|
|
|
SveikataPietų miegas ugdymo įstaigoje – poilsis ar prievarta?
Nuo 2025-ųjų metų gegužės 1-osios ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose vaikams turės būti sudarytos galimybės dienos poilsio metu ilsėtis ne tik miegant, bet ir kitomis poilsio formomis, t. y. užsiimant ramiomis veiklomis. Iki šiol galiojusios Higienos normos nuostatos reglamentavo poilsį, kuris dažnai buvo interpretuojamas tik kaip miegas, nors kitos nuostatos nurodė, kad vaiko dienos režimas turi būti organizuojamas taip, kad atitiktų vaiko fiziologinius poreikius. Higienos normos pakeitimas įves daugiau aiškumo į ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų dienos režimo organizavimą ugdymo įstaigose. Pedagogų nuomone, pietų miego reikia Kretingos rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Asta Burbienė paaiškino: atsižvelgiant į poreikius yra priimtas bendras nutarimas Kretingos miesto ir rajono ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose tiems vaikams, kurie, remiantis tėvų prašymu, dieną nemiega, sudaryti sąlygas užsiimti ramia veikla. Su vaikais užsiima mokytojos, jų arba mokinio padėjėjos. Pasak A. Burbienės, tokių vaikų nėra daug – per pietų miego laiką jie piešia, lanksto, atlieka pratybų užduotis. Jei vaikas nenori miego, suderinus su tėvais ir jiems pritarus, ugdymo įstaigose jau dabar yra sudarytos visos sąlygos per pietų miegą vaikui užsiimti ramia veikla. „Iš viso šiuo metu turime 3 nemiegančius vaikus: vieną penkiametį ir du iš priešmokyklinės grupės. Pernai nemiegančiųjų pietų miego buvo daugiau, bet didelė dalis nuo rugsėjo išėjo į mokyklą, buvo dalis tėvų, kurių vaikai nemiegojo, bet, pastebėjus, kad vaikai pavargsta, šeimos grįžo prie popietinio miego ritmo. Tris nemiegančius vaikus prižiūri mokinio padėjėjas. Jei yra geras oras – vaikai vedami į kupolą, ten piešia, užsiima kitomis veiklomis. Jei oras prastesnis, naudojamasi sale, logopedės kabinetu. Ugdymo įstaigoje yra nemažai įvairių būrelių, vaikų laisvalaikis išties intensyvus, todėl jie pavargsta ir jiems pietų miegas reikalingas“, – kalbėjo Kretingos lopšelio-darželio „Žilvitis“ direktorė Inga Kutelienė.
,,Ar taip, ar anaip – vis tiek naktimis nepamiegi, galvoje mintys sukasi apie darbą, tai blogiau nebus“, – tokius artimųjų, šeimos narių palaikymo žodžius išgirdo konkurse dalyvauti pasiryžusi, daugiausiai komisijos balų surinkusi ir naująja Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktore tapusi Renata Lukauskienė. Lig šiol toje pačioje medicinos įstaigoje 28-erius metus ji dirbo vyriausiąja slaugos administratore. Karjeroje kilti laipteliu aukščiau ją įtikino buvęs PSPC vadovas Arnas Juškys. „Dokumentus dalyvauti konkurse spėjau pateikti paskutinę dieną, kai dar buvo galima. Sujaudino kolegų supratingumas, išvakarėse gautos palaikymo žinutės. Pirmąją konkurso dieną buvo toks jausmas, kad pro mano kabineto duris visi praeina ant pirštų galiukų. Neslėpsiu, į antrąjį turą patekti tikėjausi, bet tą sekundę, kai išgirdau, jog esu kviečiama, vis tiek pakirto kojas, supratau, kad čia jau – liepto galas. Neįsivaizdavau, kad pokalbis su meru Antanu Kalniumi ir vertinimo komisija, kurioje dalyvavo trys Kretingos rajono savivaldybės administracijos atstovai bei po vieną Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Mosėdžio pirminės sveikatos priežiūros centro ir Kretingos ligoninės atstovą, bus toks rimtas. Pasijutau tarsi sapne – ne iš džiaugsmo, žinoma, o tarsi būčiau patekusi į nevaldomą sūkurį. Bet, jeigu jau esu čia, – dirbsiu taip, kad pateisinčiau manimi patikėjusiųjų lūkesčius. Šis karjeros posūkis sutapo su asmenine švente – gimtadieniu. Tad sulaukiau dvigubų sveikinimų. Gėlėse skendėjo mano darbo kabinetas, įstaigos koridoriai, namai...“ – sakė R. Lukauskienė. – Nuo ko pradėsite direktorės darbą? Ar ketinate imtis permainų? Kokių? – Permainas diktuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintas šeimos medicinos plėtros 2016–2025 metų veiksmų planas, Kretingos rajono sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo sutartis. Pokyčius pajus ir įstaigos darbuotojai, ir pacientai. Pastarieji tebūnie ramūs – paslaugų kokybė bus gerinama. Na, o dėl personalo – teks perskirstyti specialistų darbo funkcijas, į komandą pasikviesti naujų, kurių kompetencijomis pasitikiu.
Dubašiai. Pamirštas kaimas prie Akmenos ir Kašučių ežero
Vaizdingoje vietovėje tarp Kašučių ežero ir Akmenos upės driekiasi driekiasi miškų juosiamos vieno seniausių Kretingos krašte Dubašių kaimo žemės. Jas galima pasiekti nuo Darbėnų–Vaineikių kelio per Barkelius kaimą link Kašučių ežero vedančiu keliu. Archeologijos paminklai liudija, kad prie Akmenos upės ir Kašučių ežero žmonės gyvena nuo priešistorinių laikų. Juos mena kitapus upės išlikusi nuo I tūkst. prieš Kr. naudota senovės žemdirbystės vieta. Ankstyviausius gyvenvietės pėdsakus inžinieriui Ignui Jablonskiui pavyko aptikti dešiniajame Akmenos krante, kur jis ištyrė kelių I–II a. stulpinės konstrukcijos pastatų su ugniavietėmis liekanas. Mirusius artimuosius senieji gyventojai nuo pirmųjų amžių po Kr. laidojo pakilumoje tarp Akmenos ir ežero įrengtame kapinyne. Anapilin II–IV a. išlydėdavo nesudegintus, skobtiniuose karstuose, puošė žalvarinės antkaklės, įvijinės ir juostinės apyrankės, žiedai, pakabučiai, žalvariniai, gintariniai ir paauksuoti stikliniai karoliai. Rūbai buvo susagstomi akinėmis, profiliuotomis ir laiptelinėmis segėmis. Į karstą virš mirusiojo galvos vyrams įdėdavo akmeninį galąstuvą, įmovinį kirvį, dalgelį ar peilį, o prie dešiniojo šono paguldydavo ietį su geležiniu ietigaliu. Kapą ratu apjuosdavo stambių akmenų vainiku. Karstą su mirusiuoju į žemę įkasdavo negiliai, tačiau virš kapo, akmenų vainiko viduje, supildavo iki poros metrų aukščio grunto sampilą, kuris ne tik ženklino kapą, bet ir turėjo apsaugoti palaikus nuo žvėrių pasikėsinimų. Vėliau mirę velionio artimieji buvo laidojami aplink, prijungiant prie jo kapo vainiko naujai įrengtų kapų vainikus. Taip iš paukščio skrydžio kapinės priminė bičių korį. Šie kapai būdingi Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų su akmenų vainikais kultūrinei grupei, kurią paliko čia gyvenę vakarų baltai.
Dienos veiklos centro kalėdinė akcija ligoninės vaikams
Advento pradžioje Kretingos ligoninės Vaikų skyrius nušvito Kalėdų laukimo džiaugsmu: hole darbuotojos savo pačių parūpintais ar sukurtais autentiškais žaislais papuošė eglę, o Kretingos dienos veiklos centro atstovai išpuošė langus ir erdves baltais karpiniais. Vaikų skyriaus vedėja Laima Valantiejienė pasidžiaugė ilgamete bendryste su Dienos veiklos skyriumi: „Kasmet, gal jau dešimtmetį, šio centro darbuotojai su lankytojais prieš Kalėdas vis prisimena mus, patys atvyksta ir išpuošia karpiniais mūsų skyriaus palatas, holą. Labai džiaugiamės šia jų iniciatyva. Ir šiemet – net buvome primiršę, jau skambino, kada galės atvykti.“ Dienos veiklos centro vadovė Birutė Viskontienė sakė, kad jų centro žmonėms – darbuotojams ir lankytojams – norisi dalintis gerumu, nes silpnesnis visuomet atjaučia silpnesnį ir jie tai daro pagal savo išgales. „Ši idėja gimė prieš daugel metų, suprantant, kad šventiniu laikotarpiu tiek sergantiems vaikams, tiek jų tėvams nėra itin malonu būti ligoninėje, kai aplinkui miestas ir žmonės ruošiasi sutikti Kalėdas. Populiarėja įvairios gerumo akcijos, o mes ją sukuriame savo rankomis ir širdimis. Jau persiritus rudeniui, dailės užsiėmimus lankantys mūsų centro žmonės su negalia, vadovaujami užimtumo specialistės Astos Vaitelavičienės, talkinat individualios priežiūros darbuotojai Rasai Karazinienei, imasi ruošti karpinius, skirtus būtent ligoninės vaikams“, – kalbėjo B. Viskontienė. O skyriaus darbuotojos, L. Valantiejienės žodžiais, džiaugiasi, kad šiemet jų skyriaus kalėdinė eglė pati gražiausia: pernai slaugytoja Edita Užkuraitienė pagamino žaislų, kuriuos panaudojo ir šiemet, ir dar jų papildė. Originalių kalėdinių žaislų iš namų sunešė ir kitos skyriaus darbuotojos. Puošti eglę pagelbėjo ir vyresni skyriuje besigydantys vaikai. „Puošmenos labai praskaidrina Kalėdų laukimo metą: palatos tampa jaukesnės, iš išorės vakare gražiai švyti karpiniai. Prie eglutės ateina mamos su mažyliais – šie džiaugiasi, liesdami rankų darbo žaislus“, – sakė skyriaus vedėja.
„P. n.“ informacija
Pristatė pacientų pavėžėjimo paslaugą
Karštosios linijos“ 1808 koordinatoriai Lolita Jakštienė ir Arūnas Būdelis pristatė nuo liepos 1-osios Lietuvoje startavusią pacientų pavėžėjimo paslaugą, kalbėjo apie iššūkius. Kretingiškiai kėlė problemas, lauks sprendimų Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvykusiame susitikime dalyvavo vicemerė Vaida Jakumienė, Socialinių paslaugų centro, Socialinės paramos skyriaus, rajono medicinos įstaigų atstovai. „Karštosios linijos“ koordinatoriai atsakė į kretingiškiams rūpimus klausimus: ar ribojamas kilometražas psichinę negalią turintiems pacientams, norintiems susitvarkyti dantis Kaune, Vilniuje ar Panevėžyje, nes tik ten esančios medicinos įstaigos juos gali priimti; vežant pas specialistus vaikus, reikalaujama turėti automobilinę kėdutę, tačiau, atvykus į gydymo įstaigą, ją tenka pasiimti su savimi ir nešiotis, kadangi namo atvažiuos parvežti kitas automobilis; gyventojai skundžiasi dėl nevaikštančio paciento nunešimo į automobilį paslaugos – dažniausiai tam naudojamos paklodės, o žmonės norėtų būti nunešti sėdintys neįgaliojo vežimėliuose, kurie mašinoje būtų pritvirtinami prie kopiklių. Dėl kilometražo – jis nereglamentuojamas, pacientas turi teisę šią paslaugą gauti. Dėl automobilinės kėdutės – „Karštosios linijos“ atstovai pažadėjo spręsti, dėl nevaikštančio žmogaus nunešimo neįgaliojo vežimėlyje – taip pat. Aptarti ir dar keli techniniai dalykai. Pavyzdžiui, gyventojas užsisako pavėžėjimo į Kauno klinikas paslaugą, bet netiksliai nurodo skyrių ir adresą. Korpusų – daug, jie vienas nuo kito nutolę per keliolika kilometrų, visų adresai skirtingi. Pasiekęs klinikas, pats pacientas lauke blaškosi, nežino, kur eiti, o gydytojas reikiamoje vietoje numatytu laiku jo nesulaukia, gaišta laiką. Kita problema – naktį pavėžėjas žmogų nuveža į Priėmimo skyrių ir ne ilgiau kaip per tris valandas turi atvykti parvežti namo. Atvyksta, bet paciento neberanda – šis bus parvažiavęs taksi arba bus parvežęs kas nors iš šeimos narių. Tokiu atveju medicinos įstaigą būtina informuoti, kad parvežti nebereikia.
AA padeda gyventi blaiviai visiems, kurie to siekia
Anoniminiai alkoholikai (AA) – draugija, kurioje vyrai ir moterys dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Liga, vedanti į mirtį Dar visiškai neseniai alkoholizmas buvo traktuojamas kaip moralinė degradacija, šiandien jis laikomas liga. O patiems alkoholikams – tai skausminga asmeninė patirtis, kurioje atsispindi jų išgyvenimai, baimė ir vis dar rusenanti viltis gyventi sveiką gyvenimą. „Manau, visuomenė žino apie Anoniminių alkoholikų draugiją, o kas ši draugija yra iš tiesų, galbūt ne visi iki galo supranta. Mūsų preambolė – kad vyrai ir moterys dalijasi savo patirtimi – reiškia, kad žmogus, norėdamas susitapatinti su kitais, pasakoja savo gėrimo istoriją ir dalinasi savo patirtimi, kaip įgavo jėgos nuo šios ligos sveikti. O kokia tai jėga – aukštesnioji, dvasinė, dieviškoji – kiekvienas savaip supranta. Net medikai, mokslo žmonės kalba apie alkoholizmu sergančio žmogaus būklės beviltiškumą. Pagalba sveikstant ateina iš aukščiau“, – sakė savo istorija pasidalinęs klaipėdietis Marius, pridurdamas, kad ta pagalba iš aukščiau ir viltis, kuria dalinasi sveikstantieji, galbūt bus išgirsta ir kitų, kurie nori likti gyvi. Su 21-rius metus blaivybės keliu einančiu Mariumi susitikome Kretingoje, Šv. Antano namelyje, kuriame kelis kartus į savaitę susirenka dešimtys sveikstančių vyrų ir moterų. Už kiekvieno jų nugaros – siaubinga patirtis, skausmas, vienatvė, baimė ir vilties siūlas, kuris lemtingą akimirką nenutrūko. „Dabar, kol mes kalbame, per šias kelias minutes, visame pasaulyje nuo alkoholizmo miršta tūkstančiai žmonių. Alkoholikui nėra jokios kitos išeities – tik mirtis. Jie geria ir miršta, o jų mirtyse nėra jokios romantikos – jie užspringsta savo vėmaluose, jiems sprogsta kepenys, sustoja širdis, į smegenis išsilieja kraujas, žmogus iškrenta iš penkto aukšto, papuola po automobilio ratais, sušąla gatvėje“, – žodžių į vatą nevyniodamas sakė Marius.
Dailės terapija – tarsi ėjimas per vidinį tunelį
Pastarąjį dešimtmetį, be įprastinio medikamentinio gydymo, vis dažniau girdime taikant ir įvairių rūšių meno terapiją – muzikos, šokių, dramos, biblioterapiją, o ypač – dailės terapiją. „Neretai žmogus pasako: „Oi, tapyba – ne man, aš piešti nemoku.“ Tačiau kūrybinis procesas įtraukia, leidžia žmogui gilintis ir valdyti savo jausmus. Savęs suvokimas ir išėjimas iš baimių, nerimo, skausmo, pykčio yra tarsi tunelis į savimonę ir vientisumą“, – kalbėjo Šv. Antano dienos centro dailės terapeutė Irena Baltiejienė, pagal projektus dirbanti ir Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje. „Li-ga“ transformuojama į „ga-li“ I. Baltiejienės žodžiais, dailės terapija yra skirta psichinei, tuo pačiu – ir fizinei, žmogaus sveikatai gerinti, šį procesą koordinuojant specialistui, turinčiam ne tik dailės, bet ir psichologinių, medicininių ir kitokių žinių, praktikų. Dalyvauti užsiėmimuose gali tiek sergantis, tiek sveikas žmogus, juolab kad žmonės sveiki yra tik sąlyginai. Ligų yra begalės ir įvairiausių – matomų ir vidinių. Todėl ir dailės terapijos taikymo laukas yra labai platus: krizių atvejai – skyrybos, darbo praradimas, emigracija, sveikatos netektis, mirštantys artimieji; trauminės patirtys – fizinis ir seksualinis smurtas, karo pasekmės, gamtos stichijos; konfliktų sprendimų, komandos telkimo atvejai, profesionalaus sporto problemos ir kt. Yra moksliškai nustatyta, kad bet koks kūrybinis procesas žmogų veikia gydančiai. Mūsų visuomenė dar pakankamai užsisklendusi, kad žmonės atvertų savo vidinį pasaulį, tad paklausta, kaip sudominti žmogų dailės terapija, specialistė atsakė: pirmiausia reikia sukurti santykį. „Kaip Mažasis princas siekė prisijaukinti lapę – savąjį draugą, taip ir dailės terapeutas pirmiausia turi atrasti raktą į žmogaus širdį. Vaikai yra spontaniški, jie nori liesti, čiupinėti, o suaugusieji kitaip – jie turi savo taisykles. Onkologinių ligonių dažniausiai paprašau, kad suskiemenuotų žodį „li-ga“, o po to sukeistų skiemenis. Kokia lydi nuostaba, kai žmogus pamato priešingą žodį „ga-li“. Sakau, gal šiandieną kažko negalite, bet pasidžiaukime tuo, ką galite: po chemoterapijos, tarkim, gal negalite bėgti, bet galėjote čia ateiti, galite kalbėti, valdyti rankas, kas ne kiekvienam duota“, – kalbėjo I. Baltiejienė.
Medžiagų apykaitos sutrikimai. Kaip jų išvengti?
„Dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo, greito, kaloringo maisto, metabolinis sindromas, arba medžiagų apykaitos sutrikimai, tampa XXI amžiaus epidemija. Jis nustatomas vis didesnei populiacijos daliai, vis jaunesnio amžiaus žmonėms, net vaikams. Medžiagų apykaita gali būti sutrikusi net viršsvorio neturintiems žmonėms“, – teigė „Atostogų parke“ įsikūrusio medicinos centro „Natura Termo SPA“ vadovas gydytojas Nerijus Kemeklis. Metabolinis sindromas apima kelias medžiagų apykaitos pagrindines grupes. Gliukozės apykaitos sutrikimas – padidėjęs gliukozės kiekis organizme gali pasireikšti net ir nesergantiems cukriniu diabetu. Dažnai organizme svyruojantis gliukozės kiekis sąlygoja ir kitus medžiagų apykaitos sutrikimus, susijusius su viršsvorio, kraujospūdžio didėjimu bei padidėjusia įvairių sveikatos sutrikimų rizika, kuriuos lemia sutrikusi periferinė kraujotaka. „Jeigu turime staigius gliukozės lygio svyravimus, mums bus sunkiau tvarkytis su padidėjusiu svoriu, ilgainiui gali atsirasti ir tam tikrų komplikacijų ar išsivystyti diabetas“, – paaiškino gydytojas. Cholesterolio apykaitos sutrikimas. Jį dažniausiai lemia įgimta medžiagų apykaitos būklė, amžius ir gyvenimo būdas, tačiau amžius, kai normos neatitinka rekomendacijų, vis jaunėja. „Cholesterolio ir kiti širdies kraujagyslių ligų rizikos vertinimo tyrimai profilaktiškai, pagal programą, atliekami vyrams nuo 40 m., moterims – nuo 45 m. Žinoti savo cholesterolį reikia. Dar geriau būtų atlikti visą lipidogramą, t.y. cholesterolio frakcijas. Bendras, gerasis, blogasis cholesterolis bei trigliceridai – šie elementai iš lipidogramos turi didžiulę įtaką medžiagų apykaitai ir tam tikrų ligų vystymuisi, pirmiausia širdies ir kraujagyslių ligų“, – tvirtino N. Kemeklis. Cholesterolio apykaitos sutrikimai lemia kraujagyslių aterosklerozės vystymąsi, t. y. kraujagyslių užsikimšimo riziką.
Gydomoji saulė
Mūsų pasaulis sukasi aplink šventą saulę – dangaus kūną, kuris dovanoja šviesą, energiją ir šilumą visoms gyvoms būtybėms. Saulės šviesa yra būtina augalų, gyvūnų ir žmonių gyvybingumui. Tačiau kai kurių specialistų akimis – skatinama vengti saulės spindulių. Grožio industrija reklamuoja priemones, apsaugančias nuo saulės, o kur dar akiniai ... nuo saulės. Farmacijos gigantai suformavo mūsų įsitikinimus, teigdami, kad saulės šviesa sukelia vėžį. Saulės engimo tendenciją, regis, galima priskirti šiuolaikiniam reiškiniui. Tačiau yra ir kita medalio pusė – pamirštame naudą, kurią gali suteikti saulė. Natūrali šviesa ypač svarbi dabar – kai dienos laikas vis trumpėja. Be fizinio poveikio, saulės šviesa sinchronizuoja mūsų psichologinę ir emocinę būseną. Žmogaus kūnas priklauso nuo specifinių dienos ir sezoninių ritmų, reaguodamas į skirtingą kiekį / laiką šviesos. Saulėtas pavasaris ir vasara skatina eksternalizaciją, augimo, judėjimo ir derėjimo laikotarpį, o tamsusis ruduo ir žiema skatina internalizaciją, savistabos ir poilsio laiką. Persukinėjant laikrodį pavasarį ir rudenį, šis ritmas išbalansuojamas ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Gyvūnai turi savo vidinius laikrodžius – jei ūkininkas karvę atvyks melžti valanda anksčiau – karvės pieno gali ir neduoti iki joms įprasto laiko. Taip pat ir laukiniai gyvūnai – yra skelbiama, kad keliuose įvyksta daugiau susidūrimų su gyvūnais, nes jie būna prisitaikę prie mašinų važiavimo piko valandų, ir žino, kuomet galima eiti maitintis arčiau kelkraščių. Persukus laikrodį ritmas išsibalansuoja.
Nikolajus Talancevas: „Balto chalato į spintą nepadedu“
„Dėmesingas. Visada paklaus, kaip laikaisi, kaip tavo šeima? Pastebės kiekvieną – iš akių pamatys, kuris blogai būsim išsimiegojęs, prislėgtas arba apsirgęs. Jam vienodai svarbūs ir kolegos, ir pacientai, kurių neskirstė į „čia mano, čia – tavo“, jei reikėjo, tai visus ir priėmė, ir gydė, ir padėjo“, – tokiais žodžiais su kolektyvu atsisveikinantį šeimos gydytoją Nikolajų Talancevą apibūdino Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausioji slaugos administratorė Renata Lukauskienė. Ilgamečio gydytojo „Pajūrio naujienos“ paklausė, kokios mintys šiomis dienomis jį aplanko, į spintą padėjus baltą chalatą? „O kas sakė, kad padėjau?“ – linksmai nusiteikęs pašnekovas. Kurį laiką pailsės, pasitikrins pats savo sveikatą, įsivertins ir pagalvos, kam gali būti dar reikalingas. – Turėtume suprasti, kad dirbsite toliau? – Gal ne visu etatu, gal naktimis, savaitgaliais arba per šventes pabudėsiu. Kad ir kokioje Palangos sanatorijoje. Gydytojų dabar trūksta visur, o kvietimą jau turiu. – Nikolajau, pagal tautybę esate čiuvašas. Kaip jūs atsidūrėte Lietuvoje, Kretingoje? – Gimiau 1944-ųjų sausio 13-ąją netoli Čiuvašijos sostinės Čeboksarų esančiame Dubovkos kaime, buvau trečias vaikas iš šeimoje augusių šešių. Tėvai vertėsi ūkiškai – turėjo namą, augino avis, kiaules, laikė karvių. Savo kaime baigiau pradinę mokyklą, o vidurinę – Marposados miestelyje. Iš karto į aukštąją stoti kažkodėl buvo nedrąsu, todėl tėvas paragino pirmiausia įgyti profesiją, kad galėčiau užsidirbti duonai. Pagal skelbimą išvažiavau į daugiau kaip už 2 tūkstančių kilometrų nuo namų esančią Kazachiją ir ten, Karagandoje, įstojau į elektrikus. Pagal specialybę kiek padirbėjus, buvau pašauktas į armiją, tarnavau Turkmėnijoje. Po tarnybos čia ir pasilikau, Bairam Ali mieste gavau elektriko darbą hidrogeologinėje ekspedicijoje. Šis miestas – Bairam Ali – garsėjo sanatorija, į kurią inkstų ligų gydytis suvažiuodavo žmonės iš visos tuometinės Tarybų sąjungos. Kartą šokiuose ten sutikau Ziną Ireną – šviesiaplaukę lietuvaitę iš Raguviškių. Susidraugavom, vaikščiojom į pasimatymus. Ji nuolat kartodavo: „Ar žinai, kokia liga sergu ir kaip man gali baigtis?“ Netikėjau, kad baigsis liūdnai: susituokėme, bet kartu pagyvenome tik 2,5 metų. Paūmėjus ligai, žmona tai gydydavosi sanatorijoje, tai grįždavo į Lietuvą, tai vėl atgal, kol galiausiai nusprendė likti savo šalyje. 1969-aisiais pas ją persikėliau ir aš. Vadinasi, atvedė meilė.
|
|
