|
|
|
Žemė ir ūkisAzalijų bonsai – žydėjimo apogėjuje
Japoniškame sode, įkurtame Mažučių kaime, tarp Darbėnų ir Lazdininkų, pavasarinį sakurų žydėjimą birželį–liepą keičia ryškus azalijų kilimas. Jų čia – šimtai: apsipylusios raudonais, rožiniais, baltais, geltonais, oranžiniais žiedais, sakytum, išprotėjusios savo žydėjimu. Beje, šis grožis auga vazonuose: tai – bonsai, o jų amžius – nuo 60 iki 100 ir daugiau metų. Bonsus dovanojo japonai Aprodydamas šį žydintį turtą didžiausio Europoje japoniško sodo, pradėto kurti prieš 12 metų plyname lauke, sumanytojas ir savininkas palangiškis Šarūnas Kasmauskas sakė: „Bonsai yra japonų pasididžiavimas: tarp bonsų dominuoja pušys, po jų eina azalijos, toliau – japoniški klevai. Kurdami bonsus, japonai tarsi pritraukia gamtą į savo urbanizuotus kiemus. Tai – minimalizuota gamtos dalelė tarp milijoninių miestų šurmulio.“ Pirmieji bonsai į Mažučiuose kuriamą sodą atkeliavo prieš dešimtmetį, kuomet savo projektą Tokijuje pristatė pats jo šeimininkas. Š. Kasmausko žodžiais, per žiniasklaidą apie lietuvių idėją sužinojo ir ją palaikė nežinomi japonų verslininkai. „Jie mums pridovanojo bonsų, – buvo labai netikėta. Prikrovė jų pilnus konteinerius ir atsiuntė į Lietuvą“, – aprodydamas azalijų bonsų bei kitų medžių kolekciją, kalbėjo sodo įkūrėjas. Jis patikino, kad Mažučių japoniškame sode šiandien sukaupta gausiausia bonsų kolekcija Baltijos šalyse, joje – per 1 tūkst. šių savitų gamtos meno kūrinių. Be bonsų kolekcijos, sode plyti sakurų laukas: jame – per 500 japoniškų vyšnių. Šalia medelio įsmeigtos lentelės rodo, kad kai kurios jų – vardinės. Pasirodo, už auką sodui jame galima auginti savąją sakurą. Japoniškame sode, Š. Kasmausko žodžiais, mėgsta apsilankyti ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, pats taip pat kaupiantis bonsų kolekciją.
Sodyboje atgimsta drevinė bitininkystė
Kalniaus sodyboje Barkelių kaime, prie Kašučių ežero, pamažu atgimsta drevinė bitininkystė – sodybos savininkas Giedrius Kalnius, pats savo rankomis pagaminęs dirbtines dreves-avilius, įsitikinęs, kad senieji bitininkystės būdai gali būti įdomūs sodybos lankytojams. „Gamtą ir natūralią aplinką vertinantiems sodybos lankytojams norisi parodyti vis kažką naujo“, – neslėpė Giedrius, praėjusiais metais įrengęs apiterapijos namelį ir ties šia naujove nesustojęs – šiemet jis bitėms įrengė ne tik keturias dreves, bet ir šiaudinį, nupjautinio kūgio formos avilį, kuriame, kaip ir vienoje drevių, jau apsigyveno po spiečių. Pins šiaudinius avilius „Šiaudinis avilys, iš kažkur parneštas tėvo, gal kokį ketvirtį amžiaus gulėjo ant namo aukšto. Kol nesidomėjau bitininkyste, nė nesupratau, kad tai – šiaudinis avilys. Tokie aviliai XIX a., gal kiek ir anksčiau, labiausiai buvo paplitę Žemaitijoje, nes jie, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, buvo pranašesni už paprastus kelminius avilius“, – aprodydamas šiaudinį avilį ir jame jau įsikūrusias bites, pasakojo G. Kalnius. Jis seną šiaudinį avilį – šiam galėtų būti koks 80–100 metų – restauravo, ir tam naudojo ruginius šiaudus, mat būtent tokie patyrusių bitininkų rekomenduojami senojoje literatūroje. Sodybos savininkas sakė, kad norėtų tokių avilių nupinti ir daugiau, apie tai jau kalbėjęsis su viena pynėjų, senuosius amatus atgaivinančia archeologe. Jau paruošė ir pagrindus lakoms – ant jų būtent ir pastatomas pintas avilys, kuris po to įtaisomas į medinę dėžę arba statomas ant stovų. „Tegu jų čia, sodyboje, būna ir daugiau“, – kad šalia įprastojo ketina plėsti ir netradicinį bitininkavimą, teigė G. Kalnius.
Ieško problemos, kurios nėra?
Į redakciją paskambinusi kretingiškė Teresė teigė, kad „Minijos“ sodininkų bendrijoje nuo spalio nebeliko bendro naudojimo atliekų konteinerio, o sąskaitos už šiukšlių išvežimą vis tiek eina kaip ėjusios tokios pat. „Mes soduose gyvename tik vasaros sezonu, kito pasirinkimo nėra – buitines šiukšles savo automobiliais, naudojant savo degalus, esame priversti vežti kur nors į mieste esančius konteinerius“, – sakė ji. Bet blogiausia, kad, anot pašnekovės, sodininkai neturi, ir kur dėti nugenėtų medžių šakų, tad kai kurie neša ir meta į pakeles, teršia privačius miškus. „Kodėl privačių miškų savininkai paskui turi viską iškuopti?“ – klausė skaitytoja. Kretingiškės pretenzijos gerokai nustebino sodininkų bendrijos „Minija“ pirmininkę Vilmą Jonutienę. Jos žodžiais, kadangi ne visi sodininkai šiukšles ir prašomi rūšiuodavo, bendrijos tarybos posėdyje buvo aptarta galimybė, tarpininkaujant bendrovei „Kretingos komunalininkas“, konteinerius išdalinti kiekvienam rinkliavos mokėtojui atskirai. Šį žingsnį žengti tvirtai buvo apsispręsta pavasarį valdyboje. Kiekvienam sodininkui, sezono metu mokančiam rinkliavos mokestį, atskirais pranešimais arba skambučiais pranešta, kad konteineriai bus atvežami į pirmininkės kiemą ir kada galima juos atsiimti. Tačiau kai kurie sodininkai atsisakė, teigdami, kad savo sklype konteinerių nei kompostavimo dėžių laikyti nenori, pasisiūlė atliekas verčiau išsivežti patys. Pirmininkė paaiškino, ir kaip šioje bendrijoje tvarkomos nugenėtos medžių ir krūmų šakos: „Tiek pavasarį, tiek rudenį, jeigu tų šakų žmogus turi saują, esam susitarę, kur nešti ir krauti dideles krūvas. Jeigu sodininkas nusigenėjo medžius, ir šakų susidaro daug, sukrauna savo sklypo ribose ir skambina man, aš pažymiu vietą sodininkų bendrijos plane, kurį nusiunčiu „Kretingos komunalininkui“ dieną prieš atvažiuojant išvežti“, – paaiškino V. Jonutienė.
Miestą pamilo gandrai, bet paliko lakštingalos
Šią gegužę viena kretingiškių šeima labai nustebo ant nuosavo renovuoto namo kamino pamačiusi tupint gandrą, kuris paskraidęs vis sugrįždavo – panašu, kad ruošėsi čia sukti lizdą. Ką daryti, kad tokių „neprašytų“ įkurtuvių nebūtų? Ir kodėl Kretingos mieste šią gegužę nečiulba lakštingalos? Apie šiuos reiškinius papasakojo Ventos rago ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys. Teks kalti piramidę Gandras, pasakojo kretingiškė V. J., žvalgėsi poros, o, atskridus varnoms, susipešė su jomis. Gal dėl įtakos zonos? „Į žvalgytuves atskridęs ilgakojis ketino įsikurti ant kamino. Keista, kad įsidrąsino brautis į gyvenamąjį kvartalą kone pačiame Kretingos centre, greta judrios gatvės. Ar tie laukiniai paukščiai taip priprato prie žmonių, kad nesibaimina perėti vietovėje, kur namas prie namo?“ – svarstė skaitytoja. Kretingiškei baugu, kad gandras, sukdamas lizdą ir nešdamas į jį šakas, neužkimštų namo kamino, o jo šeimyna dar ir dergtų ant namo stogo. „Kažkas iš namiškių visgi turės lipti ant stogo ir viršum kamino įtvirtinti sukaltą trikampį-piramidę, kad paukščiui būtų nepatogu tupėti ir šis atsisakytų sumanymo čia įsikurti. Kitos išeities nėra, – nemedžiosi gi lietuvių numylėto paukščio“, – šmaikštaudamas aiškino ornitologas V. Jusys, 43-jus metus dirbantis su paukščiais – juos žieduodamas, stebėdamas perimvietes, gyvenseną, migraciją. Ir suskubo tęsti mintį: „Jeigu sumanytumėte paprašyti kokio medžiotojo būrelio nario pagalbos, nuskambėtumėte per visą Lietuvą – mieste net varnų negalima šaudyti, kaip ir bet kurio kito perinčio paukščio. O čia gi – gandras.“ Sudarė sutartį su žmogumi Pasidomėjus, kodėl gandrai taip išdrąsėję, kad braunasi į miestus, V. Jusys tikino, kad tai – labai socializuotas ir greit prie aplinkybių prisitaikantis paukštis. Beje, be žmonių jis nė neišgyvenąs: „Prieš tūkstančius metų gandras sudarė sutartį su žmogumi, kad apsigyvens prie jo namų, suks lizdą ir ves jauniklius. Taip jis tampa tarsi sodybų įnamiu: prisiminkime liaudies išmintį – kas gi pasirūpina ir žmonių palikuonimis, kas atneša vaikus?“, – vėlgi pusiau rimtai pusiau juokais kalbėjo ornitologas. Beje, jis pastebėjo, kad gandrai pirmus metus suka lizdą, tačiau perėti į jį sugrįžta tik kitais metais. Gandrai, kaip ir kiti paukščiai, V. Jusio žodžiais, įpročius keičia dėl klimato pokyčių ir žmonių veiklos. Pakito ir paukščių migracija – jie paankstina ar suvėlina išskristi arba grįžti, – šis procesas ir stebimas Ventės rago ornitologinėje stotyje, žieduojant paukščius.
Buvę emigrantai verslo nišą rado gimtinėje
Kai prieš keletą metų su keturiais lagaminais du jauni žmonės – iš Šukės kilusi ūkininko dukra Veronika Kontrimaitė su savo išrinktuoju Valdu Špėgiu, – ieškodami savęs, pakėlė sparnus į Škotiją, nė sapne nesapnavo, kad į gimtąją šalį sugrįžę taps verslininkais – pradės gaminti riešutų kremą. Pirmieji bandymai – pačių virtuvėje Jų specialybės su gastronomija neturi nieko bendro – Kretingos tuometinę Marijono Daujoto vidurinę baigusi Veronika Klaipėdos universitete studijavo turizmą ir rekreaciją, Škotijoje koledže – dar ir anglų kalbą, o Valdas Klaipėdos kolegijoje buvo įgijęs transporto ir logistikos specialybę. Viskas prasidėjo nuo to, kad, tiek gyvenant Lietuvoje, tiek Škotijoje įpratus sportuoti, gyventi ir maitintis sveikuoliškai, iš užsienio grįžusi pora parduotuvėse į savo produktų krepšelį sunkiai berasdavo įsidėti to, ko norėtų, o Lietuvoje parduodamo riešutų kremo kaina, jų manymu, neatitikdavo kokybės. Pasak Veronikos, tokią išvadą padaręs Valdas kartą ir pasiūlė riešutų kremo pasigaminti patiems. „Daug gilinomės, ieškojome receptų ir informacijos apie tai internete, savo namų virtuvėje Klaipėdoje skrudinom riešutus, tuomet turėjom mažą malimo mašinėlę jiems sumalti – taip prasidėjo pirmieji bandymai ir nuolatiniai tobulinimai“, – prisiminimais dalijosi Veronika. Anot jos, pagaminto produkto, į kurį nepilama kokių nors aliejų, nededama saldiklių, pirmieji ragavo ir vertino draugai, pažįstami, artimieji. Daugelis jų gyrė gerą skonį. „Tik mano tėtis (Virginijus Kontrimas – aut. pastaba) mudviejų su Valdu idėją kad ir palaikė, tačiau nuo pat pradžių buvo ir lig šiol tebėra santūrus, mat visokie riešutų kremai jam – buvę nebuvę, tiesiog jis jų nemėgsta“, – juokėsi Veronika ir pateikė receptą karšto sumuštinio, kuriuo ypač mėgaujasi amerikiečiai: ant skrudintos duonos užtepa riešutų kremo, tada – džemo ir vėl apkloja skrudinta duona.
Vėlaičiai. Kaimas tarp Alanto ir Vėlaitinės miško
Į pietryčius nuo Kartenos miestelio plyti Vėlaičių kaimas. Giliausias jo ištakas mena prie Alanto ir Tyrupalio santakos išlikęs piliakalnis, kuriame vėlaitiškių protėviai gyveno ir gynėsi nuo I tūkstantmečio prieš Kr. pabaigos iki X amžiaus. Padažnėjus karingųjų vikingų puldinėjimui, o Alantui pradėjus griauti piliakalnio šlaitą, žmonės pilį apleido ir pasitraukė į saugesnę vietą. Dvi pavadinimo versijos Vėlaičių kaimas atsirado XVII a., o rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1694 metų. Tai buvusi Kartenos dvaro plėšininėje ganyklų ir miško žemėje vienkiemiais išsibarsčiusi nausėdija, pavadinta pirmojo naujakurio Vėlaičio šeimos garbei. Tiesa, vėlaitiškiai turi savo nuomonę apie gimtojo kaimo vardo kilmę. Pasak jų, ramioje vietovėje tarp miškų ir upelių įsikūrę žemdirbiai neturėjo, kur skubėti: nei anksti keltis, nei darbų dirbti. Apylinkės kaimuose žmonės pavasarį jau pasėjo javus, rudenį suarė dirvas, o šiame kaime viskas buvo vėlai sėjama ir sodinama, vėlai ir nuimama. Dėl to kaimas ir pavadintas Vėlaičiais. Kaimas priklausė Kartenos dvarui ir parapijai. Jame XIX a. pradžioje stovėjo 14 vienkieminių sodybų.
Keturios jų buvo įsikūrusios abipus Tyrupalio, trys – abipus Valatiškiu vadinto Duobupio, o likusios – abipus pagrindinės gatvės. Pietvakariniame pakraštyje XIX a. pirmoje pusėje susiformavo Vėlaičių užusienis, kuriame buvo trys sodybos. Vėlaičiai ribojosi su Kartenos ganyklomis, Rimkienės užusieniu, Martynaičių vaityste, Gaudučiais, Lygnugariškiais, Kalniškiais, Balsiškiais ir Šešuikiais. 1845 m. Vėlaičiuose jau buvo 16 katalikų sodybų. Jose gyveno Prano Tamošauskio, Povilo Rudelio, Juozapo Salio, Juozapo Sližo, Marijono Urbono, Stanislovo Drungilo, Ignoto Drakšo, Antano Miliaus, Juozapo Prižginto, Ignoto Rudelio, Juozapo Eitavičiaus, Juozapo Gaudučio, Domininko Draušo, Petro Vaitkaus, Kazimiero Vaitkaus ir našlės Elžbietos Mikienės šeimos, kurias sudarė 139 asmenys: 61 vyras ir 78 moterys. Gausiausios buvo Juozapo ir Eleonoros Sližų, Ignoto ir Konstancijos Rudelių bei Juozapo ir Konstancijos Gaudučių šeimynos, kuriose gyveno po 12 asmenų. Pusę šių šeimynų sudarė šeimos nariai – tėvas, motina ir vaikai, o kitą dalį – įnamiai ir samdiniai. Daugiausia įnamių ir samdinių – devyni – gyveno našlės Elžbietos Mikienės ir jos dukters Pranciškos namuose.
Virėja – laikinai, pynėja – visam gyvenimui
Vydmantuose gyvenanti 56-erių Dalia Jonuškienė yra profesionali pynėja – iš žilvičio šakelių ji pina įvairiausius dirbinius – nuo krepšių, vazų, lėkščių iki baldų. Tačiau šiuo metu iš pynimo, ji tikino, nebeišgyvenanti, todėl įsidarbino virėja. „Vis vien kada nors grįšiu prie savo mėgstamo amato. Aš visiems sakau, kad virėja esu laikinai, o pynėja – visam gyvenimui“, – teigė amatininkė. Gaminiams – aukso atspalvį D. Jonuškienė pasakojo, kad pynėjos kelią po mokslų Kauno taikomosios dailės mokykloje, kurią baigė 1985-aisiais, ji pradėjo pagal paskyrimą atvykusi į tuometinį Vydmantų agroprekybinį tarybinį ūkį. Jame buvo vystomi ir pagalbiniai verslai – pynimas, siuvimas, keramika. „Tada patys turėjome ir formas pasidaryti: tarkim, tik krepšius pini rankomis, o apvalius kubilus, vazas, dėžutes pindavome pagal specialias formas. Reikėjo patiems ir žilvičių šakelių pasirūpinti: vaikščiodavau pakrūmiais, pakelėm ir pamiškėm, kol prisipjaudavau glėbius visokio ilgio šakelių. Pinti tinka tik jauno, vienmečio žilvičio, žemaičių karklu vadinamo, ūgliai. Tuomet įsiprašydavau į ūkio katilinę ir ant pakloto brezento šakas nugarindavau, kad nusiluptų žievė. Karštu garu nutvilkytos žilvičio šakelės įgaudavo aukso atspalvį“, – apie pasiruošimo pynimui procesą pasakojo vydmantiškė. Kaskart pradedant pinti, šakeles reikia gerai išmirkyti, kad būtų lanksčios. „Rankos – nuolat vandeny, išburkusios, kaip ir pačios šakelės“, – sakė pašnekovė. Karklo šakeles ji susiriša pagal aukštį, nes, tarkim, įprastam krepšiui nupinti reikia maždaug 1 m ilgio vytelių, mažoms pintinėms – perpus trumpesnių, o baldams – krėslams, taburetėms, stalams – gerokai ilgesnių – 1,5 m ir daugiau. Be to, pinant baldus, dar reikia pasirūpinti storų lazdų, tam tinka ir lazdynas.
Cigonaliai. Kaimas, išaugęs šalia Čigonų taboro
Atokiame Kartenos seniūnijos pakraštyje, vaizdingoje Minijos kairiojo kranto dauboje ir ją juosiančioje aukštumoje, plyti Cigonalių žemės. Didžiąją kaimo dalį apima miškai ir pievos, patenkančios į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Kaimas susiformavo XVII–XVIII a. žemdirbiams įdirbant plėšininę Kartenos dvaro pievų, ganyklų ir iškirsto miško žemę, plytėjusią Minijos pakrantėje tarp Dauginčių ir Dyburių kaimų. Per kaimą ėjo svarbus kelias, jungęs Karteną su Šateikiais ir Plateliais, o XIX a. – XX a. pr. – Šateikiuose rezidavusių grafų Pliaterių Šateikių ir Kartenos dvarus. Per Miniją kaime buvo šio kelio brasta, o XIX a. –XX a. pradžioje upei ištvinus, keleiviai per ją kėlėsi mediniu plaustu. Pasakojama, kad netoli brastos vasaromis įsikurdavo klajoklių čigonų (romų) taboras. Slėnio pievose jie ganydavo savo arklius, pagelbėdavo persikeliantiems per upę. Čigonės siūlydavosi keleiviams išburti likimą, vaikščiodavo po apylinkės kaimus rinkdamos išmaldą. Dėl to vietovę, o vėliau ir joje besikuriantį kaimą, pradėta vadinti Cigonaliais arba Čigonėliais. 1845 m. kaime gyveno 4 katalikų šeimos, kurias sudarė 29 asmenys: 12 vyrų ir 17 moterų. Pirmoje sodyboje šeimininkavo Mykolo Gaudučio, kitoje – našlės Magdalenos Sidzienės, trečioje – Pranciškaus Kniukštos, o ketvirtoje – Martyno Lukšo šeimynos. 1849 m. grafo Prano Pliaterio Kartenos dvare lažą ėjo 32 baudžiauninkai. Nors kaimą sudarė tik kelios sodybos, tačiau, būdamas prie strategiškai svarbaus regiono kelio, jis žymimas visuose XIX a. II pusės –XX a. pr. Rusijos ir Vokietijos imperijų kariniuose žemėlapiuose. Jie liudija, kad 1895–1916 m. Cigonaliuose buvo jau 5 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 24 žmonės. Trys sodybos stovėjo šalia brastos, viena – toliau nuo jos, slėnyje prie kelio į Karteną, o penktoji – aukštumoje prie to paties kelio.
Techninę apžiūrą galės atlikti vėliau
Nors traktorius, savaeiges ir žemės ūkio mašinas, taip pat jų priekabas be techninės apžiūros eksploatuoti draudžiama, tačiau tai technikai, kuriai apžiūra neatlikta dėl koronaviruso pandemijos metu paskelbto karantino, padaryta išimtis. Kretingos rajono Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Alfonsas Vaišnoras akcentavo, kad, žemės ūkio ministro įsakymu, techninės apžiūros galiojimo laikas pratęsiamas, kol Lietuvos Respublikoje galios karantino režimas ir dar du mėnesiai po jo. Tačiau ši tvarka netaikoma, kai žemės ūkio technikos transporto priemonėms prieš tai nebuvo atlikta techninė apžiūra, ir savininkai nori ją atlikti pirmą kartą arba, kai techninės apžiūros galiojimas baigėsi anksčiau negu šių metų kovo 14-ąją, kai buvo paskelbtas karantinas. A. Vaišnoro teigimu, pasibaigus karantinui, bus skelbiamas naujas techninių apžiūrų grafikas.
„P. n.“ informacija
Ūkininkai patys spręs, kuri organizacija jiems naudingiausia
Šią savaitę prasidėjo nuotolinis žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas, o kartu su juo įvedama naujovė: pirmą kartą ūkininkai galės savanoriškai paremti kurią nors žemdirbių savivaldos organizaciją. Po eurą – nuo hektaro Nuo kiekvieno pagrindinei tiesioginei išmokai gauti deklaruojamo hektaro žemdirbys savo paties pasirinktai organizacijai galės skirti 1 eurą, o jei dviem organizacijoms – po 50 centų. Žemės ūkio ministerijos manymu, toks savanoriškas paramos skyrimas padės išryškinti geriausiai ūkininkų interesams atstovaujančias organizacijas ar asociacijas. Ši iniciatyva esą kilo iš pačių žemdirbių, o diskusijos vyko nuo praėjusių metų. „Nieko apie tai nežinau. Pasėlius kasmet deklaruoju po sėjos, apie gegužės pradžią. Yra dar laiko pamąstyti, ar norėsiu, ką paremti“, – nedaugžodžiavo Šukės ūkininkas Stasys Lomsargis. Taip pat Šukėje gyvenančiam 350 ha užimančius laukus šiame ir aplinkiniuose kaimuose dirbančiam Albertui Martinkui žinia apie galimybę finansiškai paremti norimą žemdirbių organizaciją taip pat buvo negirdėta. „Esu Ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus narys, kasmet ir taip apie 300 eurų mokesčio sumoku, manau, kad tai pakankama suma“, – sakė Albertas ir pridūrė, kad šiomis dienomis jam labiau rūpi pabaigti pradėtus darbus – apie 60 ha dar liko neapsėta kviečiais. Vertina dvejopai Sprendimą suteikti galimybę patiems žemdirbiams paremti jiems patinkančią organizaciją skirtingai vertina Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vadovai. „Visiškai pritariu LŠŪS pirmininkui Vidui Juodsnukiui, kad ši rėmimo tvarka naudinga tik siauram ratui“, – neabejojo šios sąjungos Kretingos skyriui atstovaujantis Rimantas Skiparius. Anot pašnekovo, pirmininkas teisybę sako, kad pusę finansavimo ir vėl nugriebtų kelios bendrovės ir keli šimtai stambiausių Lietuvos ūkininkų. „Mažieji esam negirdimi. Kas iš to, jei ir paremtų mūsų organizaciją tais keliais eurocentais? Paramos reikia, bet gerokai didesnės, kad ūkininkai galėtų produkciją ne tik auginti, o ir gaminti“, – neabejojo jis. R. Skiparius užsiminė apie Rietave steigiamą daugiafunkcį ūkininkų centrą. „Esame 11-a iniciatyvių žmonių iš Klaipėdos, Plungės, Rietavo ir Kretingos rajonų, kuriame planus turėti savo malūną, pieninę, užsiimti daržovių perdirbimu. Jei ką kada remsiu, tai tik šį centrą“, – atviravo R. Skiparius. „Kad žemdirbys savanoriškai skirs paramą tai organizacijai, kuri jam geriausiai atstovauja, gina jo interesus – labai gerai“, – „Pajūrio naujienoms“ pakomentavo Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Esą kritikuojantys tvarką, teigiantys, kad didžiausią paramą gaus tik tos organizacijos, kurių nariai deklaruoja didžiausius žemės ūkio naudmenų plotus, neįsigilina į esmę. „Ar padėti tą „paukščiuką“, jei taip, tai ties kuriuo organizacijos pavadinimu, priklauso nuo kiekvieno žmogaus laisvos valios, tai nėra privaloma“, – sakė jis. Pokyčių beveik nėra Norinčioms gauti paramą organizacijoms niekur nereikia kreiptis, bet iki einamųjų metų kovo 1 d. jos privalo būti įregistruotos Juridinių asmenų registre ir iki 2020 m. spalio 1 d. įgyti paramos gavėjo statusą. Jeigu ūkininkas padarys pažeidimų ir dėl to Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) po kurio laiko susigrąžins jam išmokėtą paramą, kartu bus susigrąžinta ir suma, kurią žemdirbys pervedė pasirinktai organizacijai. Apie tai, kad ūkininkams pirmąkart suteikiama galimybė savanoriškai paremti jų interesams tiek šalyje, tik europiniu lygiu geriausiai atstovaujančias organizacijas, seniūnijų žemės ūkio specialistai sužinojo gavę šių metų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo taisykles, o ūkininkai žodį tars atėję deklaruoti. Nuotolinis žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas vyks iki gegužės 3 d. Pasak Darbėnų seniūnijos žemės ūkio specialistės Rimos Ridikienės, jungiantis prie paraiškos priėmimo informacinės sistemos, ūkininkai pasirenka, kokiu būdu gali patvirtinti savo tapatybę, užpildo ir patvirtina paraiškos elektroninę formą. Nuo gegužės 4 d. įprastas deklaravimas iki birželio 22 d. vyks seniūnijų kabinetuose. Vėluojančias paraiškas planuojama priimti birželio 23 – liepos 17 dienomis. Už kiekvieną pavėluotą darbo dieną paramos suma mažinama 1 proc. Paklausta, kokios šių metų deklaravimo naujovės, R. Ridikienė teigė, kad didelių pasikeitimų nėra, svarbu iki gruodžio 1-osios pateikti išankstinius kontrolinių žemės sklypų aprašymus.
|
|
