Pajūrio naujienos
Help
2021 Gruodis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną-8°C debesuotumas 0 %
Naktį-14°C debesuotumas 29 %
Apklausa

Ar pritariate sostinės iniciatyvai atsisakyti šventinių fejerverkų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Apklausa

Balsuokite už „Pajūrio naujienų“ 2021-ųjų Metų žmogų!

Edgaras ZABORAS
Arimantas MIKALOČIUS
Jūratė MAČERNIENĖ
Dalia ČINKIENĖ
Kazys MAKSVYTIS
Virginijus JAPERTAS
Ingrida TAUJANSKIENĖ
Alma JANKAUSKIENĖ
Nerijus ČAPAS
Ričardas JOVAIŠA
Komentarų topas

Ką pasakoja daiktai

Ar akmuo tikrai saugo knygnešio atminimą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Ką pasakoja daiktai
  • 2021-11-26
Tikėti legenda apie knygnešį, ar – ne, tačiau vienuolyno tvoros kampe įmūrytas akmuo su iškaltu kryžiumi išsiskiria iš kitų ir dydžiu, ir forma.

Akylesni kretingiškiai, eidami į bažnyčią palei pranciškonų vienuolyną juosiančią tvorą, už Turizmo informacijos centro, priešais taktilinį žemėlapį, pastebi įmūrytą masyvų akmenį su iškaltu kryžiumi. Legenda, kas žino – o gal ir tikras įvykis – pasakoja, kad šis akmuo buvo skirtas pagerbti prie jo žuvusio knygnešio atminimą.

Pasakojimą išgirdo iš mokytojos

Po Kretingą svečius ir kretingiškius, norinčius pažinti savąjį kraštą, lydinti gidė muziejininkė Diana Jomantaitė-Jonaitienė tvirtino pasakojimą apie šį akmenį ir su juos susijusią knygnešio istoriją išgirdusi dar besimokydama Pranciškonų gimnazijoje iš pedagogės Virginijos Rudavičienės.

„Mokytoja mokėdavo labai vaizdžiai pasakoti, o aš godžiai gaudžiau pasakojimus, susijusius su mūsų miesto istorija. Ji pasakojo iš senų kretingiškių girdėjusi, kad būtent ant to akmens, gulėjusio pranciškonų vienuolyno kiemelyje, buvo rastas sukniubęs nukraujavęs knygnešys, kurio vardas šiandieną nežinomas“, – kalbėjo D. Jomantaitė-Jonaitienė.

Pasakojama, kad vienuolyno sode buvusi sukrauta akmenų krūva, kurioje knygnešys ir slėpdavęs per Prūsijos sieną pergabentas ir parapijoje platintas slaptas lietuviškas knygas. Žuvęs knygnešys buvęs palaidotas kapinėse, bet nežinomas meistras iš pagarbos jam už jo pasiaukojimą ant vieno slėptuvės akmenų iškalęs kryžių.

Tą akmenį su kryžiumi žmonės išsaugoję. Bet, sovietmečiu naujai mūrijant vienuolyno tvorą, ir perkeliant Kretingos muziejų iš raudonplyčio mūrinuko Kęstučio gatvėje į vienuolyno rūmus, senieji meistrai neva prisiminę tą akmenį ir įmūriję į tvorą.


Ar atgis trečią šimtmetį skaičiuojantis Darbėnų malūnas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Ką pasakoja daiktai
  • 2021-11-05
Malūne ir šalia jo prabėgo didžioji dalis darbėniškės pedagogės Irenos Gaškaitės gyvenimo.

Darbėnų vandens malūnas yra vienas seniausių statinių Kretingos rajone – šiemet jis skaičiuoja 265-uosius savo gyvavimo metus – pirmąkart Darbėnų vandens malūnas Palangos seniūnijos inventoriuje yra paminėtas 1756 m. Dokumente nurodyta, kad jis stovėjo šalia miestelio, ant Darbos upės kranto. Pakeitęs išvaizdą ir daugelį šeimininkų – ilgai vadintas Vainoros malūnu, šio pastato mūrai atsilaikė iki šių dienų.

Tėvas atkūrė malūną

Darbėnuose, Palangos gatvėje, prie senojo malūno, mūrinuke, kurį 1972-aisiais pasistatė buvęs šio malūno vedėjas Steponas Gaška, gyvenanti jo duktė buvusi ilgametė pedagogė Irena Gaškaitė gerai prisimena įvykius prieš kelis dešimtmečius.

„Mano tėvas Steponas Gaška dirbo Kretingos pramkombinate ir Salantų karšykloje, o 1952 m. jį atsiuntė dirbti vedėju čia, į apleistą malūną, – turėjo jį remontuoti, sutvarkyti. Gerai atsimenu, kaip atkurtas malūnas dirbo dieną naktį: malė, gamino vadinamąją grucę – eilės sunkvežimių stovėdavo nuolat. Patalpos buvo perpus padalintos: arčiau kelio – gyvenamosios, kur mes ir buvome įsikūrę ligi pasistatant šį mūrinuką, o gamybinės – tvenkinio link. Apačioje buvo gilus rūsys – ten maldavo grūdus, byrėdavo miltai. Priestate buvo įrengtas motoras „Robinson“, čia gamindavo elektrą ir tiekdavo ją Darbėnams iki 24 val. Kai užtvenktoje Darboje pritrūkdavo vandens, paleisdavo variklį“, – pasakojo I. Gaškaitė.

Malūnas veikė iki nepriklausomybės atkūrimo, po to prasidėjo suirutė – kažkam prireikė metalo, ardė, draskė, tampė, nešė viską, ką įmanoma. Vieną žiemą toks paliegęs, nuniokotas pastatas neatlaikė sniego – įgriuvo jo stogas. Po to atsirado jo šeimininkai Vainoros. „Dabar čia jau – kiti savininkai darbėniškiai, puikūs žmonės, jie sutvarkė, aptvėrė, kad pašaliniai nebelandžiotų po teritoriją. Atvažiuoja, nupjauna žolę, bet ką čia ketina įrengti, nežinau“, – kalbėjo nuo pat vaikystės prie senojo malūno gyvenanti moteris.


Raudonplytis ūkis mena švietėją Butkų Juzę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Ką pasakoja daiktai
  • 2021-10-26
Dešinėje kelio Kretinga–Kūlupėnai pusėje, ant aukštos kalvos, davusios pavadinimą Aukštkalvių kaimui, išlikę grafų Tiškevičių palivarko statiniai. Jie – privatūs: vienas jau atkurtas kaip gyvenamasis namas, o tvarto liekanos užkonservuotos.

Senąjį Aukštkalvių kaimą, įkurdintą ant dominuojančios kalvos, artėjant prie Kūlupėnų, ligi šiol primena išlikę akmeniniai raudonplyčiai buvusio Kretingos dvaro palivarko statiniai. Tai – vietinių žmonių vadintoji „butkynė“, pirmojo Kretingoje spaustuvininko, poeto ir visuomenės veikėjo Butkų Juzės ūkis, kuriame jis gyveno per dešimt metų – nuo 1926 iki 1937 metų.

Palivarkas priklausė grafams

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žiniomis, palivarkas buvo įkurtas XIX a. pabaigoje panaikinus baudžiavą kaip Kretingos dvaro ūkinis-gamybinis padalinys. Jis priklausė grafui Aleksandrui Tiškevičiui, kuris pastatė statinius: 1904-aisiais – tvartą, kumetyną ir ūkvedžio namą.

Pagal išlikusius dokumentus, J. Kanarskas nustatė, kad 1923 m. palivarke buvo 2 kiemai su 53 gyventojais. Vykdant žemės reformą, valstybė palivarką 1924 m. nusavino, jo žemę išdalino kumečiams ir Lietuvos kariuomenės savanoriams.

Sovietmečiu ten buvo įkurdintas Kretingos žemės ūkio technikumo mokomasis ūkis, vėliau atitekęs Kūlupėnų tarybiniam ūkiui. Ūkvedžio name ir kumetyne apgyvendintos darbininkų šeimos, o tvarte buvo laikomi ūkio galvijai.

Iki šių dienų buvusioje Aukštkalvių palivarko sodyboje išliko ūkvedžio namas, kumetynas ir tvarto liekanos. Pastatai sumūryti iš akmenų ir raudonų plytų, vienaukščiai. Gyvenamieji statiniai stovi lygiagrečiai palei kelią Kretinga–Kūlupėnai, o tvartas atsuktas į jį galu. Pastatai po nepriklausomybės buvo privatizuoti: ūkvedžio namas ir kumetynas naudojami gyvenamajai paskirčiai, o išlikusios mūrinės tvarto sienos užkonservuotos. Sodyba saugoma kaip istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę turintis kultūros paveldo objektas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas