|
|
|
Žemė ir ūkisŠvenčių jaukumą kuria dzūko išlietos žvakės
„Kaip sako dzūkai, jeigu namuose turi tikro vaško žvakę, tai jau esi „bagotas“, – tokius žodžius išporino nuo Varėnos kilęs, Vilniuje gyvenęs, lygiai prieš metus į Vydmantus gyventi atsikraustęs tikrų tikriausias dzūkas Juozas Kuklys, pats tas žvakes liejantis, pats Kretingos turguje jomis prekiaujantis. Maloniai kvepiantis užsiėmimas Tiesą sakant, žvakių liejimas yra šalutinis Juozo „versliukas“, o pirmenybė seniai atiduota paslaptingam bičių pasauliui ir medaus kopinėjimui. Į gyvenvietę arti pajūrio šį žmogų atviliojo meilė moteriai – rajone žinomai bitininkei, ekologinio ūkio sertifikatą turinčiai, 2013 metais Plungės rajone surengtoje Lietuvos bitininkų sąjungos šalies bičiulių šventėje „Bičių karalienės“ titulą pelniusiai Violetai Šedienei. Kadangi Juozas taip pat yra bitininkas, į pajūrio kraštą jis „atsitarabanijo“ su visomis 80 savo turimų bičių šeimų, kurių dalį anksčiau laikė Vilniaus rajone, o dalį – po gimtosios Dzūkijos padange. „Violeta turėjo 100, aš pridėjau savuosius, įsigijome dar, ir šią žiemą pas mus gražiai sau žiemoja iš viso jau 222 bičių šeimos“, – šypsojosi jis. Anot pašnekovo, medunešis bitininkų šiais metais nedžiugino: pavasaris žadėjo daug, birželis buvo neblogas, na, o jau liepa – labai prasta ir sugadino viską: šviesiai geltono liepų medaus teprisukta vos vos. Tačiau, anot Juozo, vis dėlto gerai, kad skonis skoniui nelygu, kad žmonės atpažįsta ir mėgsta įvairų kokybišką medų bei kitus sveikatą stiprinančius bičių produktus, ir kad turguose bei mugėse pirkėjų netrūksta. Be medaus, bičių duonelės, bičių pikio, Juozas ir Violeta ant prekystalio visada turi ir kaip gintaras geltonų natūralaus vaško žvakių. Jas lieti, sakė, – ne darbas, o maloniai kvepiantis užsiėmimas. Svarbiausia – turėti silikoninių formų, tikros medvilnės siūlų dagčiams įtaisyti ir kantrybės laukti, kol formoje žvakė atauš. Kai kurias formas Violeta turėjo iš anksčiau, kai kurias Juozas nusipirko, o kai kurias sukūrė pats.
Skerstuvės kaime – artėjančių Kalėdų pranašas
Pagal tradiciją kaimo žmonės prieš Kalėdas skersdavo paršelį, pjaudavo žąsį ar kalakutą. „Pajūrio naujienoms“ apsilankius Klausgalvų Medsėdžių kaime, Kristinos Kristanaitės šeimos sodyboje pataikėme į patį skerstuvių įkarštį.
Laukžemiškiai moka svajoti
Šventę surengė darniu duetu
Salantų kultūros centro Žvainių skyrius kartu su „Imbariečių draugija“ Imbarės krašto žmones sukvietė į tradicinę priešadventinę vakaronę, kurioje netrūko gražių žodžių bei padėkų puoselėjantiems bendruomeniškumą, muzikos, dainų ir gero humoro.
Patvirtinti išmokų dydžiai
Patvirtinti išmokų už 2016 m. deklaruotus ir paramos tiesioginėmis išmokomis teikimo reikalavimus atitinkančius žemės ūkio naudmenų plotus dydžiai.
Ūkyje – nuo Tibeto žąsų ligi lūšies
Pačiame Salantų mieste, privačioje sodyboje, 43-jų Mindaugo Ivanausko įkurdintas zoologijos sodas gyvuoja jau daugiau kaip tris dešimtmečius: aptvaruose ir tvartuose šį vėlyvą rudenį stypinėja per 200 įvairiausių mūsų kraštui nebūdingų egzotiškų paukščių bei gyvūnų. Tačiau salantiškis neslėpė, jog nuolatos gyvenąs su nerimu – artėja paukščių gripas, kiaulių laikyti nebeleidžia – galgi ūkį teks netrukus naikinti. Paukščiai – dėl grožio ir naudos Kieme įrengtuose atskiruose aptvaruose niūraus lapkričio fone paukščiai tiesiog mirga savo spalvomis bei rūšių įvairove. Tik pažliugusią žemę paukščiai giliai išmynę skirtingais pėdų raštais. „Nė vienam gyvūnui nepatinka drėgmė, netrukus visus suginsiu žiemoti į tvartus“, – kalbėjo salantiškis. Šunis taksus savo vikrumu primenančios rudosios urvinės žąsys snapais išraususios duobes tarytum urvus. „Mokslo žmonės tebesiginčija – žąsis ji ar antis. Pas mane jos gyvena nuo 1992-ųjų, kai pirmąsias parsivežiau iš Kauno zoologijos sodo, – dabar iš viso yra penkios. Man jos labai gražios, bet protu nepasižymi – snapais gali ir viena kitą uždaužyti“, – pasakojo M. Ivanauskas. Vesdamas prie kito aptvaro, M. Ivanauskas rodė porą Indijos kalninių, arba Tibeto, žąsų, – šios esančios labai retos. Lyg skudurėliai vėjyje besiplaikstančiomis plunksnomis pasidabinusios, todėl taip ir vadinamos skudurinės žąsys, – jų turi šešias. „Paukščių augintojai šių žąsų nevertina. Bet Lietuvoje taip jau yra – jeigu paukštis nebrangus, vadinasi, jis ir nevertingas“, – tikino salantiškis. Kuoduotąsias antis, jis sakė, auginąs dėl mėsos. Kaip ir pentardas, arba perlines višteles, – mat, rudos jų plunksnos gausiai taškuotos, lyg apibertos iš vėrinio pažirusiais perlais. „Turiu jų kokį keturiasdešimt – dėl grožio ir naudos. Vasarą jos kiaušinius deda, o žiemą – prireikia mėsos, kirvį – į rankas ir guldau ant trinkos“, – pasakojo paukščių augintojas.
Ežių „priviso“ pilni namai
Nueinančios kartos dievdirbys
Mažai mūsų kaimuose belikę senųjų meistrų, kurie palinkę viršum liepos gabalo į gimstantį dievuką įdėdavo ne tik visus gebėjimus ir širdies šilumą, bet ir meilę medžiui bei protėvių tradicijoms. Neišėję jokių mokslų, jie droždavo šventųjų figūrėles taip, kaip mokėjo. Toks yra ir 86-erių Vytautas Vaičekauskas iš Kumpikų kaimo.
Jaunas virtuvės šefas laukia atvykstant „Michelin“
Nuo paaugliškų vasarų kurorto kavinėse iki vyriausiojo virėjo pareigų restorane „Onorė“ – 25-erių palangiškis Bernardas Anužis tikina niekur kitur savęs neįsivaizduojantis. „Jeigu pagaminai tai, kas tau atrodo šaunu, bet nori, kad būtų labai šaunu, vadinasi, nuėjai tik pusę kelio“, – įsitikinęs B. Anužis, kuriam maisto kūryba dažniausiai prasideda nuo švaraus popieriaus lapo, kuriame lyg kompozitorius dėlioja ingredientus.
Erlėniškė rūpinasi vokiečių kareivio kapu
Erlėnuose gyvenanti 56-erių Irena Zubienė prieš Vėlines, nešina glėbiu gėlių ir žvakių, skubėjo į gretimą Juodupėnų kaimą, kur, numynusi gabalą kelio pamiške, nėrė gilyn į sužėlusią tankmę ir pagal tik jai vienai žinomus orientyrus atsekė paslapties gaubiamą kapavietę, apie kurią ilgus dešimtmečius garsiai prabilti bijojo visa jos giminė. Nušovė belaisvį lakūną „Tai – kapas vokiečio kareivio, žuvusio paskutinėmis karo dienomis, kai pro čia praėjo frontas. Ilgus metus šia kapaviete rūpinosi Juodupėnuose gyvenusi mano teta Veronika Anužienė, mes ją baba vadindavom,– į paslaptingos kapavietės priešistorę įvedė I. Zubienė. – Paskutinius metus prieš mirtį baba papasakojo tai, ką mes iš vaikystės lyg ir žinojom, bet nieko tikslaus. Tarybiniais laikais niekas giminėj garsiai nešnekėjo ir mums, vaikams, draudė prasitarti“. I. Zubienė sužinojo, kad 1944-ųjų spalį prie Vinginių kaimo, Skuodo rajone, rusų kariai numušė vokiečių lėktuvą, ten šis ir sudužo. „Žmonės matė, kaip parašiutu nusileido vokiečių lakūnai, – vieni sakė jų buvus du, kiti – tris. Kaimo žmonės išsigrobstė parašiutus ir iš jų po karo moterys palaidines siūdinosi. Rusai belaisvius pėsčiomis varė į štabą, įkurdintą Juodupėnų kaime. Vienas iš lakūnų buvo smarkiai sužeistas. Kai jis nebepaėjo, rusai ėmė pakeliui ir nušovė“, – pasakojo moteris. V. Anužienės vyras Povilas sykiu su kaimynu Adomu Raveikiu, pamatę kelias dienas pakelės griovyje gulinčio kareivio kūną, sumanė palaidoti: įkėlė palaikus į vežimą ir nuvežė į pamiškę. Laidojo paskubomis be karsto ir ant kapo, kad atmintų vietą, pasodino 4 pušis. Tetos vyras Povilas buvęs meistras, ir ant kapo pastatęs medinį kryžių.
|
|
