|
|
|
(ne)Pažinta KretingaMūsų protėvių dievai ir dievybės
„Matau, vadinasi, yra. Jie matė gamtą: Saulę, Mėnulį, Žaltį, Ąžuolą, žaibus, girdėjo Perkūną... – tikriausiai jais“, – paklaustas, kuo tikėjo mūsų protėviai, atsakė Baltų mitologijos parko šeimininkas ir gidas Julius Reinikis, kviečiantis pakeliauti amžinai besisukančiu metų laikų, gyvybės ir mirties ratu, pasiklausyti legendų, stabtelėti ties žmogaus rankų sukurtų Pikuolio, Svaistiko, Praamžio, Yvulio – mažiausiai 20-ies – pagoniškų dievų ir dievybių. Dvi priežastys
Anot J. Reinikio, visa, kas medžio drožėjų tautodailininkų Algimanto Sakalausko ir jo komandos, taip pat Kęstučio Krasausko, Adolfo Teresiaus, Algirdo Vaištaro, Vlado Žulkaus, Evaldo Kareivos, kalvio Sauliaus Kronio sukurta, – jo tėčio Voldemaro Reinikio ir dabar jau anapilin išėjusio dėdės Artūro idėjos. „Vienas žinojo, ką daryti, kitas – kaip daryti. Su statybomis reikalų turėjęs dėdė buvo parko sumanytojas, inžinierius, o mano tėtis daugiau teorinės dalies architektas, – pasakojo Julius. – Įgyvendinant idėją prisidėjo, patarimų davė ir pusseserė Loreta Žilinskienė su šeima.“ Baltų mitologijos parkas jų paveldėtame 4 ha ploto miške Sausdravų kaime Darbėnų seniūnijoje „ant popieriaus“ buvo pradėtas dėlioti 2010-aisiais, o sumanytas metais anksčiau. Pirmosios skulptūros pastatytos 2012-aisiais, parkas įkurtas pasinaudojant tiek europinėmis, tiek ir privačiomis lėšomis. „Pamenu pradžią – 2009-ųjų rudenį Voldemarui Reinikiui į Kauną iš Palangos skambina brolis Artūras, jiedu tariasi, ką su tuo mišku daryti, sako, norisi išsaugoti. Tai ir yra viena priežasčių, kodėl atsirado Baltų mitologijos parkas“, – pasakojo Julius. Kita priežastis, anot jo, – kad nuo vidurinės mokyklos suolo dažnas žinome apie graikų ir romėnų mitologiją, o štai, koks dievas senovės lietuviams lemdavo sėkmę kelyje, koks meilėje, kieno reikėdavo melsti derliaus arba sveikatos, – nelabai. Pašnekovo teigimu, ir patiems Reinikiams buvo įdomu gilintis, ką iš tiesų mūsų protėviai mąstė, kuo gyveno, apie ką kalbėjo, sistemizuotai paaiškinti baltiškąją senolių prigimtį bei pasaulėžiūrą.
„Veiziekėt, karė tėna!“ – Kartenos piliakalnio didingoji praeitis
Kartenos piliakalnis, išlikęs greta Kartenos miestelio, pakeleivius iš tolo pasitinka kaip didingas praeities liudytojas, ypač po to, kai jis, vieną pirmųjų Kretingos rajone, buvo išvalytas nuo sąžalynų ir Minijos upės pašonėje išniro jo vaizdingas gūbrys. Apie šio piliakalnio gynybinę svarbą ligi šiol liudija liaudyje išlikęs Kartenos pavadinimo kilmės aiškinimas „Veiziekėt, karė tėna“ – „Žiūrėkite, karas ten“. Iš tolo – tarsi Napoleono kepurė Kartenos piliakalnis vietinių žmonių dar vadintas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu, mat, jo istorija susijusi su baltiškosios Ceklio žemės žmonių gyvenimu ir jų intensyvia gynyba nuo išorės priešų. Šio piliakalnio pradžia – prieš pusantro tūkstantmečio, o gyvavimo pabaiga susijusi su kryžiuočių atpuoliais, kai buvo sudeginta ant jo stovėjusi medinė pilis. Manoma, kad 1263 m. Kartenos pilis buvo sudeginta kryžiuočių. Piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai ir geografinė-strateginė padėtis liudija, kad IX–XIII a. Kartena buvo svarbus senųjų šio krašto gyventojų kuršių istorinės Ceklio žemės gynybinis ir administracinis centras, vienijęs aplinkui gyvenusias bendruomenes. Šiai galingai tvirtovei teko atlaikyti ne vieną priešo antpuolį. Rašytiniuose šaltiniuose Kartena (Cartine), kaip vietovė, pirmąkart paminėta 1253 m. Manoma, kad Kartenos pilis buvo pastatyta apie VIII–X a. Ji stovėjusi ant piliakalnio kairiajame Minijos krante, Abakų kaimo žemėje, priešais miestelį esančios aukštumos kyšulyje, kurį patikimai saugo gamtinės kliūtys – Minijos slėnis ir gilios jo daubos. Kartenos piliakalnis dabar patenka į Salantų regioninio parko teritoriją, ir, kai jis buvo išvalytas nuo menkaverčių medžių ir sąžalynų, atsivėrė nuostabus jo vaizdas nuo kelio Palanga–Šiauliai: iš tolo savo forma jis primena Napoleono kepurę.
Kokio ilgio yra Tekstilės kelias Darbėnų miestelyje
Paklausus, ar Darbėnuose gyvenantys ir čia prieš 5-erius metus Tekstilės amatų centrą įkūrę, 6 Lietuvos rekordus užregistravę Daiva ir Arūnas Dudėnai ketina tuos rekordus dar padidinti, sutuoktiniai tik nusišypsojo: norint pagerinti jau įregistruotus rekordus, reikėtų juos padvigubinti. „O tokio tikslo kaip ir nebeturime. Tačiau turimų kolekcijų pildyti nenustosime – eksponatai mus tarsi patys susiranda“, – D. ir A. Dudėnai prisipažino sumąstę siekti visiškai naujo rekordo – surinkti didžiausią vyriškų kaklaraiščių kolekciją. Pradžia padaryta: Tekstilės amatų centro įkūrėjų muziejuje jau atsirado išskirtinių šios kolekcijos eksponatų su šalies Prezidento Gitano Nausėdos, kraštiečio Kretingos rajono Garbės piliečio krepšinio trenerio Kazio Maksvyčio parašais, kolekcija, kurioje – 5 tūkst. kaklaraiščių, nuolat pildoma. Visuomenei ši kolekcija bus parodyta, kai Tekstilės amatų centro įkūrėjams pavyks ją galutinai sudaryti ir sutvarkyti. Labiausiai D. ir A. Dudėnus džiugina tai, kad jų įkurtas Tekstilės amatų centras pateko tarp Kretingos rajono „-iausių“, tai yra populiariausių ir labiausiai turistų pamėgtų lankytinų vietų. „Džiaugiamės tuo labai. Patirtys – labai įvairios: sulaukiame lankytojų iš viso pasaulio – ne tik Lietuvos, bet ir Japonijos, Amerikos, Ispanijos, lankosi vokiečiai, olandai, sulaukėme svečių iš Lenkijos televizijos“, – D. ir A. Dudėnų pastebėjimu, jų žinomumą didina ne tik sukauptos ir eksponuojamos kolekcijos, bet ir kaimyniniai objektai, taip pat sėkmingai pritraukiantys nemažus turistų srautus. Tai – Japoniškas sodas, Baltų mitologijos parkas, „Atostogų parkas“, didelį indėlį į Tekstilės amatų centro ir kitų objektų informacinę sklaidą įneša Kretingos rajono turizmo informacijos centras.
Mįslingasis Kretingos muziejaus eksponatas – grafų Tiškevičių karūna ir į dvarą sugrįžusios relikvijos
Nuo tada, kai 2014 m. Tiškevičių koplyčioje-mauzoliejuje buvo atrasti grafų šeimos sarkofagai, Kretingoje netyla šio atradimo liudininkų pasakojimai. Juose šmėkšteli ir prakeiksmo gaida, ir prietarų galia. O šiuos papildo istorikų tyrimai ir apčiuopiami tų tyrimų rezultatai, kuriais remiantis iš praeities per daiktus tarsi atgyja paslapties šydu pridengta Tiškevičių šeimos galia.
Didžiulę sensaciją visoje Lietuvoje sukėlęs atradimas įvyko prieš 11 metų, kuomet rengiantis koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbams, Kretingos muziejaus archeologai aptiko keturis sarkofagus. Jie buvo paslėpti betoninėse kriptos pakylose ir 2014 metų spalio mėnesį išvežti tyrinėti į muziejų. Iki muziejuje tebesklando legendos apie garsųjį sarkofagų iškėlimą. Neva palaikus gaubęs kažkoks paslaptingas prakeiksmas: du ar trys darbuotojai, nešę sarkofagus, netrukus pasimirė. O ilgametė muziejaus eksponatų prižiūrėtoja ne kartą yra pasakojusi, jog kol Kretingos muziejaus patalpose buvo tyrinėjami bei saugomi sarkofagai, ekspozicijose be aiškių priežasčių krito daiktai, vaidenosi. Ką gi tokio paslaptingo archeologai aptiko sarkofaguose? Didingą Įpilties piliakalnį vadina istoriniu lobiu
Darbėnų seniūno Alvydo Poškio žodžiais, nė vienas kitas šios seniūnijos kaimas neturi privilegijos per vasaros šventes susitikti tokioje ypatingoje vietoje, kaip Senoji Įpiltis: tradicinė mėlynių fiesta šiemet jau15-ąjį kartą nušurmuliavo buvusioje istorinėje Duvzarės žemėje, kur kadaise ant kalno stovėjo kuršių pastatyta tvirtovė. Buvo Kuršo gynybos objektas Sveikindama įpiltiškius, pasidžiaugusi jų nuoširdumu, darbštumu, augančia jaunąja karta, kraštietė Jolanta Girdvainė ragino nepamiršti istorijos, pasidalijo žinia, kad greitu laiku prieigose bus pastatytas ir dar vienas naujas informacinis stendas, kuris pasakos apie Įpilties piliakalnį ir kuo plačiau visai Lietuvai skleis žinią, koks „deimantas“, koks istorinis lobis glūdi šiame Kretingos rajono kaime. Iš tikrųjų visą Senosios Įpilties archeologijos paminklų kompleksą sudaro trys piliakalniai, kapinynas ir apeiginis akmuo su šaltiniu, tačiau, kaip sakė kaimo bendruomenės pirmininkas buvęs ilgametis Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas, vis dėlto svarbiausiu laikomas Įpilties, kitaip dar vadinamas Pilies, kalnas. Tose kaimo žemėse gyvenę kuršiai jį supylė pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, ant jo pastatė medinę pilį. Ši vieta X–XIII a. tapo svarbiu Kuršo gynybos objektu, saugojusiu Duvzarės pietinę sritį. Pirmą kartą Įpiltis paminėta 1253 m. Kuršo vyskupo Heinricho rašte Livonijos ordino magistrui dėl pietinio Kuršo žemių pasidalijimo: Įpiltis atiteko Livonijos ordinui. Kuršiai tam priešinosi, kartu su sąjungininkais žemaičiais puldinėjo Livonijos ordiną, trukdė sausumos keliais jiems susisiekti su Klaipėdos pilies įgula. Todėl 1263 metais kyžiuočių riteriai surengė tragedija virtusį karo žygį ir pilį sudegino su visais joje buvusiais gynėjais. Bėgant laikui, apleistas piliakalnis nyko, dirvonavo, kol daugiau kaip prieš 10 metų savo iniciatyva jį ėmėsi tvarkyti bendruomenė kartu su seniūnija. Laimėjus ES finansuojamą projektą „Lenkiamės mūsų krašto istorijai“ ir gavus lėšų, buvo įrengta poilsio ir žaidimo aikštelė su basakojų taku, vasaros estrada. Išrovus senus krūmokšnius, dabar nuo piliakalnio atsiveria gražus vaizdas į kaimo apylinkes, pro čia tekančius Juodupės, Graistupio upelius.
Kokią žinią mums paliko salantiškis kūrėjas Vilius Orvidas
Salantų krašte, Gargždelės kaime, jau daugel dešimtmečių stūkso pakeleivių akis nuo pagrindinio kelio Plungė–Skuodas traukiantis neįprastas vienkiemis, legendinė Orvidų sodyba – labiau žmogaus rankų negu gamtos kūrinys, joje gyvenusio neeilinio mąstymo akmentašio Viliaus Orvido paversta neformaliu dvasiniu centru ir traukdavusi visokių tikėjimų, pažiūrų ir skirtingo gyvenimo būdo žmones. Šiandieną ši sodyba, įgijusi kultūros paveldo statusą, tapo labiau turizmo traukos ir pramogų vieta.
Kodėl Vilius buvo kitoks Apie V. Orvidą, lyg karolius iš amžininkų atsiminimų suvėrusi, publicistė Daina Parulskienė išleido knygą, kurią pavadino „Kitoks Vilius Orvidas“. Žodyje „kitoks“ ji sutalpino įvairias prasmes: kad tai buvęs genijus, praaugęs savąjį laiką, dvasininkas, mistikas, šventasis, o kartu – paprastas nemokytas kaimietis, darbštuolis akmentašys. Knygoje, išleistoje praėjus dešimtmečiui po V. Orvido mirties 1992-ųjų rugpjūčio 5-ąją, sudėtos mintys V. Orvidą gerai pažinojusių žmonių, apsilankiusių ar net gyvenusių toje neįprastoje, 16 ha ploto sodyboje, tarp akmenų ir iš jų iškaltų skulptūrų, senų medžių, melioracijos išrautų ir įtaisytų aukštyn šaknimis, tvenkinių ir molinių trobelių bei tarp jų tvyrančios ypatingos šeimininko ir lankytojų kuriamos auros. Žmonėms ši sodyba ir jos kūrėjas Vilius žmonėms buvo nedaloma visuma, nesutalpinama į jokius rėmus, kurių nė pats Vilius neapkentė. Nes jis tiesiog buvo... kitoks. Pasak knygos autorės, jis nebuvo šventas, bet ir buvo šventas, buvo silpnas ir stiprus, kasdieniškas ir ypatingas, labai daug atradęs ir nežinojęs galutinių atsakymų.
Japoniškame sode – susibūrimai po atviru dangumi
Vidurvasaris Japoniškame sode, įkurtame Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime, – ne vien metas, kai tarp žalumos ir žiedų gausos galima sustoti, pasidairyti ir namo parsivežti dalelę ramybės. Jis – turtingas ir renginių. Šį savaitgalį, liepos 5–6 dienomis, bus pristatyta dokumentinio filmo „Japoniškas sodas. Keturi metų laikai“ premjera, o liepos 12–13 dienomis vyks antrą vasarą rengiama tarptautinė bonsų paroda. Pasak Japoniško sodo kūrėjų ir puoselėtojų Šarūno Kasmausko ir jo gyvenimo partnerės Gražinos Maštaraitės, režisieriaus Aido Markausko sukurtas 47 min. trukmės dokumentinis filmas papasakos sodo istoriją per 18-a jo kūrimo metų: kaip užgimė idėja sukurti didžiausią – 16 ha ploto – Europoje japoniško stiliaus sodą, kaip buvo sutelkti žmonės iš Lietuvos ir Japonijos ją įgyvendinti ir kaip palaipsniui vyko kūrimo procesas. „Tai – pasakojimas apie žmones, kurie tikėjo, rūpinosi ir leido sodui augti. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas žiedas ir patiriamos tylos akimirka sugulė į vientisą istoriją, kurią bus gera prisiminti kartu“, – filmo premjera džiaugėsi Š. Kasmauskas ir G. Maštaraitė. Filmas abi dienas bus rodomas triskart – 12, 15 ir 17 valandomis – atviroje pievoje, todėl sodo šeimininkai ragina lankytojus turėti savo paklotą ar pagalvę. O dar kitą savaitgalį į Japonišką sodą sugužės tie, kurie domisi augalų pasauliu – po atviru dangumi vyks tarptautinė bonsų paroda-dirbtuvės „Open Air Bonsai Show 2025“. Bonsai – tai tradicinis japoniškas medelių auginimo ir puoselėjimo menas, išvertus iš japonų kalbos reiškia „sodinti padėkle“. Į renginį atvykę meistrai iš Japonijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos pristatys savo kolekcijas ir dalinsis patirtimi, auginant bonsus.
Kaip Kretingoje atsirado seniausi Lietuvoje barokiniai vargonai
Kretingoje besilankantys Lietuvos ir užsienio turistai vis stebisi – kiek daug tokiame nedideliame mieste yra užregistruotų šalie rekordų. Pajuokaudami net tarsteli – bene kretingiškiai mėgsta pasigirti. Taip jau sutapo, kad Kretingoje nemažai išskirtinių istorinių detalių. Vis dėlto kai kurių rekordų nebūtų be sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių ir kaimynų indėlio. Vienas tokių rekordų – seniausi Lietuvoje barokiniai vargonai. Ne vieną Kretingoje fiksuotą rekordą galima aptikti Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei bažnyčioje. Tik įėjus akys užkliūva už seniausių šalyje bažnytinių durų, ne vienas aikteli pamatęs aukščiausią medinį altorių, smalsesni aptinka seniausias renesansines duris, užsukę į kriptą pamato sunkiausią ir seniausią sarkofagus. O dar vieną rekordą neretai praeina, nes jo ieško visai ne ten. Kiekvienas bažnyčios lankytojas galvą pakelia į garbingoje bažnyčios vietoje esantį balkoną – ten tikisi išvysti galingus vargonus. Tuos, kuriuos Kretingos miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius 1619 m. nupirko Švedijoje. Esą jiems užgrojus pirmą kartą, suskilo bažnyčios skliautai ir buvę jie balsingesni už Kražių davatkas ir Beržoro ubagus. Deja, šie vargonai neišgyveno Antrojo pasaulinio karo. Užtat kukliai bažnyčios kamputyje stovi kiti vargonai – gal balsingumu skliautų ir neskaldantys, bet užtat seniausi Lietuvoje barokiniai. Kai kur dar pavadinami seniausiais grojančiais vargonais šalyje.
Festivalis apie kuršių genties palikimą
Tradicinis, šiemet birželio 27–28 dienomis Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, ant vieno svarbiausių kuršių genties piliakalnių ketvirta kart įvyksiantis tarptautinis gyvosios istorijos festivalis „Kuršē ont Imbaries“ tampa vienu svarbiausių istorinės rekonstrukcijos renginių ne vien Kretingos krašte, bet ir Žemaitijoje bei Lietuvoje. Užaugo iki tarptautinio lygio Šiemet į festivalį, pasak pagrindinio jo rengėjo ir iniciatoriaus Salantų kultūros centro vadovo Aurimo Rapalio, susirinks net 19 istorinės karybos, atkuriamosios istorijos klubų, organizacijų ir jų atstovų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Anglijos, Danijos. Suvažiuos senųjų amatų puoselėtojai, vyks vikingų turgus, kovos ratas tradiciniam Imbarės ragui laimėti, gausios parodomosios karybos klubų kovos. Atvyks koncertuoti 6 muzikinės grupės – Lietuvoje žinomas „Ugniavijas“, populiari Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andulē “, svečiai – grupės „Hansanova“, Daj Ognia iš Lenkijos, Trejasmens iš Latvijos, atlikėjai Iryna ir Jernej iš Ukrainos ir Slovėnijos. Nuo 2021-ųjų Salantų kultūros centro organizuotos gyvosios istorijos dienos „Kuršē ont Imbaries“ savo turiniu ir forma jau pernai išaugo iki tarptautinio festivalio lygio ir tampa taip pat populiarus, kaip ir festivaliai Apuolėje ar Kernavėje. „Žmonėms vis aktyviau besidomint kuršių istorija ir gyvensena, o taip pat šia unikalia vietove, beje, mums labai svarbu ir teigiami renginio įvertinimai, – visa tai skatino auginti festivalį. Džiugu, kad jis jau tapo tarptautinio lygio renginiu, vykstantis Kretingos rajone, kur gausu kuršių palikimo“, – akcentavo A. Rapalis. Festivalio organizatoriai – Salantų kultūros centras, kuršių genties rekonstrukcija užsiimantys asociacijos „Pilsota“ ir viešosios įstaigos „Ceklio kuršiai“ nariai, Imbarės seniūnija.
Žiemos sode žiedų gausa žydi pavasaris
Kol lauke pavasaris nedrąsiai kelia vieną kitą žiedą, už oranžerijos stiklo Kretingos muziejaus Žiemos sode visomis spalvomis skleidžiasi pavasaris: Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė teigė, kad šiuo metu Žiemos sode įvairiomis kompozicijomis ar pavieniui žydi 35 rūšių 1 tūkst. 200 augalų. „Tęsiame praėjusiais metais užgimusią idėją pavasarį pasitikti Žiemos sodą praturtinus kuo gausiau žydinčių augalų. Pernai išbandėme nemažai svogūninių gėlių. Kai kurios, tarkim, margutės, nepasiteisino, todėl šiemet jų ir nebesodinome. Ne itin šiltame Žiemos sode tinka ir narcizai – auga labai greitai, greitai ir nužydi, tad tenka juos keisti. Priežiūros, kad neišvirstų žiedai, reikalauja ir hiacintai, tačiau jų nesinorėtų atsisakyti – labai jau gražios jų spalvos“, – vieną kitą grožio puoselėjimo Žiemos sode niuansą apibūdino J. Tertelienė, akcentuodama, kad peržydėjusios svogūninės gėlės praėjusiais metais buvo perkeltos į Dvaro parko gėlynus, taip pat ketinama daryti ir šiemet. Be narcizų, žydrių, svaiginantį aromatą skleidžiančių hiacintų, Žiemos sode šiuo metu žydi ciklamenai, savo žydėjimą dovanojantys visą mėnesį ir ilgiau, svyrantys ir paprastieji cimbidžiai, kuriuos po žydėjimo sodo prižiūrėtojos puoselėja toliau, kol jie vėl pražįsta. „Ypač pasiteisino kalijos – jos tikrai ilgai žydi, sudaro gražias kompozicijas. Tačiau mums nepavyksta jų išsaugoti. Gal, jeigu turėtume atskiras patalpas augalų „reanimacijai“, mums pavyktų išsaugoti ar net padauginti ne tik kalijas“, – pasvarstė Gamtos skyriaus vedėja, pasidžiaugusi sodo prižiūrėtojų iniciatyva sukurti ir prie natūralios gamtos priartinti epifitinių augalų ekspoziciją – imituojant natūralias gamtos sąlygas į šakotą medį moterys įkėlė fryzijų, tilandsijų, guzmanijų, kedeninių tilandsijų. Mat kitame pasaulio gale jos žydi būtent pavasarį, o augančios tarp medžių šakų jos augalui nekenkia, naudoja medžius kaip atramą, tik gerai palijus sukaupia didelį svorį. O Žiemos sode sukurta epifitinių augalų ekspozicija J. Tertelienei padeda per ekskursijas – muziejaus lankytojams lengviau įsivaizduoti, kaip epifitai auga natūraliomis sąlygomis.
|
|
