|
|
|
Žemė ir ūkisŠukėje įkurtas braškių ūkis jubiliejinius metus pasitinka Kašučiuose
Braškes auginančių Kristinos ir Viktoro Kavaliauskų ūkiui šiemet sukanka 10 metų. Per šį laikotarpį įgyvendinta ne viena svajonė. „Jeigu labai nori, esi ne tinginys, stengiesi, svajonės pildosi“, – įsitikinęs V. Kavaliauskas. Svarbiausia, kad Kašučių kaime, palei pagrindinį kelią, jiedu pasistatė naujus namus ir į sodybą jau perkėlė dalį braškyno. Būtent Kašučiuose dabar ir sukasi visa jų veikla, visas gyvenimas. Iš Šukės – į Kašučius „Hektaras uogų – ten, hektaras – čia“, – šypsojosi pašnekovai. Ten – vadinasi, už pusantro kilometro esančioje Šukėje, Kristinos tėvų, ūkininkų Genovaitės ir Stasio Lomsargių, sodyboje, kur ir prasidėjo pirmieji jaunos šeimos uogų verslo žingsniai. „Buvom dveji ūkininkai vienam kieme. Grūdus auginantis tėtis išeis, būdavo, į lauką, dairysis į dangų – lis ar nelis? Per sausras jis džiaugdavosi kiekvienu lašu. O mudviem su Viktoru, kai braškės pradeda augti, svarbiausia, kad šilumos užtektų, lietaus nereikia“, – juokėsi Kristina. Anot jos, pagal auginimo technologiją, daigus palaisčius, drėgmę sulaiko uždengta iš vidaus tamsi agroplėvelė, kuri tik iš išorės balta – kad nepraleistų tiesioginių saulės spindulių. Šukėje specialiuose durpių substratų maišuose braškes K. ir V. Kavaliauskai augindavo dar ir šiltnamyje, o Kašučiuose jo bent kol kas nepasistatė. Norėdami paankstinti derlių ir pirkėjams jo pasiūlyti kaip galima greičiau, šiemet eksperimentuoja – tiesiog lysvėse įrengė uždengtus lankus. Visa bėda, kad ir po jais uogos dėl šalto šio pavasario sirpti nenori – anksčiau gegužės 19-ąją, per sūnaus gimtadienį, pirmųjų braškių šeima paragaudavo, o šiemet, jei gamta leis, gal pirmosiomis birželio savaitėmis ir pavyks. „Derliai dėl šalnų menksta. Būdavo, kad per sezoną priskinam daugiau braškių negu pastaraisiais metais“, – sakė Kristina. Geras vardas – ne iš niekur Šį pavasarį K. ir V. Kavaliauskai pavadino išskirtiniu. Saulė dieną lyg ir išlenda, šilumos jau lyg ir yra, bet niekada negali žinoti, kokia bus naktis. „Vakare peržiūri kelias orų prognozių programėles telefone – o, ne! Rašo, kad ir vėl laukiama šalna... Kas kitas už tave padarys – nerizikuoji, todėl rengiesi dešimtą vakaro, eini iš naujo plotus apkloti, nors vos buvai spėjęs atidengti“, – pasakojo V. Kavaliauskas. Kiek jam teko bendrauti su pažįstamais braškių augintojais iš kitų Lietuvos regionų, šie giriasi braškes jau valgantys. Tačiau pajūrio kraštas yra pajūrio – išskirtinis.
Alternatyva falsifikuotam medui – sąžiningi vietos bitininkai
Lietuvos bitininkų sąjunga (LBS), kurios narė yra ir Kretingos bitininkų draugija, jau ne kartą pasidalino informacija apie tai, kad prekybos tinkluose Latvijoje ir Lietuvoje vis pasirodo falsifikuoto medaus. LBS gavo žinią, kad Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba nusprendė sustabdyti penkių skirtingų rūšių medaus prekybą, nes iš Austrijos sveikatos ir maisto saugos agentūros laboratorijos gauti tyrimų rezultatai patvirtino, kad šiuose gaminiuose yra medui nebūdingų cukrų. Teisės aktuose nurodyta, kad medus yra natūrali bičių gaminama saldi medžiaga, į medų negalima dėti jokių kitų maisto ingredientų, įskaitant cukrų. Produktai, kurių sudėtyje yra pašalinių cukrų, neturėtų būti vadinami medumi ir ši informacija turi atsispindėti produkto etiketėje. Remiantis laboratorinių tyrimų rezultatais, buvo nuspręsta laikinai sustabdyti falsifikuotų produktų – „Korio“ medaus (ES ir ne ES šalių medaus mišinio), įvairių gėlių medaus, kurio kilmės šalis Kinija, liepų žiedų medaus (ES ir ne ES šalių medaus mišinio), „Favorit“ medaus (mišinio) – platinimą Latvijoje. Svarbu yra tai, kad „Korio“ medaus, kurio prekyba Latvijoje sustabdyta, mėginių partijos numeriai sutampa su Lietuvos bitininkų sąjungos mūsų šalies prekybos centruose „Norfa“ ir „Maxima“ paimtų mėginių partijos numeriais. Šie mėginiai buvo siųsti ištirti į Estijos laboratoriją „Celvia“. Iš laboratorijos gauti tyrimų rezultatai parodė, kad tai – neautentiškas medus. LBS atstovai, apsilankę Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, sužinojo, kad, remiantis LBS pateiktais Estijos laboratorijoje atliktais medaus tyrimais, iš Lietuvos prekybos centrų paimti 4 medaus mėginiai. Jie išsiųsti ištirti į Vokietijos laboratoriją. Tikimasi greitu laiku sulaukti tyrimų rezultatų. Siekdama ir toliau kovoti su klastojamu įvežtiniu medumi, LBS inicijuoja sukurti fondą, kurio lėšos būtų naudojamos tik medaus tyrimų tikslais.
Pomėgį pavertė verslu
Dviejų vaikų mama kretingiškė 36-erių Vaida Steponavičienė pasiryžo drąsiam žingsniui – pomėgį paversti verslu, panirus į vaikiškų rūbų siuvimą, kai rinka, atrodytų, viskuo perpildyta. Ir jai pavyko: susikūrusi savą stilių ir prioritetu iškėlusi drabužių patogumą ir audinių kokybę, jaunoji verslininkė jau spėjo išgarsėti savuoju prekių ženklu „Drugeliukai. Mada mažiesiems“.
Santūrūs, neperkrauti nei spalvomis, nei detalėmis, dažniausiai su vienu dominuojančiu motyvu, ir tai dažniausia yra drugeliai, tapę kūrėjos stiliaus ženklu ir simboliu. „Kodėl drugeliai? Jie, manau, puikiai simbolizuoja pomėgį, atėjusį iš vidinio virpesio, jausmo, iš didžiulio noro realizuoti save ir džiugesio, kad tai pavyksta“, – atviravo V. Steponavičienė.
Vaida – kretingiškė iš pašaknų, baigusi Marijono Daujoto progimnaziją, studijavo turizmo administravimą. Tačiau ši sritis netraukė taip stipriai, kaip siuvimas: „Mano amžinatilsį mama Virginija buvo siuvėja. Nuo mažens matydavau ją prie siuvimo mašinos, žaisdavau su skiaučių atraižomis, o vėliau ir pati pabandžiau jas susiūti. Galvoju, kad pomėgį siūti man ir įskiepijo mama, ligi šiol, kaip šeimos palikimą, tebesaugau jos siuvimo mažiną“, – vaikystę ir ligi šiandienos nueitą kelią prisiminė verslininkė.
Edukacinio daržo esmę apibūdino (iš kairės) Jurgita Petraitienė, dr. Dalia Martišauskienė ir Katerina Labanauskienė.
Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro Kretingos filiale, laisvoje žemėje, mokytojų ir mokinių pastangomis pradėtas kurti edukacinis daržas. „Šio sumanymo tikslas – sudaryti galimybę mokytis, įgyti praktinių žinių tam tikras profesijas pasirinkusiems mokiniams, taip pat – patiems užsiauginti žaliavos, kurios reikia vykdant kai kurias mokymo programas“, – kalbėjo idėjos autorė profesinio mokymo centro direktorė dr. Dalia Martišauskienė.
Visų pirma, edukaciniame darže žinių apie vaistinius ir prieskoninius augalus, daugiametes gėles galės semtis dekoratyvinio apželdinimo profesijos besimokantys mokiniai, natūralios kosmetikos gamintojai, floristai. „Svarbiausia, kad mokiniai, padedami mokytojų, galės ne tik įgyti praktinių žinių, kaip sodinti, prižiūrėti augalus, kaip ruošti žaliavą – juos pažinti, stebėti, palyginti galės ir kitų profesijų, tarkim, virėjo, taip pat Gimnazijos skyriaus mokiniai, ir tas žinias panaudoti per įvairias pamokas“, – kalbėjo profesinio mokymo centro direktorė.
Jai paantrinusi Kretingos filialo direktorė Jurgita Petraitienė atkreipė dėmesį, kad edukacinis daržas ypač turėtų pasitarnauti įtraukiajam ugdymui. „Čia saugu, ramu, pastebėjome, kad šitoje aplinkoje skirtingų poreikių turinys mokiniai gerai jaučiasi, noriai dalyvauja ir savo darbu prisideda kuriant, prižiūrint šį daržą ir šiltnamius“, – J. Petraitienė teigė, kad Kretingos filiale mokosi 35 skirtingų poreikių mokiniai, kuriems stengiamasi sudaryti visas sąlygas dalyvauti ugdymo procese.
Edukacinį daržą kartu su dekoratyvinio apželdinimo darbuotojo specialybės mokiniais ėmėsi kurti mokytojos Katerina Labanauskienė, dr. Asta Klimienė, Daiva Čiegienė. Žemei dirbti buvo panaudota profesinio mokymo centro turima žemės ūkio technika. Visi kartu 8 arų plote pasodino katžolės, vaistinio šalavijo, levandos, girmėtės, raudonėlio, vaistinio čiobrelio, mėtos, laiškinio česnako, karčiojo pelyno, vaistinio izopo, kalninio dašio, bergenijos ir kitokių augalų sodinukų, pasėjo ramunėlių, dalį žemės paskyrė medingam mišiniui, kuris dar tik pradėjo dygti. Ateityje edukacinis daržas didės iki 15 arų, o kiekvienai augalų grupei bus priskirtas QR kodas, taip integruojant informacines technologijas su kitomis disciplinomis. „Suvešėjęs vaistinių ir prieskoninių augalų daržas ne tik papuoš aplinką, bet ir taps svarbia mokymo dalimi“, – neabejojo D. Martišauskienė, akcentuodama, kad ši vieta, pastačius pavėsinių, lauko klasių, pamažu bus plėtojama iki poilsio, laisvalaikio ir mokymo erdvių visai filialo bendruomenei.
Pagal Kretingos rajono savivaldybės 2025–2027 m. Strateginio plano priemonėje „Seniūnijų technikos ir įrangos atnaujinimas“ sudarytą eilę, Kartenos seniūnija prieš Velykas įsigijo naują „ARBOS 3075“ markės traktorių, o netrukus tokį pat turės ir Kūlupėnų seniūnija.
Pasak Savivaldybės viešųjų ryšių atstovės Rūtos Laurinaitienės, kokios technikos reikia, sprendžia pačios seniūnijos.
„Kartenos ir Kūlupėnų seniūnijos nurodė, kad joms reikia traktorių. Atėjus eilei, jie ir buvo nupirkti. Kartenos seniūnija iki šiol traktoriaus neturėjo, o Kūlupėnų seniūnija turėjo seną“, – paaiškino R. Laurinaitienė.
Kartenos seniūnijos traktorius su padargais kainavo – 41 tūkst. 854 Eur, Kūlupėnų seniūnijos – 46 tūkst. 585 Eur. Abu jie įsigyti iš Savivaldybės biudžeto lėšų.
Technika reikalinga seniūnijų ūkio ir aplinkos tvarkymo darbams – pakelėms šienauti, šakoms smulkinti, sniegui stumdyti, druskai barstyti ir kt.
Traktorių neturi tik Kretingos miesto seniūnija, kurią aptarnauja SĮ „Kretingos komunalininkas“, ir Vydmantų seniūnija.
Kalniškių kolūkio kolūkiečiai prie statomo ūkinio pastato. 1951 m.
Kalniškiai – pietrytiniame Kretingos rajono pakraštyje esanti gyvenvietė, bendruomeninei ir kultūrinei veiklai telkianti aplinkinių Lubių, Eitučių, Anužių ir Balsiškių kaimų gyventojus. Kaimas plyti kairiajame Alanto krante, tačiau seniau jam priklausė ir kitapus upės esantys Lubiai. Taip atsitiko, kad po baudžiavos panaikinimo vietovė turėjo kitą vardą – Vaidogališkiai.
Kas iškalbingose metrikų knygose
Kaime rastas gludintas akmens kirvis smailėjančia pentimi liudija, kad pirmieji žmonės tarp Alanto upės ir Tyro durpyno pasirodė dar 1500–2000 m pr. Kr., bet vėliau šią vietą jie apleido.
Žemdirbių kaimas susiformavo XVII–XVIII a., naujakuriams įdirbus abipus Alanto plytėjusias plėšinines Kartenos dvaro žemes. Žvalginio upelio dešiniojo kranto aukštumoje dabartinių Lubių teritorijoje įsikūrusios 2–3 naujakurių šeimos savo nausėdiją pavadino Kalniškiais – ant kalno stovinčiu kaimu. Kalniškiams priklausė ir kitapus Alanto prie kelio į Vėlaičius kalvelėje kiek vėliau atsiradusi Kalveliškių užusienio sodyba.
Nuo XIX a. Kalveliškiai nebeminimi, o apie Kalniškių socialinį gyvenimą nemažai pasakoja Kartenos bažnyčios metrikų knygos ir parapijiečių sąrašai. 1845 m. kaime stovėjo penkios sodybos, o jose gyveno 44 žmonės, iš jų – 26 moterys. Gausiausios buvusios Tado ir Hiacentos Rudelių bei Juozapo ir Onos Anužių šeimynos, turėjusios po 12 žmonių. Tado ir Konstancijos Kubilių šeimynoje buvo 9 šeimyniškiai. Šeimynose drauge su žemdirbio šeima gyveno samdiniai ir įnamiai, talkinę žemės ūkio darbuose. Mažiausia buvusi 5 asmenų Pranciškaus ir Barboros Pocių šeima, kuri įnamių ir samdinių neturėjo.
Kartenos valdos savininkais XIX a. tapus grafams Pliateriams, Kalniškiai buvo priskirti Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui, kuriame žemdirbiai atlikdavo baudžiavos prievoles.
Krikšto metrikų knygos liudija, kad carinės Rusijos laikotarpiu didžiausias gimstamumas buvo 1897 m., kai šį pasaulį išvydo 9 naujagimiai.
Lietuvos gyventojai mieliau renkasi vietinę šviežią ir kokybišką produkciją, kurioje išsaugota didžioji dalis maistinių medžiagų.
Nuotrauka iš „Santarvės“ arch.
Iki gegužės 30 d. priimamos paraiškos paramai pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (Strateginis planas) intervencinę priemonę „Trumpos tiekimo grandinės“ (2025 m. I).
Vaikams maitinti – švieži produktai
„Kai atsirado galimybė gauti paramą ikimokyklinio amžiaus vaikams maitinti ekologišku maistu, pagrindinius produktus ir perkame tiesiai iš gamintojų. Taigi daugiau kaip penkerius metus mūsų vaikai gauna įvairų, šviežią, o svarbiausia kokybišką maistą. Iniciatyvą pirkti produktus iš savo rajono ūkininkų labai palaikė ir mūsų rajono Savivaldybės merė Ausma Miškinienė, akcentuodama galimybę užsitikrinti šviežių maisto produktų tiekimą be tarpininkų, be jų keliavimo po sandėlius ir parduotuves. Tačiau tada rajone nebuvo daug ūkių, galinčių tiesiai mūsų įstaigai tiekti maisto produktus, – patirtimi dalijasi Lazdijų rajono Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijos direktorė Zita Ščerbetkienė. – Mes pradėjome bendradarbiauti su žemės ūkio kooperatyvu „Nemuno slėnio paveldas“. Iš jų perkame pagrindinę produkciją: nacionaliniu kokybės produkto (NKP) ženklu paženklintą vištieną ir kiaušinius bei ekologišką kalakutieną.“
Mokyklos vadovė pabrėžia, kad būtų gerai, jei tiesiai iš ūkininkų būtų galima nusipirkti šviežių daržovių, bulvių, bet įstaigai perkant nedidelius kiekius, ūkininkams prireikia papildomų resursų šiai veiklai reikalingiems dokumentams tvarkyti.
Šešiolikmečio Eriko prioritetas – jo ateitis.
Palangos Senosios gimnazijos dešimtokas Erikas Suchanovas, paskatintas draugo sesers, pradėjo lankyti lengvąją atletiką. Treneris iš karto pastebėjo, kad šešiolikmetis turi vadinamuosius fizinius duomenis ir potencialo šioje sporto šakoje. O šiandien šis sportas jaunuoliui padeda atskleisti save. „Sportas ne tik padeda palaikyti sveikatą, tai – ir veikla, padedanti realizuoti save“, – apibendrino jis.
Treneris – didžiausias autoritetas
„Treneris man – kaip antras tėvas“, – taip savo ryšį su treneriu Andriumi Bajoru apibūdino Erikas. A. Bajoras jam yra kaip mentorius, nuolat jį motyvuojantis. „Po varžybų treneris mus visada palepina, nuveža į kavinę pasisotinti mėsainiais, – kalbėjo jaunuolis. – Mane treneris stipriai motyvuoja, niekados nenoriu jo nuvilti, manau, jei neturėčiau jo – nebūčiau pasiekęs tokių rezultatų sporte.“
Šuolininkas į aukštį taip pat pasidalino vienu labiausiai įsiminusiu epizodu, kaip treneris jį paskatino pasiekti tikslo. „Už gerą rezultatą jis man pažadėjo nupirkti naujus sportbačius. Kai peršokau kartį varžybose ir viršijau savo rekordą, jis mane nusivežė į prekybos centrą ir nupirko žadėtuosius batus“, – šypsojosi moksleivis.
Anksčiau Erikas užsiėmė ir kitomis sporto šakomis, tokiomis, kaip banglenčių sportas, čiuožimu snieglente, kaitavimu. Vis dėlto dabar jaunuolis laiką ir pastangas sutelkęs būtent į lengvąją atletiką.
Kretingiškė 21-erių Vita Mickutė rudenį Kaune pradėjo dirbti anglų kalbos mokytoja.
Naujųjų mokslo metų pradžioje 21-erių kretingiškė buvusi „kuprinietė“ Vita Mickutė pradėjo dirbti anglų kalbos mokytoja. Mokėti šią užsienio kalbą šiandien yra ypač naudingas sugebėjimas. Anglų kalba reikalinga, tačiau kodėl verta ją rinktis kaip profesiją.
Nuo ko viskas prasidėjo
Mokydamasi II kurse mergina Kauno Erudito licėjuje atliko praktiką. „Vytauto Didžiojo universitetas mano studijų programoje skatina atlikti praktiką tarptautinio bakalaureato programos pradinėms klasėms (IB PYP) mokyklose, o įvykdžius visus reikiamus kriterijus – gauti IB PYP mokytojo sertifikatą“, – paaiškino Vita. Kadangi ši mokykla yra tarptautinio bakalaureato programos pradinėms klasėms (IB PYP) mokykla kandidatė, kretingiškė nusprendė būtent ten atlikti vieną studijų praktikų.
Mokykloje dirba kolektyvas, kuris labai maloniai priima per praktiką, o jos pabaigoje Vita gavo pasiūlymą dirbti mokytojo asistente. Dirbdama šioje pozicijoje, ji padėjo mokytojoms ir mokiniams ugdymo procese ir tobulino asmenines žinias, o mokslo metų pabaigoje gavo pasiūlymą dirbti anglų kalbos mokytoja.
Studijos suteikia žinių, skatina diskutuoti, bendradarbiauti, ieškoti būdų, kaip įdomiau pravesti pamokas ir tapti inovatyviu pedagogu. „Įdomiausi tie dalykai, kurių dėstytojai stengiasi pateikti realius praktinius pavyzdžius, užduoti darbus, kuriuos vėliau galime panaudoti ir dirbdami mokyklose“, – tikino V. Mickutė.
Per praktiką ji jau išbandė pradinių klasių mokytojos, bet norėjo pajausti ir anglų kalbos mokytojos poziciją, be to, tai buvo puiki proga suderinti darbą ir studijas. „Ši profesija susijusi su mano studijų programa – pradinio ugdymo pedagogika ir ankstyvasis užsienio kalbos mokymas“, – sakė Vita.
Anglų kalbos mokytoja ji pradėjo dirbti šiais mokslo metais, nuo rugsėjo mėnesio. Šiuo metu Vita yra III kurso bakalauro studijų studentė Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Ateities planuose – pabaigti bakalauro studijas, toliau kretingiškė tikisi tobulėti kaip pedagogė ir galbūt atrasti ką nors naujo.
Burkštino upelis, skiriantis Tintelius (dešiniajame krante) nuo Padvarių (kairiajame krante).
Juliaus Kanarsko nuotr., 2025 m.
Į pietus nuo Kurmaičių kairiajame Akmenos krante plyti Tinteliai, kuriuos nuo kaimyninių Padvarių skiria Burkštino upelis. Į kaimą iš Kurmaičių važiuojama Kaštonų gatve, o iš Padvarių galima patekti bevardžiu, nuo Vienkiemio gatvės Padvarių-Burkštino tvenkinio užtvankos link vedančiu keliu.
Du kaimai, pavadinti taip pat
Archeologiniai radiniai mena, kad prie Burkštino ir Akmenos upių santakos žmonių gyventa jau bronzos amžiuje ar net neolite. Apie tai byloja 1935 m.
L. Šulaitės rastas ir Kretingos muziejui padovanotas gludintas akmens kirvis su skyle kotui, taip pat Kretingos apskrities inžinieriaus įstaigos techniko Igno Jablonskio 1940 m. aptiktos dvejos priešistorinės trinamosios girnos bei buvusiose bendrosiose ganyklose išaiškintos per 20 akmenų krūsnių, menančių pirmųjų naujakurių triūsą įdirbant akmeningus plėšininius laukus ir paverčiant juos derlinga ariama žeme. Kuriantis XV–XVI a. žemdirbių kaimams, tarp dabartinių Padvarių ir Tūbausių abipus Akmenos upės po Valakų reformos susiformavo Kurmaičių kaimas, priklausantis Kretingos dvarui. Jo žemių centrinėje dalyje abipus kelio į Tūbausius stovėjo žemdirbių sodybos, nuo kurių į pietus iki pat Burkštino ir Akmenos santakos ir piečiau jos driekėsi bendrosios ganyklos ir šienaujamos pievos.
Daugėjant žemdirbyste užsiimančių gyventojų, Kurmaičių žemdirbiams dvaro savininkai leido XVII–XVIII a. įdirbti plėšininę ganyklų žemę. Kelioms šeimoms iš gyvenvietės išsikėlus į įdirbtus laukus, susiformavo nausėdija, kuri 1771 m. Kretingos dvaro inventoriuje vadinama Tintelių užusieniu. Vietovardis kilo nuo žodžio „tintelis“, kuriuo apibūdinama tai, kas nukarę, tabaluoja. Šiuo vardu Lietuvoje žinomi tik du kaimai: vienas šalia Kurmaičių, kitas – tarp Kūlupėnų ir Nasrėnų.
|
|
