|
|
|
Žemė ir ūkisNorėjo sudeginti atliekas, bet ugnis sužaidė kitaip
Padvariuose gyvenantis vyras balandžio 20 d. apie 12.15 val. augalinių atliekų atsikratyti nusprendė jas sudegindamas, tačiau, kas nutiko po to, nė nesitikėjo – ugnis pasiekė ir netoliese augusį medį. Vyras aiškino, kad vėjas pūtė ne namų, o tvenkinio link, todėl kurti laužą pavojaus nematė. Vis dėlto pradėjus ugniai plisti, gyventojas puolė nešti vandenį iš pirmojo tvenkinio ir gesinti, tačiau nesuspėjo – atvyko ugniagesiai. Juos iškvietė kaimynai, išsigandę, kad nuo medžio gaisras plis toliau. Organizuoja reidus Padvariškis – ne vienintelis, kuris atliekomis atsikrato jas degindamas. Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos viršininkas Nerijus Ciparis taip pat pastebėjo, kad gyventojai vis dar neatsisako įpročio augalinės kilmės atliekų atsikratyti jas deginant: „Ugniagesiams neretai tenka sudrausminti laužus kūrenti mėgstančius žmones. Vis dėlto labiausiai džiugina, kad kai kurie ateina iš pradžių pasitarti, kaip būtų saugiausia juos kūrenti, ir tai daro tik gavę ugniagesių leidimą bei su jų priežiūra.“ Laužus kūrenti žmonės linkę ne tik norėdami sudeginti atliekas. Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Eugenijus Bertašius pateikė neatsakingo elgesio pavyzdį: „Šventinį savaitgalį Gargžduose buvo paliktas neužgesęs laužas, nuo kurio kilo gaisras, tuomet išdegė 1,5 ha miško.“ Norint užkirsti kelią galimiems gaisrams, Kretingos priešgaisrinė gelbėjimo taryba organizuoja reidus, per kuriuos bendrauja su gyventojais, dalija jiems patarimus, kaip saugiai elgtis kūrenant atliekas, sudrausmina netinkamai besielgiančius. „Važiuojame į atsitiktines kaimo vietoves, vienkiemius, bendraujame su žmonėmis. Jie tai vertina įvairiai, tačiau džiugina, kad gyventojai nėra nusiteikę priešiškai ir mus priima maloniai, klausia patarimų“, – sakė Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausioji specialistė Sandra Vasiliauskaitė. Ugniagesiai neseniai vykdė reidą po mieste esančias sodininkų bendrijas, kur rezultatai nudžiugino. „Žmonės šiukšles išveža, nebėra linkę jas deginti ir rizikuoti. Galima sakyti, kad situacija gerėja“, – konstatavo S. Vasiliauskaitė. Specialistė taip pat atskleidė, kad žmonės sąmoningėja ir atliekas išveža į specialias jų surinkimo vietas: „Manau, kad tam įtakos turi ir prevencija, ir žmonių sąmoningėjimas.“ Ugniagesiai gelbėtojai įspėjo, kad dabar kurti laužus itin pavojinga. „Šiuo metu yra sausa, o vėjas – stiprus, todėl gaisras įvykti gali bet kada“, – sakė specialistė. Per šiuos metus rajone jau įvyko 9 gaisrai atvirose teritorijose. Vienas didžiausių – Kluonalių kaime, kuomet išdegė apie 150 a. Labiausiai tikėtina, kad jis kilo dėl neatsargaus žmogaus elgesio su ugnimi. Mieste laužus kūrenti draudžiama. Tai darantys už miesto ribų taip pat turi laikytis tam tikrų taisyklių, viena jų – laikytis 30 m atstumo nuo įvairių pastatų. „Saugiausia laužus kūrenti suartose žemėse, neužmirštant nuolat prižiūrėti ugnį“, – paaiškino S. Vasiliauskaitė. Baigus kūrenti reikia įsitikinti, kad neliko nė menkiausios žarijos, nuo kurios gali užsiliepsnoti žolė ar degios medžiagos. Laužą galima užversti žemėmis, užpilti vandeniu.
Į turgų trečiadienį – nebent daigų
„Netikusi diena – nei pardavėjų, nei pirkėjų“, – apmirusiu turgumi trečiadienį stebėjosi ir pats jo šeimininkas Nerijus Tertelis. Augino rožes, dabar – svogūnus O juk ankstyvą pavasarį, kai miestiečiai išsiilgę naminių, šiltnamiuose užaugintų, žalumynų, prekystaliai, regis, turėtų būti apgulti. „Kuris laikas čia sėdžiu vienas pats, nėra nė su kuo pasišnekėti. Jau nusibodo – nei kas prieina, nei kas teiraujasi“, – atviravo 78-erių kretingiškis Baltramiejus Petkus, ant ilgo stalo pasiskleidęs po keletą ryšuliukų svogūnų laiškų ir salotų. „Viską po 50 centų parduodu. Ridikėlių šiemet neturiu – tik žmonai Danutei ir man užtenka“, – juokėsi jis. Didžiulį šiltnamį kretingiškiai Petkai turi nuo seno, gal nuo kokių 1970-ųjų. Ko tik anksčiau jame neaugino – net rožių. Tik va, „jau Lietuvos laikais“, tai yra atgavus nepriklausomybę, rinką importinės užkariavo.
„Na, kokie mes begalėjom būti konkurentai, kai mūsiškės nuskintos rožės geriausiu atveju trečią dieną, būdavo, nuleipsta, o tos, olandiškos, prigirdytos chemikalų, gyvuoja savaitę“, – prisiminimais pasidalijo jis. Dabar jau rožių auginti ir nenorėtų – esą vyresniame amžiuje užtektinai darbo ir prie svogūnų ar salotų. Kitoje turgaus vietoje ridikėlių buvo – sveikų, gražių, po 50 centų. „Kas iš to, kad laikau pasidėjęs, bet kol kas tik man pačiam jie terūpi“, – linksmai nusiteikęs buvo žadeikiškis Arūnas Vasiliauskas. Dar jis turėjo iš stiprumo ašaras spaudžiančių naminių krienų, česnakų, traškių raugintų kopūstų, agurkų bei visokių kitokių savo ūkio gėrybių. O Pryšmančiuose ūkininkaujantis Romas Benetis žalumyninių daržovių teigė šiuokart specialiai neatvežęs. „Kam be reikalo vežti, jei žinau, kad trečiadienį neparduosiu. Juk paskui pačiam viską suvalgyti teks“, – pokštavo jis. Užtat šeštadienį, sakė, turėsiąs visko – net rūgštynių sriubai ir špinatų.
Pusdienis pavasarėjančiame kaime
Sakoma, pavasarį darbymečiu ir akmuo kruta. Tačiau, pavažiavus po atokesnes rajono apylinkes, to nepasakysi – vienur kitur laukuose dar burzgia dirvą purenantys traktoriai, o arčiau gyvenamųjų namų įdienojus žmonių kaip iššluota. Filosofija čia paprasta – tie, kurie jaunesni, kurie dar gali, į darbus Kretingoje ar Klaipėdoje išvažiavę, kiti uždarbiauja užsieniuose. Kas į Vokietiją, kas į savo kiemą „Kur duoda uždirbt, ten ir dirbam“, – nedaugžodžiavo šiomis dienomis į Vokietiją besiruošiantis Petras Užandenis. Ten jis dirba metalo apdirbimo srityje. „Va, iki šeštadienio dar paruošiu lauką, pasodinsiu bulves ir burokus, namiškiams paliksiu prižiūrėti“, – šypsojosi jis. Petras valdo įvairią žemės ūkio techniką, mat yra baigęs profesinę žemės ūkio mokyklą. Paklaustas, kodėl Kretingą iškeitė į Budrius, juokavo – esą kaime gimusį prie kaimo traukia. Su žmona Svetlana seną apleistą sodybą nusipirko ir atnaujino prieš 8-erius metus. „Koks čia tas akmuo kur kruta, kad sveikatos jau nebėra, be lazdos kojom neremiu“, – bėdojo 90 metų perkopusi budriškė Elena Jurkienė. Senolės dienas skaidrina pora katinų. Vieną ji giria dėl „žmogaus proto“, o dėl katės, sakė, tikras vargas – jei laiku neužremsi daržinėj, išbėgs į kaimą ir po kiek laiko grįš apsivaikavusi, reikės vėl mintyti, kaip ne kartą buvo, kam mažylius išdalinti. Elena turi šiltnamį, kuriame kasmet augina pomidorus, keliose daržo lysvėse prisirpsta seniai pasodintų braškių. „Uogų, kad ir nedidelis plotas, bet užtenku visus metus – šaldiklyje dar pernykščių tebeturiu“, – pasakojo senolė. Tarybiniais laikais „kolchoze“ ji dirbo įvairius lauko darbus. „Visad buvau pirmūnė, o juk žinot: juo arklys traukia, tuo jį labiau varo, taip ir man atsitikdavo. Įpratau taip, dabar be veiklos nusėdėti sunku“ , – juokėsi ji.
Javai iškentė žiemą
Kretingos rajono ūkininkai Alvydas Šetkus, Bronius Milius, Stasys Sandaras kaip susitarę tvirtino: jų pasėliai šiemet peržiemojo sėkmingai. Vaizdas ūkininkus džiugina „Iš pirmo žvilgsnio ir mano javai, kiek akys aprėpia, atrodo nepriekaištingai. Bet dirvose šiuo metu tiek šlapia, kad kol kas atidžiau apžiūrėti negaliu – neįvažiuoju, savaitę, kol pradžius, reikės palūkėti“, – atviravo 200 ha plote Kretingos seniūnijoje žieminius rapsus, miežius, kvietrugius ir kviečius auginanti Aurelija Leišienė. A. Šetkus šiek tiek atsargesnis – juokavo, jog neperšokus griovio niekada negalima sakyti „op“: esą dar kovas, kad žiema apsisukusi dar nesugalvotų sugrįžti. Imbarės seniūnijos Laivių kaime A. Šetkus ūkininkauja katu su dukromis, o per visus tris jų ūkius žieminiai javai užima 1 tūkst. 300 ha plotą. Anot pašnekovo, ir pats sumaniausias, daugiausiai darbo įdėjęs, teisingiausiai dirvą įdirbęs ūkininkas gali stipriai nusivilti, jei gamta pasėliams nebus palanki. „Mūsų žiemkenčiai taip pat atrodo labai gerai“, – džiaugėsi Šukės ūkininkas Bronius Milius. Keliuose jo šeimos ūkiuose auga 500 ha žieminių kviečių, 400 ha žieminių kvietrugių, tiek pat žieminių rapsų. Broniaus žodžiais, nepriklausomai nuo veislės, šiemet visos kultūros išžiemojo puikiai, tad belieka tikėtis gero derliaus. Išvadas darys balandį Kad šiemet sulaukta pakankamai šilto ir žieminiams javams auginti tinkamo rudens, patvirtino Kretingos rajone atsitiktinius maždaug po 5 ha plotą užimančius žiemkenčių laukus dukart tikrinęs Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos rajono biuro augalininkystės konsultantas Tomas Luotė. „Šis ruduo žemdirbiams iš tikrųjų buvo palankus, leido laiku pasėti, patręšti ir nupurkšti“, – neabejojo jis. Anot pašnekovo, žieminiai rapsai tikrinimo metu buvo spėję pasiekti pagal BBCH skalę 18 tarpsnį, kai išsivystę 8 lapeliai. Pagal augalo morfologinius duomenis šaknies pumpuro aukštis siekė 28 mm, šaknies kaklelio storis buvo 11mm. Šie duomenys parodo, jog augalai buvo pakankamai pasiruošę žiemoti. Tačiau konsultantas atkreipė dėmesį ir į tai, kad sparčiai augdami rapsai buvo išnaudoję daug maisto medžiagų, todėl būtinai reikėjo papildomai patręšti. T. Luotės teigimu, žieminiuose rapsuose svarbu laiku panaudoti augimo reguliatorių 3–4 lapelių tarpsnyje, tada augimo kūgeliui neleidžiama stiebtis į viršų, o skatinamas šaknų vystymasis gilyn. Didžiausią įtaką pasiruošti žiemojimui daro augimo reguliatorius, papildomi tręšimai kaliu, magniu ir boru. „Rudenį mano stebėti žieminiai rapsai pagal morfologinius duomenis buvo pakankamai gerai pasiruošę saugiai žiemoti. Tikiuosi temperatūrų didelių svyravimų jau nebebus“, – sakė T. Luotė. Pavasarinių stebėjimų jis teigė dar neatlikęs, kaip peržiemojo žiemkenčiai, nevertinęs, ruošiasi tai padaryti balandžio pradžioje. --- Žemės ūkio skyriaus duomenimis, pernai rajone ūkininkai iš žieminių kultūrų daugiausiai – 4 tūkst. 741 ha – deklaravo kviečių, miežių – 4 tūkst. 529 ha, rapsų – 1 tūkst. 47 ha.
Laiptinės gyventojus gąsdina šuo
Vienos daugiabučio Savanorių g. Nr. 3A laiptinės gyventoja Zofija piktinosi, kad kaimynai laiko piktą šunį, kuris vedamas prošal gąsdina ne tik vaikus, bet ir suaugusius žmones. „Šuo vedamas laiptine prošal ne tik garsiai loja, bet ir puldinėja šokinėdamas ant viršaus, o šeimininkai ramina – nebijokite, jis nieko nedaro. Anūkas net bijo į laiptinę išeiti – ar neišves kaimynai šuns. Jie ir patys augintinį sunkiai suvaldo: vos pravėrus buto duris, jis pradeda skardžiai loti ant praeinančių laiptine žmonių“, – pasakojo skaitytoja. Ji sakė, jog nesinorėtų pyktis su laiptinės kaimynais, juolab kad ji neseniai apsigyveno dukters bute. Moteris norėtų žinoti, ar šeimininkai, laikantys daugiabutyje masyvų šunį, kurio prisibijo kaimynai, privalėjo gauti visų laiptinės gyventojų sutikimą. „Ir išvis – ar galima laikyti bute didelį šunį. Ar netaikomi augintiniams bei jų šeimininkams kažkokie apribojimai?“ – teiravosi skaitytoja.
Seniūnijos pasitinka pavasarį
Vis labiau pavasariui žengiant į mūsų laukus ir kiemus, tvarkytis iš po žiemos skuba ir rajono seniūnijos: lygina pašalo iškilnotus kelius, kerta krūmokšnius, renka šiukšles. KARTENOS seniūnijoje šią savaitę nusimato vadovų pokyčiai: iš seniūno pavaduotojos pareigų traukiasi ilgametė darbuotoja Genutė Petrauskienė, pastaruosius metus pavadavusi buvusią Kartenos seniūnę Gintarę Liobikienę, kuri paskirta vadovauti Kretingos miesto seniūnijai. Taip pat bus rengiamas konkursas Kartenos seniūno pareigoms užimti. Prie seniūnijos vairo paskutines dienas dar stovinti G. Petrauskienė sakė, jog svarbiausias šių dienų ūkinis rūpestis, kaip ir kasmet pavasarį, – žvyruotų kelių tvarkymas. „Prasčiausios būklės yra keliai į Abakus, Žadeikius, Naujuosius Gintarus. Bėda ta, kad senoji žvyro danga visiškai susidėvėjusi, nebėra nė ko greideriuoti. Visų seniūnijos žvyrkelių tvarkymo poreikis yra pateiktas, kad įtrauktų į kelių renovacijos bei asfaltavimo programas ir laukia savo eilės“, – užtikrino seniūno pavaduotoja. DARBĖNŲ seniūną Alvydą Poškį „Pajūrio naujienos“ kalbino, kai šis vaikštinėjo apžiūrinėdamas Senosios Įpilties piliakalnį. „Visų medžių nuo piliakalnio „kepurės“ nepašalinome, – išpjovėme tik menkaverčius arba savaime išpuvusius medžius, apgenėjome krūmokšnius“, – sakė seniūnas. Taip, jo žodžiais, nusprendė Įpilties bendruomenė, nors ligi tol buvę visokių nuomonių – kiti pageidavo, kad atsivertų pirmykštis piliakalnio grožis, kaip Kartenoje ir Imbarėje, nes protėviai statė gynybinius įtvirtinimus, kurie tik vėliau, amžiams slenkant, apaugo medžiais. Įpilties piliavietės aikštelę šiemet papuošti naujais statiniais yra sumanęs tautodailininkas Edvardas Stalmokas. Iš projektinių lėšų šiemet atsinaujins ir Grūšlaukės gyvenvietė: A.Poškys užvakar susitiko su matininku ir rangovu, gyvenvietės centre atliekančiais matavimo bei skaičiavimo darbus. Grūšlaukėje bus sutvarkyta aikštelė prie administracinio pastato – buvusių kultūros namų, paklotas takas ligi pagrindinės sankryžos, Vaineikių gatvėje bus įrengtas naujas apšvietimas, atnaujinta kapinių tvora. Šiemet dar labiau pagražės ir Darbėnų miestelis: jis – vienas iš trijų Kretingos rajono vietovių, kurios šiemet bus atnaujintos iš ES finansuojamų gyvenviečių infrastruktūros gerinimo projekto lėšų. „Miestelio centras buvo sutvarkytas jau anksčiau iš ES lėšų, taip pat – ir Vytauto Didžiojo parkas. Šiuokart bus tvarkomos gretimos Skuodo, Palangos gatvės, taip pat įrengta turgavietė, įrengtas viešasis tualetas“, – tvirtino seniūnas Alvydas Poškys. Į privačią valdą patenkantis senasis miesto viešasis tualetas, neslėpė A. Poškys, vis dar guli ant seniūnijos pečių: „Jis yra bešeimininkis – nei privatus, nei Savivaldybės turtas, nes ji jo neprivatizavo. Kol kas mes prižiūrime ir išvalome tą lauko išvietę, tačiau anksčiau ar vėliau ją turėsime nugriauti“, – sakė A. Poškys.
Atsinaujinusi laboratorija dirba pagal naujausius standartus
„Esame profesionali komanda, pasiryžusi ateiti į pagalbą tiek savo užaugintų grūdų kokybę norintiems išsiaiškinti pavieniams ūkininkams, tiek su pašarų gamyba ar kita veikla susijusioms įmonėms, kurioms reikia mūsų paslaugų ir kurios į mus kreipiasi“ , – taip prisistatė bendrovės „Labtesta“ direktorius Arūnas Kazlauskas. Įsigijo naujos įrangos Kolektyve – patirtį turinčios keturios chemikės laborantės: Nida Žmoginienė, Nijolė Melenienė, Galė Steponavičienė, Birutė Vosilienė, taip pat už aplinkos darbų saugą atsakingas inžinierius Povilas Vasiliauskas. Laboratorijos darbe jie – ne naujokai, tačiau praėjusiais metais persikėlė į naujas, apie 200 kv. m ploto užimančias, patalpas „Kretingos grūdų“ administraciniame pastate Tiekėjų g., o įsigijus licencijas, užsakovams teikia dar daugiau paslaugų. Bendrovė įregistruota 2003-iųjų liepą, po to, kai buvo panaikinta bendrovės „Kretingos grūdai“ kokybės kontrolės tarnybos laboratorija. Dalį šiuolaikinės laboratorinės įrangos bei sukauptus tyrimų metodus ji jau turėjo iš anksčiau, o dalį naujos įsigijo. Pasak direktoriaus, į modernią laboratorijos įrangą bei patalpų įrengimą iš viso investuota daugiau kaip 100 tūkst. eurų. Tyrimai atliekami vadovaujantis pripažintais ISO tyrimų metodais, Europos Sąjungos reglamentais bei Lietuvoje galiojančiais teisės aktais. Nuo 2006-ųjų kovo bendrovė yra gavusi Aplinkos apsaugos agentūros leidimą atlikti ir taršos šaltinių į aplinką išmetamų teršalų aplinkos tyrimus. „Esame patikimi, išlaikome tyrimų rezultatų konfidencialumą“, – sakė direktorius. Tarp stambesnių „Labtestos“ klientų – bendrovės „Palangos šilumos tinklai“, „Medis“, „Jovaigė“, „Pirklio baldai“, „Reba“, „Agrokoncerno grūdai“, „Biržų bekonas“, „Vara“, „Šilutės girnos“, „Marijampolės pašarai“, Girkalnio kiaulių kompleksas ir kt.
Sodas – lyg margaspalvė laboratorija
Palangos prieigose, Rytų kvartale, įsikūrusio 66-erių Augenijaus Kažukausko sodas pavasarėjant, kol medžių šakos dar nuogos, iš aplinkinių sodybų niekuo lyg ir neišsiskiria. Tačiau jame jau atgimė vyksmas: šeimininkas pjausto ir ruošia skiepūglius, kuriuos, atšilus orams, ketina įskiepyti į kitus sodo medžius. Paskiepyti – per minutę „Skiepūglius laikau šaldytuve, 2-3 laipsnių šilumoje, nors mokslų daktaras agronomas Algirdas Amšiejus sako, kad geriausiai juos įbesti į sniegą. Kol šis nutirpsta, šyla ir oras, pradeda cirkuliuoti medžių syvai, bręsti pumpurai – tada jau galima įskiepyti šakeles“, – kalbėjo savamokslis selekcininkas A. Kažukauskas, pagal profesiją – inžinierius energetikas. Vyras sakė, jog skiepyti pradedąs tuomet, kai jau nebesitikima šalčių. Anksti įskiepyti yra gerai, nes įskiepis turįs daugiau laiko sutvirtėti ir pasiruošti ateinančiai žiemai. Jis skiepija paprasčiausiu būdu – sudurdamas įskiepio ir poskiepio šakeles, – geriausiai, kai atitinka abiejų storis. Tačiau, selekcininko žodžiais, reikia įdėmiai apžiūrėti, ar nepašalusi įskiepio šakelė. Įskiepiui jis nugnybia jauną šakelę, geriau – iš pietinės sodo pusės. Šakelėje palieka tris pumpuro akutes, – prieš skiepydamas, apipjausto ir palieka tik vieną pumpurą, kuris turi maitinti skiepą. „Skiepyti reikia labai greit – maždaug per minutę, nes antraip apdžiūsta, oksiduojasi įpjovos. Labai svarbu sodininko peiliu šakelėje tiksliai padaryti maždaug 3 cm ilgio poskiepio įpjovą ir į ją įstatyti skiepą taip, kad sutaptų įskiepio–poskiepio žievės brazdas. Po to tą vietą reikia tvirtai aprišti lipnia juosta“, – iš pirmo žvilgsnio paprastą procedūrą apibūdino sodininkas. Tačiau patikino, jog jam teprigyja maždaug 70 proc. skiepūglių. Kriaušę pavertė hibridu Mėgėjas selekcininkas pirmiausia parodė savo sode, prie pat gatvės, augančią kriaušę-hibridą. Motininę kriaušę, juokavo, rudenį aplimpa ne tik kriaušės, bet ir cidonijų, svarainių, obuolių, aronijų, gudobelių vaisiai. „Įdomiai atrodo nuo skirtingų vaisių svyrančios šakos. Labai gražu, kai skirtingais žiedais medis pražįsta ir pavasarį. Prošal pravažiuojantys apžiūri, stebisi“, – neslėpė A. Kažukauskas. Jis pasakojo, kad šią kriaušę pasodinęs prieš 20 metų, kai įsikūrė tame sklype. Tačiau ilginiui ji apėjo rauplėmis – ant lapų atsirado apvalios iš pradžių neryškios, o vėliau juosvos aksominės dėmelės. „Įskiepijau į ją svarainį, bet šis neprigijo. Tada sugalvojau cidoniją, nes ši yra obelinių pošeimio, svarainiams giminingas augalas. Prigijo sėkmingai. Ir nuo šiol, jei skiepiju obelį į kriaušę arba atvirkščiai – visuomet į jų intarpą įskiepiju cidoniją. Yra manančių, kad iš cidonijos kilę ir obuolys, ir kriaušė, – nes ir šio augalo vaisių yra abiejų formų“, – kalbėjo A. Kažukauskas.
Gera žinia iš Briuselio: peticijos svarstymą tęs
Europos Parlamento (EP) Peticijų komitetas tęs Lietuvos žemdirbių peticijos, kurią yra pasirašę 52 tūkst. 359 Lietuvos piliečiai, svarstymą. Lietuvos žemdirbių gaunamos išmokos yra mažiausios Europos Sąjungoje (ES) – 176 Eur už hektarą, kai ES vidurkis – 260 Eur už hektarą, todėl mūsų ūkininkai priversti konkuruoti nesąžiningomis sąlygomis bendroje ES rinkoje. EP Peticijų komitetas antradienį išklausė Lietuvos žemės ūkio tarybos ir EK atstovų pozicijas. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Eimantas Pranauskas savo pranešime akcentavo, kad EK pasiūlymuose dėl Bendrojoje žemės ūkio politikoje (BŽŪP) po 2020 m. įrašyta diskriminacinė nuostata, Lietuvos žemdirbiams geriausiu atveju leidžianti tikėtis 90 proc. ES tiesioginių išmokų vidurkio. Nors Lietuvos žemdirbiai, kaip ir kitų šalių ūkininkai, prisideda prie aukštų ES aplinkosaugos, maisto saugos, gyvūnų gerovės standartų, klimato kaitos švelninimo priemonių įgyvendinimo, žalinimo išmoka jiems mokama daugiau kaip 30 proc. mažesnė negu vidutiniškai ES. Be to, nevykdomas Europos vadovų Tarybos sprendimas, kad tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams 2020 m. turi būti ne mažesnės kaip 196 Eur/ha. EK nesilaikė ir 2003 m. Stojimo akte sutartos nuostatos, kad 2013 metais išmokos Lietuvos ūkininkams sudarys 100 proc. ES senųjų narių išmokų dydžio – šios išmokos siekė apie 144 Eur už hektarą, o ES vidurkis sudarė 280 Eur už hektarą. „Tai, kad buvo išgirsti Lietuvos žemdirbių argumentai, peticijos svarstymui taškas nepadėtas, ir procesas judės, yra didžiausias mūsų pasiekimas“, – „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo Lietuvos ūkininkų sąjungos tarptautinių ryšių koordinatorė Jovita Motiejūnienė. Peticija atiduota į svarbaus EP Kaimo reikalų komiteto, kuris siūlys savo sprendimus, rankas. Vadinasi, Lietuvos siūlymai dar turi realų šansą patekti į tuos BŽŪP dokumentus, kurie bus tvirtinami po 2020-ųjų. Peticiją 2018-ųjų pradžioje inicijavo Lietuvos žemės ūkio taryba.
Kaip motinėlė Rūdaičiuose žlugtą skalbė
Rūdaičiuose ketvirtus metus rengiami originalūs etnokultūros renginiai, kuriuos šio kaimo žmonės žino kaip garsiuosius arbatvakarius, – vakar rūdaitiškiai sužinojo, kaip mūsų senolės skalbė žlugtą. Atskleisti šimtmečių istorijos puslapius, pažvelgti į lietuvių kaimo buitį, gyvavusius amatus sumanė Kretingos rajono kultūros centro Rūdaičių skyriaus meno vadovė ir Kretingos meno mokyklos pedagogė Sigita Šimkutė-Kubilienė. Didžiausia pagalbininkė – močiutė Į Rūdaičių kultūros centro salę susirinkę žmonės klausėsi, o vyresni patys prisiminė kaip, ligi atsirandant skalbimo mašinoms, skalbė mūsų kaimų moterys. Senuosius rakandus – skalbimo lentą, volą, lygintuvus – demonstravo nuolatinė arbatvakarių dalyvė Tado Daugirdos premijos laureatė kraštotyrininkė 78-erių Elena Mažeikienė iš Telšių rajono, Tučių kaimo. „Ji yra mano močiutė. Iš prosenelių paveldėtoje sodyboje prieš dešimtmetį ji įkūrė Mažeikų giminės muziejų. Močiutė visuomet labai entuziastingai padeda per renginius, pati atsigabena įdomių eksponatų. Ir šįkart ji atsivežė 1933 m. pagamintą ir sulopytą mano prosenelio skalbimo lentą iš savo vaikystės namų. Visiems buvo labai įdomu ne tik stebėti, kaip kiekviena šeimininkė skalbdavo, bet nustebino ir tai, kaip žmonės anksčiau tausojo daiktus, jei net lopė patogią lentą“, – kalbėjo renginio vedėja S. Šimkutė-Kubilienė. Lenta su išpjaustyta data yra Sigitos prosenelio Leono Mažeikos dovana žmonai, gimus antrajam jų sūnui, pašnekovės seneliui Juozapui Mažeikai. Ta lenta buvo skirta velėti, trinti paklodes, stambius užklotus, vyriškus apatinius rūbus. Iš Mažeikų muziejaus dar buvo atgabenti: metalinė velėtuvė ir kočėlai, kultuvė, anglinis lygintuvas bei paklodė, ant kurios išlikę inicialai ir data 1911 m.
|
|
