|
|
|
Žemė ir ūkisSavo ūkį nausodiškių pora lipdo kaip bitės korį
Medikė už traktoriaus vairo Su Sibire gimusia žmona Ane, draugų ir pažįstamų dažniausiai vadinama Ona arba Onute, 8-erius metus turėjo ekologinį ūkį, kuriame abu plušėjo tik laisvu nuo tiesioginių darbų metu, taip prisidurdavo prie algų. Tuomet ir žemės – savo bei išsinuomotos – turėjo daugiau, apie 50 ha. Plotą iki 32 ha susimažinti ir ekologinio ūkininkavimo atsisakyti teko dėl kelių priežasčių. Visų pirma, pagal ekologinio ūkininkavimo taisyklę dirbamos žemės ploto ribų ūkininkai įsipareigoja nekeisti, o niekada negali būti tikras, kad nuomininkas nesugalvos sklypo parduoti arba išnuomoti kitam. Antra – jau nebe jaunikliai, jėgos nebe tos. Išaugino, į savarankiškus gyvenimus išleido sūnų ir dukrą, tačiau šie su žemdirbyste neturi nieko bendro. Kristina, kaip ir žentas Justas, – muzikos pedagogai, augina du berniukus, gyvena Gargžduose. Kęstutis kad ir daugiau išmano, darbymečiu nieko prieš padėti, tačiau spėja ne visada, mat antri metai, kai su žmona Laura ir dviem jųdviejų berniukais įsitvirtino sostinėje – šalia tėvų namo Nausodyje liko tik sodyba bei juoda katė Mimi, prie kurios, ypač Anė, taip priprato, kad į Vilnių, sakė, jau ir prašoma neatiduotų. Pasak A. Viršilienės, turint ekologinį ūkį, pasėlių negalima purkšti jokiais chemikalais. Kai taip, tai piktžolės stypsta tarsi pašėlusios, o nuo jų drėksta derlius. Dėl tos bėdos Anė pati išmoko vairuoti traktorių – jai, į Kretingos ligoninę, kur lig šiol dirba bendruomenės slaugytoja, daug metų važinėjančiai automobiliu, tai nebuvo sunku. „Edmundas kombainą burzgina žirnių plote, aš pro traktoriaus langą dairausi, klausausi, kaip tie žirniai šiugždena, o sulaukusi, kai priekaba jau pilna, greitai spaudžiu namo – kad nedrėktų, reikia kuo skubiau išvalyti“, – pasakojo pašnekovė. Sykį ir į vieną respublikinį laikraštį jos nuotrauka pateko, kai pro šalį važiuojantis pažįstamas, matyt, vis dar retai pasitaikantį kadrą – moterį už traktoriaus vairo – fotoaparatu užfiksavo.
Žaliuojantis ir mėlynuojantis birželio turgus
Kretingos turguje ant prekystalių žaliuoja pirmosios lauko sąlygomis užaugintos daržovės – salotos, krapai, burokėlių lapai, petražolės, svogūnlaiškiai, kai kur krepšiuose sveiku raudoniu sublyksi braškės, tik nesuprasi: vienur skelbia, kad jos lietuviškos, kitur – kad lenkiškos, o kainą rašo vienodą. Kam pirmųjų mėlynių, kam – žirnių? „Mūsų braškės – pačių užaugintos, tikrai lietuviškos, skanios, saldžios, – tikino prisistatyti nepanorusi jauna prekeivė. – Trys eurai už kilogramą.“ O kretingiškį Rimantą Stonkų sutikome „prisimėlyniavusį“. „Antai ten, už kampo, moterėlė parduoda“, – mostelėjo jis. Tačiau pirmosiomis mėlynėmis prekiaujančiųjų turguje buvo ir daugiau. „Ankstus rytas, iš kitų, kurie arčiau, uogas išgraibstys, ir tada ateis mano eilė“, – juokėsi Aloyza Čiunkienė iš Juodupėnų kaimo. Už litrą šių sveikatai naudingų uogų, išvakarėse kruopščiai surinktų Daubėnų miške, kaip ir kiti prekeiviai, Aloyza prašė 5 Eur, o už puslitrį – 2,50 Eur. Pirkėjai galbūt kartais paniurna: „Et, brangoka“, tačiau tiems, kas kelias valandas per dieną nugarą lenkia, tokia kaina – į pigiąją pusę. „Skabai po vieną uogą, dedi į saują, kad būtų švarios, išrenki lapelius ar šakeles. Uodai apie ausis zyzia, puola, kanda, erkės įsisiurbti grasina – toks darbas toli gražu ne pyragai“, – sakė A. Čiunkienė. Tris litrus uogų ji, sakė, prirenka per 4 valandas, ilgiau nesikankina.
Įdomybes išbando savo sodyboje
Kretingoje, J. Jablonskio gatvėje, gyvenantis Kęstutis Krasauskis per žiemą interneto platybėse surastas žemės ūkio įdomybes – kaip ką sodinti ar sėti – pavasarį-vasarą pritaiko savo sodyboje. Viena naujovių – šiaudų ryšyje pasodintos ir auginamos bulvės. Kol kas jos veši tikrai gerai, tik nežinia, koks bus derlius. Iš pradžių bulvės dygti nelabai norėjusios, bet dabar jos, per kaitrą laistomos, jau žydi, o bulvienojai išsikeroję ir vešlūs. Bulves K. Krasauskis sodino taip: sluoksnis šiaudų, tada sluoksnis žemių ir – 4 bulvės. Užbaigus vieną „aukštą“, buvo dedamas kitas ir vėl – 4 bulvės, pridengtos žemėmis ir šiaudais. Bulvienojai iš šiaudų ryšio išlindo taip, kaip jiems reikėjo – į visas puses. Šiauduose auginamos bulvės nereikalauja tiek priežiūros, kiek esame įpratę: nereikia ravėti, vagoti, o tręštantys šiaudai, matyt, suteikia maistingųjų medžiagų besivystantiems šakniavaisiams.
Dėl išdžiūvusių pievų ir miškų kyla gaisrų pavojus
Miškininkai ir ugniagesiai perspėja: miškai ir pievos tokios išdžiūvusios, kad įsiplieksti gaisrui užtektų net menkiausios kibirkšties. Tad žmonės raginami šiomis dienomis elgtis ypač atsargiai.
Raguviškių įkalnes šienauja avys
Raguviškiuose nuo mažumės užaugusio 42-jų Virginijaus Brazausko išmoningai puoselėjamą kone 2 ha ploto sodybą nuo kelio, leidžiantis į Minijos slėnį, slepia pušynas. Visi sodybos statiniai augte suaugę su vietovės gamta: pušys stiebiasi į debesis per dviaukštes pirties terasas, iškeltuose inkiluose apsigyvenę skirtingų rūšių paukščių, o kalvotos vietovės šlaituose žolę rupšnoja pulkas avių. Pušys perauga terasų lubas Verslą Raguviškiuose nuo molinių lipdinių pradėjęs buvęs rajono politikas, dabar – švaros įmonės „Raguvilė“ savininkas V. Brazauskas, prieš kelerius metus įsigijęs sklypą kaimo prieigose, ėmėsi tvarkyti apleistą žemę, į kurią kolūkio laikais pildavę katilinės šlaką bei kitokį šlamštą, ir joje kurtis. „Dieną naktį tvarkėme kuopėme tą vietą. Iš pradžių galvojau pasistatyti nedidelę pirtelę, bet savo draugo pirtininko Dariaus Dirmeičio paskatintas, kitaip perplanavau erdves, iš vienaukštės ji tapo dviaukšte“, – pasakojo V. Brazauskas, akcentuodamas, jog pagrindinis jo siekis buvęs išsaugoti nepažeistą gamtą – senąsias pušis. Kai teko viešėti Švedijoje, tvirtino jis, pamatė, kaip švedai, statydami namus, nepjauna šalia augančių medžių, atvirkščiai – juos išsaugo. Todėl ir jis, prisiminęs švediškus architektūros ypatumus, nusprendė, kad pušys gali sau augti terasos viduryje. Pušims stypstant ir storėjant kamienams, ertmes lubose galima padidinti. Pušų kamienai – tarsi natūralios statinio kolonos, o terasos turėklai, verslininko išmone, užpildyti ne medinėmis lentelėmis, bet tvirtai perpintomis virvėmis. „Man patinka natūralus grožis, – atviravo pašnekovas. – Viduje, užvertus galvą, pro stoglangį matosi plaukiantys debesys ir pagal vėją linguojančios pušų viršūnės“, – tvirtino sodybos šeimininkas.
Į Darbėnus parvežė pievagrybių verslą
Tris briketus su 25 kg durpių, pripildytų pievagrybių sporų, iš kurių turėtų išaugti iki 1 tūkst. vienetų pievagrybių, – tokį prizą iš ekologinio konkurso „Žalioji palangė Lietuvos 100-mečiui“, visus metus puoselėję „Avių ūkį“, į Darbėnus parvežė šio konkurso laureatai – gimnazijos priešmokyklinukai.
Šieno rulonuose tarpsta moliūgai
Jau trečius metus HBH-„Malūnų kaimo“ gėlininkės moliūgus – šilumamėgę ir mūsų kraštuose jau paplitusią daržovę – augina ne lysvėse, o šieno rulonuose. Išgirdusios apie tokį moliūgų auginimo būdą, moterys šią idėją įgyvendino realiai, ir ji, pasirodo, kuo puikiausiai pasiteisino: moliūgai išauga dideli, derlius – geras, o gražūs moliūgų žiedai, po to – ir vaisiai džiugina pramogų komplekso lankytojus. Rulonus gėlininkės truputį pralaisvina, išpeša dalį šieno, prideda žemių, perpuvusio mėšlo ir tokiame „lizdelyje“ pasodina moliūgų daigus. Juos laisto, po kurio laiko patręšia raugintu mėšlu. Moliūgams šieno rulone yra šilta, jiems netrūksta drėgmės ir maisto medžiagų, nes šienas pamažu tręšta ir maitina moliūgą. Augdamas moliūgas išveši, apipina visą ruloną, vyniojasi tarsi vijoklis, o vaisiai lieka kabėti, kas sukuria įdomų vaizdą ir įspūdį. „Ir gražu, ir aplinką pagyvina“, – džiaugdamasi gėlininkių išmone kalbėjo HBH-„Malūnų kaimo“ savininkė Rada Matulevičienė.
„P. n.“ informacija
Grūšlaukės bendruomenė siekia gyventi ekologiškai
Švara, tvarka ir sutvarkytomis erdvėmis stebina Grūšlaukės gyvenvietė, nes puoselėti gamtą čia siekia viso kaimo bendruomenė. Gamtosauginiams darbams juos uždega Grūšlaukės mokykla-daugiafunkcis centras, už pilietinę iniciatyvą įvertintas ir šalyje – kaip aktyviausi Europos atliekų mažinimo savaitės dalyviai jie pelnė specialųjį Aplinkos ministerijos prizą – sidabrinę gervę – bei kelionę autobusu po Lietuvą. Atstovavo Lietuvai Europos konkurse Atsiimti prizus, kuriuos įteikė aplinkos ministras Kęstutis Navickas, į Vilnių praėjusią savaitę buvo išvykusios Grūšlaukės mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Petronėlė Jocienė, biologijos mokytoja Dalia Bružienė, kuri ir buvo Europos atliekų mažinimo savaitės projekto koordinatorė Grūšlaukėje, bei dailės ir technologijų mokytoja Modesta Mockutė. Šia džiugia žinia jos jau pasidžiaugė ir su kaimo bendruomene per jų surengtą Šeimos dieną. Pasak P. Jocienės, iš viso konkurso renginiuose dalyvavo 130 šalies bei 19 tarptautinių institucijų. O sidabrines gerves pelnė 4 įstaigos: be jų, – Ventos ir Linkuvos socialinės globos namai bei Radviliškio lopšelis-darželis „Žvaigždutė“. Grūšlaukiškiai komisijos buvo atrinkti atstovauti Lietuvai Europos konkurse, tačiau juos pasiekė žinia, kad laimėjo Ispanijos bei Vokietijos švietimo įstaigos. Šią gegužę Grūšlaukės bendruomenė džiaugėsi dar vienu apdovanojimu – Klaipėdos universiteto surengtos Nacionalinės žaliosios olimpiados regioniniame ture dešimtos klasės mokiniai pelnė II vietą. „Dar turime šansą patekti ir į nacionalinį turą, jei per vasarą sėkmingai atliksime mums patikėtus namų darbus“, – vylėsi D. Bružienė ir P. Jocienė.
Pirmiau savęs įkurdino žirgus
Tarp Imbarės ir Nasrėnų esančiame atokiame Skaudalių kaime, ant senos sodybos pamatų, kyla naujas mūras, – čia kuriasi jauna Dovilės ir Roberto Staponkų šeima. Tačiau už sodybos plytinčiose erdviose ganyklose palei greta pratekantį Blendžavos upelį jaukų prieglobstį jau surado du sutuoktinių žirgai Juta ir Himera. „Žinojau, kad kada nors turėsiu tokį jaukų žemės lopinėlį. Pažiūrėkite, kokia čia ramybė ir grožis, – rodydama Blendžavos senslėnio link, kur sutuoktiniai nuomojasi gabalą ganyklos savo mylimiems žirgams, džiūgavo Dovilė. – Mudviem su Robertu ligi įkurtuvių – dar toli, bet žirgai ir Tobis, – taip vadinasi jųdviejų šuo, – čia jau puikiai įsikūrė.“ Abu sutuoktiniai – gamtininkai: Dovilė dirba Salantų regioninio parko ekologe, Robertas – Klaipėdos universitete. Jauna šeima, kuri šį birželį laukia pirmąkart juos aplankant gandrų, sakė, jog išsyk po vedybų abu gyvenamosios vietos žvalgėsi po Klaipėdos regiono kaimus, kol prieš kelerius metus ir aptiko tuos senus trobesius Skaudaliuose. „Sodyba nebuvo vertinga kaip istorijos paveldas, todėl dabar statant nereikia laikytis autentikos“, – kalbėjo sodybos šeimininkė.
Megzdama ramina sužeistą širdį
Baublių mokykloje-daugiafunkciame centre budėtoja dirbanti 70-metė Monika Skliuderienė savo kruopščiai megztomis riešinėmis labiausiai džiugina šios mokyklos pedagoges, jų drauges bei pažįstamas. O pačiai M. Skliuderienei mezgimas – tarsi vaistas, raminantis nervus ir gydantis artimųjų netekčių sužeistą širdį.
|
|
