|
|
|
Žemė ir ūkisKą sėjame anksčiausiai
Šiemet žiema panaši į labai ankstyvą pavasarį, todėl ir žvilgsnis vis dažniau prabėga dangaus skliautu, ir rankos vis dažniau tiesiasi į žemę, norėdamos berti sėklas naujam gyvenimui. Kodėl to nepadarius, kai uždaroji akcinė bendrovė (UAB) „Sėkluva“ vėl siūlo tai, kas geriausia. Prabėgs paskutinės sausio dienos, ir vasarį ateis laikas sėti paprikas. ‚Velvet‘ — naujas hibridas iš Italijos. Jo saulės spalvos vaisiai užauga iki 400 g svorio. Dydžiu mažai atsilieka ‚Twingo‘ ir ‚Kromo‘ vaisiai. Jie irgi geltoni, iki 380 g svorio. Didelius, raudonus ir skanius vaisius nokina ‚Solario‘, ‚Rodrigo‘, ‚Bixio‘ ir ‚Kadmio‘. ‚Arlequin‘ vaisiai irgi raudoni, bet užauga ilgi, rago formos. Sienelių storiu ir skoniu neatsilieka nuo išvardintųjų. ‚Kubista‘ vaisiai mažesni, apie 190 g, tačiau jis yra gražios oranžinės spalvos. Rečiau Lietuvoje auginami baklažanai. Bet vasaros dabar karštos, todėl savo storulius vaisius spėja užauginti hibridas ‚Bonica‘, labiau ištemptus — ‚Classic‘, o ‚Clara‘ — baltus, neįprastus. Jų sėklos irgi sėjamos vasarį. Koks daržas be salierų! Šiemet „Sėkluva“ pataria auginti naują hibridą ‚Torpedo‘. Jei suskubsite pasisėti vasarį, rudenį galėsite nesunkiai rauti jų šakniavaisius, nes šaknys auga apatinėje dalyje. Tokius ir valyti paprasčiau. Baltame viduje nesusiformuoja ertmės. Gal kam patiko ir veislės ‚Monarch‘, ‚Albin‘ ar hibridas ‚Asterix‘? O kokius skanius lapkočius užaugina salieras ‚Kylian‘! Veislės ‚Pikant‘ lapeliai skirti salotoms ir kitiems patiekalams pagardinti. Anksčiausiai sode subręsta braškės. Jas jau laikas sėti, jei norite derliaus sulaukti dar šią vasarą. Veislės ‚Treska‘ uogos stambios, tamsiai raudonos, tvirtos, sultingos ir skanios. Ant ilgų žiedkočių uogas nokina veislė ‚Temptation‘, todėl patraukliai atrodo dėžutėse ir kabamuosiuose vazonuose. Uogos ryškiai raudonos, sultingos, kvapios, gausiai dera visą vasarą ir rudenį. Jei labiau mėgstate žemuoges, rinkitės veisles ‚Red Wonder‘ ar ‚Regina‘, nes jų uogos didelės, labai skanios ir kvapios. Geltonas uogas nokina veislė ‚Yellow Wonder‘. Jos ne tokios ryškios, todėl darže jų nesules paukščiai. Įsidėmėkite, kad braškių, žemuogių ir salierų sėklų nereikia užpilti žemėmis. Paberkite paviršiuje, pridenkite stiklu ar plėvele ir daiginkite šilčiausioje vietoje.
UAB „Sėkluva“ informacija
Rengia žiemavietes skraidantiems žinduoliams
Pamiškėje Šlaveitų kaime gamtos sodybą kuriantis Sigitas Kalnius pasirūpino dar viena žiemaviete šikšnosparniams: netoli Dimitravo suradęs visiškai apleistą sodybą, o šalia jos – ir seną rūsį, jis įstatė duris, apkamšė stogo skyles ir pakabino slėptuvių, kuriose šikšnosparniai turės galimybę žiemoti bei pasislėpti nuo plėšrūnų. „Man bus įdomu stebėti, ar pavyks šikšnosparniams čia išlikti, kaip jie prisitaikys, – kalbėjo Sigitas, seną rūsį šikšnosparniams įrengęs ir prie savosios sodybos. – Juk seniau, kai Lietuvos žmonės gyveno vienkiemiuose ir taip pat statė rūsius, jie ir šikšnosparniai gyveno darnoje, vienas kito nesibaimindami ir vienas kitam netrukdydami.“ S. Kalnių ir ateityje domintų apleisti rūsiai – savo jėgomis su minimaliomis investicijomis jis yra pasirengęs šikšnosparnių žiemavietėms įruošti kokius 10 ar 15 rūsių – svarbu, kad žmonės praneštų ir leistų kabinti slėptuves. Šikšnosparniai – žinduoliai, kurie gimdo vaikus – tradiciškai ir žiemoja pastatuose – bažnyčiose, koplyčiose, tvartuose ir kitur, olose, šachtose ar rūsiuose, tuneliuose, taip pat – drevėtuose medžiuose arba dirbtinėse slėptuvėse – žmonių sukurtuose inkiluose. „Šikšnosparniai mėgsta drevėtus medžius, kurių labai smarkiai mažėja. Todėl šie žvėreliai ir pasirinkdavo senus dvarus, kuriuose būdavo drevėtų didelių medžių, – teigė S. Kalnius, kuris savo jėgomis šikšnosparniams yra sukalęs kelis šimtus inkilų. – Nuo trečio šimto nebeskaičiavau, kiek.“
Jokūbaviškės namuose karaliauja vaškas
Jokūbave gyvenančios 58-erių Vandos Kelpšienės namai išpuošti suktų įvairių dydžių ir formų žvakių kompozicijomis, o nuo jų sklindantis malonus vaško kvapas išduoda, kad būtent čia jos ir gimsta, iš čia įvairiomis progomis jos iškeliauja į kitų namus. Antrame namo aukšte įrengtose dirbtuvėse ant stalo guli standartiniai pirktiniai vaško lakštai bei paprastų įrankių dėžė – peilis, žirklės, gremžtukas. Moteris ėmė aštrų peiliuką, juo atrėžė reikiamą lakšto gabalą, į jį įdėjo knatą per visą būsimos žvakės ilgį ir itin kruopščiai ėmė sukti. Taip susukus ir dar papuošus skiaute drobės gimsta nesudėtingas rankų darbo kūrinys – natūrali žvakė. Trumpesnės – 6–8 cm aukščio – žvakės dega maždaug 3–4 val., didesnės, ligi 10 cm – maždaug 7–8 val. Vandos žodžiais, kuo ilgesnis knatas, tuo žvakė dega ilgiau. Ilgiau ir namai kvepia natūraliu bičių produktu. Nuo tirpstančios žvakės vaškas intensyviai nevarva, nes tarp susuktų vaško sluoksnių yra oro. Tokia žvakė papuošia šventinį stalą, sukuria namų jaukumą tamsiais rudens–žiemos vakarais. Drobė ir natūralūs gamtiniai akcentai – šakelės, kankorėžis, smilga, kitokie žolynai – labiausiai ir dera prie natūralaus vaško žvakės. Nors suktos žvakės nėra jokia naujiena, tačiau jų puošybą, moteris tvirtino, susigalvojusi ji pati. Taip pat pati sumanė ir įkypai susukti aukštą ploną žvakę. „Imi lakštą, pjaustai, modeliuoji, suki, kol išeina savitas gaminys“, – sakė žvakių gamintoja. Moteris neslėpė, kad pirmiausiai ji susuko žvakes sau ir savo draugėms, dovanojo jas įvairiomis progomis, kol pernai gruodį atsiliepė į kvietimą dalyvauti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengtoje kalėdinėje mugėje. „Niekur ligi tol nesiviešinau, bet išdrįsau parodyti savo žvakes platesniam ratui žmonių. Man nebuvo svarbus uždarbis, susirinkau tik tai, ką išleidau medžiagoms. Smagiausia buvo, kad mano rankų šiluma sušildyti darbai patiko žmonėms, svarbu buvo pabendrauti su kitais kūrėjais, užmegzti kontaktus“, – kalbėjo moteris. Prieš dvejus metus pradėti sukti natūralaus vaško žvakes, ją, dirbančią valytoja įmonėje „Babrūnė“, paskatino duktė Aksana, dabar gyvenanti Ispanijoje. „Iš pradžių žvakes ji suko kartu su savo draugu, o išvykdama pamokė mane. Jos draugas perdavė man pavyzdžius. Žvakių ganybos patirties jau turėjau – anksčiau esu dirbusi Dainiaus Petkaus įmonėje Plikuose, kur gaminamos proginės bei įvairios bažnytinės žvakės. Tačiau ten – lietinės žvakės, o manosios – sukamos “, – pasakojo V. Kelpšienė. Ji sakė, kad sukti žvakes jai – ne tik laisvalaikio malonumas, bet ir savotiška terapija. Turinti problemų dėl sąnarių, ji neslėpė, kad jos rankoms gera čiupinėti, minkyti, sukti vašką, kuris yra minkšta, o svarbiausia – natūrali medžiaga,
Darbėnuose prasidėjo ilgai laukti darbai
Nuo savaitės pradžios prie Darbėnų gimnazijos esančiame stadione ir jo prieigose užvirė darbai: kalami kuoliukai, žymintys, kur nusities iki Vytauto Didžiojo parko vesiantis takas bei bus atsodinta į buvusio dvaro sodybą vedusi liepų alėja, tiesiami kabeliai, jau atvežti apšvietimo stulpų pagrindai. Rangos darbų viešuosius pirkimus laimėjusios UAB „Tilta“ darbininkai pradėjo įgyvendinti projektą „Darbėnų gyvenvietės kompleksinis atnaujinimas“. Projekto rengimas užtruko „Apie projektą, kuris, padedant Savivaldybei, finansuojamas iš Europos Sąjungos (ES) fondų, sužinojome dar 2016 metais“, – sakė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. Viso projekto, kuris skirtas gyvenvietėms, turinčioms nuo 1 iki 6 tūkst. gyventojų, vertė – 2,4 mln. eurų. Sąlygas atitiko trys gyvenvietės: Darbėnai, Kūlupėnai ir Salantai. Pagal gyventojų skaičių į jį būtų patekę ir Vydmantai, tačiau jie neatitiko vienos sąlygos: Vydmantuose gyventojų daugėja. Bendra Darbėnų projekto su projektavimo darbais vertė – 857 tūkst. 624 eurų, Europos regioninės plėtros fondų lėšos sudaro kiek per 680 tūkst., Savivaldybė pridėjo apie 114 tūkst. eurų. Pasak Darbėnų seniūno, dar 2016 metais kartu su Darbėnų bendruomene ir gimnazija buvo pradėta tartis, kokius darbus norėtųsi už šias lėšas atlikti. 2017 metai prabėgo derinant norus su galimybėmis, 2018 metais Savivaldybė parinko rangovus, kurie rengė projektus: iš pradžių investicinį projektą, o jį patvirtinus, ir techninį projektą. „Pernai vasaros pabaigoje buvo parengtas techninis projektas, tada paskelbti viešieji pirkimai projektą įgyvendinsiančiam rangovui parinkti. Pirmas konkursas neįvyko, nes jo dalyviai pateikė per dideles sumas už darbus. Ir tik praėjusių metų pabaigoje, įvykus antram konkursui, jį laimėjo klaipėdiečių bendrovė „Tilta“. Sausio pradžioje su jais pasirašyta sutartis, ir štai darbininkai jau kibo į darbus. Ir sako: kad tik neužšaltų, nes lietus mums nėra toks jau ir baisus, darbus sustabdytų šalčiai“, – pasakojo A. Poškys.
Tarp geriausių ūkininkų – trys kretingiškių šeimos
Kauno Girstučio Kultūros ir sporto centre įvykusiuose „Metų ūkio-2019“ apdovanojimuose paskelbta 116 nugalėtojų iš 39 savivaldybių: 39 – pirmos vietos, 39 – antros ir 38 – trečios vietos laureatai, tarp kurių – trys Kretingos rajone ūkininkaujančios šeimos. Vieni augina grūdus ir uogas, kiti suka medų Pirmosios vietos laimėtojams skirtą padėką ir prizą, kaip buvo įvardinta, simbolizuojantį „ūkininko darbą, kai sugebama dirbti visa apimančiame chaoso fone“, pasiimti buvo pakviesta ir Šukės ūkininkė Vigilija Turauskienė. „Tas prizas labiau turėtų priklausyti mano vyrui Artūrui, jis šiuo metu išvykęs į užsienį“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta, šypsojosi Vigilija. Jos žodžiais, Artūras laukuose darbymečiu pluša daugiausiai. Iš viso 380-yje hektarų žemės V. ir A. Turauskiai augina grūdus, rapsus, kmynus, pupas, žirnius. „Mano pareiga – sutvarkyti buhalterinius dokumentus, jeigu ko reikia, automobiliu nuvežti arba parvežti“, – sakė pašnekovė. Vydmantiškiai bitininkai Violeta ir Juozas Kukliai šiame konkurse pelnė antrąją vietą. Paklausti, kas šiemet jų bitininkystės ūkyje naujo, pasidžiaugė prisukę rekordinius kiekius medaus. Violeta su Juozu iš viso laiko 220 bičių šeimų. „Bitininkystė mums yra ir darbas, ir poilsis vienu metu“, – atviravo J. Kuklys. Ketverius metus Šukėje 1,5 ha ploto užimantį uogyną puoselėjantys Viktoras ir Kristina Kavaliauskai – taip pat tarp apdovanotųjų, užėmė trečiąją vietą. Iš Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininko Jono Talmanto rankų gavęs suvenyrą, Viktoras pažadėjo namuose jį laikyti garbingoje vietoje. „Kaip bebūtų, tai juk – pirmas apdovanojimas už mūsų veiklą“, – džiaugėsi Viktoras. Jis – profesionalus saksofonistas, žmona – matematikos mokytoja. „Kai apsisprendėme gyventi kaime, iškart ėmėm galvoti, kuo galėtume verstis. Uošvis Stasys Lomsargis patarė: auginkit maistą, neapsiriksit, valgyti žmonės visada norės“, – atviravo V. Kavaliauskas. Šventėje dalyvavusi šią jauną šeimą puikiai pažįstanti, rengti projektus padedanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuro vedėja Gražina Poškienė patikino, jog rajone žinomas ūkininkas S. Lomsargis įdavęs tik „meškerę“ savo vaikams, o „žvejoja“ jie savarankiškai. „Vien braškių ir aviečių auginimu Kristina su Viktoru neapsiribos, jau rimtai mąsto apie galimybę uogas perdirbti“, – sakė G. Poškienė.
Vikingų laivą panardins į Akmeną
Ant Akmenos kranto, viename buvusių dvaro pastatų – kumetyne, gyvenantis laisvasis menininkas Vytautas Ruzgaila sumanė kūrybingai išnaudoti greta jo sodybos esančią salelę – ši taps jo konstruojamo vikingų laivo dalimi. Laivo priekigalis su žirgo galva jau išdrožtas. Pavasariop liks išraižyti bortus ir jais apglėbti salelę, o viršų uždengti vikingų skydu. Domėjosi vikingų istorija Vyras laivą stato pagal savo sukurtus eskizus: studijavo istorinę literatūrą, ieškojo pavyzdžių internete, kaip atrodė autentiški vikingų laivai. Jo modelis kiek kitoks: laivas būsiąs pusiau paskendęs – priekis išniręs iš vandens apie 3 m, o galas paniręs į vandenį. Laivo plotis tarp salelės krantų – maždaug 4 m.
V. Ruzgaila savojo laivo puošybai pasirinko žirgo motyvą, – jo žodžiais, senovėje kiekviena gentis turėjo savo simbolius, kuriuos vaizduodavo ir ant laivų kaip laimės ir sėkmės talismanus. Be žirgo, tai galėjo būti drakono, žalčio, kitų mitologinių būtybių galvos. Jam, sakė, mielesnis savojo krašto apdainuotas žirgas bėružis. „Mūsų protėviai buvo kuršiai, bet, kas žino, gal jie buvo sumišę su vikingais. Žmonės kurdavosi prie vandens telkinių: įveikę jūrą, vikingai, ieškodami laisvų žemių įsikurti, galėjo pasistūmėti gilyn. Dėl žemės ir vandens vykdavo nuolatinė kova. Vanduo – tai gyvenimas, gyvybė. Taip vikingai galėjo pasiekti ir mūsų Kretingą, juolab kad Akmenos-Danės upe iš jūros ir Kuršmarių į Mėmelį atplaukdavo laivais – čia vyko intensyvi prekyba. Akmena anuomet buvo platesnė, o Kretinga – didelis kaimas kitąpus upės, – dabartinį miestą tik prieš 400 m. įkūrė didikai Chodkevičiai“, – apie tai, kodėl upėje sumanė pastatyti vikingų laivą, pasakojo kretingiškis.
Traktorių kolona Kretingoje nešė žinią
Rengdamiesi protesto prieš valdžios institucijų vykdomą žemės ūkio politiką žygiui, kelio Kūlupėnai–Kretinga pakraščiu antradienio rytą žemdirbiai išrikiavo savo traktorius ir laukė 11-os valandos, kada bus duotas startas pajudėti pirmyn Kretingos gatvėmis. Nori būti išgirsti „Traktorių, kaip ir planavom, – pusšimtis, gal šiek tiek net daugiau“, – apžvelgęs technikos paradą, pastebėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas Antanas Stonkus. Anot jo, nors laiko nė vienam ne per daugiausia, šioje taikioje akcijoje dalyvaujantys žemdirbiai parodė vienybę ir sąmoningumą. Pirmininkas pasidžiaugė ir saugų eismą užtikrinti padėjusių Kretingos policijos komisariato pareigūnų geranoriškumu, taip pat tuo, kad į akcijos starto vietą atvyko, su žemdirbiais pasikalbėjo ir net į atskirą susitikimą pasikviesti pažadėjo Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. „Atsigirstame, kad tiek dėl atlyginimų kovojantys mokytojai, tiek ūkininkai tokiais protestais garbės nedaro, paralyžiuoja valstybės gyvenimą, kenkia ekonomiškai. O kaip kitaip atkreipti valdžios dėmesį, jeigu valdžia mūsų negirdi? Mes nenorim, kad kuro kainas, mokesčius pakeltų“ – „Pajūrio naujienoms“ sakė Kartenos seniūnijoje 600 ha žemės plote su dviem sūnumis ūkininkaujantis Gintaras Žiobakas. Tiems, kurie mano, jog ūkininkai ir taip gerai gyvena, karteniškis teigė turintis atsaką: „Tegul patys ateina, padirba, pamatys, kokia tai kaina – 10 metų vasarą nebuvo kada į Palangą nuvažiuoti.“
Žvakutės sužibo ir primirštose Vydmantų kapinaitėse
Visų Šventųjų dieną žvakių liepsnelės pirmąkart šiemet supleveno ir tarsi iš užmaršties prikeltose Vydmantų kaimo pakraštyje ant nedidelės kalvos esančiose evangelikų-liuteronų kapinaitėse. „Žinome, kad liuteronai-evangelikai savo šventes mini kitaip, tačiau norėjome pagerbti palaidotus senuosius Vydmantų gyventojus, kurių kapus vargu ar daugiau yra kam prisiminti“, – sakė su bendraminčiais iniciatyvos ėmęsis bendruomenės pirmininkas Simas Končius. Jo vaikystė taip pat prabėgo Vydmantuose, kur lig šiol ir gyvena. „Dirbome toje Vydmantų pusėje žemę. Mes, vaikai, kartu su suaugusiaisiais kasdavom bulves, tačiau, kad už puskilometrio yra senos kapinaitės, niekas nė nenutuokėm. O ir iš kur žinoti? Seneliai ir tėvai kolūkio laikais atsikraustė, ne iš čia kilę“, – sakė Simas. Istorinių šaltinių teigimu, XIX a. pradžioje kapines įkūrė evangelikų liuteronų bendruomenė, kurią sudarė žmonės, iš gretimų Prūsijos kaimų atsikėlę ir iš Virkštininkų palivarko išsipirkę ar išsinuomoję žemes. Čia laidota iki XX a. 8-ojo dešimtmečio. Bendruomenės pirmininko teigimu, kapinaitėse išlikę trys metaliniai kryžiai ir septyni betoniniai antkapiai, ant vieno tebėra nedidelis paminklas. Matosi, kad paskutinio laidojimo būta 1952-aisiais, o seniausiai mirusysis palaidotas 1888-aisiais. Kiek tiksliai palaidota žmonių, – nežinoma, bet kapaviečių gali būti apie 10. Kapines iškuopė, išvalė, sutvarkė Vydmantų seniūnija. „Kai tik pradėjome savo veiklą, vienas pirmųjų tikslų buvo apvažiuoti, apžiūrėti teritoriją. Ant kalvos esančios kapinaitės buvo prižėlusios, menkaverčiais medžiais ir krūmais apaugusios taip, kad jų net nesimatė“, – pasakojo seniūnas Rimvydas Šakinis. Maždaug 10 arų užimančios Vydmantų evangelikų-liuteronų kapinės 1998 m. įrašytos į Kultūros vertybių registrą ir 2005 m. pripažintos valstybės saugomu kultūros paminklu. Joms tvarkyti iš rajono biudžeto paminklosaugai skirtų lėšų gauta apie 3 tūkst. Eur. Buvo nugriauta sena bei aptverta nauja tvora, pakeisti, aptinkuoti sulūžę betoniniai stulpai, perdažyti senoviniai metaliniai varteliai. Prie Vydmantų besišliejančiame Kiauleikių kaime evangelikų-liuteronų kapinės žinomos daugeliui, jos tebeveika ir šiandien.
Iš sausringos vasaros – į šlapią rudenį
Nors rajono ūkininkių laukai, tiksliau pasėliai, išgyvenę sausringą vasarą, rudeniop gausiai patyrė kritulių, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Kretingos rajono biuro augalininkystės konsultantas Tomas Luotė teigė, kad didelės bėdos dėl to nėra. „Palyginti su visa Lietuva, kurią kamavo sausra, čia, pajūrio pusėje, reikiamu momentu buvo lietaus, kas davė tikrai geresnį rezultatą. Dabar gi, gausiau lyjant, dirvožemis, paveiktas sausros, pakankamai gerai sugėrė vandenį, ir krituliai didelės žalos nepadarė. Ypač tiems, kurie spėjo laiku pasėti“, – kalbėjo augalininkystės specialistas, kuris vykdo laukų pasėlių stebėseną pagal tarnybos deleguotą projektą STEB. Mūsų rajono ūkininkai šiemet sulaukė tikrai neblogo derliaus: vietomis, T. Luotės pastebėjimu, žemdirbiai žieminių kviečių kūlė ir iki 9 tonų iš hektaro, vidutinio derliaus būta iki 5 t/ha, vasarinių javų vėlgi kūlė panašius kiekius. Ką žada būsimasis pavasaris, sunku spėti ar ką nors konkretaus pasakyti: spalio pabaigoje T. Luotė skaičiuos žiemines kultūras – rapsą, žiemkenčius, vėliau, jau pavasarį, žiūrės, kiek augalų išgyveno. „Jeigu bus dideli temperatūros svyravimai, gali būti visko. Dabar gi, kolega skaičiavo, žieminių kultūrų tankumas yra pakankamas – 420 vnt./kv. m, – kalbėjo specialistas, akcentuodamas, kad pajūrio zonoje esama dirvožemio specifikos: vyrauja priesmėlis, dirvožemis rūgštokas. – Kalkinti iš esmės reikėtų vos ne kiekviename ūkyje, ir gera stebėti, kad ūkininkų požiūris į šią agrotechnologinę priemonę keičiasi: jeigu anksčiau ūkininkas suberdavo mineralines trąšas į dirvą ir tiek, tai dabar jau rūpinasi ir pakalkinti.“
Ištyręs nemažai dirvožemio, T. Luotė sakė turėjęs ir tokį atvejį, kai ūkininkas dirvožemį tik kalkino, o maistinių medžiagų vis dėlto ne tik kad nesumažėjo, atvirkščiai, – dar padaugėjo. Kadangi mūsų rajone esama nemažai gyvulininkystės ūkių, mūsų krašto dirvožemis palyginti su kitomis Lietuvos vietomis nėra tiek nualintas: humuso rodiklis net viršija vidutinę normą. „Į laukus iš gyvulininkystės ūkių iškeliauja mėšlas, laikydamas gyvulių, ūkininkas kitaip taiko sėjomainą, į kurią patenka pievos, tarpiniai pasėliai“, – paaiškino augalininkystės specialistas. Užsiminęs apie tarpinius pasėlius, jis papasakojo apie vieną Plungės rajono ūkių, kuriame daugiau negu 10 metų taikoma beariminė žemės dirbimo technologija, ir šiame ūkyje tarpinių pasėlių auginimo praktika buvo taikoma jau seniai: „Ūkininkas, pastebėjęs akivaizdžią naudą, intensyviau tarpinių augalų technologiją sėkmingai taiko jau 3-ią sezoną.“ Ūkininkas yra pasirinkęs tokį tarpinių augalų mišinį: garstyčios, grikiai, smulkios „miškinės“ veislės rugiai, žirniai, vikiai, aliejiniai ridikai. „Šio mišinio pasirinkimą nulėmė augalų vegetacija, garantuojanti nenutrūkstamą augalų gyvybingumą. Pirmieji dirvožemį stelbia grikiai, kurie pirmieji ir nušąla. Toliau, augant garstyčioms, pradeda augti žirniai ir vikiai, o jiems vegetuojant garstyčios nužydi. Vieni paskutiniųjų „prisijungia“ aliejiniai ridikai. Galiausiai, nušalus visoms toms kultūroms, žiemoti lieka dvimečiai rugiai, išliksiantys iki pavasario“, – T. Luotė akcentavo, kad naudojant tarpinių augalų mišinį siekiama sustiprinti skirtingų augalų bei jų šaknų poveikį dirvožemio struktūrai: pagerinti oro ir vandens balansą dirvoje, fiksuoti atmosferoje esantį azotą, atpalaiduoti dirvoje esančias maisto medžiagas, mažinti dirvos suslėgimą, skatinti mikroorganizmų, sliekų gausą ir humusą. Taip pat tuo sumažinama dirvožemio erozija, piktžolėtumas, maisto medžiagų išplovimas iš dirvožemio. „Išbandė ūkininkas ir minimalų 5 cm gylio dirvožemio skutimą. Pastebėjęs, kad ši technologija teigiamai paveikė augalus, esant palankioms sąlygoms, ūkininkas ją ketina panaudoti ir kitą sezoną“, – pastebėjo augalininkystės specialistas. T. Luotė, daugiausiai ūkininkams padedantis atlikti dirvožemio tyrimus, parengti tręšimo planus, pildyti privalomus žurnalus, pripažino, kad mūsų krašto ūkininkai domisi naujovėmis, mielai dalyvauja mokymuose ir kad jų laukuose technologijų lygis kyla.
Aptarė pasirengimą šaltajam sezonui
Šiemet anksti prasidėjęs šaltasis sezonas skatina jam ruoštis. Ekstremalių situacijų komisijos (ESK) nariai aptarė pasirengimą jam ir galimas problemas. Nerimauja, kad patvins gatvės Su šildymo sezonu susijusių skundų Savivaldybė kol kas nėra sulaukusi. Visos rajone veikiančios institucijos, įmonės užtikrino, kad galimiems ekstremaliems atvejams yra pasirengusios. Kretingos šilumos tinklų direktorius Jonas Barzdys priminė, kad pasirengimą šaltajam metų periodui pradeda nuo hidraulinių bandymų – tikrina trasas, ar jos hidrauliškai atlaikys visus slėgius. „Po jų turime daug darbo, nes reikia nemažai ką pakeisti. Per vasarą mes pakeitėme per 333 metrus šilumos trasos visame rajone“, – teigė jis. Nors šildymo sezonas prasidėjo, tačiau Šilumos tinklų direktoriaus teigimu, jie sulaukia skundų, kad namuose yra per karšta: „Stengiamės šią situaciją kontroliuoti, tačiau yra technikos amžius, o vartotojų daug kartų esame prašę, kad įsirengtų automatinius šilumos punktus. Vyksta šie procesai, ypač namuose, kur vyksta renovacija, tačiau ten, kur to nėra, situacija – kitokia.“ Kuro Šilumos tinklai turi. „Rezervinio kuro yra nupirkta daugiausiai 10 dienų“, – įvardijo J. Barzdys. Prieš šildymo sezoną Šilumos tinklai turėjo nemalonią situaciją, kuomet prie lopšelio-darželio „Eglutė“ esantį šilumos punktą apsėmė vanduo. „Ši situacija kartojasi jau antrą kartą. Nežinau, kas yra kaltininkas, kaip ją išspręsti ateityje“, – situaciją apibūdino J. Barzdys. Kitą svarbus dalykas, anot Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojo Povilo Černeckio, – užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą gyventojams esant šaltiems orams. Bendrovės „Kretingos vandenys“ direktoriaus pavaduotojas Žilvinas Stropus tvirtino, kad visi įrenginiai veikia, tačiau bendrovė baiminasi, kad nebus laiku sugrėbiami lapai: „Baiminamės, kad lapai pateks į lietaus groteles ir dėl to patvins gatvės.“ Kretingos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Nerijus Japertas akcentavo kelių eismo dalyvių saugumą. Tamsėjant vakarams pareigūnai nemažai dėmesio skiria pėstiesiems – vykdo prevencines priemones, tačiau prisideda ir užtikrinant, kad kelio danga nebūtų slidi. „Pastebėję slidžias kelio įkalnes ar pavojingas vietas, apie tai informuojame atsakingas institucijas“, – sakė N. Japertas. Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Ženeta Seniūnienė teigė, kad šaltajam sezonui yra pasiruošę, tačiau rajone pasitaiko ir patvinimo atvejų: „Jeigu nebus jokių liūčių, kaip ir esame pasirengę. Turime tokių įvykių, kur užsikemša trasos. Dėl patvinimų rašome ir medžiotojų būreliams, kad išvalytų bebrų užtvankas, bet atsako nelabai sulaukiame.“
|
|
