|
|
|
Žemė ir ūkisLietuvos žemdirbiai Europai rengia peticiją
Žemdirbiai ir kiti Lietuvos žemės ūkio sektoriaus ateičiai neabejingi piliečiai kviečiami pasirašyti peticiją „Sąjungoje, kurioje visi lygūs, negali būti antrarūšių ūkininkų!“.
Žemdirbių metai
Įžengus į naujuosius metus, Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė parengė ataskaitą apie tai, ko turtingi buvo žemdirbiai, kokias problemas jie sprendė pernai, numatė tolesnių darbų gaires: pagrindiniai uždaviniai žemės ūkio, melioracijos, kaimo plėtros srityse lieka tie patys – įgyvendinti valstybės politiką žemės ūkio srityje.
Į šaukštus perkeliąs medžio galią
Šaukštus rankomis drožiantis 70-metis Algimontas Žymontas yra garsaus krašto medžio meistro, lėlininko Broniaus Žymonto sūnus, iš tėvo paveldėjęs prieraišumą medžiui bei kaltams ir išsiugdęs ypatingą pagarbą protėvių pasaulėžiūrai bei senosioms tradicijoms.
Vieninga žemės ūkio politika svarbiau už milijonus
Vyriausybė svarstys galimybę žemės ūkio ir pieno gamybos skatinimui skirti 20 milijonų eurų. Ministras Bronius Markauskas teigė, kad pavasarį bus pradėtos rinkti ūkininkų paraiškos dėl 60 milijonų eurų Europos Sąjungos paramos. Visa tai turėtų paskatinti fermų statybą ir padidinti pieno gamybą. Tačiau daugelis kalbintų žemdirbių įsitikinę: jokie milijonai nepadės, jei šalyje ir toliau nebus vieningos žemės ūkio politikos. Žlugdo žemos kainos Reketės kaimo ūkininkai Regina ir Antanas Vaškiai neabejojo, kad situaciją pieno sektoriuje pakeistų ne vienkartinės paramos, o ateities aiškumas ir padorios supirkimo kainos. „Dabar, kai kas nors manęs paklausia, kaip išgyvename, atsakau taip pat, kaip tas vieno girdėto anekdoto veikėjas žydelis – „iš nuostolio“, – pokštavo žodžio kišenėje neieškantis Antanas. Vaškių šeima fermą perpus dalijasi su Antano pusbrolio Kazio Vaškio šeima. Giminaičiai turi maždaug po 24 karves, o ir pieną parduoda tai pačiai įmonei. „Štai laborantė man atvežė sutartį, kurioje jau iš anksto įrašytos kainos. Sako, parašą padėk. Bet argi čia sutartis? Čia kur kas panašiau į diktatą“, – svarstė pašnekovas. Už litrą pieno (o jo kas dvi dienas parduoda po 600 litrų) Reketės ūkininkas gaus po 20 euro centų. Iš tikrųjų gautų tik po 12,8 euro cento, bet įmonė šiek tiek patrupino papildomai – esą už lojalumą ir dar už kažką, ko pašnekovas neįsidėmėjo. Su sąlygomis jis sutiko – o kur dings? Prie kaimo nuo mažens pratęs, čia gimęs, čia augęs, į miestus niekada ir nesidairė – ką ten veiktų? Tarybiniais laikais Imbarės kolūkyje A. Vaškys dirbo vairuotoju, jau tada gyveno ūkiškai, tvarte laikė porą karvių. Žmona Regina Vaškienė – to paties kaimo vaikas. Ūkiškų darbų ir ji nesibaido, nors anksčiau turėjo kitokių svajonių – yra dirbusi Salantų vaikų darželyje, be to, keletą metų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo geografiją. Žemės Vaškiai turi apie 70 hektarų. Tai – netoli vienas kito esantys iš jųdviejų tėvų paveldėti sklypai. Bet vieną, viduryje įsiterpusį svetimą, už pinigus, pasiskolintus iš banko, teko brangiai pirkti. Dar šiek tiek žemės išsinuomojo. Karvėms pašarų pakankamai užsiaugina patys. Žemei įdirbti reikalingą traktorių turi savo, ir ne vieną, jeigu ką iš technikos skolinasi, tai tik kombainą grūdams nukulti. Bet problema, kad, kaip šmaikštavo pašnekovas, kartais su Dievu nepavyksta susitarti dėl oro: šiemet be atvangos lijo, laimei, liūtys pasėlių labai nenudraskė. Reginos ir Antano diena prasideda anksti rytą, o baigiasi tada, kada baigiasi. Melžimo įrangą jie turi, tačiau vien pamelžti ir pašerti karves nepakanka, pilna kitų reikalų. Fermoje triūsia tik jiedu, svetimų nesamdo, o jei ir norėtų, tokių neatsirastų. Bent pavasarį, kai iš laukų reikėjo surinkti akmenis, dar pora rankų būtų buvę gerai, bet, kaip pašnekovas sakė, kviestis į talką nebuvo ką – kaimas ištuštėjęs, pačių sūnus Donatas ir dukra Neringa – studentai. Ar belieka ūkininkams laisvalaikio sielai atsigauti?
Kenijoje lietuviams artojams nepasisekė
„Pagal savo patirtį ir pasiruošimo lygį turėjau būti maždaug per viduriuką, o atsitiko taip, kaip atsitiko“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo iš Kenijoje įvykusių Pasaulinių arimo varžybų grįžęs daugkartinis Lietuvos čempionas kretingiškis Kazys Genčius.
Kretingos žiemos sodas Europos kontekste
Pirmuosius Europoje, o kartu – ir Lietuvoje, įkurtus žiemos sodus ir jų prezentacinį vaidmenį didikų gyvenime bei dvarų kultūroje, minint grafų Tiškevičių dvaro Žiemos sodo atkūrimo 30-metį, apžvelgė Lietuvos edukologijos universiteto vyresnioji botanikė Teresė Jokšienė bei Kretingos muziejaus Istorijos ir archeologijos skyriaus vedėja Jolanta Klietkutė. Pradininkas – vienuolis sodininkas T. Jokšienės žodžiais, visuose tikėjimuose rojus yra vaizduojamas kaip sodas, o Šiaurės Europos gyventojams jis asocijavosi su prabangiuose dvaruose įkurtais žiemos sodais. Pirmasis žiemos sodas Europoje buvo įkurtas 1240 m. Vokietijoje, Kiolne: laukiant Olandijos karaliaus Vilhelmo vizito, vienuolis sodininkas Magnusas rūmų sales išpuošė žydinčiais medžiais. „Istorija nutyli, ką susitikę sprendė Europos valstybių vyrai, tačiau po šio vizito jie taip pat panoro savo rūmus puošti žydinčiais augalais. Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI laikais Versalio rūmų sode vykdavo aktyvus aukštuomenės gyvenimas, – prancūzai pirmieji oranžerijas ir praminė „jardins d‘hiver“ – žiemos sodais. O tuomet, kai dėl visžalių augalų, supratus jų vertę, buvo pradėta rengti botanikų ekspedicijas į Rytų šalis ir Pietų Ameriką, didikai ėmė statyti ir jiems skirtus pastatus-oranžerijas, nes žiemą rūmuose būdavę šalta ir augalus tekdavę išnešti. Šios, priklausomai nuo savininkų lėšų bei skonio, buvę labai skirtingo stiliaus bei konstrukcijų. Oranžerijos iš pradžių priminė paprastus apšildomus statinius, kuriame būdavo įrengiamas ir sodininko kambarys bei patalpa įrankiams: 1599 m. buvo pastatyta atskira oranžerija Leidene, 1644 m. – Amsterdame, 1680 m. – Maskvoje, 1710 m. – Paryžiuje.
Liūtys atvėrė melioracijos bėdas
Pasak Kretingos rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialisto Leono Rimeikos, melioracijos sistemų senėjimas, techninės būklės blogėjimas tampa vis aktualesnė Lietuvos problema. Daugelis ūkininkų ypač pajuto tai šiemet, kai jų laukus nuniokojo liūtys.
Pažangiais ūkiais garsinantys Kretingos rajoną
Vakar Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu buvo pagerbti ir Ūkininkų sąjungos prizais už diegiamą pažangą apdovanoti respublikinio konkurso „Metų ūkis-2017“ nugalėtojai: pirmos vietos laimėtojas Jonas Drungilas iš Gintarų, antros vietos – Antanas Duoblys iš Kūlupėnų ir trečios vietos – grūšlaukiškis Vincas Pudžmys. Bendruomeniški artojai Tarybos vardu ūkininkus pasveikinęs Kretingos rajono meras Juozas Mažeika dėkojo jiems už tai, kad, diegdami naujoves, garsina Kretingos rajoną, puoselėja žemdirbystės tradicijas, o tuo pačiu – ir savo pasirinktą gyvenimo būdą. „Nepaisant šiųmetinių gamtos negandų ir patirtų nuostolių, linkiu, kad kiti metai būtų sėkmingi ir gamta jūsų ūkiams bei šeimos iždui būtų palankesnė“, – linkėjo J. Mažeika. Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Antanas Stokus, įteikęs konkurso nugalėtojams vardinius prizus, pasinaudojo proga, besibaigiant metams, padėkoti rajono tarybai už priimtą sprendimą išvien su keliolika šalies savivaldybių kreiptis dėl Europos Sąjungos paramos ūkininkams, nukentėjusiems nuo liūčių sukeltos stichijos. Ūkininkus taip pat pagerbė ir Kretingos rajono savivaldybės žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė bei Lietuvos žemės ūkio Kosultavimo tarnybos Kretingos rajono biuro vedėja Gražina Poškienė. Jos abi pasidžiaugė, kad J. Drungilas, A. Duoblys, V. Pudžmys ir jų šeimos yra ne vien šaunūs ūkininkai, bet ir – aktyvūs bendruomeniški žmonės, patys dalyvaujantys artojų varžybose, leidžiantys savo dirvoje rengti varžybas ar lauko dienas.
Pratino prie minties pirkti paslaugas
Kretingos rajono tarybos Kaimo reikalų komitetas kartu su seniūnais svarstė, kaip racionaliau panaudoti seniūnijų veiklai skirtas lėšas: aptarė administracinę struktūrą bei viešųjų paslaugų teikimo problemas.
Tvorą tverti pabaigs kitąmet
Nasrėnų Vyskupo Motiejaus Valančiaus muziejaus direktorė Violeta Čėsnienė pildo savo svajonę – nusidėvėjusią medinę sodybos tvorą sparčiai keičia nauja.
|
|
