|
|
|
Žemė ir ūkisErlėniškė rūpinasi vokiečių kareivio kapu
Erlėnuose gyvenanti 56-erių Irena Zubienė prieš Vėlines, nešina glėbiu gėlių ir žvakių, skubėjo į gretimą Juodupėnų kaimą, kur, numynusi gabalą kelio pamiške, nėrė gilyn į sužėlusią tankmę ir pagal tik jai vienai žinomus orientyrus atsekė paslapties gaubiamą kapavietę, apie kurią ilgus dešimtmečius garsiai prabilti bijojo visa jos giminė. Nušovė belaisvį lakūną „Tai – kapas vokiečio kareivio, žuvusio paskutinėmis karo dienomis, kai pro čia praėjo frontas. Ilgus metus šia kapaviete rūpinosi Juodupėnuose gyvenusi mano teta Veronika Anužienė, mes ją baba vadindavom,– į paslaptingos kapavietės priešistorę įvedė I. Zubienė. – Paskutinius metus prieš mirtį baba papasakojo tai, ką mes iš vaikystės lyg ir žinojom, bet nieko tikslaus. Tarybiniais laikais niekas giminėj garsiai nešnekėjo ir mums, vaikams, draudė prasitarti“. I. Zubienė sužinojo, kad 1944-ųjų spalį prie Vinginių kaimo, Skuodo rajone, rusų kariai numušė vokiečių lėktuvą, ten šis ir sudužo. „Žmonės matė, kaip parašiutu nusileido vokiečių lakūnai, – vieni sakė jų buvus du, kiti – tris. Kaimo žmonės išsigrobstė parašiutus ir iš jų po karo moterys palaidines siūdinosi. Rusai belaisvius pėsčiomis varė į štabą, įkurdintą Juodupėnų kaime. Vienas iš lakūnų buvo smarkiai sužeistas. Kai jis nebepaėjo, rusai ėmė pakeliui ir nušovė“, – pasakojo moteris. V. Anužienės vyras Povilas sykiu su kaimynu Adomu Raveikiu, pamatę kelias dienas pakelės griovyje gulinčio kareivio kūną, sumanė palaidoti: įkėlė palaikus į vežimą ir nuvežė į pamiškę. Laidojo paskubomis be karsto ir ant kapo, kad atmintų vietą, pasodino 4 pušis. Tetos vyras Povilas buvęs meistras, ir ant kapo pastatęs medinį kryžių.
Ėjo istoriniu vilnos keliu
Erlėnų kaime Danguolės ir Rimanto Letukų etnografinėje sodyboje viešoji įstaiga „Ceklio kuršiai“ surengė Avikirpio šventę, kurioje parodė vilnos kelią nuo senovės kuršių genties laikų iki šių dienų lietuvių buities. Šventė – ne tik kaimui Buvo kerpamos avys, verpiama ir veliama vilna, asociacijos „Pilsots“ nariai Benas Šimkus ir Ingrida Šilgalytė pristatė pagal archeologinius radinius atkurtus kuršių genties istorinius kostiumus, pasvarines audimo stakles, parodė, kaip jos veikia, pademonstravo juostų vijimą kaladėlėmis. Atokiau puode ant laužo burbuliavo pagal senovės receptą iš miežinių kruopų, pupelių, žirnių ir ėrienos verdamas šiupinys, kurio kiekvienas į šventę užsukęs galėjo paskanauti. Tarp renginio dalyvių buvo svečių iš Klaipėdos, Skuodo, Mažeikių rajono, o pasižiūrėti susirinko nemažas būrys erlėniškių, taip pat aplinkinių kaimų, Salantų bei Kretingos miesto gyventojų. Akis buvo galima paganyti į veltus ir iš vilnos megztus gaminius, nuotaiką kėlė žirgais į šventės vietą atjoję raitieji skautai. Vėliau renginio organizatoriai Aurimas Rapalis ir Arvydas Gurkšnis visus pakvietė pažaisti archajiškų žaidimų, kuriuos senovėje žaisdavo avis ganydami piemenys. Linksmybės tęsėsi vakarop atvykus Klaipėdos tradicinio šokių klubo šokėjams. Šiam viešosios įstaigos „Ceklio kuršiai“ projektui 500 Eur skyrė rajono Savivaldybė, o 1000 Eur – Lietuvos kultūros taryba.
Investicija į grūdų džiovyklą lengvina ūkininko gyvenimą
Kai negali pakeisti situacijos, tenka keisti požiūrį į ją. Tokiu populiariu posakiu, kalbėdamas apie šios javapjūtės ypatumus, vadovaujasi Šukės ūkininkas Bronius Milius.
Svajonę užaugino „Svajonių sodai“
Kretingiškiai Laima ir Marius Rimgailos dalyvavo Jaunųjų ūkininkų rėmimo programoje, gavo 15 tūkst. Eur paramą ir Petrikaičių kaime įsigytoje žemėje 1,2 ha plote ėmėsi auginti aktinidijas.
Žolinė išsivedė ir gandrus
Po Žolinės nužydėję ir rudeniu jau alsuojantys laukai vos prieš kelias dienas dar tėviškai globė į būrius susispietusius ir kelionėn į tolimąją Afriką sparnus keliančius gandrus, o šiandien pakelėse jų beveik nebematyt. Gandralizdžiuose prie namų snapus betarškina vos viena–kita užsilikusi pora.
Petrikaičiuose – pluoštinių kanapių plantacija
Kretingos rajone veikianti bendrovė „Furbaltic“, kurios akcininkas ir vadovas yra vydmantiškis Edmundas Petrošius, pirmoji ir kol kas vienintelė rajone ėmėsi naujoviško verslo – auginti pluoštines kanapes.
Danieliai patys atsinešė savo vardus
Kelių į Šukę bei Kūlupėnus sandūroje, 5 ha plote, šią vasarą keliaujantys ta kryptimi ar grybauti į Voveraičius traukiantys gamtos mylėtojai gali pasimėgauti akiai neįprastu vaizdu – danielių banda su jaunikliais. Pasisekė, jei šie orūs gyvūnai būriuojasi erdviame aptvare, nes įprastai nuo menkiausio išgąsčio jie pasileidžia šuoliais vienas paskui kitą – nuo jų jau nebeatsilieka ir paūgėję jaunikliai.
Lietus plauna derlių ir ūkininkų pinigines
Užsibuvę lietūs stabdo javapjūtę: Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus žiniomis, rajono ūkininkai yra nukūlę apie trečdalį šiuometinio derliaus, visas kitas tebėra laukuose.
Gerumo estafetė Barzdžiuose
Salanto upės dešiniajame krante išsidėsčiusio Barzdžių kaimo žmonės tarsi paneigė teiginį, kad kai kaimyno namas dega, lietuviui būna šventė.
Rugiais vainikuotos kepė duoną
„Šventa Uonė – dounas puonė“, – viena kitai vis primindavo į edukacinę popietę per savo varduves Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centre susirinkusios aštuonios Onos, iš ruginės tešlos lipdydamos duonos kepaliukus. Popietė, sutapusi su nuo seno lietuvių švęsta Pabaigtuvių švente, dar vadinta Nokis arba Sirpstas, o atėjus krikščionybei sutapatinta su Mergelės Marijos tėvų Šv. Onos ir Šv. Joakimo varduvėmis, buvo jau trečioji iš ciklo „Šventa palaima rugio šnibždesy“. Informacijos ir edukacijos skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė Roma Luotienė paminėjo, jog pirmosios dvi popietės buvo surengtos per Šv. Agotos ir Šv. Jurgio šventes. Onines nuspręsta švęsti kartu su Kretingoje ir jos apylinkėse gyvenančiomis Onomis, kurių pakviesta 15. Į pirmąsias ruginės duonos raugu kvepiančias vardines susirinko aštuonios varduvininkės: iš Mažeikių rajono kilusi Kretingoje gyvenanti Ona Jonikienė, buvusi klaipėdietė, jau 33 metus kretingiškė Onutė Trakienė, į mūsų miestą iš Alytaus atsikėlusi dzūkė Ona Jonauskienė, Kurmaičiuose gyvenanti nuo Jurbarko kilusi dūnininkė Ona Žiubrienė, vaikystę Grūšlaukėj praleidusi dabar Padvariuose gyvenanti Ona Stončienė, dar 1955-aisiais į Kretingą iš Prienų atvažiavusi Ona Martinavičienė, Darbėnuose, Auksodžio kaime gyvenanti Ona Lūžienė ir prieš 46 metus iš Žemaitijos sostine tituluojamų Telšių į Darbėnus atvykusi Ona Maksvytienė. Visas jas pasveikino su dideliu glėbiu nupjautų rugių pasitikusi tikra mūsų krašto „duonos ponia“, sertifikuoto tautinio paveldo produkto – duonos – kepėja darbėniškė Vida Viskontienė. Kuri, kaip paaiškėjo, ne veltui ta duonos ponia yra: jos krikšto vardas yra Ona. V. Viskontienė priminė, jog per Šv. Oną būdavo privalu baigti rugiapjūtę: jeigu kieno laukuose iki Šv. Onos rugiai nenupjauti, tas – prastas „gaspadorius“. Išvarę paskutines pradalges ir surišę paskutinius pėdus pjovėjai ir rišėjos iš rugių nupindavo vainiką, papuošdami jį gėlėmis. Rinktos kuo šviesesnių spalvų gėlės, kad ir naujojo derliaus duona būtų kuo baltesnė. Pabaigtuvių vainikas buvo atnešamas šeimininkams, įteikiamas skaitant iškilmingą oraciją, o šeimininkės darbininkams įteikdavo sūrio.
|
|
