– Vaistiniais augalais ne tik domiuosi, bet ir nemažai jų auginu, pavyzdžiui, raudonėlį, melisą, rausvąją radiolą, kuriai, remiantis kai kuriais autoriais, priskiriamos kone stebuklingos savybės. Savo bibliotekoje apie vaistažoles esu sukaupusi įvairios literatūros. Vieną seną knygą ypatingai vertinu, nes joje ne tik apžvelgiamos gerosios augalų savybės, bet ir blogosios, ką dabar dažnai pamirštama akcentuoti.

– Pažįstu valerijonus, liepžiedžių arbatą yra tekę gerti. Esu matęs, kaip mama rinkdavo mėtas ir dar kažkokias žoles, kurių pavadinimo nebeatsimenu. Vaistinių augalų yra labai daug, tačiau pats mažai jų pažįstu ir vartoju, nes retai sergu. Iš kitos pusės – labiau pasitikiu tradicine medicina, abejoju, ar žmonėms reiktų grįžti prie gydymosi žolelėmis.

– Šiek tiek vaistinių augalų žinau: vaistinę notrą, melisą. Šią vaistinę žolę pati vartoju, mat ji veikia raminančiai. Visos mano žinios apie vaistažoles perimtos iš močiutės, ji rinkdavo vaistinius augalus, kai ką ir pati augindavo, gamindavo žolelių nuovirus, duodavo vaistinių arbatų ir mums, anūkams. Dabar tokias arbatas savo vaikams ir jų atžaloms verdu pati.

– Šiuo metų laiku, kai siaučia virusinės infekcijos, vaistažolės gali būti geras pagalbininkas, nes gerti kuo daugiau skysčių, arbatų yra labai svarbu. Tačiau vaistiniai augalai gali ir pakenkti, ypač jei jų vartojama daug ir pernelyg neįsigilinus į poveikį. Prieš vartodami, žmonės turėtų kuo daugiau sužinoti ne tik apie dominančias vaistažoles, bet ir objektyviai įvertinti savo ligas, kad gydydami vieną, nepakenktų kitam. Reiktų nepamiršti ir to, kad tuo pačiu metu vartojant cheminius vaistus bei vaistažoles, galimos įvairios reakcijos. Nereiktų piktnaudžiauti ir dabar ypač populiariais vaistažolių sirupais, kurių galima rasti vaistinėse. Pavartojus keletą tokių sirupų ir dar papildomai vaistinių arbatų, galime perdozuoti. Vaistažolių perdozavimo simptomai gali būti įvairūs – žmogų pykina, atsiranda odos bėrimų, kitos alerginės reakcijos. Kad tokių bėdų išvengtume, prieš pradedant vartoti vaistines žoleles, vertėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku, vaistinių augalų nevartoti daug ar labai ilgą laiką.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS

- Niekada. Jeigu žmogus nori būti senas, jis ir dvidešimtiems metų toks bus. Man jaunas - ir šešiasdešimtmetis, ir į devintą dešimtį įkopęs. Jeigu žmogus laikosi sveiko gyvenimo būdo taisyklių, jeigu jį supa mylintys žmones, jis ir vyresniame amžiuje gali labai gerai jaustis.

- Pasensti tada, kai pats pradedi galvoti, kad pasenai. Dar sakoma – kaip atrodai, taip jauties. Manau, kad senatvė Lietuvoje laiminga, jei tiek daug senolių čia gyvena. Vis dėlto pensinį amžių reiktų ankstinti, bent iki 55 metų. Žmogus pensijai ir taip užsidirba per gyvenimą, mokėdamas mokesčius.

- Žmogus senas, kai nebeturi darbo, netenka pajamų šaltinio ir gauna tik pašalpas, kai jį išlaiko jo paties atžalos. Maždaug nuo 45 metų - bent dabar man taip atrodo. Labiausiai senatvę Lietuvoje apsunkina tai, kad didelė dalis žmonių nesusikuria verslų, priversti gyventi paprastai ir sunkiai išgali sukrapštyti mokesčiams.

- Pasaulyje geriatrų pacientais žmonės pripažįstami nuo 60-ies. Lietuvoje – vyresni negu 65 metų. Tačiau ne amžius nurodo senatvę. Kiekvienas pacientas individualus - su savo ląstelėmis, genais ir ligomis, todėl kartais 70-metis jaučiasi kur kas geriau negu 50-metis.

Nuomonės išsiskiria ir dėl senatvinių ligų - tarkim, sąnarių ligomis, kuriomis skundžiasi senyvo amžiaus pacientai, gali sirgti ir visai jaunas žmogus. Senatvinėms priskirčiau daugybines lėtines ligas, kuriomis sergama kelerius metus, kurios progresuoja – lėtinę anemiją, lėtinę išemiją, galvos smegenų išemiją, onkologines ligas, aterosklerozę. Pastebima ir tai, kad sergantieji šiomis ligomis jaunėja – infarktas buvo ištikęs 18-metę ir vis dažniau pakerta darbingo amžiaus vyrus.

Nereiktų pamiršti ir to, kad fizinė žmogaus jaunystė neatsiejama nuo dvasinės. Neseniai nustebino viena 74 metų pacientė, kuri, sužinojusi, kad bus perkelta į kitą ligoninę, labiausiai susirūpino tuo, kad nepasiėmė kvepalų ir rūbų pasipuošti. Kitas nesulaukęs nė 50-ies nustoja savimi rūpintis. Kaip bebūtų, sveika gyvensena, fizinis aktyvumas, gera mityba, profilaktiniai patikrinimai – pats geriausias vaistas nuo senatvės.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS