Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar gerai laistomos rajono žvyruotos gatvės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Auksūdžio kaimo 1915 m. situacijos planas. Ištrauka iš 1939 m. išleisto Telšių apylinkių žemėlapio

Auksūdžio vardą Lietuvoje turi du kaimai – abu Žemaitijoje: vienas šalia Darbėnų, o kitas – netoli Laižuvos miestelio. Pasak kalbininko Aleksandro Vanago, vietovardžio šaknis „auk-“ kilusi nuo žodžio „auka, aukoti“, o dėmuo „sūd-“ sietinas su lietuvių kalbos žodžiu „sūduva“ (klampynė, akis, garmalas). Panašiai toponimo kilmę aiškina ir prie Darbėnų esančio Auksūdžio senoliai, pasak kurių kaimas taip vadinamas todėl, kad senovėje čia žmonės aukodavo aukas dievams.

Kaimo istorijos ištakos siekia bronzos amžių ar net neolitą, kuriuos mena Kosto Grabio rasti akmeninis kirvelis ir kaplio dalis. Pirmiausia žmonės kūrėsi prie Kulšės upelio, o mirusius gentainius I–XIII a. laidojo viena šalia kitos esančiose kalvose – Leišio kalnelyje ir Pilaitės (kitaip – Pilalės) kalne. Karingiems vikingams ėmus puldinėti šio regiono autochtonus kuršius, dalis bendruomenės pasitraukė prie Darbos, kur įsirengė akmenų pylimu apjuostą gynybinį įtvirtinimą, šiandien vadinamą Kūlių pilale (Akmenų pilaite), o šalia jo – alkvietę. Kūlių pilalės akmenines sienas laikė į žemę sukasti stulpai, o įvažiavimui į tvirtovę ir jos vartams apsaugoti išorėje lygiagrečiai aptvarui buvusi pastatyta dar viena akmeninė puslankiu einanti siena.

Panašu, kad per kryžiaus žygius kryžiuočiams XIII a. antroje pusėje išžudžius ar į kitas žemes iškeldinus užkariautus kuršius, Auksūdyje liko nedidelė jų bendruomenė, kurią XV–XVI a. asimiliavo į kuršių žemes besikeliantys žemdirbiai žemaičiai. Apie tai liudija prie Darbos veikusios ankstyviausios krikščioniškos XVI–XVII a. kaimo kapinės, kuriose rasta ir kuršių tradicijas išlaikiusių įkapių. Uždurpėjusioje Darboje rasti artefaktai mena, kad XIV–XV a. auksūdiškiai mokėjo ant ąžuolinių rąstų polių pasistatyti tiltą, darbui ir kelionėms naudojo medines roges ir vežimus.

Nuo XV a. Auksūdys buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda, kurią administravo Palangos, vėliau – Darbėnų, dvaro valdytojas. Galutinai kaimas susiformavo po Valakų reformos. Vykdant ją abipus Darbos upės Auksūdžiui buvo pamatuotas apie 14,2 kv. km dydžio stačiakampio plano žemės plotas, tarp Kulšės ir Laukupio besitęsiantis nuo Darbėnų iki Nausėdų. Jo centre, į šiaurę nuo Narštupio, buvo pamatuota gatvinė gyvenvietė, į kurią perkelti visi valstiečiai, kūręsi tarp Darbos ir kelio į Nausėdus pasistatytose sodybose.


Lietuvos rekordų knygoje siekia įregistruoti tėviškės beržą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2023-10-27

Danutė Ciechanavičienė ir Algimantas Morkeliūnas džiaugiasi, kad jų tėviškės beržas ypatingas: jei ir nebus didžiausias ir storiausias Lietuvoje, tai toks yra bent Žemaitijos apylinkėse.

Savo tėviškėje Darbėnuose, Laukžemės gatvės 12-ame sklype, augantį beržą Danutė Ciechanavičienė ir jos brolis Algimantas Morkeliūnas mano esant vieną galingiausių Lietuvoje. Išmatavus medžio kamieno perimetras siekia 3 m 23 cm, diametras – 1 m 30 cm, o daugiau kaip dukart dviaukštį mūrinį namą praaugusio beržo aukštis, manoma, yra gerokai per 25 m. Algimantas šią informaciją perdavė Lietuvos rekordų registravimo agentūrai „Rekordų akademija“ ir laukia atvykstant jos atstovų.

Beržas dar storėja

Rudenį tarsi blizgūs smulkūs pinigėliai lapai šnara nuo menkiausio vėjo, o svyrančios šakos, juokėsi Algimantas, praeinat maloniai braukdamos glosto nugarą. Beržas atrodo įspūdingai: išsikėtojęs į visas puses, savo laja dengia nemenką kiemo plotą. „Važiuodami į Japonišką sodą, žmonės sustoja, fotografuojasi, sako, niekur nematę tokio didelio ir storo beržo“, – kalbėjo sesuo ir brolis.

Algimantas dar papildė, kad ir pats, važinėdamas po Lietuvą, niekur neaptikęs didesnio už saviškį, dėl to, kad įsitikintų, ir sumanęs pasikviesti agentūros „Rekordų akademija“ atstovus.

Tam, kad ir „Pajūrio naujienos“ patikėtų šio beržo įspūdingu dydžiu, A. Morkeliūnas jį darsyk išmatavo ir paaiškino, kad, norint sužinoti diametrą, apskritimo perimetrą, pagal skaičiuoklę, reikia padalinti iš 3,14, todėl jų beržo diametras yra 1,3 m. Vien svyrančių beržo šakų ilgis – per 6 m. O tam, kad matavimai būtų tikslūs, medžio kamieno apimtį reikia matuoti 1 m atstumu nuo jo šaknų.

Jų kiemo beržas, tikino D. Ciechanavičienė ir A. Morkeliūnas, vis tebeauga ir plečiasi: nuo pernai, jų matavimais, kamienas pastorėjo 2 cm – pernai perimetras siekė 3,21 m.

Su apmaudu abu pašnekovai rodė, kaip elektrikai kažkada apgadino beržo kamieną, nupjovę kelias šakas. „Pavasarį bėgo begalės syvų. Tepiau tas vietas specialiu tepalu ir, pažiūrėkit, kamienas nupjautų šakų vietose pūva. O ten, kur netepiau, žaizdos savaime užsitraukė. Ir dar – pats medis maskuoja žaizdas, gretimos šakos vis krypsta jų pusėn“, – rodydama pažeistas vietas, kalbėjo į tėviškę kone prieš 20 metų iš Kauno grįžusi D. Ciechanavičienė.


Padvariuose sulčių spaudimo cechą įrengęs Algis Druseika pastebėjo, kad geros kokybės vaisių kasmet mąžta – greičiausiai dėl to, kad kertami seni sodai, o nauji dar nespėję užaugti.

Kretingoje šiuo metu veikia dvi natūralių sulčių spaudyklos. Viena jų – Kretingos prieigose, Padvarių kaime. Jos savininkas Algis Druseika sulčių spaudimo cechą yra įrengęs savo individualaus namo kieme, ir kasdien įvairius vaisius paverčia sveikatai naudingomis sultimis.

Verslininkas prisipažino, kad spaudyklos atsiradimas jo gyvenime buvo lemtingas: tai buvo svajonė, padėjusi grįžti į vėžes ir atsikratyti žalingų įpročių.

„Cecho atsiradimo istorija yra įdomi ir pamokanti. Dar kažkada jaunystėje turėjau svajonę įkurti savo sulčių spaudimo verslą, tai buvo mano vizija, pagal kurią turėjau užsidirbti pragyvenimui. Viskas pradėjo eiti blogyn, kai buvau pašauktas į sovietų kariuomenę. Grįžęs iš jos gėriau tiek alkoholio, kiek niekas aplinkui nesugebėdavo, o kai jau atrodė, kad kelio atgal nebėra, prisiminiau savo idėją ir pradėjau spausti obuolių sultis. Vaikystės svajonė mane išgelbėjo“, – prisiminė A. Druseika.

Dabar Algis jau daugiau nei dešimt metų sėkmingai valdo savo verslą, yra atsisakęs alkoholio ir sakė konkurencijos Kretingos mieste nejaučiantis, su kita sulčių spaudykla sutaria draugiškai, nors klientų skaičių ir tenka dalintis perpus. Ruduo visoms spaudykloms yra didžiausias darbymetis, nes, atėjus derliaus sezonui, daugelis užaugintus vaisius, daržoves veža į spaudyklas. A. Druseikos nuomone, šis ruduo vieniems gana sėkmingas, kitus derlius nuvylė.

„Vieni klientai atvažiavę giriasi, kad neturi kur tų obuolių dėti, o kiti skundžiasi, kad vos vieną ar du maišus surinko. Čia jau nežinosi, kažkur daugiau palijo, kitur labiau saulė pašvietė. Pastaruoju metu matyti, kad geros kokybės vaisių apylinkėse mažėja, tikriausiai yra pjaunami senieji vaismedžiai, juos keičia nauji“, – sakė sulčių spaudyklos šeimininkas.


Į Kalniškių kaimo šiaurės vakarinę dalį patenkanti Lygnugariškių užusienio ir palivarko vietovė 1915 m. Prūsijos karalystės karo topografų parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje.

Vieno mažiausių Kartenos seniūnijos Lygnugariškių kaimo žemės driekiasi Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, prie Kartenos–Kalniškių kelio, abipus Alanto upės. Vietovę juosia kaimynystėje esantys Gaudučių, Kupšių, Lubių, Kalniškių ir Vėlaičių kaimai.

Pradžia – XVIII amžiuje

Kaimui priklauso 87,07 ha dydžio žemės plotas. Mažiausią seniūnijos kaimą Lapgaudžius Lygnugariškiai lenkia beveik 24 hektarais, o Cigonalius – tik 26 arais.

Centrinę kaimo dalį raižo Alanto slėnis ir juo vingiuojanti upės vaga. Šiaurės rytinį kampą kerta vingiuotas dešinysis Alanto intakas Karkluojė, o rytiniu pakraščiu, ties riba su Kalniškiais, Alanto link, skuba nuo Anužių atitekantis Juodupis. Iš pietų, nuo Bumbulių miško pietvakarine kaimo dalimi vinguriuoja dar vienas Alanto intakas, vadinamas tiesiog Upeliu. Pietiniu pakraščiu praeina rajoninės reikšmės kelias Kartena–Kalniškiai–Anužiai.

Didžiąją daugumą kaimo teritorijos apima brandūs miškai ir jaunuolynai, augantys minėtų upių slėniuose, jų pakrantėse ir aukštumose. Vakarinėje dalyje esantis senas miškas, kuriame dominuoja spygliuočiai, vadinamas Eglynėliu. Į rytinį kaimo pakraštį patenka Domarko miškas, kurio didžioji dalis auga gretimame Lubių kaime. O žemdirbių branginama dirbama žemė apima tik ketvirtadalį teritorijos – per 20 ha.

Lygnugariškių kaimas susiformavo XVIII a. antroje pusėje, naujakuriams pradėjus kurtis abipus Alanto upės plytėjusioje bendro naudojimo plėšininėje Kartenos dvaro miško ir ganyklų žemėje. Vietovardis kilo iš asmenvardžio „Lygnugaris“ ir lietuvių kalbos vietovardžiams būdingos priesagos -išk- variantu „-iškiai“. Rašytiniuose šaltiniuose vietovės vardas buvo rašomas Lignugariškiai, Lygnugariškiai, rečiau – Lygnugariškė, Lygnugariai (žem. Lygnugarē). Žemaičiai kretingiškių tarme kaimą vadino Līgnogarėškē.

XIX a. pradžioje kaime tebuvo 2, o 1846 m. – 8 sodybos, kuriose įsikūrusios žemdirbių šeimos už būstą Kartenos dvarui mokėjo nustatytus mokesčius, o už išsinuomotą žemę – činšą. Dvare žemdirbiai turėjo atlikinėti ir kai kurias lažo prievoles: pastotės, talkos ir pan.

Po baudžiavos panaikinimo reformos dalis žemdirbių gavo nuosavybės teisę į iki tol dirbtą žemę, kurią privalėjo išsipirkti iš dvaro savininkų. Išbaudžiavinti žemdirbiai 1861 m. tapo valstybės piliečiais ir buvo priskirti Kartenos valsčiaus valstiečių luomui. O dvarui likusiai žemei administruoti dvarininkai Pliateriai pastatė palivarką, kuris pavaldus buvo grafo Adomo Pliaterio įkurtam ir Kartenos valdos administraciniu centru tapusiam Gaudučių palivarkui. Laisvų valstiečių žemės įsiterpė į palivarko valdas, todėl jų nausėdija gavo ne kaimo, o vienkiemio statusą ir carinės Rusijos laikais buvo laikoma užusieniu. Tiek užusienis, tiek ir palivarkas tebebuvo vadinami Lygnugariškiais. O aplinkinių kaimų gyventojai šias dvi gyvenvietes ėmė vadinti Smarglynu (žem. Smarglyns). Vėliau, palivarką išsinuomojus bajorui Šileikai, šiam ūkiui prigijo nuomininko pavardė, ir vietovė imta vadinti Šileikynu arba Šileikinu (žem. Šėleikins).

Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo karininkų XIX a. antroje pusėje–XX a. pr. parengtuose Kretingos ir Kartenos apylinkių topografiniuose žemėlapiuose Lygnugariškių vardas nenaudojamas. Juose yra pažymėtos palivarko ir valstiečių sodybos, kurios priskiriamos prie Kalniškių kaimo.


Laukinei gamtai išsaugoti atiduoda kiekvieną gautą eurą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2023-09-22

Šlaveituose gyvenantis ir sodybą laukinės gamtos apsupty kuriantis Sigitas Kalnius sakė užrašantis visas sėkmes ir nesėkmes. „O gal kada iš to gims knyga?“ – pasvarstė jis.

„Viską darau dėl vienos vienintelės ir gyvenime man svarbiausios idėjos – visomis išgalėmis saugoti ir išsaugoti laukinę gamtą“, – kalbėjo viešąją įstaigą „Pelėdos“ prieš kelerius metus įsteigęs ir laukinės gamtos idėją sodyboje Šlaveituose puoselėjantis Sigitas Kalnius.

Sumanymų nestokojantis vyras šiomis dienomis į sodybą pasikvietė iš Darbėnų kilusį ir Klaipėdoje dirbantį virtuvės šefą Žilviną Jokūbauską, su kuriuo priėmė būrį svečių. „Noriu išjudinti įmones, jų vadovus, kad jie sudarytų sąlygas savo darbuotojams pailsėti laukinės gamtos apsuptyje, kad žmonės išmoktų vertinti tylą ir ramybę“, – sakė S. Kalnius. Šiemet yra pirmoji vasara, kai sodyboje, visiškai šalia miško, buvo suręstas svečių namelis, kuriame jau pabuvojo ne tik lietuvaičiai, bet ir svečiai ši Latvijos, Olandijos, Vokietijos, Belgijos, netgi Pietų Korėjos.

Kas čia juos traukia? S. Kalniaus pastebėjimu, visiškai natūrali laukinė gamta, kurios, pagal kai kurių svečių atsiliepimus, netgi ir per daug: sodybos šeimininkui kliuvo ir dėl nenušienautos žolės, ir todėl, kad svečių namelyje nebuvo veidrodžio ir belaidžio interneto ryšio. „Pasitaisiau: veidrodį pakabinau, internetą įvedžiau“, – kad tenka taikytis prie svečių norų, prasitarė S. Kalnius, kuris pasibuvimą jo sodybos svečių namelyje pusiau juokais pavadino „erkių terapija“.


Rastos plunksnos išpranašavo draugystę su paukščiais

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2023-09-22

Kretingos muziejaus edukatorė Nida Urbonaitė prisipažino nepraeinanti prošal sužeisto paukščio: išgydžiusi į laisvę ji yra paleidusi keturis keršulius.

Baigusi užsiėmimą, per kurį su grupe gargždiškių degustavo gilių, lubinų, erškėtrožių, viksvuolių ir daug kitų senovinių augalų mišinių kavą, Kretingos muziejaus edukatorė Nida Urbonaitė į susitikimą čia pat esančioje Dvaro saldaininėje neatsitiktinai atėjo nešina keliomis sparnuočių plunksnomis. Būtent šie radiniai, aptikti bevaikštant dvaro parke ir Reiskių tyre, kur be vedlio, anot pašnekovės, galima būtų ir pasiklysti, ją paskatino ne tik domėtis, bet ir susibičiuliauti su paukščiais, padėti išgyti negaluojantiems.

Pirmiausia „atėjo“ balandžiai

„Skrajūnai man visada patiko, iš tolo gėrėdavausi. Kol nepažinau iš arčiau, atrodė nenuspėjami: su kate ar šunimi dar, regis, gali „susišnekėti“, o paukštis purpt – ir nuskrido. Nei pašauksi, nei paglostysi“, – juokėsi Nida. Bet atsitiko taip, kad, mirus artimam žmogui „našlaičiais“ liko koks 10 ar šiek tiek daugiau balandžių. Anot pašnekovės, niekas iš giminės tokio „palikimo“ priimti nepanoro. Nidai paukščių pagailo, parsigabeno į savo sodybą, tėvų įprašė į vištoms įrengtus narvus.

„Stebėjau tuos balandžius – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mes, žmonės, iš jų galim kai ko pasimokyti – tvarkos, atsakomybės“, – įsitikinusi N. Urbonaitė. Sakė, įstrigęs toks vaizdelis: patelė padeda du kiaušinius, tupi ant jų, peri... Ateina tiksli kaip šveicariško laikrodžio valanda, ir patelę pakeičia patinas. „Dabar kurį laiką tupi „vyras“. O jo „moteris“ išskrenda – pasimėgaus saulės voniomis, gal ko nors skanaus palesios ir sugrįš“, – pasakojo Nida.

Vieną vakarą per langą ji pamatė į sodybą ateinant nepažįstamą žmogų su būreliu vaikų – jie atnešė iš medžio iškritusį sužeistą keršulį, paprašė priglausti. Nida neatsisakė. Tiesa, žinių, kaip prižiūrėti ir maitinti šį mažiulį, neturėjo, tad per socialinius tinklus kreipėsi į kretingiškius balandininkus, kurie patarė iš įvairių grūdų ir sėklų malti miltus, maišyti košeles ir taip „nabagą“ maitinti.

„Netrukus užsimezgė mudviejų tikra draugystė. Kelis kartus per dieną su šilta koše ir brinkintais žirniais bei kukurūzais aš pas jį skubėjau. Ilgainiui tas mažas pilkas kamuoliukas pasveiko, sustiprėjo, užaugo ir išskrido“, – pasakojo N. Urbonaitė. Iš viso ji yra padėjusi keturiems keršuliams – į laisvę paleido įsitikinusi, kad jiems viskas gerai.


Išnykę Lukauskių kaimas ir dvaras

  • Žemė ir ūkis
  • 2023-08-25
Buvusiame Beržtvos miške rasta žiedinė segė, puošta dviejų pasisveikinti susikibusių rankų motyvu. XVI–XVII a.

Dabartinė Budrių kaimo Tvenkinio gatvė turi gilias istorines šaknis. Jos praeitis glaudžiai susijusi su čia buvusiu Lukauskių kaimu, o vėliau – dvaru, kurio sodyba stovėjo Tvenkinio g. 5, tarp gatvės ir Kartenalės I upelio.

Ką liudija žiedinė segė

Vietovė rašytiniuose šaltiniuose vadinama Lukauskiais, rečiau – Lukausku, Lukauskais. Vietiniai žemaičiai ją vadino Lokauskėške (Lukauskiške). Nėra abejonių, kad vietovei vardą davė pirmieji šios žemės naujakuriai Lukauskiai. Lukauskių kaimo ir dvaro žemės plytėjo tarp Budrių, Bumbulių, Žutautų, Baublių, Kalno Grikštų ir Kačaičių kaimų. Nuo Tvenkinio g. ir Kartenalės I upės jos buvo įsiterpusios tarp Kačaičių ir Žutautų kaimų iki pat Alksnos miško, kuriuo abipus Alksnupio ir Kartenalės II, įsiterpdamos iš vienos pusės tarp Kačaičių, o iš kitos pusės – tarp Baublių ir Kalno Grikštų, tęsėsi iki Kartenalės I ir Kartenalės II santakos. Vietovės šiaurinėje dalyje kryžiavosi du seni prekybos keliai: nuo Mišučių dvaro pareinantis Kretinga–Kuliai ir nuo Budrių kaimo pareinantis Kartena–Gargždai.

Kartenalės I pakrantėje rasta kuršiška pasaginė segė daugiakampiais galais, datuojama X–XII a.

Kartenalės I kairėje pakrantėje, netoli buvusio dvaro tvenkinio, rasta kuršiška žalvarinė pasaginė segė daugiakampiais galais liudija, kad žmonių čia gyventa jau IX–XIII a. Tai patvirtinta ir Kartenalės II bei Kartenalės I santakoje esantis kuršių piliakalnis su priešpiliu, kuris tarpukariu pateko į Kačaičių kaimo ribas, o šiuo metu yra Kalno Grikštų kaimui priklausančioje žemėje. Istorikas Tomas Baranauskas ant šio piliakalnio lokalizuoja 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupo Henriko rašte minimą Ducinės (Duzene, Docene) pilį.

Po Melno taikos kuršių žemėse XV a. ėmus kurtis žemaičių žemdirbių kaimams, prie svarbiais prekybos traktais tapusių kelių Kretinga–Kuliai ir Kartena–Gargždai kryžkelės XVII a. atsirado Lukauskių kaimas. Tai, kad jo gyventojai aktyviai dalyvavo prekyboje ir mainuose, liudija šioje vietovėje rasta unikali XVI–XVII a. žiedinė segė, puošta dviejų susikibusių pasisveikinti rankų motyvu. Šio tipo segės atkeliavo Hanzos prekybos keliu iš vokiškųjų žemių. Iki šiol jų rasta tik pajūrio regione – Palangoje, Klaipėdoje. Rygos auksakalių cecho įstatuose šios segės laikomos sužadėtuvių simboliu. Taigi rastoji segė leidžia manyti, kad kažkuris iš Lukauskių gyventojų ją nešiojo norėdamas pabrėžti, kad yra susituokęs – kaip mes šiandien nešiojame vestuvinius žiedus.


Dalelę Danijos neša į Kretingą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2023-08-25
Kažin, ar tokį keistą dviratį, kurio priekaboje po kiemą Rimantas Skiparius pavežioja ir saugos diržu prisegtą anūkę Kają, daugiau kas Lietuvoje, o juolab Kretingos rajone, turi. Jį ūkininkas prieš kelias savaites nusipirko taip pat Danijoje. „Ir 100 kilogramų svorį galima juo gabenti“, – pirkiniu pasidžiaugė ūkininkas.

Lentynų su siūlomais vietos ūkiuose užaugintais produktais jau galima pamatyti ne tik Danijos salų, bet kai kur ir Kretingos miesto gatvių pakelėse. Tačiau Kvecių ūkininko Rimanto Skipariaus nuomone, tas procesas – per lėtas, galbūt iniciatyvos žmones paskatinti galėtų imtis ir bendruomenės.

Kada, jei ne dabar?

„Megzti, padainuoti susirinkus kultūros namuose, suorganizuoti puikias vasaros šventes – nesakau, kad blogai, tai yra dvasinis penas. Bet peno reikia ir kūnui“, – teigė R. Skiparius. Anot jo, chemijos pripurkšta miestų dideliuose prekybos centruose pardavinėjama produkcija iš Graikijos, Italijos ar Ispanijos – toli gražu ne geriausias pasirinkimas, norint būti sveikiems. Dažno didesnį ar mažesnį ūkį turinčio mūsų rajono žmogaus šeima visko tiek, kiek užsiaugina, nesuvalgo, tenka išmesti. Tai kodėl šviežiais produktais nepasidalinus su ūkių neturinčiais kaimynais? Kodėl nepasekus Danijos pavyzdžiu ir neįsirengus savitarnos lentynų, kaip yra Samsiu saloje?

„Nei tau autobuso laukti, nei į miestą, ypač vyresniam, dėl kopūsto ar braškių trenktis. Dviračiu atmynei čia pat, iki pakelėje esančios kaimyno lentynos, pasiėmei uogų, sūrio, naminių kiaušinių, bulvių, česnakų, morkų, svogūnų ar ko kitko, palikai pinigą – ir namo, žinodamas, kad viską parsiveži tikrai šviežią, ką tik pagamintą ar nuskintą“, – sakė ūkininkas.

Tačiau ar mes Lietuvoje iki to esam priaugę? O kaip ten – su sąžinės reikalais? R. Skiparius prisiminė, kad prieš daug metų, sekdamas Danijos pavyzdžiu, lentynas prie savo namų buvo įsirengęs vienas jo buvęs bendradarbis. Po nakties iš tiesų savo lentynas radęs chuliganų nuverstas, išspardytas. Bet juk tai buvę labai seniai, dabar žmonės – kitokie, sąmoningesni, dauguma patys pabuvoję užsieniuose, kai kurie ten ir gyvenę, ir dirbę, daug matę. „Kada mums Lietuvoje bus laikas gyventi civilizuotai, jeigu ne dabar?“ – retoriškai klausė pašnekovas.


Autobusiukas miesto centre tebetraukia pieno mėgėjus

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2023-08-25
Karolis Gečas šviežio pieno kretingiškiams atveža kas penktadienį. Irena Mikutienė (kairėje) ir Nijolė Mžonienė pasidžiaugė galimybe nusipirkti pigiau, be to, sakė, kaimiškas pienas ne tik skanesnis negu iš prekybos centro – nuo jo galima dar ir saldžios grietinės nusigriebti.

Kiekvieną penktadienį iš ryto kaip dukart du – geltonas autobusėlis su šviežiu pienu jau čia, Kretingos miesto centre.

„Rotušės aikštėje gyvenu, pažvelgiu pro buto langą, kad būtų apmažėję žmonių, ir ateinu nusipirkti“, – atviravo Irena Mikutienė. Pieną moteris teigė ne per daugiausiai mėgstanti, bet kartais prireikia košei. Tad ir jos atsinešta tara – nedidelė. Kiti ima po kelis plastiko butelius – paaiškina, jog ir kaimynai užsiprašė to skanaus kaimiško pieno parvežti, juolab kad litras kainuoja 60 centų, kai prekybos centre sumokėtum antra tiek ir daugiau. „Aš pirmąkart Šilalės ūkininkų karvių pieno paragausiu, kad skanus, – iš kitų girdėjau“, – sakė Birutė Simaitienė.

Naminis yra naminis – ir šaldytuve ilgai galima laikyti, ir labai gardus, kai suraugini. Nijolė Mažonienė teigė kaimišką pieną čia perkanti nuo tada, kai kritusiomis supirkimo kainomis pasipiktinę ūkininkai pradėjo akcijas. „Pradžioje būdavo didelės eilės, tekdavo lūkuriuoti. Produkto lyginti su parduotuvėje pirktu net neverta: nusigriebiu ir grietinę, pasigaminu varškės, net sūrio“, – sakė moteris. Jai pritarė Angelė Galdikienė, Antanas Gaudutis, Zita Keblienė.


Poetas miške randa ir įkvėpimą, ir grybų

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2023-08-25
Juozas Maksvytis grybų prisirinko vaikštinėdamas Žalgirių miške.

„Kaip tu, žmogau, gali būti neįpratęs grybauti, nepažinti grybų, jeigu nuo vaikystės gyveni kaime, prie kurio – miškai?“ – retoriškai klausė jis.

Juozas pamena, kad grybauti mėgę ir abu jo tėvai. „Tėvukas išbėgdavo į mišką iš ryto, – viena kita valanda, ir grybų jau pilnas, kaip vadinom, bulvinis krepšys“, – pasakojo pedagogas.

Jam irgi ne prasčiau sekasi grybauti – parodė šviežius baravykus, raudonikius, voveraites, kuriuos šiuokart parsinešė iš Žalgirių miškų Skuodo rajone. Tik va, palygino: anksčiau daugelis miškų, po kuriuos ir šiaip gražiu oru smagu pavaikščioti, įkvėpimo paieškoti, buvę kitokie – švaresni, žalesni, jaukesni. O dabar daug kur plyti brūzgynai, grioviai, medžiai iškirsti – tokius tad pėdsakus paliekanti modernioji technika.

J. Maksvytis pastebėjo, kad grybai šiemet ypač gausiai rodytis pradėjo po didžiosios liūties, kai ir automobiliai gatvėmis jau nebe važiavo, bet plaukte plaukė kaip upe. „Nulijo smarkiai tada – ir atsirado grybų.

Paskui vėl sausra apniko, galiausiai iš naujo truputį palašnojo... Šiluma ir lietūs grybams derėti – pats tas“, – neabejojo Juozas.

Paklaustas, kas jam labiau patinka – grybauti ar ragauti, nusijuokė: esą ir taip, ir taip. „Patiekalą pasigaminu pats sau tradiciškai: grybus pirmiau išverdu, pakepu ant sviesto arba aliejaus, dar pridedu grietinės, prikandus šviežių bulvių – gardžiausi pietūs“, – atviravo jis.

J. Maksvytis teigė daugiausiai grybautojų pastebintis šeštadieniais – mašinų, anot jo, pilnos pamiškės. Kai kurie grybauja dėl savęs, o kai kurie ir parduoti į turgų nuneša. Už kibiriuką baravykų ir raudonikių po 10 eurų prašo, porą litrų voveraičių ir už 5 eurus parduoda.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas