![]() |
![]() |
|
Žemė ir ūkisSodybai puoselėti negaili nei laiko, nei jėgų
E. ir V. Mačerniai pasakojo, kad ši sodyba – Viktoro tėvų, namui daugiau nei šimtas metų, jis pastatytas 1900 metais. Ilgą laiką šeima iš Klaipėdos į Karteną atvykdavo vasaromis arba savaitgaliais, o nuolat miestelyje Mačerniai pradėjo gyventi prieš ketverius metus, kai Elena Mačernienė išėjo į pensiją. Persikėlę gyventi į Karteną, Mačerniai suremontavo kieme buvusį pieninės pastatą, kuris sodybai suteikė dar daugiau jaukumo. Pasak pašnekovų, aplinkos tvarkymas jiems nesvetimas. „Sodyboje gali plušėti nuo ryto iki vakaro. Pjauti žolę, ravėti gėlynus, juos prižiūrėti reikalauja nemažai laiko, tačiau norisi gražios aplinkos. Nors dabar jau abu esam laisvi nuo ryto iki vakaro, vis dėlto kartais laiko pritrūksta“, – tikino E. Mačernienė. Moteris teigė, kad jai labiausiai patinka tulpės ir rožės. Pastarųjų kerų šioje sodyboje netrūksta, vienam jų – daugiau nei pusšimtis metų. Pasak pašnekovės, vasaros pradžioje sodybą puošė gausūs bijūnų žiedai. „Dar norėčiau įsigyti levandų – jos man labai patinka“, – ateities planus atskleidė sodybos šeimininkė. E. Mačernienės puoselėjamus gėlynus juosia Juozo Želvio pinta tvora iš karklų vytelių. Sodybos kiemą taip pat puošia V. Mačernio pagamintas baublys. Vyras prisiminė, kad grįžus jo šeimai iš tremties 1959 metais, žaibas trenkė į šį ąžuolą ir maždaug apie penkiasdešimt metų medis puvo iš vidaus, ilgainiui šakos, nebeišlaikiusios svorio, nulūžo. „Nusprendžiau šį ąžuolą nupjauti ir jo dalį parsivežti namo. Šį sumanymą įgyvendinti prireikė daug pastangų, medis svėrė daugiau nei tris tonas, mašina jo nepakėlė, tad turėjom jį sutrumpinti“, – tvirtino pašnekovas.
Dvi kartos susipyko dėl tvartų
Akmenos gatvėje Kurmaičių kaime gyvenančios Kazimiera Putvinienė ir Salomena Vaitkienė teigė negalinčios susitaikyti su tvarte siena koridorių užtvėrusių kaimynų savivale, bet nežino, ką daryti toliau. Pasiūlė kreiptis į teismus Senolės, kurių vienai 87-eri, kitai 84-eri, pirmiausia tikėjosi, kad konfliktinę situaciją joms padės išspręsti Kretingos seniūnija. Seniūnės tuomet nebuvo, pavaduotoja patarusi kreiptis į rajono Savivaldybės Statybos skyrių, šis pasiuntė į Statybų inspekciją, Inspekcija – vėl į Statybos skyrių. Paskambinus telefonu, ten neva atsakė, kad pagal situacijos nupasakojimą Kazimiera su Salomena gal ir būtų teisios, tačiau skundą reikia išdėstyti raštu. „Kaip liepė, taip padarėme, bet po kiek laiko atėjo Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Povilo Černeckio pasirašytas atsakymas, kad tokius skundus tirti – ne Savivaldybės kompetencija, turim teisybės ieškoti per teismus, nurodė adresus ir telefonus, kuriais, skųsdamos atsakymą, per mėnesį galime kreiptis“, – guodėsi Kazimiera. Atsakymą parengęs rajono Savivaldybės Statybų skyriaus specialistas Antanas Tamošauskas „Pajūrio naujienoms“ taip pat patvirtino, kad galiojantis teisinis reglamentas Savivaldybės administracijai nesuteikia teisės spręsti tvarto patalpų valdymo, naudojimosi ar disponavimo klausimų, bendraturčiai turį dėl to susitarti, o jei nesutaria, naudojimosi tvartu tvarka gali būti nustatoma teismo sprendimu pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Tad, jei pageidauja, kurmaitiškės galinčios kreiptis arba į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrių, arba į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Kretingiškių sodyboje – neįprasta ežių kolekcija
Vienoje Kretingos sodininkų bendrijų Birutės ir Vaidoto Kisielių namuose įkurta ežių buveinė. Šeima renka ir kolekcionuoja įvairius ežiukus iš viso pasaulio. Šiuo metu kolekcijoje yra daugiau nei keturi šimtai eksponatų ir ji nuolat auga. Moteris pasakojo, kad ežius pradėjo kolekcionuoti prieš 8–9 metus po liūdno atsitikimo. „Kai dar gyvenome Vydmantuose, šuo sudraskė kelis ežiukus. Jų man buvo labai gaila. Vyras nusprendė mane paguosti ir padovanojo molinį ežiuką, puoštą gintarais. Vėliau dukra atostogavo, lauktuvių taip pat parvežė ežiuką“, – prisiminė B. Kisielienė. Lietuvoje kolekcionuojančių ežius beveik nėra. V ir B. Kisieliai teigė, kad suvenyrus su šiais gyvūnais renka viena moteris Molėtuose, tačiau jos eksponatų kiekis daugiau nei perpus mažesnis. Šeima tikino, kad Vokietijoje esantis ežių muziejus kolekcijoje turi apie 10 tūkstančių eksponatų. B. Kisielienė pomėgį kolekcionuoti atrado seniai – kol dirbo Šiauliuose, kolekcionavo įvairius atvirukus, jų buvo surinkusi kelis tūkstančius, vėliau šią kolekciją ji padovanojo Šiaulių muziejui. oteris teigė, kad ežių kolekcijai eksponatų ieško kartu su vyru įvairių miestų mugėse: „Ežių paieškomis „užsikrėtė“ visa šeima, giminės ir kaimynai – keliaujant užsienyje ar po Lietuvą akys jau pačios ieško ežių“. Iš kelių pasaulio šalių yra eksponatai, B. Kisielienė teigė neskaičiavusi. Belgija, Vokietija, Italija, Didžioji Britanija, Danija, Norvegija – tai tik kelios šalys, iš kurių į Kisielių namus atkeliavo ežiai. Kolekcijoje galima rasti molinių, medinių, metalinių, šiaudinių, stiklinių, porcelianinių, pagamintų iš akmens ir puoštų gintarais dirbinių. Ežiais dekoruoti puodeliai, arbatinukas, padėklas, lėkštės. Įvairius namų apyvokos reikmenis – laikrodį, kojines, šlepetes, batų šepetį, pirkinių krepšį, žvaikides, gėlių vazonus, pagalvių užvalkalus, segtukus skalbiniams prisegti – taip pat puošia šis žinduolis. B. Kisielienės surinktoje kolekcijoje ežių motyvų gausu atvirukuose ir pasakų knygose bei kanceliarijos prekėse: knygų skirtukai, magnetukai, užrašų knygelės, atšvaitai ir pieštukai. Rankdarbiuose šie gyvūnai užfiksuoti kryželiu siuvinėtuose paveiksluose, jie nupinti iš laikraščio juostelių, kai kurios kompozicijos sukurtos anūkų Džiugo, Gretos ir Jorio. Kolekcijos eksponatai – pliušiniai žaislai ar ežys, sukonstruotas iš lego detalių – kartais tampa ir vaikų žaislais.
Žiedų gausa pradžiugino jukos
Kretingos rajone, Baublių kaime, Zitos ir Virginijaus Domarkų sodyboje pražydo rekordinis kiekis jukų. Lietuvoje šios gėlės ganėtinai retos, tačiau vykstant klimato pokyčiams, vyraujant karštesniam orui, jos tampa vis populiaresnės. Šiuo metu Z. ir V. Domarkų sodybą puošia net dvidešimt šeši jukų žiedai. Sodybos šeimininkė prisiminė, kad pirmąjį šio augalo daigą įsigijo Vilniaus Kalvarijų turguje 2006 metais iš vienos močiutės. Kitą pavasarį ji patarė, kaip reikėtų tinkamai jį auginti ir prižiūrėti. Moteris tvirtino, kad močiutė jai pridūrė: „Gėlės niekam nedalink. Jei kam nors padalinsi kerą, jis tau pačiai vėliau nei augs, nei žydės.“ Z. Domarkienė teigė, kad šių žodžių paklausė, nors prietarais netiki. „Vėliau iš šio kero atsirado daug daigų ir jų vis daugėja“, – įvardijo ji. Jukos gėlės kildinamos iš Centrinės Amerikos. Jos veda vaisius, tačiau Lietuvoje jų neužmezga, nes nėra drugelių rūšies, apdulkinančios šių augalų žiedus. Gėlių lapų aštrūs kampai, todėl jos ne visiems patrauklios, jų nepatartina auginti ten, kur yra mažų vaikų. Augalai nereikalauja ypatingos priežiūros, nemėgsta drėgmės, todėl nereikia gausiai laistyti. Anot Z. Domarkienės, jukos nėra reiklios ar trapios, jų beveik nereikia ravėti, tačiau naikinant piktžoles patartina užsimaskuoti, kad neįsidurtum ar nesusižeistum. „Jukos teikia grožį neįdėjus pernelyg daug darbo, joms reikia minimalios priežiūros. Manau, kad tai puikus pranašumas, nes nereikia skirti daug laiko“, – svarstė moteris.
Rajonas pristatytas per Hanzos dienas
Kretingos rajono turizmo informacijos centras mūsų kraštą pristatė per Kaune įvykusias Hanzos dienas. Šiame reginyje kretingiškiai dalyvavo kartu su kitais Klaipėdos regiono turizmo informacinių centrų atstovais, kurie savo miestų ir rajonų turistinius išteklius pristatė bendroje palapinėje. Šioji stovėjo M. Valančiaus gatvėje, kuris trims dienoms virto Turizmo gatve. „Į ją buvo kviečiami visi šventės lankytojai susipažinti su turizmo naujienomis ir kelionių patarimais šiai vasarai Lietuvoje“, – teigė Kretingos turizmo centro vadybininkė Rita Beržanskienė, akcentuodama, kad iš lankytojų buvo sulaukta daug gražių atsiliepimų apie Kretingos miestą ir rajoną, kuriame iš tiesų verta pabuvoti ir ne kartą. Hanzos dienų lankytojams buvo pristatytos patraukliausios Kretingos rajono lankytinos vietos, naujausi turizmo ir pramogų objektai, edukacinės programos, siūlomos ekskursijos, o mažieji lankytojai buvo vaišinami Kretingos dvaro saldaininės saldainiais, kuriuos pagamino sertifikuota meistrė Asta Norvaišienė. „Grįžome su geromis emocijomis, kurių suteikė ne tik geri atsiliepimai tų, kurie yra pas mus pabuvoję, bet ir tie lankytojai, kurie iki šiol Kretingą pravažiuodavo, bet, sužinoję daugiau apie mūsų kraštą, pažadėjo šį sezoną būtinai apsilankyti“, – įspūdžiais iš Kauno pasidalino R. Beržanskienė.
„P. n.“ informacija
Latvijos kelionių organizatoriai lankėsi Kretingoje
Kretingos rajono turizmo informacijos centras kartu su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“ surengė informacinį pažintinį turą kelionių organizatoriams iš šešių Latvijos kelionių agentūrų ir jiems pristatė naują ekskursiją „Kretingos požemiai. Jeigu sienos prabiltų“. Jos dalyviai aplankė Kretingos katalikų bažnyčios kriptas, Šv. Antano rūmų rūsį, grafų Tiškevičių koplyčios mauzoliejų, HBH pramogų komplekse degustavo autentiškus Žemaitijos regiono patiekalus, o po sočių pietų turėjo galimybę pasimėgauti vandens pramogomis bei unikalių pirčių teikiamais malonumais laisvalaikio ir sveikatinimo centre „Atostogų parkas“. Pasak turizmo vadybininkės Ritos Beržanskienės, Latvijos kelionių organizatoriai teigė, kad iki šiol į jų maršrutus buvo įtrauktas tik Kretingos muziejus su Žiemos sodu, bet po šios pažintinės kelionės vietos rinkai bus galima pasiūlyti naujus maršrutus į Kretingos rajoną, supažindinsiančius su krašto istorija, kulinariniu paveldu bei laisvalaikio galimybėmis.
„P. n.“ informacija
Ūkinis pastatas Kiauleikiuose užsiliepsnojo žaibišku greičiu
„Labiausiai gaila pastato“, – dėl antradienį, gegužės 21 d., apie 8.13 val. Kiauleikiuose įvykusio gaisro kalbėjo ūkinio pastato šeimininkės sūnus Alvydas Misiūnas. Per labai trumpą laiką sudegė medinės daržinės konstrukcijos ir jame buvę ūkiniai reikmenys. Atvykus ugniagesiams gelbėtojams, pastatas jau degė atvira liepsna. „Ugnis išplito žaibiškai“, – kalbėjo įvykio liudininkai. Gesinti liepsnas atvyko penkios autocisternos – iš Darbėnų, Girkalių, Palangos ir dvi iš Kretingos. Pastato šeimininkų spėjimas, kad gaisras kilo dėl elektros instaliacijos, buvo teisingas. „Gaisro priežastis yra aiški – tai elektros instaliacijos gedimas“, – patvirtino Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausioji specialistė Sandra Vasiliauskaitė. A. Misiūnas tikino, kad instaliaciją prieš kelis metus buvo atnaujinęs, todėl spėjama, kad trumpasis jungimas galėjo įvykti dėl graužikų kaltės. „Laidas buvo vientisas ir ten įvyko trumpas jungimas“, – spėjimą galimai patvirtinančią priežastį atskleidė S. Vasiliauskaitė. Gaisro metu sudegė beveik visos medinės pastato konstrukcijos, išliko tik mūras, viskas, kas buvo viduje, – sudegė. Šeimininkų teigimu, pastate pradėjus plisti ugniai buvo likęs veršis, kurį jiems pavyko išvesti į lauką, kiti gyvuliai jau ganėsi laukuose. Nuo degančio pastato jie patraukė ir automobilį.
Savivaldybės priešgaisrinė tarnyba įsigijo kvėpavimo aparatus
Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos ugniagesių komandas pasiekė nauja įranga – kvėpavimo organų apsaugos aparatai. Jie kainavo 8 tūkst. eurų, tačiau atsiradus poreikiui planuojama įsigyti papildomos įrangos. Svarsto apie papildomą įrangą Kad galėtų naudotis nauja įranga, 37 ugniagesiai gelbėtojai dalyvavo mokymuose kvėpavimo organų apsaugos aparatų ir hidraulinės gelbėjimo įrangos kvalifikacijai gauti. Jie vyko Salantuose. Salantų, Darbėnų, Kartenos ir Baublių ugniagesių komandos įgijo teisę dirbti su šia įranga. Kiekviena komanda gavo po vieną kvėpavimo aparatų komplektą, iš viso nupirkti keturi aparatai. Į komplektą įeina panoraminė kaukė, plaučių, kvėpavimo aparatai, du suspausto oro balionai. „Pirmiausia jie skirti darbuotojų saugumui užtikrinti – apsisaugoti nuo toksinių dūmų, pavyzdžiui, transporto priemonių gaisro, šiukšlynų, konteinerių degimo metu, nes tuomet neaišku, kas dega. Antra – platesnis paslaugų teikimas, naudosime gelbėjant nukentėjusiuosius iš uždūmintų patalpų, galėsime patekti į tam tikras patalpas, kur anksčiau negalėdavome įeiti be kvėpavimo aparatų“, – būtinybę įvardijo Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovas Nerijus Ciparis. Vienas balionas naudojamas apie 25 minutes, tada jis turi būti papildomas, todėl svarstoma apie galimybę įsigyti ir daugiau įrangos. „Ateityje papildomai norėtumėme įsigyti panoraminių kaukių ir suspausto oro balionų. Iš pradžių jas išbandysime ir žiūrėsime, ar bus poreikis“, – teigė N. Ciparis.
Rajone siautėja bičių vagys
Nuaidėjus istorijai apie Šlaveitų kaime išplėštus avilius, po kelių dienų į policiją kreipėsi kitas bitininkas. Gegužės 20 d. Antanas Dubinskas pranešė, kad Grūšlaukės kaime, kur jis nuomojamame žemės plote laiko 12 avilių, pastebėjo, jog iš penkių avilių pavogti koriai, kuriuose buvo bičių motinėlės su perais.. „Gegužės 15 d. nuvažiavau sutvarkiau visus avilius, nuvykęs po penkių dienų pastebėjau, kad labai neramiai skraido bitės“, – kalbėjo per 20 metų bitininkavimo pirmą kartą apvogtas A. Dubinskas. Atidaręs vieną avilių, vyras pastebėjo netvarkingai sudėtus uždangalus, patekęs į vidų nustėro išvydęs tuščią avilį. „Paliko tik kelis korius, kurie buvo neseniai įdėti tušti“, – sakė jis. Iš viso bitininkui pavogė 40 korių. Padaryta žala už 1 tūkst. 800 eurų. A. Dubinskas tikino, kad tai turėjo atlikti bitininkystę išmanantis žmogus: „Gal į savo bityną persikėlė? Taip pat teko skaityti, kad išmanieji bičių vagys ima jaunus perus ir daro vertingą bičių pienelį, kurį vėliau pardavinėja. Kam šįkart juos paėmė, negaliu atsakyti.“ Dabar aviliuose nebėra tvarkingų šeimų. „Sudėjau korius ir tikiuosi, kad bitės pradės kurtis iš naujo, bet greitai tai neatsitiks“, – teigė bitininkas. Kaip apsisaugoti nuo vagių, bitininkas gerai nežino, tačiau pasvarstė, kad galbūt padėtų kameros: „Policijai sunku tirti tokius nusikaltimus, nes nėra įrodymų. Gal reikėtų kameras įsirengti, bet ar tai padėtų, nežinau. Aukštą tvorą perlips.“ Policijos pareigūnai pripažįsta, kad tokias specifines vagystes ištirti yra pakankamai sudėtinga. „Reikia žinoti, kaip patekti į avilius, juos apžiūrėti, turėti tam reikiamą įrangą“, – konstatavo Kretingos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas Ričardas Kačinas. Aviliai įprastai laikomi atokiau nuo gyvenviečių, chemija tręšiamų laukų, kad medus būtų sveikesnis, todėl, anot specialistų, pamatyti, kas galimai juos išplėšė, nėra kam. „Reikėtų bendrauti su artimiausiais kaimynais, kad šie, ką nors pastebėję, praneštų, galbūt net pagal galimybę prižiūrėtų. Galima naudoti ir technines priemones, pavyzdžiui, kameras, kurios maitinamos baterijomis, ir panašiai. Kiekvienas bitininkas turėtų apsisaugoti pagal savo galimybes“, – galimus apsisaugojimo būdus įvardijo R. Kačinas. Apie Grūšlaukėje išplėštus avilius kol kas policijos pareigūnai renka informaciją, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Neatmetama galimybė, kad vagystę atliko tas pats asmuo ar jų grupė, kaip ir Šlaveitų kaime.
Jaunųjų amatininkų mugėje susipynė linksmybės ir darbai
Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centro dvaro malūno kiemelyje 7 kartą įvyko jaunųjų amatininkų mugė „Suku suku darbų malūnėlį“. Organizuodami šį renginį, muziejininkai jaunajai kartai siekia perteikti tėvų ir bočių tradicijas, ne tik parodyti senovinius amatus, bet patiems vaikams leisti susirasti įdomiausius ir išbandyti. Kvietė mėgautis diena „Amatą turėsi – ubagu netapsi“, – plačioje žalioje pievoje prie Akmenos upės pasveikinusi didžiulį būrį rajono ugdymo įstaigų darželinukų bei moksleivių, linkėdama jiems ir per atostogas daug ko gero išmokti, seną patarlę priminė muziejaus direktorė Vida Kanapkienė. Šioje mugėje ji kvietė mėgautis diena: stebėti, ragauti, iš peties padirbėti, o turgelyje – lauktuvių namiškiams nupirkti ir patiems ką nors parduoti. Sklido vaikų liaudies kolektyvų muzika ir dainos, atskiruose kiemeliuose plušėjo smalsumą žadinantys kalvystės, verpimo, audimo, naginių gaminimo meistrai, papuošalų iš metalo bei odos kūrėjai, žvakių liejikai, mezgėjai, veltinių vėlėjai, duonos ir gardėsių kepėjai, virėjai, sūrių gamintojai. Tiesa, sūrininkai buvo tik vieni, o ir tie patys – iš Plungės rajono. „Esame susidraugavę su kretingiškiais, jie mus nuolat kviečia, pernai taip pat čia prekiavom“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė Aleksandra ir Marius Riaukai, parduodantys natūralius rankų darbo fermentinius ir pelėsinius ožkų sūrius, taip pat daugeliui naujovę – juodos spalvos fermentuotus česnakus. Anot ūkininkų, tokie česnakai aitrumą praranda, bet patiekalams suteikia ypatingesnį skonį. Apie sūrius, taip pat apie 83-jų kretingiškės Stefanijos Ruginienės virbalais numegztas ar vąšeliu nunertas grožybes, dupultiškių Irenos ir Gedimino Stonių kepyklėlėje iškeptus šakočius sukinėjosi daugiausia suaugusieji – tie, kurie atklydo į amatų mugę pasidairyti skanėstų ir kitokių gėrybių savo namams. Moksleiviams buvo kur kas įdomiau, kaip iš kvepiančio bičių vaško gabalo padaroma žvakė arba kaip iš vario plokštės, įkomponuojant akmenuką, galima pagaminti nuostabų paukštuką-segę, kaip iš medžio pliauskos „atsiranda“ šaukštas.
|