|
|
|
Ką pasakoja daiktaiJono Basanavičiaus gatvės medinukai, gyvenę ir kaimo, ir miesto ritmu
Jono Basanavičiaus gatvė smetonmečiu tapo riba, skyrusi Kretingos miestą nuo Kretingsodžio kaimo, ir šiandieną toje jos dalyje, kuri tęsiasi į dešinę nuo Palangos–Šiaulių plento, už „Northway“ medicinos centro, išlikę senųjų, šimtmečius skaičiuojančių, medinių namų. Pats seniausias jų, skaičiuojama, sulaukęs 200 metų, yra 125 numeriu pažymėtas namas, buvusi ir kretingiškio pedagogo 90-mečio Algirdo Slušnio, taip pat jo brolių ir seserų tėviškė. „Šitas namas mena net kelių mūsų giminės kartų gyvenimus: čia gimė, augo, gyveno šešios kartos, o ir septintoji – jau 3 mūsų proanūkiai – vasaromis taip pat atvyksta pabūti tarp promočiutės Stasės puoselėjamų gėlynų. Vaikystėje mūsų nubėgioti visi paupiai, šeimos daržai buvo palei dabartinę Šventosios gatvę“, – kalbėjo A. Slušnys, sudaręs visą giminės istoriją ir ją surašęs knygoje „Šakotas Slušnių giminės medis“. J. Basanavičiaus gatvė, pašnekovo žodžiais, kai 1915-aisiais nuo Bajorų per Kretingsodį Darbėnų link buvo nutiestas geležinkelis, tarsi atskyrė kaimą nuo miesto, tačiau oficialiai Kretingos miesto dalimi tapo 1936 metais. Paklaustas, kaip jo vaikystėje atrodė ši vieta, A. Slušnys kalbėjo: „Akmenos kranto viršukalnėje gyveno labiau pasiturintys ūkininkai. Kelias buvo žvyruotas, juo važinėdavo, pasikinkę gerus arklius.“
A. Slušnys apie savo tėviškę, kurią savo knygoje „Kretingos praeities skraistę praskleidus“ aprašė ir istorikas Julius Kanarskas, pasakojo: „Kadaise į šią sodybą, priklausiusią Tiškams, atitekėjo prosenelė Marija Beržanskytė iš Tūbausių. Jos brolis Jeronimas Beržanskis 1905 metais buvo Kretingos parapijos klebonas. Mano močiutę Mariją Tiškutę vedė bočius Juozas Slušnys iš Petrikaičių, – jo tėvas Domas Slušnys buvo kilęs iš Abakų kaimo“, – kaip iš rašto praeities žiniomis dalijosi pašnekovas.
Kas laukia vienuolyno vandens malūno
Pranciškonų vienuolynui priklausantis vandens malūnas, stovintis ant užtvenkto Dupulčio (Pastauninko) upelio kranto, šiemet skaičiuoja lygiai 200 metų, – vienoje jo sienų palei taką tarp Pranciškonų gimnazijos ir Šv. Antano rūmų matosi akmenyje įspausta statybos data 1822 m. Kretingiškiams įdomu, kokia ateitis laukia šio istorinio statinio.
„Aplinkui sutvarkyti Pranciškonų gimnazijos, Šv. Antano rūmų, Kretingos rajono kultūros centro pastatai, o malūnas tarp jų įsispraudęs lyg koks vargeta. Dabar tvarkomas lurdas. Nusileidus iš renovuotos Vilniaus gatvės kontrastas – itin ryškus. Įdomu, ką broliai pranciškonai ketina daryti su šiuo istorinius laikus menančiu objektu – tvarkyti ir pritaikyti, kaip pasielgta su vienu ūkinių statinių, kur dabar įrengtas Šv. Antano dienos centras, ar leisti nugriūti?“ – pasvarstymais pasidalijo savojo miesto istorija besidomintis kretingiškis, prašęs neviešinti pavardės.
Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas Andrius Dobrovolskas sakė, kad kol kas brolijos planuose tvarkyti malūną ir kažkam pritaikyti nėra numatyta. „Ten – labai drėgna, neaišku, kam galima būtų pritaikyti pastatą. Dabar gimnazija jį naudoja kaip sandėlį. Reikėtų labai daug investicijų, o ir dalykiškai pasitarti su architektais, ar išvis verta restauruoti“, – svarstė Kretingos brolijos vadovas.
Jo žodžiais, dabar pastatas nuolat užsandarinamas – užkalamas stogas, įmūrijami iškritę akmenys, kad nesirinktų miesto benamiai.
Šiuo metu didžiausias brolijos rūpestis yra pakeisti kiaurus bažnyčios langus ir restauruoti koplyčias-stacijas bažnyčios šventoriuje.
Laukžemė, įsikūrusi už 1 km nuo Lietuvos–Latvijos valstybinės sienos, tarp Darbėnų ir Šventosios, traukė didikų dėmesį nuo seno: dvaras čia minimas jau XVI a., jį valdė ir Sapiegos, vokiečių didikai, o nuo 1913-ųjų jo dalininku tapo liūdno likimo prelatas Konstantinas Olšauskas. Nepriklausomybės laiku dvaro rūmai buvo privatizuoti, dabar ir vėl parduodami. Kažkada buvę įspūdingos išvaizdos, tačiau per laiką išgrobstyti ir apleisti, mūriniai rūmai šiandieną vidury kaimo riogso lyg didingos praeities vaiduoklis.
Po žeme – tuneliai ir lobių skrynios
Laukžemės senbuvis ir kaimo istorijos žinovas Stasys Baužys prisiminė sovietmečiu dvaro rūmuose buvus aštuonmetę mokyklą, įrengtas klases, kurios buvo kūrenamos krosnimis: kiekvienoje klasėje stovėjo po glazūruotų koklių krosnį, viršuje išpuoštą gražiais ornamentais. Patalpos buvusios aukštos – apie 3,5 m. Parke, priešais rūmų balkoną, stovėjo mergaitės skulptūra-fontanas. „Prisimenu, kaip ji liedavo vandenį iš ąsočio. Po to skulptūrą nugriovė, dalį parko išlygino, nes sugalvojo įrengti krepšinio ir futbolo aikštyną“, – sakė istorijos pedagogo duoną krimtęs, dabar jau užtarnauto poilsio išėjęs 70-metis S. Baužys.
Jis tęsė pasakojimą: „Būdami berniūkščiai, landžiodavome po senąjį parką, vakarais šniukštinėdavome palei rūmus – traukė paslaptys, o jų čia buvo apstu. Mano tėvas kaimo bažnyčios vargonininkas Leonas Baužys pasakojo, kad iš rūmų buvę nutiesti 2 tuneliai: vienas vedė bažnyčios link, įrengtas, matyt, tam, kad dvarininkai spėtų pasislėpti nuo pavojaus, o antrąjį žinojau ir aš pats. Antrasis tunelis iš buvusios dvaro virtuvės vedė tiesiai į maisto sandėlį, įrengtą ten, kur dabar dar parke išlikusi kalva – gal, kad tarnams būtų patogiau, o gal, kad maisto niekas neišvogtų“, – svarstė pašnekovas.
Jis papasakojo vieną atmintin įstrigusį nuotykį: „Buvo 1963–1965-ieji, mokytojams reikėjo įdirbti žemę ir nusiuntė mus, mokinius, sukasti sklypus. Bekasant kastuvai atsitrenkė į kažką kieto – pasirodė 3 po žeme paslėptos skrynios: viena – su brangiais dekoruotais indais, kita – su drabužiais, o trečiojoje – visokios senienos. Indus išsyk išsidalijo, ir žinau, pas ką jie sudėti indaujose. Drabužius atidavė dramos būreliui, o kur iškeliavo senienos – nežinau. Buvau pasiėmęs ir aš vienus šarvus – tokius iš suvertų žiedelių, vėliau jie man dingo.“
Lazdininkuose, prie kelio Darbėnai–Šventoji, galima išvysti senojo Lietuvos kaimo peizažą, kur pajūrio vėjai suka medinio aštuonbriaunio vėjo malūno sparnus. Vietiniai žmonės malūną vadina prezidentiniu, nes jis priklauso Prezidento Gitano Nausėdos tėvui Antanui. Pakeleiviai šiuo neįprastu objektu tegali pasigrožėti iš išorės, nes jame nieko nevyksta – jis tarsi užkonservuotas.
Tikisi, kad atgaivins anūkės
Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys pasakojo, kad su garbaus amžiaus A. Nausėda bendravę prieš 3–4-erius metus: šis kalbėjęs, kad jo ir amžinatilsį žmonos Onos Stasės Končiūtės-Nausėdienės norai buvę įrengti malūne kavinę, pakelės užeigą ar muziejų, į kurį surinktų kitų senų malūnų įrenginius ir eksponuotų, kaip jie anksčiau veikė.
Malūno kepurėje savininkai buvo numatę įrengti apžvalgos aikštelę su masyviais žiūronais, nes iš viršaus čia atsiveria vaizdas į Darbėnų miestelį, Šventosios miškus, jūrą.
„Tačiau Antanas sakė, kad sūnus šito jau nebesiims – turi gerokai rimtesnės veiklos, tikisi, gal – anūkės, bet ir šios gyvena užsienyje. Svarstė, gal grįžusios pačios ką nors sugalvos arba jau jų vaikai. Malūnas nėra paliktas likimo valiai. Pernai nuo vėjo buvo nukritusios medinės sparnų dalys, tačiau pavasarį meistrai sparnus sutvarkė“, – pasakojo A. Poškys.
Pasak seniūno, besidomintys turistai, norintys apžiūrėti vidų, pagal savininkų žodinį susitarimą su greta gyvenančiais kaimynais, gali gauti raktą. Viduje dar išlikę dalis įrenginių, girnų.
Kretingos žydų kapinių pietvakariniame kampe tebestovi išlikęs paminklas komjaunimo lyderei Teresei Stalmokaitei, kuri pokariu sovietų ideologų buvo paversta šio krašto didvyre. Kretingiškiai domisi, ar šalyje atsisakant sovietinių paminklų, ketinama nukeldinti šį objektą.
Pasak istoriko Kretingos rajono tarybos nario Vaido Kuprelio, T. Stalmokaitė 1940–1941 m. buvo komjaunimo sekretorė ir tuo laiku nužudyta. Sovietiniai ideologai ją pavertė didvyre, ant kapo pastatė obelisko tipo paminklą su paauksuota žvaigžde ir užrašu, kad T. Stalmokaitė buvo nužudyta vokiškųjų fašistų ir lietuvių, jų pagalbininkų. Paminklas iš keturių pusių buvo aptvertas stulpais su metalinėmis grandinėmis, kurios ilgainiui buvo pavogtos, išlikę tik akmeniniai stulpai.
V. Kuprelio žodžiais, sovietmečiu šis paminklas buvo tapęs ne tiek žmogaus kapaviete, kiek ideologine vieta: pionieriai ir komjaunuoliai ten duodavo priesaikas, saliutuodavo, vykdavo iškilmingi jų renginiai.
Rusų ambasados iniciatyva, jau nepriklausomybės laikotarpiu šis paminklas buvo restauruotas.
„Šiandieną paminklas yra gana sunkiai prieinamoje vietoje – kad pasiektum jį, reikia praeiti per 2 privačius sklypus arba šokti per kapinių tvorą, skiriančią kapines ir Šv. Klaros vienuolyno teritoriją – paminklas praktiškai remiasi į ją. Teritorija apžėlusi ir visąlaik uždara. Dabar nebent sovietiniai fanatikai ten ryžtųsi specialia intencija patekti. Prieš dešimtmetį tuometinis meras Juozas Mažeika buvo įpareigojęs panaikinti sovietinę žvaigždę, tad ji dabar – vos įžiūrima“, – kalbėjo Jonas Drungilas, Petrikaičių kapinių prižiūrėtojas, kuriam patikėta prižiūrėti ir Kretingos žydų kapines.
Tarp parapijiečių skando žinia, kad Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios Kankinių koplyčioje kabo pats seniausias Lietuvoje krikščioniškas kryžius su Nukryžiuotuoju, sukurtas iki 1300-ųjų metų, kai mūsų kraštas tebebuvo pagoniškas. Šiuos spėliojimus patvirtino ir brolis pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas, tarnavęs Kretingos parapijos klebonu ir naujai paskirtas Lietuvos pranciškonų provincijos sekretoriumi.
Pervežti iš Klaipėdos vienuolyno
Paklaustas, iš kur atsirado tie spėliojimai ir ar jie rimti, brolis Juozapas Marija atsakė: „Taip, spėjimai yra labai rimti, Manoma, kad šis kryžius į Kretingą atkeliavo iš pirmojo pranciškonų vienuolyno, kuris teutonų ordino žemėje, Klaipėdoje, buvo pastatytas 1253 metais. Pirmasis vyskupas Klaipėdoje taip pat buvo pranciškonas.“
J. M. Žukausko žodžiais, toks kryžius, kuriame pavaizduotas Nukryžiuotasis, žvelgiąs atmerktomis akimis ir vaizduojamas prisikėlęs, Europos mene buvo būdingas iki 1300-ųjų metų. Vėlesniu laikotarpiu Kristus vaizduojamas užmerktomis akimis, jau po nukryžiavimo. „Akivaizdu, kad toks vaizdavimo būdas lietuviams, Lietuvoje dar tebevyraujant pagonybei, buvo svetimas. Kas jį sukūrė, nėra aišku“, – kalbėjo brolis pranciškonas.
Manoma, kad Nukryžiuotasis, kaip ir vienuolių stalės – paveikslai, vaizduojantys kankinius ir suolai po jais, į Kretingos pranciškonų bažnyčią atkeliavo iš Klaipėdos vienuolyno tuomet, kai ten pradėjo plisti reformacija ir vienuolyną uždarė. „Akivaizdu, kad ir stalių, ir Nukryžiuotojo stilius, jų sukūrimo technika nėra lietuviški“, – tikino pastaruosius pusantrų metų Kretingoje klebonu tarnavęs J. M. Žukauskas.
Akylesni kretingiškiai, eidami į bažnyčią palei pranciškonų vienuolyną juosiančią tvorą, už Turizmo informacijos centro, priešais taktilinį žemėlapį, pastebi įmūrytą masyvų akmenį su iškaltu kryžiumi. Legenda, kas žino – o gal ir tikras įvykis – pasakoja, kad šis akmuo buvo skirtas pagerbti prie jo žuvusio knygnešio atminimą.
Pasakojimą išgirdo iš mokytojos
Po Kretingą svečius ir kretingiškius, norinčius pažinti savąjį kraštą, lydinti gidė muziejininkė Diana Jomantaitė-Jonaitienė tvirtino pasakojimą apie šį akmenį ir su juos susijusią knygnešio istoriją išgirdusi dar besimokydama Pranciškonų gimnazijoje iš pedagogės Virginijos Rudavičienės.
„Mokytoja mokėdavo labai vaizdžiai pasakoti, o aš godžiai gaudžiau pasakojimus, susijusius su mūsų miesto istorija. Ji pasakojo iš senų kretingiškių girdėjusi, kad būtent ant to akmens, gulėjusio pranciškonų vienuolyno kiemelyje, buvo rastas sukniubęs nukraujavęs knygnešys, kurio vardas šiandieną nežinomas“, – kalbėjo D. Jomantaitė-Jonaitienė.
Pasakojama, kad vienuolyno sode buvusi sukrauta akmenų krūva, kurioje knygnešys ir slėpdavęs per Prūsijos sieną pergabentas ir parapijoje platintas slaptas lietuviškas knygas. Žuvęs knygnešys buvęs palaidotas kapinėse, bet nežinomas meistras iš pagarbos jam už jo pasiaukojimą ant vieno slėptuvės akmenų iškalęs kryžių.
Tą akmenį su kryžiumi žmonės išsaugoję. Bet, sovietmečiu naujai mūrijant vienuolyno tvorą, ir perkeliant Kretingos muziejų iš raudonplyčio mūrinuko Kęstučio gatvėje į vienuolyno rūmus, senieji meistrai neva prisiminę tą akmenį ir įmūriję į tvorą.
Darbėnų vandens malūnas yra vienas seniausių statinių Kretingos rajone – šiemet jis skaičiuoja 265-uosius savo gyvavimo metus – pirmąkart Darbėnų vandens malūnas Palangos seniūnijos inventoriuje yra paminėtas 1756 m. Dokumente nurodyta, kad jis stovėjo šalia miestelio, ant Darbos upės kranto. Pakeitęs išvaizdą ir daugelį šeimininkų – ilgai vadintas Vainoros malūnu, šio pastato mūrai atsilaikė iki šių dienų.
Tėvas atkūrė malūną
Darbėnuose, Palangos gatvėje, prie senojo malūno, mūrinuke, kurį 1972-aisiais pasistatė buvęs šio malūno vedėjas Steponas Gaška, gyvenanti jo duktė buvusi ilgametė pedagogė Irena Gaškaitė gerai prisimena įvykius prieš kelis dešimtmečius.
„Mano tėvas Steponas Gaška dirbo Kretingos pramkombinate ir Salantų karšykloje, o 1952 m. jį atsiuntė dirbti vedėju čia, į apleistą malūną, – turėjo jį remontuoti, sutvarkyti. Gerai atsimenu, kaip atkurtas malūnas dirbo dieną naktį: malė, gamino vadinamąją grucę – eilės sunkvežimių stovėdavo nuolat. Patalpos buvo perpus padalintos: arčiau kelio – gyvenamosios, kur mes ir buvome įsikūrę ligi pasistatant šį mūrinuką, o gamybinės – tvenkinio link. Apačioje buvo gilus rūsys – ten maldavo grūdus, byrėdavo miltai. Priestate buvo įrengtas motoras „Robinson“, čia gamindavo elektrą ir tiekdavo ją Darbėnams iki 24 val. Kai užtvenktoje Darboje pritrūkdavo vandens, paleisdavo variklį“, – pasakojo I. Gaškaitė.
Malūnas veikė iki nepriklausomybės atkūrimo, po to prasidėjo suirutė – kažkam prireikė metalo, ardė, draskė, tampė, nešė viską, ką įmanoma. Vieną žiemą toks paliegęs, nuniokotas pastatas neatlaikė sniego – įgriuvo jo stogas. Po to atsirado jo šeimininkai Vainoros. „Dabar čia jau – kiti savininkai darbėniškiai, puikūs žmonės, jie sutvarkė, aptvėrė, kad pašaliniai nebelandžiotų po teritoriją. Atvažiuoja, nupjauna žolę, bet ką čia ketina įrengti, nežinau“, – kalbėjo nuo pat vaikystės prie senojo malūno gyvenanti moteris.
Senąjį Aukštkalvių kaimą, įkurdintą ant dominuojančios kalvos, artėjant prie Kūlupėnų, ligi šiol primena išlikę akmeniniai raudonplyčiai buvusio Kretingos dvaro palivarko statiniai. Tai – vietinių žmonių vadintoji „butkynė“, pirmojo Kretingoje spaustuvininko, poeto ir visuomenės veikėjo Butkų Juzės ūkis, kuriame jis gyveno per dešimt metų – nuo 1926 iki 1937 metų.
Palivarkas priklausė grafams
Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žiniomis, palivarkas buvo įkurtas XIX a. pabaigoje panaikinus baudžiavą kaip Kretingos dvaro ūkinis-gamybinis padalinys. Jis priklausė grafui Aleksandrui Tiškevičiui, kuris pastatė statinius: 1904-aisiais – tvartą, kumetyną ir ūkvedžio namą.
Pagal išlikusius dokumentus, J. Kanarskas nustatė, kad 1923 m. palivarke buvo 2 kiemai su 53 gyventojais. Vykdant žemės reformą, valstybė palivarką 1924 m. nusavino, jo žemę išdalino kumečiams ir Lietuvos kariuomenės savanoriams.
Sovietmečiu ten buvo įkurdintas Kretingos žemės ūkio technikumo mokomasis ūkis, vėliau atitekęs Kūlupėnų tarybiniam ūkiui. Ūkvedžio name ir kumetyne apgyvendintos darbininkų šeimos, o tvarte buvo laikomi ūkio galvijai.
Iki šių dienų buvusioje Aukštkalvių palivarko sodyboje išliko ūkvedžio namas, kumetynas ir tvarto liekanos. Pastatai sumūryti iš akmenų ir raudonų plytų, vienaukščiai. Gyvenamieji statiniai stovi lygiagrečiai palei kelią Kretinga–Kūlupėnai, o tvartas atsuktas į jį galu.
Pastatai po nepriklausomybės buvo privatizuoti: ūkvedžio namas ir kumetynas naudojami gyvenamajai paskirčiai, o išlikusios mūrinės tvarto sienos užkonservuotos. Sodyba saugoma kaip istorinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę turintis kultūros paveldo objektas.
|
|
