyvūnai buvo paimti ir saugiai apgyvendinti globos įstaigoje „Nuaras“.

Sukrėtė ir netikėti radiniai

Pasak Kretingos rajono policijos komisariato viršininko Arūno Pužausko, ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovauja Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, komisariate pradėtas ir dėl pievoje laužavietėje rastų sudegintų gyvūnų liekanų. Ekspertai yra paėmę gaišenas ištirti – bus bandoma nustatyti, kiek ir kokių gyvūnų sudeginta. Vėliau tyrimas buvo papildytas duomenimis miške netoli Padvarių kaimo radus kibirą su apdegusiomis mažų šuniukų gaišenomis. Tyrėjai aiškinasi, iš kur yra šie gyvūnai, kas ir kodėl juos taip sunaikino, kokiomis aplinkybėmis Padvarių kaime rastoje laužavietėje atsirado galimai šuns kaulas ir kailio kuokštas ir ar netoliese rastame plastikiniame maiše aptikti šeriai yra šuns, kaip jie ten galėjo atsirasti.

„Analizuojami, sisteminami ir tikslinami visi duomenys, siekiama nustatyti, ar tokie atvejai gali būti vertinami kaip galimai padaryta nusikalstama veika“, – pakomentavo Generalinės prokuratūros vyriausioji specialistė G. Petkuvienė.

Pastaruosius kelerius metus dėl žiauraus elgesio su gyvūnais kasmet pradedama apie 70 ikiteisminių tyrimų, šiemet – 58.


Danutės Bertužienės daržą geltoni moliūgai papuošė pirmąkart.

„Moliūgais tegul rūpinasi žmona, o aš mieliau – prie bičių“, – juokavo 15 avilių prižiūrintis Jonas Bertužis.

Turbūt nedaug rasi žmonių, kurie dar nebūtų ragavę moliūgo. Jokūbaviškė Danutė Bertužienė – viena tokių. Užtat, kaip juokavo, nuo šių metų „į pagyrimų sąsiuvinį“ ją bus galima įrašyti vien už ryžtą šių daržovių užsiauginti pirmąkart.

Gerai augs, jei žemė puvininga

„Kai bus laikas imti derlių, tada ir ieškosiu receptų, ką pasigaminti, o dabar dar tegul paauga, mažosioms anūkėlėms Smiltei ir Elijai bus košėms virti“, – sakė Danutė.

Ji apgailestavo prie geltonų kamuolių negalinti mergaičių nufotografuoti, mat dvynės gyvena Klaipėdoje, o ir teturi po 7 mėnesius, tad fotosesijos Jokūbavo senelių darže šiemet dar nebus.

Ir vis dėlto Danutės vyras Jonas Bertužis paatviravo: kažkada labai seniai jie bandę moliūgus auginti, bet netinkamoj vietoj. „Iš profesijos abu esam agronomai, o nemokėjom. Padarėm klaidą pasodinę užuovėjoj, šilumoj, bet ne puviningoje žemėje. Dar visai mažas moliūgų galvas prakirsdavo ir vidų išlesdavo suskridę balandžiai, kėkštai ir šarkos. Dėl to ir numojom į moliūgus ranka“, – sakė jis. Vaikystėje Jono mama virdavusi „bulvynę“ su moliūgais, tik šią daržovę kaimo žmonės anuomet kažkodėl arbūzais vadinę. „Gimiau 1944-aisiais, metai buvo sunkūs. Tėvai prie namų Rūdaičiuose daug ką – „arbūzus“ taip pat – augino, ne tiek dėl skanumo, kiek dėl naudingumo, kad tik būtų šeimai, ko valgyti. Turėjom 45 hektarus žemės, kad į Sibirą neišvežtų, kuriam laikui į Pagėgių rajoną pabėgę buvom. Atgal į Rūdaičių kaimą sugrįžom, kai Stalinas mirė“, – vaikystės prisiminimais pasidalijo jis.

„Čempionai“ – įnoringi

D. Bertužienė atviravo anksčiau su „Pajūrio naujienomis“ gaunamas moliūgų sėklas kam nors iš kaimynų išdalindavusi, o šiemet į kompostingą žemę pabėrė savo darže ir laukė, ar kas išaugs.

„Kai iš po žalių lapų pamačiau geltonuojant, apsidžiaugiau – ir miela akiai, ir gera žinia, kad moliūgų anūkams užteks“, – sakė pašnekovė. Jos žodžiais, nors visos sėklos nesudygo, tačiau ir nereikia – iš patirties žino: jei augalui leisi turėti daug žiedų, jie tarpusavyje turės dalintis energija. O „vienturčiai čempionai“ – įnoringi, visos maisto medžiagos turi kliūti jiems.

Iš viso Bertužių darže šviečia 3 didelės, kelios vidutinės moliūgų galvos, yra keletas ir visai mažiukų, ant tvoros pakibusių. Danutė daržo per daug nelaistė, drėgmės žemesnėse vietose ir taip pakako. Kad moliūgai nesupūtų, jų apačioje pakišo po vyro išpjautą medinę lentelę.Moliūgai, kaip ir didžiuliame šiltnamyje augantys pomidorai, – Danutės rūpestis. Jonas kitos veiklos 72-jų arų sodyboje turi. Pats pasidirbo didžiulę – 3x3 pločio – kompostavimo dėžę, už ūkinio pastato sėjomainai užsėjo ir augina dobilieną – bus pašaro triušiams, kuriuos daug metų laiko, dar prižiūri 15-a bičių avilių, suka medų.


„Kretinga buvo puošnus miestas“, – pristatydamas senamiesčio radinius, pabrėžė mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ vadovas Simonas Sprindys.

Tarp vertingiausių radinių – pypkės (viršuje) ir ornamentuotų koklių fragmentai.

Vakar rytą priešais „Pajūrio naujienų“ redakciją laikinai įrengtoje palapinėje mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologai, vykdantys Vilniaus gatvės detaliuosius tyrinėjimus, pristatė aptiktus vertingus radinius bei atkastų pamatų ir grindinio fragmentus.

„Vilniaus gatvė po renovacijos visiškai pakeis Kretingos miesto veidą, – negausiam būriui susirinkusiųjų, tarp kurių – Kretingos rajono vadovai ir suvažiavę įvairių televizijos kanalų žurnalistai, kalbėjo Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. – Gatvėje dabar vykdomi archeologiniai kasinėjimai yra didžiausi mūsų miesto istorijoje: bus iškasta per 2 tūkst. 600 kv. m ploto. Detaliųjų tyrimų gatvėje prireikė dėl radinių: jų buvo aptikta per 1 tūkst., iš jų – per 200 yra itin vertingi, turintys muziejinę vertę“.

Mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ vadovas Simonas Sprindys, paprašytas pakomentuoti, ką ypatingo suradę, kalbėjo: „Kretinga buvo puošnus miestas. Dominuoja tipiniai senamiesčio radiniai: buitinės, statybinės keramikos – ornamentuotų koklių, indų, čerpių – fragmentai, aptikome šiek tiek monetų, pypkės dalį, vienuolyno tvoros ir kitų akmeninių statinių pamatų bei kai kur net trimis sluoksniais pakloto grindinio fragmentų. Atvertas standartinio tipo senamiesčio sluoksnis, kalbantis apie urbanistinę miesto struktūrą nuo kūrimosi pradžios XVII a. iki XX a. – pirmąsias gatves, centro išplanavimą.“

Anksčiau labiau tebuvo ištyrinėta Kretingos dvaro teritorija, nustačius joje XVIII a. vertingus sluoksnius, dabar labiau pažinta Kretingos praeitis ir jos širdyje, aplink bažnyčios-vienuolyno kompleksą bei atokiau nuo jų. Netyrinėta liko pati Rotušės aikštė.


Kaunietė pensininkė Irena su vyru Antanu mėgsta keliauti po užsienį, o visus kelionėse užfiksuotus vaizdus kelia į savo kompiuterį. Savaitgaliais į svečius pora pasikviečia bičiulių ir televizoriaus ekrane prisimena gražiausias kelionių akimirkas. Bet vienas neatsargus Irenos anūko poelgis gražią tradiciją sujaukė.

„Dukters vyresnėlis sūnus, dvylikametis Lukas mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus. Jų atsisiunčia internetu. Tik vėliau prisipažino, kad žaidimai buvo nelegalūs, atsisiųsti kartu su virusais – užteršė kompiuterį kenkėjiškomis programomis, dėl kurių praradau kelionių nuotraukas ir vaizdo įrašus“, – apgailestauja moteris, užauginusi dvi dukras ir dabar joms padedanti prižiūrėti tris atžalas. Moteris sako, kad kompiuteris yra neatskiriama vaikų laisvalaikio dalis, nors visi trys anūkai noriai padeda tvarkyti namus ir kiemą, žaidžia futbolą ar važiuoja pažvejoti su seneliu. Tad, anot kaunietės, apskritai kompiuteriniai žaidimai nėra didelė problema.

Užtat problemų sukelia netinkami, nelegalūs šaltiniai internete, iš kurių ir vaikai, ir suaugusieji mėgsta parsisiųsti tiek žaidimus, tiek įvairias programas.

Tarsi nemokamas sūris spąstuose

Nelegalias programinės įrangos versijas internetu platinantys asmenys ar grupuotės gali pridaryti daug žalos paprastų gyventojų, įstaigų ar verslo įmonių turtui.

Yra didelė rizika, kad su parsisiųsta nelegalia programa į kompiuterį atkeliaus ir kenkėjiškas užkratas. O paprastas kompiuterio savininkas užkrato gali nepastebėti ilgą laiką.

„Dalis kibernetinių nusikaltėlių verčiasi operacinės sistemos ar atskirų programų „nulaužimu“. Nelegalias programų versijas jie deda į internetą ir siekia, kad jos būtų prieinamos kuo didesniam būriui žmonių. Jie gali įdėti net nulaužtą brangios antivirusinės programos versiją, kurią atsisiuntus į kompiuterį sistemą lyg tyčia užpuola virusai“, – pastebi Vytautas Paulauskas, JAV programavimo paslaugų įmonės „Devbridge“ Technologinių praktikų vadovas.

V. Paulausko teigimu, nelegalios programos gali būti patalpinamos įvairiuose interneto puslapiuose – tiek anoniminiuose ar specializuotuose, tiek viešuose. Interneto erdvė yra labai dinamiška, todėl joje sudėtinga susekti ir pašalinti visas nelegalias programų kopijas.


Paseno Kretingos rajone nusistovėjusi futbolo struktūra, jos pokyčiai yra neišvengiami ir dėl Lietuvos futbolo federacijos (LFF) reikalavimų.

Dar pernai rugsėjį LFF pranešė, kad nuo 2021-ųjų sezono U-15, U-16, U-17, U-19, U-14 Pirmos lygos ir U-14 Pirmos ir Antros lygos varžybose negalės dalyvauti komandos, kurių juridinio asmens steigėjas yra tik savivaldybė ar valstybė. Taigi šiose varžybose dalyvauti negalės ir Kretingos sporto mokyklos futbolininkai.

LFF skatina visoje Lietuvoje diegti klubinę futbolo struktūrą. Pagal LFF diegiamos klubinės struktūros modelį, mūsų „Minijos“ klubas irgi privalės turėti ne vien vyrų, bet ir vaikų, jaunimo, merginų ir veteranų futbolo komandas. Pritariu tokiai klubinei struktūrai, taip organizuojamas futbolas visoje Europoje, ir pertvarką skatindama LFF dviračio neišradinėja.

Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius sudarė gausią darbo grupę, kuri iki šių metų pabaigos turi parengti išvadą dėl rajono futbolo perspektyvos. Į šią grupę įtraukti Savivaldybės Švietimo skyriaus, „Minijos“ klubo, kiti futbolo bendruomenės atstovai, treneriai, tėvai, politikai.

Darbo grupė siūlo įsteigti naują viešąją įstaigą, kurios steigėjai ir dalininkai būtų „Minijos“ klubas, kuriam priklausytų ne mažiau kaip 1/3 balsų ar dalių, nes toks yra LFF reikalavimas, dar ne mažiau 1/3 balsų atitekti turėtų Savivaldybei, likę – futbolo rajone rėmėjams, remsiantiems vaikų futbolą. Beje, dabar aplinkybės tapti vaikų futbolo rėmėju yra itin palankios, tam užtenka pareikšti norą būti rėmėju ir naujos viešosios įstaigos steigėju.

„Minijos“ klubo vadovai bendradarbiauja su Kretingos sporto mokyklos treneriais ir tikisi, kad treneriai sutiks iš Sporto mokyklos pereiti į naujai kuriamą organizaciją. Visi šitie pokyčiai nebus įmanomi be rajono švietimo sistemos pertvarkos, po kurios Kretingos sporto mokykloje nebeliktų futbolo.

Esu įsitikinęs, kad dėl pokyčių blogiau tikrai nebūtų, tačiau jų nepadarius „Minijos“ futbolo komanda netektų licencijos, o rajono mažieji futbolininkai negalėtų žaisti visuose prestižiniuose čempionatuose, jiems beliktų futbolo kamuolį spardyti tarpusavyje.

Naujos viešosios įstaigos valdymui siūlau be valdybos sudaryti ir stebėtojų tarybą, į ją būtinai įtraukti ir jaunųjų sportininkų tėvus. Viešoji įstaiga turėtų organizuoti daugiau turnyrų, stovyklų. Jaunieji futbolininkai galėtų būti ugdomi pagal LFF siūlomą „Anderlecht“ programą.

„Minijos“: klubas, kaip būsimas naujos viešosios įstaigos dalininkas, jau įsipareigojo klubo gaunamas solidarumo lėšas skirti viešajai įstaigai išlaikyti. Lėšas, kurios atitekdavo futbolui Sporto mokykloje taip pat gautų įsteigta viešoji įstaiga. Įstaiga siektų pritraukti ir neformalaus vaikų ugdymo, įvairių fondų lėšas. Iš Sporto mokyklos į viešąją įstaigą dirbti perėjusiems treneriams algos mažėti neturėtų, galbūt sutrumpėtų atostogos, jei taptų treneriais, nebe mokytojais.

Kviečiu visus neabejingus Kretingos rajono futbolui dalyvauti keičiant futbolo struktūrą rajone. Šiame procese svarbios visų patirtys, įžvalgos, patarimai. Darbo grupė rinksis rugsėjo 17 d. 15 val. Kretingos rajono savivaldybėje Savanorių g. 29A Kretingoje posėdžių salėje.

Dovydas BAJORAS

Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys, darbo grupės dėl jaunimo futbolo ugdymo tobulinimo pirmininkas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas