Pajūrio naujienos
Help
2020 Rugpjūtis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną25°C debesuotumas 1 %
Naktį12°C debesuotumas 1 %
Komentarų topas

(1466) 2020-06-26

„Šeimos slėnyje“ atsivėrė piktžaizdės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Nors „Šeimos slėnis“ pamėgtas kretingiškių, tačiau jame dar yra iki galo neatliktų darbų.

Kretingos miesto žvyrduobėje prieš 2-jus metus buvo įrengtas „Šeimos slėnis“ – poilsio ir pramogų erdvė visai šeimai. Tačiau šalia žvyrduobės gyvenantys kretingiškiai piktinasi, kad kai kurie įrenginiai jau sulaužyti arba išvis neveikia nuo pirmos jų pastatymo dienos, po teritoriją paleidžiami lakstyti šunys, o naktimis vyksta girtų orgijos.

Gyvenimas dieną ir naktį

Į redakciją paskambinęs skaitytojas Tomas pasakojo, kad su mažu vaiku per miestą ėję smagiai praleisti laiką žvyrduobėje, tačiau likęs labai nusivylęs: „Įrenginiai žaidimų aikštelėje neveikia arba aplaužyti. Iššvaistyti didžiuliai pinigai, o tvarkos nėra. Žolė – pusmetrinė, laksto koviniai šunys. Kiti tyčia čia atveda didelius šunis atlikti gamtinių reikalų ir nė nesiteikia surinkti paliktų krūvų.“

Skaitytoja Ona V. sakė mėgstanti ateiti į žvyrduobę su dviem mažamečiais anūkais, bet ne visuomet ten malonu būti, nes ši vieta drėgna ir klampi, dažnai patvinsta.

Šalia gyvenantis kretingiškis, nepanorėjęs sakyti pavardės, atviravo, kad dieną žvyrduobėje gana ramu, jam niekas neužkliūva. Vieta sutvarkyta ir, jo manymu, pamėgta aplinkinių gatvių gyventojų. Tačiau vakarais žvyrduobė gyvena kaip koks naktinis klubas: šėlioja netramdomi paaugliai – karstosi, drasko įrenginius, į aikštelę suvažiuoja mašinomis, garsiai leidžia muziką, susirenka girtaujančios kompanijos. Nesyk dėl to yra kvietęs ir policiją.

Įrenginius sutvarkys

„Šeimos slėnis“ buvo įrengtas 2018-ųjų vasarą iš Lietuvos–Latvijos bendradarbiavimo programos lėšų, o rudeniop projektas jau buvo pristatytas kretingiškiams. Žvyrduobė buvo išvalyta, sutvarkyti šlaitai, praplatintas ir pagilintas tvenkinys, dalyje teritorijos įrengti drenažo tinklai, įrengta vaikų žaidimo aikštelė su 9 žaidimų įrenginiais.

Už projekto įgyvendinimą atsakingas Kretingos rajono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjas Darius Martinkus sakė, kad jų skyrius atsako už investiciją, o už įrenginių priežiūrą – miesto seniūnija: „Pirkdami įrenginius, žiūrime, ar yra ir kiek galioja jų garantinis laikas, – tuo taip pat rūpinasi naudotojas, šiuo atveju – miesto seniūnija. Ji taip pat privalo pasirūpinti įrenginių eksploatacija ir remontu, jei šie susidėvi ar sulūžta.“

Kretingos miesto seniūnę laikinai pavaduojanti Alma Patamsienė sakė, kad šiemet gegužės pabaigoje buvo atlikta „Šeimos slėnio“ įrenginių patikra, surašyti ir pateikti reikalavimai juos montavusiai kauniečių bendrovei „Bipa“. „Išsiuntėme raštą: su vienais reikalavimais jie sutiko, su kitais – ne, nes mano, kad įrenginiai sulaužyti ar deformuoti ne dėl jų kaltės, o – pačių lankytojų. Iki liepos 15 d. jie įsipareigojo pašalinti dviejų vaikų žaidimo aikštelių įrenginių trūkumus“, – kalbėjo A. Patamsienė.

Tačiau seniūnės pavaduotoja nesutiko su teiginiu, kad „Šeimos slėnyje“ nešienaujama žolė: „Šią rekreacinę miesto vietą prižiūrime taip pat, kaip ir kitas Kretingos miesto viešąsias erdves – žiūrime pagal situaciją, kaip greit auga žolė, įprasta šienaujame 2-kart per mėnesį.“


Andrius GANUSAUSKAS:

– Man neaktualu, kadangi pats nerūkau, be to, gyvenu nuosavame name. Bet, man atrodo, ir daugiabučio gyventojas turi turėti minimalią laisvę – o kur jam rūkyti, jei ne savo buto balkone? Jei dūmus pūs per langą – efektas juk bus tas pats. Problema, manau, yra šiek tiek perspausta – kiek automobiliai teršia orą, ir – nieko? O kad kavinėse, baruose uždrausta rūkyti, pritariu.

Giedrė GARJONYTĖ:

– Tokiam sprendimui pritarčiau. Auginu mažą vaiką, nepatiktų, kad, ypač vasaros metu, kai labai karšta, tvanku, ir neįmanoma ištverti neatsidarius lango, vietoj gryno oro iš lauko į kambarius eitų dūmai. Mano vyras taip pat rūko, bet balkone – nebent tada, kai aš tuo metu nebūnu namie ir nematau. Jis užeina už namo, kad ir kitiems kaimynams nekenktų, nes visų langai vasarą atviri.

Jurijus ŽILYS:

– Kur kas svarbiau, kad žmonės per balkonus, kur papuola, nemėtytų nuorūkų, būtų kultūringesni. Žinoma, negerai, jei į nerūkančiųjų erdves iš kaimynų balkonų dūmai eina. Bet kur tada rūkyti? Aš gyvenu savo name, išėjęs parūkau kieme. Jei Seimas priims šį draudimą, daugiabučių administratoriai galėtų įrengti rūkymo vietas – tada, manau, konfliktų nekiltų.

Irmina GARJONYTĖ:

– Dirbu Palangoje, vienuose poilsiui skirtuose namuose. Pastebiu, kad kai kurie atvykėliai balkonuose rūko, kai kurie – ne. Tie, kurie nerūko, rūkančiaisiais nepatenkinti, pyksta – bet ką daryti? Kai kalbama apie draudimus, daugelis žvelgia nepatikliai, domisi, o kaip bus kontroliuojama, negi kaimynas kaimyną skųs. Pas mus skundžia ir šiukšlintojus, ir neblaivius triukšmautojus, paskųstų ir rūkalius.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ


Skilo valdančioji dauguma

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Savivaldybėje

Buvusiose bibliotekos patalpose Kretingoje, Vilniaus g. 8, įsikurs kariai savanoriai. Sprendžiant dėl patalpų suteikimo kariams pagal panaudos sutartį, ketvirtadienį susivienijo Kretingos rajono savivaldybės tarybos opozicijoje esantys socialdemokratai, Partijos Tvarka ir teisingumas nariai ir valdančiajai daugumai priklausantys konservatoriai-krikščionys demokratai, Lietuvos liberalų sąjūdžio nariai, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija ir mažumoje paliko šiam sprendimui nepritarusius visuomeninio rinkimų komiteto „Kretingos kraštas“ atstovus su meru Antanu Kalniumi bei Darbo partijai priklausančius Vytautą Ročį ir Antaną Puodį. Mažumai galima priskirti ir socialdemokratą Steponą Baltuonį, kuris balsuojant susilaikė. Už balsavo 17, prieš 5, susilaikė 2.

Pastatą planavo parduoti

Praėjusių metų lapkritį Savivaldybės taryba protokoliškai pritarė Savivaldybei priklausančių administracinių patalpų racionalesnio panaudojimo planui, pagal kurį pastate Vilniaus g. 8 esančius Savivaldybės administracijos padalinius – Švietimo skyrių ir Kretingos miesto seniūniją – buvo sutarta iškraustyti į patalpas, esančias J. Pabrėžos gatvėje (Švietimo skyrių į patalpas J. Pabrėžos g. 8, o seniūnijai atiduoti dalį dabartinių Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus patalpų.) Tuščią likusį pastatą Vilniaus g. 8 buvo svarstoma parduoti, buvo ir viešai užsiminta, kad yra investuotojų, kurie čia norėtų įrengti viešbutį.

Sprendimo projekto suteikti 382,78 kv. m Vilniaus g. 8 pastato antro aukšto patalpas, garažus Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3 rinktinės 306 pėstininkų kuopos vadavietei, kuopos karių savanorių rengimui bei logistiniam aprūpinimui iniciatorius tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas Dovydas Bajoras patikino, kad taryba nėra priėmusi jokio sprendimo, protokolinio taip pat, pastatą Vilniaus g. 8 parduoti, kaip nereikalingą Savivaldybei.

Patalpos pagal ketvirtadienį tarybos priimtą sprendimą kariuomenei suteikiamos 10-čiai metų, tačiau jeigu Savivaldybė šiam terminui dar nesibaigus nuspręstų pastatą Vilniaus g. 8 parduoti, pagal panaudos sutartį tokią teisę Savivaldybė turi. Posėdyje dalyvavęs 306 kuopos vadas, kapitonas Kęstutis Piluckis patvirtino, kad toks neapibrėžtumas karių savanorių negąsdina. Kariuomenė kitąmet žada skirti 60 tūkst. eurų gaunamoms patalpoms remontuoti. Posėdyje buvo užsiminta, kad, Vilniaus g. 8 įsikūrus savanorių kuopos vadavietei, tikėtina, kad Kretingoje atsiras ir ginklinės.

Kariai savanoriai savo veiklai – rengtis valstybės gynybai bei greitai reaguoti į taikos meto užduotis – patalpų Kretingoje nesėkmingai ieškojo 6 metus. Surasti jiems patalpas įpareigotas buvo ir dabartinis vicemeras Dangiras Samalius, kuris patvirtino, kad patalpos Vilniaus g. 8 kariams savanoriams tinka geriausiai. Meras Antanas Kalnius priminė, kad patalpų kariškiams buvo žvalgomasi profesinėje mokykloje Kretingsodyje, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuriai pavaldi ši ugdymo įstaiga, buvo tam palanki. Tarybos Švietimo komiteto pirmininkė Dalia Martišauskienė merui pareiškė, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija dėl profesinės mokyklos turto panaudojimo spręsti negali, kad esant reikalui tokį sprendimą priimti turėtų Vyriausybė.


Nomgaudžių sodybos troba (namas). Fot. Julius Kanarskas, 2015 m.

Plačiai išsidriekusiame Erlos slėnyje šalia Salantų stūkso pagonių tikėjimo reliktus saugantis Alkos kalnas. Jo viršūnėje įsikūręs vienas mažiausių Imbarės seniūnijos kaimų, kaip ir kalva, vadinamas Alka (Alku).

Apie 1,2 km ilgio, 0,43 km pločio ir 23 m aukščio moreninė kalva – paskutiniojo ledynmečio palikimas. Ji atsirado ledynų tirpsmo metu vandens srautams aplink išgraužus gilų ir platų Erlos upės slėnį.

Tautosaka mena, kad šiame slėnyje gilioje senovėje tyvuliavęs ežeras, o kalvos viršūnė buvusi sala, kyšanti virš ją supančio vandens. Pasak vieno padavimo, sykį iš dangaus čia nusileido ežeras, tačiau jam nepatikę būti šioje vietoje, ir po trijų dienų persikėlęs į Platelius.

Moreninę kalvą iš tikrųjų nuo seno supo vandeningos Erlos senvagės ir pelkės, kurios, laikui bėgant, virto durpingomis pavasarį ir liūčių metu patvinstančiomis pievomis. Žmonės jas pavadino Erlomis. Apie tai liudija vandens augalų ir žuvų kaulų liekanos, kurių apylinkės gyventojai rasdavo kasdami Erlose durpes.

Storiausias durpių sluoksnis susiformavęs tarp Alkos ir Žudgalio, kur iki XX a. vidurio veikė durpynas. Šia slėnio dalimi teka Alkupio upelis, seniau į rytus nuo kalvos įsiliedavęs į Erlą. Šiuo metu jis tolyn teka kalvos šiaurės rytine ir šiaurine papėde iškastu kanalu, o į Erlą įteka į šiaurę nuo kaimo.

Erlos pelkės viduriu seniau tekėjo vasaromis neišdžiūstantis Durbės upelis. Į pietus nuo Alkos kalno jis įtekėdavo į Varlupį, o šis – į Salantą.

Kalvos pietrytinis kyšulys vadinamas Alkos, rečiau – Aukos arba Šventimų, kalnu. Jis iki 10–13 m aukščio, apie 320 m ilgio ir iki 150 m pločio. Tautosaka mena, kad seniau čia augo ąžuolynas, kuriame veikė senovės baltų šventykla su aukojimo vieta – alka (alkas) skirta turto ir pertekliaus dievui Pilvyčiui (Pilnyčiui). Joje po storiausiu ąžuolu stovėjęs aukuro akmuo ir degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės. Šventykloje tarnavo ir žalčiai, kuriuos vaidilutės auginusios Salanto slėnyje stūksančiame Gaidžio kalne. Šalia šventyklos, tarp senų ąžuolų įrengtame būste, gyvenęs žynys.


Sodyboje atgimsta drevinė bitininkystė

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Giedrius Kalnius, susidomėjęs netradicine bitininkyste, restauravo seną šiaudinį avilį, kuriame jau apsigyveno spiečius.

Šiaudiniai aviliai labiau būdingi Žemaitijai ir minimi nuo XIX a.

Kalniaus sodyboje Barkelių kaime, prie Kašučių ežero, pamažu atgimsta drevinė bitininkystė – sodybos savininkas Giedrius Kalnius, pats savo rankomis pagaminęs dirbtines dreves-avilius, įsitikinęs, kad senieji bitininkystės būdai gali būti įdomūs sodybos lankytojams.

„Gamtą ir natūralią aplinką vertinantiems sodybos lankytojams norisi parodyti vis kažką naujo“, – neslėpė Giedrius, praėjusiais metais įrengęs apiterapijos namelį ir ties šia naujove nesustojęs – šiemet jis bitėms įrengė ne tik keturias dreves, bet ir šiaudinį, nupjautinio kūgio formos avilį, kuriame, kaip ir vienoje drevių, jau apsigyveno po spiečių.

Pins šiaudinius avilius

„Šiaudinis avilys, iš kažkur parneštas tėvo, gal kokį ketvirtį amžiaus gulėjo ant namo aukšto. Kol nesidomėjau bitininkyste, nė nesupratau, kad tai – šiaudinis avilys. Tokie aviliai XIX a., gal kiek ir anksčiau, labiausiai buvo paplitę Žemaitijoje, nes jie, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, buvo pranašesni už paprastus kelminius avilius“, – aprodydamas šiaudinį avilį ir jame jau įsikūrusias bites, pasakojo G. Kalnius.

Jis seną šiaudinį avilį – šiam galėtų būti koks 80–100 metų – restauravo, ir tam naudojo ruginius šiaudus, mat būtent tokie patyrusių bitininkų rekomenduojami senojoje literatūroje. Sodybos savininkas sakė, kad norėtų tokių avilių nupinti ir daugiau, apie tai jau kalbėjęsis su viena pynėjų, senuosius amatus atgaivinančia archeologe. Jau paruošė ir pagrindus lakoms – ant jų būtent ir pastatomas pintas avilys, kuris po to įtaisomas į medinę dėžę arba statomas ant stovų. „Tegu jų čia, sodyboje, būna ir daugiau“, – kad šalia įprastojo ketina plėsti ir netradicinį bitininkavimą, teigė G. Kalnius.


Azalijų bonsai – žydėjimo apogėjuje

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Šarūnas Kasmauskas sodą kuria jau 12 metų ir didžiuojasi turtinga bonsų, ypač – azalijų, kolekcija.

Japoniškame sode, įkurtame Mažučių kaime, tarp Darbėnų ir Lazdininkų, pavasarinį sakurų žydėjimą birželį–liepą keičia ryškus azalijų kilimas. Jų čia – šimtai: apsipylusios raudonais, rožiniais, baltais, geltonais, oranžiniais žiedais, sakytum, išprotėjusios savo žydėjimu. Beje, šis grožis auga vazonuose: tai – bonsai, o jų amžius – nuo 60 iki 100 ir daugiau metų.

Bonsus dovanojo japonai

Aprodydamas šį žydintį turtą didžiausio Europoje japoniško sodo, pradėto kurti prieš 12 metų plyname lauke, sumanytojas ir savininkas palangiškis Šarūnas Kasmauskas sakė: „Bonsai yra japonų pasididžiavimas: tarp bonsų dominuoja pušys, po jų eina azalijos, toliau – japoniški klevai. Kurdami bonsus, japonai tarsi pritraukia gamtą į savo urbanizuotus kiemus. Tai – minimalizuota gamtos dalelė tarp milijoninių miestų šurmulio.“

Pirmieji bonsai į Mažučiuose kuriamą sodą atkeliavo prieš dešimtmetį, kuomet savo projektą Tokijuje pristatė pats jo šeimininkas. Š. Kasmausko žodžiais, per žiniasklaidą apie lietuvių idėją sužinojo ir ją palaikė nežinomi japonų verslininkai. „Jie mums pridovanojo bonsų, – buvo labai netikėta.

Prikrovė jų pilnus konteinerius ir atsiuntė į Lietuvą“, – aprodydamas azalijų bonsų bei kitų medžių kolekciją, kalbėjo sodo įkūrėjas. Jis patikino, kad Mažučių japoniškame sode šiandien sukaupta gausiausia bonsų kolekcija Baltijos šalyse, joje – per 1 tūkst. šių savitų gamtos meno kūrinių. Be bonsų kolekcijos, sode plyti sakurų laukas: jame – per 500 japoniškų vyšnių. Šalia medelio įsmeigtos lentelės rodo, kad kai kurios jų – vardinės. Pasirodo, už auką sodui jame galima auginti savąją sakurą.

Japoniškame sode, Š. Kasmausko žodžiais, mėgsta apsilankyti ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, pats taip pat kaupiantis bonsų kolekciją.


Šliužai itin aktyvūs tamsiuoju paros metu, anksti rytą ir vėlų vakarą, apsiniaukusią dieną, po lietaus ir prieš lietų bei iškritus rasai.

Jau ne pirmi metai drėgnesnėse vietose sodus ar daržus turintys žmonės pastebi, kad jų sodinamus ir rūpestingai puoselėjamus augalus – tiek daržoves, tiek gėles – vis pikčiau puola šliužai. Šie gyviai, sugebantys per parą suėsti augalų masės beveik perpus tiek, kiek patys sveria, ypač suaktyvėja po lietaus, o šiltos žiemos ir drėgnos vasaros padeda jiems tarpti.

Užpuolė prieš penkerius metus

Kad šliužai yra itin bjaurūs ir sunkiai išnaikinami kenkėjai, ne iš nuogirdų žino šalia Būtingės prieš daugiau nei 30 metų įkurtoje sodininkų bendrijoje „Darba“ gyvenantys šventojiškiai Audronė Bukauskienė ir Petras Baronas. Jų sklypą iš vienos pusės juosia melioracijos griovys. Būtent iš tos pusės prieš penkerius metus kruopščiai puoselėjamus gėlynus ir lysves su daržovėm bei uogom pradėjo pulti šliužai.

„Kai tik jie pasirodė, baisu būdavo ir prisiliesti. Orams atšilus po didesnio lietaus jų pulkai – sakau neperdėdama – per naktį nugrauždavo tik sudygusių agurkų, cukinijų ir moliūgų daigus. Salotų, kurios išsisėjusios net per Naujus metus žaliuodavo, per sezoną nelikdavo visai – nuėsdavo vos išlindusias“, – pasakojo A. Bukauskienė.

Pasak jos, kad atsigintų nuo šliužų, bandyta ir lysves kelti, ir aptverti jas. Daržovių daigelius Audronė ir Petras dangstė stiklainiais, maišais, kad bent kiek paaugtų, nes paūgėjusių daigų gyviai jau „nebeįkąsdavo“. Tačiau nusitaikydavo į žiedus.

„Galima sakyti, kad išstudijavome jų mėgstamiausius patiekalus: šliužams, pasirodo, labai patinka cukinijų ir moliūgų žiedai ir tik užsimezgę vaisiai. Rinkdavom nuo jų šliužus, o pačias užmazgėles net apraišiodavome, kad tik bent kiek paaugtų. Jeigu metai būdavo lietingesni, tai ir gerokai paūgėjusius moliūgus ir cukinijas apgrauždavo. Dar jiems labai tiko lubinai ir jurginai – šitų gėlių net nebegalėjome auginti. Ir, žinoma, braškės su žemuogėm. Būdavo, pamatai rytą gražiai nunokusią uogą, nusiskini, o iš kitos pusės į ją šliužas įsikandęs. Bjauru“, – pasakojo moteris.


Jaunuolis drąsina savo bendraamžius rinktis panašias mainų programas: „Pasaulis man tapo mažas, o galimybės – neribotos”.

Praėjusius mokslo metus kretinigiškis Nojus Žiubrys praleido už Atlanto – septyniolikmetis dalyvavo mainų programoje ir ilgiau negu pusmetį gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Mičigane. Jo teigimu, šis laikotarpis suteikė daug naujų patirčių ir suvokimą, kurioje srityje jis norėtų realizuoti save, baigęs mokyklą.

Galimybė išvažiuoti – 4 procentams

Pašnekovas prisiminė, kad apie galimybę praleisti vienus mokslo metus JAV sužinojo 2017 metų vasarą, dalyvaudamas gabiems vaikams skirtoje koučingo (sveikatingumo mokymas, pagrįstas neuromoksliniais tyrimais, supažindinama su meditacija, psichoterapija) stovykloje. „Susipažinau su mergina, kuri buvo ką tik sugrįžusi iš JAV. Susižavėjau jos pasakojimu ir nutariau pats dalyvauti atrankoje“, – teigė N. Žiubrys.

Padrąsintas stovykloje dėsčiusio neuromokslininko, neurochirurgo ir lektoriaus Kęstučio Skaumino, grįžęs iš stovyklos, jaunuolis užsiregistravo 15–17 metų moksleiviams skirtoje mainų programos FLEX (Future Leaders – Exchange program) atrankoje. Šį projektą remia JAV ambasada Lietuvoje ir Amerikos Tarptautinio švietimo taryba, gabiems paaugliams suteikiama galimybė gyventi amerikiečių šeimose ir vienerius mokslo metus mokytis šioje šalyje, programą remia ir stipendijas teikia JAV vyriausybė.

Pasak N. Žiubrio, patekti tarp finalininkų – labai sudėtinga: „Užsiregistravusiųjų į atranką buvo per 600 moksleivių iš visos Lietuvos, vyko trys atrankos etapai, galimybė mokytis JAV teko 25 finalininkams, tai yra tik 4 proc. visų dalyvavusiųjų. Šansas būti tarp atrinktųjų mažesnis negu įstoti į Harvardo universitetą.“

Programos išskirtinumas – kad moksleivis, net ir patekęs tarp 25 atrinktųjų, dar tiksliai nežino, kokioje valstijoje jis gyvens, nes finalininkus renkasi savanorių šeimos iš visų valstijų.

„Programos tikslas – mainų moksleiviams užtikrinti tikrą ir tipinį amerikiečiams būdingą gyvenimą, labai retai atrankos finalininkai mokslo metus praleidžia didmiesčiuose, todėl nereikėtų nusiminti, jei mainų dalyvis nepateks į Los Andželą ar Niujorką“, – su šypsena kalbėjo N. Žiubrys.

Jaunuolis, baigęs 10 klasių Pranciškonų gimnazijoje, išvyko į JAV, Mičigano valstijoje esantį Ortonville miestelį, kuris mažesnis už gimtąją Kretingą, todėl vaikinui teko patirti daugiau kaimiško gyvenimo subtilybių.



Pasibaigus karantinui, abiturientams reikia įveikti dar vieną iššūkį – laikyti brandos egzaminus. Nuotolinis mokymas vieniems sukėlė sunkumų, kitiems tai buvo galimybė į mokymosi medžiagą pasigilinti savarankiškai. Vis dėlto „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai nusprendė išsiaiškinti, kaip abiturientai jaučiasi prasidėjus brandos egzaminams.

Aistė BARASAITĖ:

– Per anglų kalbos egzamino kalbėjimo dalį iš pradžių buvo nejauku, bet pavyko gauti tinkamą temą. Sunkiausia išgyventi stresą, įtampa egzaminų metu kenkia sveikatai. Daugiausia sunkumų kelia matematikos egzaminas, nes tikslieji mokslai – ne mano sritis. Nuotolinis mokymasis nebuvo itin palankus, bet, pasitikint savimi, galima pasimokyti ir savarankiškai, be to, galima mokytis savo tempu.

Dovydas ŽILINSKIS:

– Anglų kalbos egzamino kalbėjimo dalis sekėsi vidutiniškai, nes pasitaikė nepalanki tema. Egzaminų periodas – išbandymas. Daugiausia sunkumų kelia matematikos egzaminas – nuotoliniu būdu buvo gana sudėtinga jam pasirengti, nes reikia daugiau praktinių užduočių ir konsultacijų gyvai.

Emilija NARAŠKEVIČIŪTĖ:

– Sunkiausia yra laukti prieš įeinant į egzamino patalpą, nes tuomet patiriu daug streso. Daugiausia įtampos kelia biologijos egzaminas, nes sunku žinoti, kaip tiksliai suformuluoti atsakymą, kad jis būtų įskaitytas. Nuotolinis mokymas daug įtakos neturėjo, mokslui skyriau tiek pat laiko.

Kotryna JOCKUTĖ:

– Anglų kalbos egzamino kalbėjimo dalis sukėlė daug jaudulio. Egzaminų laikotarpį išgyventi nelengva, tarsi sukyla adrenalinas, bet reikia stengtis viską išgyventi ramiai, nepasiduoti stresui. Daugiausia įtampos kelia matematikos egzaminas, nes reikia daug loginio mąstymo. Nuotolinis mokymasis kėlė sunkumų, nes namuose stinga motyvacijos mokytis, o, norint gerai pasirengti egzaminams, būtina ne tik atlikti privalomus darbus, bet ir mokytis papildomai.

Domantė LIPSKYTĖ:

– Anglų kalbos egzamino kalbėjimo dalis sekėsi gerai, nes pasitaikė nesunki tema. Galbūt padėjo tai, kad nuosekliai rengiausi egzaminui. Egzaminų sesija kelia iššūkių, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai. Daugiausia sunkumų kelia matematika, nes egzamino metu reikia ne tik įgūdžių, bet ir loginio mąstymo. Nesu matematikė, tad turiu įdėti daug darbo. O nuotolinis mokymasis daug įtakos neturėjo, nes stengiausi laiką išnaudoti prasmingai.

Kalbino Linas DAUGĖLA, fotografavo Vaidas MAŽONIS


Kretingiškė Elzė Momgaudytė nusprendė pasirinkti psichologijos studijas.

„Teatras – vaizdinė knyga – ji žmogui leidžia išgyventi visas emocijas, kurias atskleidžia kūrinys, turtina žmogaus moralę“, – teigė ilgus metus „Atžalyno“ teatrą lankanti devyniolikmetė Elzė Momgaudytė. Taip pat mergina baigusi mokyklą keliavo, dirbo Anglijoje, mokėsi Australijoje, šiuo metu ketina studijuoti psichologiją Vilniaus universitete.

Lanko „Atžalyną“

E. Momgaudytė Kretingos rajono kultūros centro „Atžalyno“ teatrą lanko daugiau negu 12 metų. Dalyvauti teatro veikloje paskatino šeima: teatrą lankė jos mama, brolis, sesuo, pusseserė. Ji nuo mažens stebėdavo spektaklius. Tuomet įspūdį jaunajai žiūrovei paliko spektaklis „Nulis trys“, kuriame vaidino jos brolis. „Matyti savus žmones ant scenos išties džiugina“, – sakė pašnekovė.

Mergina ir pati pradėjo dalyvauti „Atžalyno“ teatro veikloje, taip pat į ją įtraukė ir draugų. „Užkrėčiau juos teatro „bacila“, – šmaikštavo mergina.

Vienas įsimintiniausių spektaklių, kuriuose Elzė vaidino, buvo „Bulvinė pasaka“. „Tuomet dar buvome maži, jautėme scenos baimę, buvo neįprasta vaidinti ne savo asmenybės tipo charakterius“, – prisiminė Elzė, akcentuodama, kad scenos baimę vėliau pavyko nugalėti. Taip pat jai teko vaidinti spektakliuose „Arklio Dominyko meilė“, „Pienių vynas“, „Pabėgimas į Akropolį“.

Tinkamai pasirinkti vaidmenis „Atžalyno“ teatre padeda įvairių vaidmenų išmėginimai. Teatro nariai pasiskirsto grupelėmis, vėliau bando improvizuoti, suvaidinti pasirinktus vaidmenis. Vėliau nariai balsuoja, koks vaidmuo kuriam tinka, o lemiamą žodį taria teatro vadovė režisierė Auksė Antulienė.

„Atžalyne“ visi turi labai stiprų ryšį. Net ir buvę atžalyniečiai tampa „šventinės grupės“ nariais, kartais jie taip pat vaidina spektakliuose. „Atžalynas“ skatina ateitį sieti su teatru“, – mąstė mergina, prisimindama, kad ir jos draugai rinkosi teatro studijas. „Teatras man suteikė antrą šeimą“, – dalijosi pašnekovė, teigdama, kad daugelis jos geriausių draugų lankė teatrą. Taip pat dalyvavimas „Atžalyno“ veikloje ją labai praturtino, suteikė galimybę pažinti pasaulį, pakeliauti – su teatru mergina aplankė Rusiją, Belgiją, Vokietiją, Latviją, geriau pažino Lietuvą.

Ji dalyvavo PQ Prahos menų festivalyje. Prahos senamiestyje buvo atliekami įvairūs teatro pasirodymai. Belgijoje Elzę nustebino vietinių gyventojų svetingumas. Kiekviena vieta, kurioje ji lankėsi, paliko įspūdį.

Be to, kiekviena pjesė turi paslėptą mintį, skatina mąstyti apie gilius ir svarbius dalykus. „Pabėgimas į Akropolį“ skatino susimąstyti, kad dažnai nesuprantame vieni kitų, susikuriame savas vizijas, bet nesigiliname į kitą žmogų, o tikrovės dažnai neišgirstame“, – atkreipė dėmesį E. Momgaudytė.

Kaip teigė mergina, ši pjesė privertė susimąstyti ne tik aktorius, bet ir žiūrovus. „Kad galėtume spektakliu perteikti mintį, ją nagrinėjome iki pat šaknų, iki pat esybės“, – akcentavo Elzė. Taip pat teatras jai suteikė laisvumo, galimybę būti savimi ir save atskleisti.


Kretingos miesto paplūdimyje, prie tvenkinio, vyko „Erdvė kitaip jaunimui #BibliotekaBeSienų“. Jaunimo erdvėms persikėlus už bibliotekos sienų, kiekvieną dieną lauke buvo organizuojamos įvairios pramogos.

Pasaulyje netikėtai įsivyravus koronaviruso pandemijai, atrodė, kad nieko, išskyrus namų sienas, kurį laiką nebepamatysime. Per karantiną buvo atšaukti renginiai, įvairūs užsiėmimai ir kitos suaugusiųjų bei jaunimo mėgstamos veiklos. Kai kurios jų buvo perkeltos į socialinių tinklų erdvę, o kitos – neįvyko iš viso.

Nori smagiai praleisti laiką

Būsima dešimtokė Raminta Petrikaitė atviravo, kad karantinas sugadino vasaros planus, kadangi moksleivė planavo kelionę į užsienį, tačiau šios idėjos teko atsisakyti. Šią vasarą R. Petrikaitė planuoja dirbti ir praleisti laiką su draugais. „Darbą rasti buvo sunkiau negu įprastai, reikėjo ieškoti variantų“, – kalbėjo pašnekovė. Merginos nuomone, jaunimas šią vasarą į įvairias veiklas įsitrauks mažiau, nes karantino metu nebuvo planuojama tiek daug užsiėmimų jaunimui. Raminta sakė, kad jaunimui skirtuose renginiuose lankydavosi ir anksčiau, ji taip pat nepamiršdavo ir miesto šventės renginių bei retkarčiais užsukdavo į vykstančias muges. Merginos manymu, jaunimas jau pasiilgo įvairių veiklų, renginių, nes per juos galima linksmai leisti savo laiką. „Šią vasarą Kretingoje norėčiau tokių renginių, kaip diskoteka, filmų naktis“, – įvardijo Raminta.

Karantinas vasaros planų būsimai vienuoliktokei Agnei Irkinaitei nesugadino, nes vasaros ji dažniausiai neplanuoja, tačiau šiek tiek idėjų mergina vis dėlto turėjo. „Važiuosiu pas senelius, dar žadame vykti su palapinėmis prie ežero. Taip pat, jeigu pavyks, važiuosime į kelis koncertus“, – kalbėjo pašnekovė. Šią vasarą ji neketino dirbti, kadangi nori šiek tiek paatostogauti.

Mokinės nuomone, jaunimo planai šią vasarą neturėtų labai pasikeisti, bet gali sumažėti renginių, tačiau jaunuoliai, kurie yra veiklūs, suras, ką veikti ar kur dirbti.

A. Irkinaitė visada dalyvaudavo Kretingoje organizuojamame jaunimo muzikos vakare „Kreatyvas“. Anot merginos, tai nuostabus, jaukus renginys, kurio labai pasiilgo. Žinoma, nepamirštama ir miesto šventės mugė, vakaro renginiai, kuriuose dalyvauti – tradicija. Su tėvais Agnė vykdavo į mugę, o vakarą praleisdavo su draugais. „Manau, kad jaunimas tikrai pasiilgo įvairių veiklų. Labai sunku ilgai sėdėti vienoje vietoje, nieko neveikti. Mums visiems reikia bendravimo“, – savo nuomonę išsakė mokinė.

Šią vasarą Kretingoje mergina norėtų įvairių renginių lauke, koncertų. Ji mano, kad bendraamžius taip pat domina tai, kas susiję su muzika, nes tada galima susirasti naujų draugų, jaukiai praleisti vakarus kitokioje aplinkoje.

Veiklos organizuojamos

Kretingos rajono jaunimo NVO asociacijos „Apskritasis stalas“ prezidentas Mindaugas Orlovas sakė, kad šiuo metu jau gali daryti tai, ką suplanavo šios vasaros pramogoms. Birželio 15–19 dienomis Kretingos miesto paplūdimyje, prie tvenkinio, vyko „Erdvė kitaip jaunimui #BibliotekaBeSienų“. Kiekvieną dieną jaunimui buvo organizuojamos įvairios pramogos.

Jaunimas nuo 15–16 metų dažniausiai dirba, o kas gali nedirbti, tie poilsiauja prie vandens, todėl ir veiklos šiemet perkeliamos ten, kad jaunimo darbuotojai galėtų laiką leisti su jaunuoliais, nes vasarą išsiskirti su jaunimu jiems būna liūdna.

„Dėl karantino neturėjome glaudžių santykių su jaunimu nuo kovo mėnesio. Veiklų būtų daugiau, jei būtume galėję jas planuoti, tačiau ir finansavimas buvo šiek tiek mažinamas, – situaciją dėl renginių pakomentavo ir buvusi „Apskritojo stalo“ prezidentė Brigita Barkauskaitė. – Renginiams dažniausiai reikia tam tikrų žmogiškųjų ar finansinių išteklių.“

Jeigu veiklos prie tvenkinio pasiteisins, planuojama tai organizuoti ir kitais metais, tik galbūt ten praleisti daugiau laiko. B. Barkauskaitė pasakojo, jog buvo rašomas projektas, kad prie tvenkinio statytų didelę palapinę su stogu, stalais, kėdėmis, ir taip būtų sudaroma tinkama darbo aplinka. Vis dėlto nebuvo gautas finansavimas, tačiau planuojama kitais metais vėl rašyti projektą, bandyti bibliotekos erdves įkurti ir ten.

Deja, dėl karantino negalėjo įvykti „Kreatyvo“ renginys, kuriame jaunimas susirenka pademonstruoti talentų, padainuoti, pagroti, tačiau M. Orlovas atskleidė, kad planuoja renginį organizuoti rugpjūčio 29-ąją.

Vita MICKUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Praėjusių metų balandį Kotryna Dimgailaitė (kairėje) ir Beatričė Žiubrytė koncertavo Liepojos koncertų salėje „Lielais dzintars“. 

Prieš dvejus metus suspindėjęs šešiolikmetės smuikininkės Kotrynos Dimgailaitės ir septyniolikmetės pianistės Beatričės Žiubrytės duetas džiugina klausytojus klasikine muzika, kurią merginos iki šiol atliko Kretingos meno mokyklos koncertuose, Pranciškonų gimnazijos renginiuose, pačių rengtuose rečitaliuose ir, be abejo konkursuose, festivaliuose. Plungėje įvykusiame konkurse merginos laimėjo II vietą, o konkurse Liepojoje tapo diplomantėmis.

Reikia sutarti tarpusavyje

K. Dimgailaitė ir B. Žiubrytė pasakojo, kad jų draugystė užsimezgė prieš šešerius metus, tapus klasės draugėmis, tačiau pirmą kartą į sceną merginos žengė prieš dvejus metus Kretingos meno mokyklos rengtame kalėdiniame koncerte – jis ir žymi dueto atsiradimo pradžią. Pašnekovių nuomone, koncertuoti kartu merginas suvedė draugystė ir meilė muzikai. „Kadangi esame geros draugės, muzikuoti kartu yra lengviau ir smagiau. Esame bendramintės, turime panašų muzikos supratimą ir pojūtį”, – kalbėjo Kotryna ir Beatričė.

Jaunosios muzikantės, dažnai stebėdamos muzikantų įrašus arba apsilankydamos įvairių atlikėjų koncertuose, išsirenka patikusius kūrinius ir rengia naują koncertinę programą. Paklausus kretingiškių, kaip vyksta repeticijos, jos pasakojo, kad repeticijos vyksta laisvai – jos netampa darbu, į kurį nesinori eiti, ir yra lyg dar vienas laisvalaikio praleidimo būdas.

Dažniausiai joms tenka repetuoti pas kurią nors namuose arba meno mokykloje. ,,Norint, kad kolektyvinis darbas sektųsi, reikia tarpusavyje gerai sutarti, muzikuojant jausti vienas kitą, išklausyti kito idėjų ir priimti kompromisus”, – patirtimi ir nuomone dalijosi Kotryna ir Beatričė, pridurdamos, kad, be sklandaus ir gražaus bendravimo, jos nori, kad klausytojai po jų koncerto jaustųsi laimingesni, atsipalaidavę, pailsėję nuo kasdienių rūpesčių. Kretingiškės atskleidė ketinimus kartu groti iki gimnazijos baigimo, o apie ateities planus moksleivės dar negalvoja.

Kotryna smuiku groja aštuonerius metus. Šis instrumentas iš pradžių Kotrynos nesužavėjo, nes ji norėjo mokytis groti fortepijonu, tačiau nepavyko įstoti į šio instrumento klasę.

Pasakojo, kad po metų stojo į smuiko klasę turėdama tikslą, kad vėliau papildomai galės mokytis fortepijono. Dabar jaunoji smuikininkė kurią mokė Nijolė Narkutė džiaugiasi, kad nebuvo priimta į fortepijono klasę, nes laikui bėgant ji suprato, kad grojimas fortepijonu neteikia jai tiek malonumo ir džiaugsmo, kiek smuikas.

Lankyti meno mokyklą Kotryną skatino noras muzikuoti, artimųjų palaikymas bei nuostabus jausmas, kaskart apimantis po koncertų.

| ,,Muzikos paleisti niekada nenorėjau. Nuo pat vaikystės ji buvo šalia, ir nematau savo gyvenimo be jos”, – mintimis dalijosi K. Dimgailaitė, kuri vaikystėje neretai pasvajodavo apie galimybę tapti muzikante, tačiau ilgainiui ją sudomino kitos veiklos, todėl ši svajonė pamažu blėso.

Šiuo metu Kotryna turi galimybę groti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos simfoniniame orkestre. Kretingiškė be galo džiaugiasi, kad yra kviečiama groti drauge su kitais gerais muzikantais ir įgyti vertingos patirties, grojant simfoniniame orkestre.

Nežada nustoti

Beatričė fortepijonu groja devynerius metus. Stojant į meno mokyklą B. Žiubrytė jau tvirtai žinojo, kad nori groti būtent fortepijonu. Nuo pat pirmų dienų merginą labai skatino tėvai ir mokytoja Kilnutė Skripkauskienė. „Mama visus devynerius metus mane palaikė, vežė į konkursus, rūpinosi, kad niekada nedingtų motyvacija, tačiau šalia to, ji buvo ir mano kritikė”, – sakė B. Žiubrytė.

Jaunoji pianistė teigė, kad mintis mesti muziką niekada neaplankydavo, tačiau staiga dingus norui muzikuoti, užteko vieno konkurso, kad jaunajai pianistei iš naujo atsivertų akys ir įvyktų ,,lūžis”, kuris ją įkvėptų groti toliau.

Mergina yra nusprendusi, kad pianistės karjeros nesieks, tačiau groti fortepijonu savo malonumui ji tikrai nežada nustoti.

Simas MARTINKUS

„P. n.“ akademijos narys


Remontuojamame name Skaudalių kaime namo remonto metu radus 486 šovinius bei dviejų šautuvų dalis ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, Klaipėdos apskrities policijos pareigūnai suskubo išplatinti priminimą, kad visi šaunamieji ginklai, nepriklausomai nuo kada jie pagaminti, privalo būti registruoti.

Įsigyti ir laikyti galima tik savo vardu registruotiems ginklams tinkančius šaudmenis. Pasitaiko, kad ginklų, jų dalių, šaudmenų randama užkištų senose sodybose, kartais – viešose vietose, pavyzdžiui, grybaujant miške, vaikštant pievoje ar kasant žemę. Tokiu atveju policijos pareigūnai primygtinai prašo radinių neliesti, nesinešti namo, o nedelsiant kviesti policiją bendruoju pagalbos telefonu 112. Rasti šaunamieji ginklai, šaudmenys ar sprogmenys gali kelti pavojų žmogaus sveikatai ar gyvybei.

Už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis LR Baudžiamasis kodeksas numato areštą arba laisvės atėmimą iki 5 metų. Jei įsigyjama, gabenama, realizuojama ne mažiau nei trys šaunamieji ginklai, didelis diekis šaudmenų ar sprogmenų – gresia laisvės atėmimas nuo ketverių iki aštuonerių metų.

Pernai Klaipėdos apskrityje dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis buvo pradėti 27 ikiteisminiai tyrimai, per penkis šių metų mėnesius – 14 ikiteisminių tyrimų.

Parengta pagal PK pranešimą


Iš policijos suvestinių

  • Iš policijos suvestinių

KRETINGOJE

Policijos komisariate birželio 19 d. gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos raštas dėl neišsaugoto konfiskuoto automobilio „Toyota Corolla Verso“. Valstybei padaryta 2 tūkst. 211 eurų žala. Pradėtas tyrimas pagal LR BK 246 straipsnį.

PALANGOJE

SERMIESČIO g. birželio 22 d. apie 8.50 val. pastebėta, kad iš automobilio „Porshe“ pavogtas vairas. Žala tikslinama. Pradėtas vagystės tyrimas.

J. BASANAVIČIAUS g., klubo tualete, ant klozeto bakelio dangčio, birželio 24 d. apie 4.30 val. pastebėta baltos spalvos sintetinės kilmės miltelių, kaip įtariama, narkotinės medžiagos. Į policijos komisariatą buvo pristatyti du 1997 m. gimę vyrai. Pradėtas tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti.

SMILČIŲ g., prie poilsio namelio, birželio 24 d. apie 10 val. pastebėta, kad pavogtas neprirakintas turistinis dviratis „Grant Trecking“, kurio vertė 180 eurų. Pradėtas vagystės tyrimas.

KUNIGIŠKIŲ g. tą pačią dieną apie 15.30 val. taip pat pastebėta, kad dingo dviratis, kurio vertė 298 eurai. Pradėtas vagystės tyrimas.

KASTYČIO g., kavinėje, birželio 24 d. apie 17 val. moteris, gimusi 1998 m., pasigedo kišenėje buvusio mobiliojo ryšio telefono „Huawei P30 PRO“. Žala – 810 eurų. Pradėtas vagystės tyrimas.

Parengė Audronė GRIEŽIENĖ


Pirmos grupės vyrų dvejeto prizininkai: (iš kairės) Gintautas Šiaučiūnas, Kęstutis Krūminas, Steponas Januška, Arnoldas Slušnys, Vaidas Mackevičius ir Rolandas Juknevičius.

Tradiciškai birželio pabaigoje sporto klubas „Žalgiris“ organizuoja atviras Rajono badmintono pirmenybes. Šiemet jose, be Kretingos rajono badmintonininkų, dalyvavo ir svečiai iš Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Prienų, Šiaulių, Tauragės ir Viekšnių.

Dalyviai rungtyniavo dviejose grupėse.

Pirmoje grupėje buvo žaidžiama vyrų ir mišrių dvejetų kategorijose. Vyrų dvejetų žaidėjai kovas pradėjo dviejuose pogrupiuose. Finale dėl I vietos susikovė kretingiškis Arnoldas Slušnys ir klaipėdietis Steponas Januška prieš palangiškį Gintautą Šiaučiūną ir klaipėdietį Kęstutį Krūminą. Pajėgesni buvo A. Slušnys ir S.J anuška, įveikę varžovus 2:0 (21:13; 21:13). Trečią vietą laimėjo Darbėnų ir Vydmantų duetas Rolandas Juknevičius su Vaidu Mackevičiumi. Jie 2:0 (22:20; 21:14) nugalėjo Klaipėdos ir Kauno atstovus Paulių Bareiką ir Saulių Eibuką.

Mišrių dvejetų kategorijoje sportininkai žaidė rato sistema. Čia visas prizines vietas iškovojo svečiai. Pirmą vietą laimėjo Klaipėdos atstovai Gabrielius Vaičiulis ir Vaida Martinkienė. Sidabras atiteko kitai klaipėdiečių porai Artūrui ir Orestai Ščerbakovams. Bronzos medaliais apdovanoti klaipėdietis Mindaugas Juodvalkis ir palangiškė Sandra Čečkausienė.

Antroje grupėje kovos vyko trijose dvejetų kategorijose – vyrų, moterų ir mišrių. Vyrų dvejeto žaidėjai rungtyniavo dviejuose pogrupiuose. Finale pirmą vietą po labai atkaklios kovos pelnė tauragiškiai Rokas Gritė su Dariumi Jurgilu, 2:1 (21:19; 19:21; 23:21) įveikę vydmantiškį Edmundą Petrošių ir klaipėdietį Mindaugą Juodvalkį. Treti liko panevėžiečiai Laimonas Bečialis ir Artūras Skribė.

Moterų dvejetai taip pat rungtyniavo dviejuose pogrupiuose. Finalinė dvikova dėl I vietos baigėsi sunkia palangiškės Sandros Čečkauskienės ir klaipėdietės Gitanos Krūminienės pergale. Jos 2:1 (9:21; 21:18; 21:16) nukovė klaipėdietes Rasą Džervę ir Vaidą Martinkienę. Trečios liko vydmantiškė Aldona Kasparavičienė ir klaipėdietė Asta Comaitė, 2:0 (21:13; 21:16) nugalėjusios kretingiškę Violetą Slušnienę ir palangiškę Loretą Šiaučiūnienę.

Mišrių dvejetų kategorijoje sportininkai žaidė vieno minuso sistema. Čia visas prizines vietas vėl iškovojo svečiai. Pirmą vietą laimėjo Klaipėdos atstovai Paulius ir Darja Liutikai, finale 2:0 (21:14; 21:12) nukovę panevėžietį Artūrą Sirbikę ir klaipėdietę Agnę Stankutę. Kovoje dėl bronzos pajėgesni buvo klaipėdiečiai Kęstutis ir Gitana Krūminai, 2:0 (21:11; 21:17) įveikę vydmantiškį E. Petrošių ir kretingiškę V. Slušnienę.

„P. n.“ informacija


„Šalta, sausa ir dar – šiaurės vėjai“, – pagrindinius šio pavasario gamtos iššūkius įvardino Lietuvos bitininkų sąjungos (LBS) Kretingos bitininkų draugijos pirmininkas Augustas Latakas.

Kretingos bitininkų draugija vienija 105 bitininkus iš Kretingos rajono, Palangos, Klaipėdos, bičiuliai draugijos nariai prižiūri per 2 tūkst. bičių šeimų. Ir, nors pavasaris buvo nelengvas, bitininkai jau išsuko pirmąjį medų.

Tačiau krašto bitininkams didžiausi – ne gamtos iššūkiai: kasmet vis sunkiau darosi parduoti iš bičių gaunamą produkciją, o ir kaina ne itin tenkina. To priežastis – masiškai iš trečiųjų šalių – Kinijos, Ukrainos – įvežamas medus, kuris yra gerokai pigesnis už mūsų, vietinį, ir gudrių prekybininkų „prakišamas“ kaip neva kokybiškas produktas.

Betgi Kretingos bitininkų draugijos nariai įsitikinę: geresnio medaus negu vietinis nerasite. Iš pievų, miškų, sodų surinktas lietuviškas medus yra geros kokybės, kurią įvertina atitinkamos institucijos. Kad medus – kokybiškas, surinktas Lietuvos laukuose ir miškuose, patvirtina ir LBS lipdukas, pažymintis, kad medus – tikrai lietuviškas. Šiuo lipduku medaus kokybę patvirtina tik LBS nariai.

Lietuviško medaus pirkėjams reikėtų dairytis turguose, mugėse, dar geriau – per draugus ir pažįstamus susirasti bitininką, pas kurį medaus ar kitų bičių produktų – žiedadulkių, duonelės, pikio – bus galima nusipirkti vietoje, kaip sakoma, tiesiai iš rankų. Susirasti sąžiningai bitininkaujantį bičiulį padės ir bitininkų draugija – tereikia netingėti tuo pasidomėti.

Medaus mėgėjai dažnai klausia, koks gi medus yra geras. Anot bitininkų, visas medus yra geras, tik pavasarinio skonis bus vienoks, vasarinio – kitoks. Kitokį skonį ir spalvą medus įgauna priklausomai nuo to, kur buvo surinktas: pavyzdžiui, liepų žiedų medus bus šviesus, o grikių – jau tamsus. Vis dar skeptiškai pirkėjai vertina rapsų medų, tačiau bet kuris bitininkas pasakys, kad rapsų medus 10 kartų yra geriau už bet kurį cukrų, be to, rapsų medų ypač vertina vokiečiai, šveicarai, vartojantys jį ir kaip saldumyną, ir kaip sveikatą gerinantį maisto produktą. Kai kurių šaltinių teigimu, rapsų medų gali vartoti ir sergantieji diabetu, tik, žinoma, prieš tai būtina pasitarti su gydytoju.

Kad ir kokio medaus beįsigytume, pravartu žinoti – nors skonis ir spalva skirtingi, pagal atliktus mokslinius tyrimus, maistinės savybės iš esmės nesiskiria.

„Vakarų Lietuvos“ informacija


Neįgaliesiems skirtos aikštelės paplūdimiuose yra ties S. Dariaus ir S. Girėno gatve bei Lino tako pabaigoje.

Palangos komunalininkai paplūdimyje atnaujino dvi aikšteles, skirtas neįgaliesiems, tad judėjimo sunkumų turintys palangiškiai ir kurorto svečiai gali patogiai grožėtis jūra.

Atnaujintos ne tik kopose įrengtos apžvalgos bei poilsio aikštelės, bet ir neįgaliesiems pritaikyti mediniai takai, vedantys per kopas į paplūdimį, įrengtos judėjimo sunkumų turintiems žmonėms pritaikytos persirengimo kabinos, suolai.

Apžvalgos aikštelėse taip pat įrengti patogūs suoleliai, tad norinčiųjų čia pasigrožėti jūra ar saulėlydžiu netrūksta.

„P. n.“ informacija


Kalnalio apžvalgos bokštas laukia remonto

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Problema

Kalnalio kaimo, tarp Kūlupėnų ir Salantų, viršukalnėje, šalia senos medinės bažnyčios ir klebonijos, turistams yra įrengtas apžvalgos bokštas. Į jį užkopus, atsiveria puikus vaizdas į Salanto upės slėnį, Imbarės piliakalnį ir dvibokštę Salantų miesto bažnyčią. Deja, šis bokštas pastaruoju metu yra nesaugus lankytojams ir jį būtina remontuoti.

Imbarės seniūno Antano Turauskio žodžiais, apžvalgos bokštą prižiūri Salantų regioninio parko direkcija, nes Kalnalio apylinkės ir medinis šio kaimo paveldas įeina į parko teritoriją.

„Labai daug žmonių vasaromis, važiuodami prošal į Salantus, Mosėdį, Plungę, sustoja Nasrėnuose, po to Kalnalyje. Šią vietą labai pamėgo ir žygeiviai, ypač – dabar, kai įrengtas pėsčiųjų takas, jungiantis Kalnalį su Imbarės piliakalniu per Salanto upelį“, – kalbėjo seniūnas, patikindamas, kad seniūnija tvarko aplinką, tačiau bokštą jau būtina remontuoti.

Kalnalio apžvalgos bokštas pastatytas 2006–2007 m. pagal Aplinkos ministerijos projektą. „Pastatė ant 3 atramų, net man iš pat pradžių jis nepatiko, – turėjo būti tvirtesnis. Pažiūrėkit, kokius dabar stato Aukštaitijoje“, – neslėpė A. Turauskis.

Jis prisiminė, kad iš pradžių būta nesusipratimų dėl praėjimo: nors takas, vedantis prie bokšto, ėjo valstybine žeme, tačiau palei patį klebonijos pakraštį. Tačiau ši problema, seniūno žodžiais, su Kalnalio klebonija jau esanti išspręsta.

Salantų regioninio parko vadovas Modestas Šečkus patikino, kad Kalnalio apžvalgos bokštas nėra avarinės būklės, tačiau nesaugus lankytojams: „Nesaugus ne dėl konstrukcijų – šios yra gana tvirtos, bet dėl tam tikrų susidėvėjusių ar aplaužytų detalių. Žmonės, lipdami į viršų, gali susižaloti į aštrias atsikišusias detales, todėl ir užkabinome lentelę, kad nėra saugu kopti į apžvalgos aikštelę. Reikėtų pakeisti tam tikrus elementus – varžtus, detales – ir perdažyti visą konstrukciją“, – kalbėjo M. Šečkus.

Tam, vadovo žodžiais, Salantų regioninio parko direkcija galėtų skirti 15–20 tūkst. eurų. „Tačiau galimas paslaugos teikėjas užsiprašė gerokai didesnės sumos, tad dabar ieškome kitos remontą galinčios atlikti įmonės“, – patikino parko direkcijos vadovas.

Paklaustas, ar nėra numatyta Salantų regioninio parko teritorijoje pastatyti gerokai patvaresnį ir modernesnį apžvalgos bokštą, kaip Aukštaitijos parkuose, nes atsiveriantys apylinkių vaizdai – puikūs, M. Šečkus atsakė: „Kalnalio apžvalgos bokštas tėra vienintelis mūsų parke. Saugomų teritorijų tarnyba naujų bokštų statybos Salantų regioniniame parke į savo programą nėra įtraukusi.“


Kas vasarą žoliauti – kaip į darbą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Kaimo bendruomenėse
Būrelis žoliautojų (iš kairės) Vitalija Valančiutė, Daiva Stonkuvienė, Birutė Jonušienė, Gražina Selkauskienė, Angelė Kripienė, Jūratė Maciuvienė, Petronelė Indriuškienė, Dabutė Bertašienė, Aina Brazdeikienė, Katrytė Puškorienė ir Andžela Dvarionienė.

„Prieš Jonines surinktos žolelės – pačios „mačlyviausios“, sau ir artimui naudingiausios, o po Joninių jau nė šuniui nebetinka“, – juokavo nuo savo darbo pradžios šiame skyriuje 5-ą kartą edukacinį renginį „Pievos kvepia medumi“, skirtą garsiosios žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės metams paminėti, suorganizavusi Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė.

Arbatos – sau ir svečiams

Apie 15-a nuolatinių žoliautojų, kurių kompaniją šiemet papildė profesionali sertifikuota žolininkė iš Klaipėdos Silvija Statkutė, taip pat Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Salantų bei Erlėnų filialo bibliotekininkės Angelė Kripienė, Jūratė Macienė ir Birutė Jonušienė, pasklido po Imbarės apylinkės miškus, o po kelių valandų, kaip kas vasarą, į Andželos Dvarionienės ir jos vyro Prano sodybą susirinko jau su pilnais krepšiais.

„Pasėdėjome pavėsyje po medžiais, pasiklausėme hidrolatus, tepaliukus, aliejukus gaminančios, muilus verdančios žolininkės S. Statkutės pamokymų ir patarimų, tradiciškai paskanavome arbūzo, pasivaišinome žolelių arbata bei bendruomenės narės Gražinos Selkauskienės keptu pyragu“, – papasakojo V. Valančiutė.

Jos žodžiais, turbūt nė vienam vadovui niekas taip nepaglosto širdies, kaip pačių žmonių, dėl kurių dirbi, iniciatyvumas, bendruomeniškumas, pagalba.

„Man malonu, kai moterys skambina ir pačios klausia: va, jau prie namų, darže, tas ar anas užaugo, vienas ar kitas augalas pražydo – gal skinti? Gal reikės?“ – gerų žodžių Aldonai Matevičienei, Petronelei Indriuškienei, Zitai Mikužienei ir kitoms aktyviausioms bičiulėms ir talkininkėms negailėjo pašnekovė.

Anot jos, prieš 5-erius metus pradėjus dirbti Žvainių skyriuje trūko lėšų – problema buvo net kavos nupirkti svečiams pavaišinti. O kuo prasta žolelių arbata? Taip ir kilo idėja patiems jų prisirinkti ir susidžiovinti tiek, kad visiems metams užtektų, dar ir lauktuvėms galėtų įdėti.


Birželio 24 d. apie 17 val., pranešus apie miške degančius tinklus, Savivaldybės ugniagesių komanda buvo iškviesta į Žalgirio seniūnijos Raguviškių kaimą. Paaiškėjo, kad ten degė ne tinklai, o sukrautos medžių šakos.

Birželio 22 d. apie 21 val. buvo gautas pranešimas, kad Kretingos m., J. Jablonskio g., užsidegė lengvojo automobilis. Nuvykus į vietą, Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiams veikti nebebuvo, ko – židinį variklio skyriuje žmonės buvo likvidavę patys. Žala nedidelė.

„P. n.“ informacija


Kur dingo autobusai?

  • Haidparkas. Nuomonė
Likimo valiai palikta autobusų stotelė Savanorių gatvėje

Eidamas į „Maximos“ parduotuvę naujajame mikrorajone, netoli perėjos pamačiau sunkiai einančią moterį. Padėjau pereiti į kitą gatvės pusę. Moterėlė padėkojo ir, lengviau atsikvėpusi, nuėjo į šalia „Maximos“ stovinčią autobusų stotelę.

Ne visi turi nuosavas mašinas. Autobusų paslaugomis naudojasi ir jauni, ir seni – viešasis transportas reikalingas visiems. Savanorių gatvėje, prie 42-o namo, šalia ūkininkų turgelio ir Savivaldybės pastato, yra viešojo transporto, t. y autobusų stotelė, kuri jau nuo 2019 m. liepos mėn. stovi lyg paminklas, paliktas likimo valiai. Kodėl vieniša ir nuliūdusi liko tik stotelė? Kodėl nebekursuoja autobusai? Kol remontavo kelią, kuris yra šalia statomo Sporto komplekso, šalia stadiono ir „Sodros“, autobusai kursuoti negalėjo. Ir visi manė, kad tai laikina. Kelią, kuriuo kursuodavo autobusai, susiaurino, kadangi siauru keliu bus galima važiuoti tik viena kryptimi, autobusai ir nebevažinėja. O valdžia, matyt, pasimetė: nebegali niekaip sumąstyti, kaip atkurti viešojo transporto kursavimą Savanorių gatve arba paprasčiausiai nebenori to daryti – nesugeba sutvarkyti šios, atrodo, gana nesunkiai išsprendžiamos dilemos, kad autobusai vėl važinėtų Savanorių gatve. Juk stotelę galima perkelti kad ir prie Savanorių g. 52-o namo. Tada maršrutiniai autobusai laisvai pravažiuotų, nes kelias, einantis pro Savivaldybės pastatą, gana platus, normalus – automobilių srautas galėtų kursuoti be vargo.

Prieš rinkimus visi čiulba kaip lakštingalos, dabar likome nematomi. Norint įsėsti į autobusą, turi eiti prie „Maximos“, ir visi mikrorajono gyventojai, kurie naudojasi viešuoju transportu, priversti pajusti šitą nepatogumą. O ir orai ne visada saulėti – kaip nusigauti per gerą lietų, pūgą, vėją? Ypač seniems, juolab kad yra ir pagyvenusių, sergančių, žmonių su negale, kuriems gerokai parankiau stotelę pasiekti Savanorių gatvėje, o ne prie „Maximos“.

Be reikalo niekas nevažinėja. Visi turi savo rūpesčių, tikslų. Vienam reikia iki miesto aikštės, kitam – į turgų, kažkuriam – į bažnyčią. Visi, man atrodo, turi asmeninių reikalų, nes tai – gyvenimas. O dabar? Jei pagyvenęs žmogus nori miesto centre ar turguje apsipirkti, parvažiavęs pilnu krepšiu, kol pareis nuo „Maximos“, kur yra stotelė, daug vargo turės įdėti. Jei, pavyzdžiui, reikėtų pareiti iki Topolių aklg. 12 namo, atstumas didelis. Kam to reikia, kam tie nepatogumai?


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas