Pajūrio naujienos
Help
2022 Liepa
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar jums aiškios sankcijos dėl Kaliningrado tranzito?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Kaip įveikti nerimą dėl karo

  • Žemė ir ūkis
  • 2022-03-25

Psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė patarė, kaip įveikti stresą, patiriamą dėl neramumų Ukrainoje.

Pastarosiomis dienomis, vykstant karui Ukrainoje, daugelį žmonių, tarp jų – ir juanų, kamuoja baimė ir sunki emocinė būklė. Nerimas kenkia sveikatai, neleidžia užsiimti kasdieniais darbais. Psichologė-psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė patarė, kaip įveikti nerimą ir kaip padėti stresą patiriančiam žmogui.

Pasak psichologės, jaunimui ir ypač paaugliams svarbi artimųjų nuomonė. Jei jie reaguoja itin jautriai, ir jaunas žmogus patiria daugiau neigiamų emocijų. Jei informacija pateikiama realistiškai, išlaikant pusiausvyrą, tuomet ir kiti žmonės ją priima lengviau. „Jaunam žmogui svarbu turėti ramstį, žinoti, kad yra ne vienas ir turi į ką kreiptis ištikus sunkumams“, – tikino specialistė, akcentuodama, kad neramumai jaunimo neveikia labiau negu kitų amžiaus grupių gyventojų.

„Reikia suprasti, kad nuo visų neigiamų emocijų vaiko nepavyks apsaugoti. Ir nereikia. Kiekvienas žmogus turi rasti savo išgyvenimo būdus. Nereikia situacijos piešti šviesiau negu yra ar meluoti. Jaunas žmogus turi išmokti tvarkytis su sunkumais“, – teigė psichoterapeutė.

Taip pat daugiau nerimo kelia netinkami ar vienpusę ir neobjektyvią informaciją pateikiantys šaltiniai. Pernelyg įsijautus į naujienų skaitymą situacija ima trikdyti. Kai kurie žmonės taip įninka į domėjimąsi, kartais net keliasi naktį ir tikrina naujienas. „Kai pernelyg įsitraukiama į neigiamybes, jose imama ieškoti teigiamybių, tačiau jų nepavyksta rasti, todėl nerimas dar labiau sustiprėja. Reikia „dozuoti“ informacijos kiekį, kitaip išsiderinama“, – paaiškino S. Vizgaudienė. Pasak specialistės, jaunimas naujienas skaito ramiau, galbūt todėl, kad nelabai įsivaizduoja karą. Vyresni žmonės labiau „užsikrečia“ emociškai, turi daugiau patirties, žino, kad gali būti visaip. Jaunimo patirtis – labiau teigiama.


Gražėja dar viena erdvė

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-03-25

Palei antrą tvenkinį besidriekiantis takas netrukus bus užpiltas skalda.

„Atgimė ir visuomenei atsivėrė dar viena mūsų senojo dvaro parko dalis“, – taip šiomis dienomis sušvitusią erdvę palei antrą tvenkinį pietų pusėje apibūdino Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Iškirto 56 medžius „ligonius“

Direktorės žodžiais, be pinigų apskritai jokio grožio nei eksterjere, nei interjere nesukursi, todėl svarbu nuoseklus projektų finansavimas. Parko želdiniams sutvarkyti iš Aplinkosaugos programos Kretingos rajono savivaldybė skyrė 10 tūkst. eurų. V. Kanapkienė pasidžiaugė ne tik Savivaldybės administracijos, rajono politikų požiūriu, bet ir parko želdinius tvarkiusios bendrovės „Raguvilė“ vadovo Virginijaus Brazausko bei šios įmonės darbininkų atsakingumu – visi suplanuoti darbai atlikti laiku ir kokybiškai.

Tvarkomoje parko dalyje buvo išnaikintas menkaverčių krūmų šabakštynas, gavus leidimus, iškirsti 56 medžiai, daugiausia uosiai, sergantys vadinamąja uosių džiova, išrauta daug kelmų.

„Bet dar yra čia kas veikti – rudenį tą plotą norime išvalyti, išfrezuoti, sulyginti taip, kad vėliau būtų galima čia mechanizuotai šienauti. Tam reikėtų dar maždaug 3 tūkstančių eurų“, – teigė V. Kanapkienė. Patys muziejaus darbuotojai, anot jos, taip pat nesėdi sudėję rankų – šį penktadienį ketina organizuoti talką, rinks šakas, akmenis.

Muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė atviravo dėl neva be gailesčio kertamų medžių paprastai sulaukianti gyventojų priekaištų, o šiuokart – tyla.

„Galbūt žmonės jau pradeda suprasti, kad sveikų medžių niekada nekirstume, o kai nulūžusius arba gyvybės netenkančius „ligonius“, per smarkius vėjus neretai grasinančius ir savaime nuvirsti, pašaliname – tik visiems į naudą. Ar atsodinsime? Bus matyti. Parkas yra parkas, tai – ne miškas, kad medžiai augtų labai tankiai“, – paaiškino ji.


Gatves šluoja moderni mašina

  • Žemė ir ūkis
  • 2022-03-25

Šlavimo mašiną HAKO vairuojantis Albinas Šlyžius teigė, kad tik tose miesto gatvėse, kur šaligatviai labiau užteršti, arba yra daug įvažiavimų, kampų ir užsukimų, padirbėti reikia ilgiau. O kitose užtenka prasukti kartą – ir jau švaru.

Akylesni kretingiškiai šį pavasarį tikriausiai pastebėjo tai vienur, tai kitur po miestą zujančią nedidukę bendrovės „Kretingos komunalininkas“ mašiną HAKO.

Pasak vyriausiojo vadybininko Stasio Perkausko, pernai rudens pabaigoje už 27 tūkst. Eur iš įmonės lėšų įsigyta šiukšles, popiergalius, net ir plytelių tarpuose nugulusias dulkes kruopščiai sutraukianti vaakuminė transporto priemonė anksčiau pasitarnavo vien tik atokesnių Kretingos gatvių, kurioms neprisikirti nuolatiniai valytojai ir yra daug rankų darbo, šaligatviams valyti, o dabar įdarbinta visu 100 proc.

Paklaustas apie darbų spartą, mašiną vairuojantis Albinas Šlyžius teigė, jog vienoje gatvėje užtrunkama ilgiau, kitoje – trumpiau, mat lemia šaligatvių užterštumas, plotis, įvažiavimai, kampai, užsukimai, autobusų stotelės.

„Kai kuriose gatvėse užtenka kartą šaligatviais pravažiuoti, o kai kuriose tenka sukti ne po vieną ratą“, – sakė A. Šlyžius.

O „Mersedesas“, vairuojamas bendrovės senbuvio Prano Montrimo, valo gatvių važiuojamąją dalį. Kad ir kaip darbą norėtųsi atlikti gerai, dažnai nepavyksta dėl to, kad tiek daugiabučių, tiek privačių namų gyventojai ruožus užstato automobiliais, neįvažiuoja į savo kiemus. „Centrinėse miesto gatvėse valymo darbai pradedami 4 valandą ryto, mašinų tokiu laiku tikrai dar neturėtų būti, tačiau – pilna. Joms išvažinėjus, paliekami nešvarūs plotai, mes turime papildomai siųsti valytojas, kad jos nušluotų rankinėmis šluotomis“, – problemą išdėstė S. Perkauskas.

„P. n.“ informacija


Senąjį miesto parką sutvarkys pavasarį

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-03-25

Senajame Kretingos miesto parke atnaujinami 7 takai, o centre, kur jie susibėga, suformuota apskrita poilsio zona.

Prie Kretingos miesto stadiono dar prieškariu įkurtą senąjį parką konkursą laimėjusi įmonė „Kretingos komunalininkas“ ėmėsi tvarkyti dar pernai rudenį. Peržiem įšaldyti darbai buvo atnaujinti šį pavasarį, tačiau išvažinėtas ir išraustas parkas sukėlė kai kurių kretingiškių pasipiktinimą. Senojo parko tvarkymo darbai turi būti užbaigti per šį balandį ir, tikėtina, atsinaujinęs parkas taps dar viena kretingiškių pamėgta poilsio vieta.

„Dar praėjusį rudenį paklojo takus trinkelėmis, bet pastebėjau, kad darbus atliko paskubomis ir nekokybiškai. Sportuoju, ir, eidamas tomis trinkelėmis, vis už jų užkliūdavau. Dabar gi matau, kad tas trinkeles ardo ir vėl kloja iš naujo. Kodėl taip neracionaliai naudojami pinigai ir kas atsako už nekokybiškai atliktus darbus? Klausiau darbininkų, jie atsakė, kad tai – rajono politikų nurodymas“, – kalbėjo į redakciją paskambinęs kretingiškis.

Kretingos miesto seniūnės Gintarės Liobikienės žodžiais, senasis miesto parkas yra tvarkomas iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skirtų lėšų, bendra šio projekto vertė – per 216 tūkst. Eur.

„Pernai reikėjo įsisavinti 95 proc. lėšų, dėl to darbai ir buvo pradėti dar praėjusį rudenį – paklotas pagrindas takams. Tačiau peržiem oro sąlygos buvo nepalankios, pašalas iškilnojo trinkeles, dabar rangovas taiso broką, kuris pasimatė pavasarį. Tačiau, atsakant į skaitytojo pastebėjimą, mokėti už darbą rangovui antrąkart tikrai nereikės – jis atsako už savo darbų kokybę“, – kalbėjo G. Liobikienė.

Jos žodžiais, trinkelėmis senajame parke iškloti 7 takai, kurių bendras ilgis – 900 m, plotas – 2,5 tūkst. kv. m. Tokiomis pat trinkelėmis bus išklotas takas nuo Savanorių gatvės ligi parko takų, – šiuo metu išraustas pėsčiųjų takas trukdo gyventojams praeiti iš miesto iki ligoninės.


Kaimas Prūsijos karališkosios topografinės tarnybos parengtame Salantų apylinkių žemėlapyje. 1915 m.

Už Salantų, paribyje su Skuodo rajonu, abipus Erlon tekančio Juodupio upelio, plyti Juodupėnai (žem. Joudopienaa), kitais metais minėsiantys gražią 455 metų sukaktį.

Nuo bajorų iki dvaro prievolininkų

Juodupėnų kaimas pirmąkart paminėtas ir pažymėtas 1568 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valstybinio Telšių valsčiaus valdų žemėlapyje. Tuo metu Juodupėnams priklausė apie 2 tūkst. 317 ha miško ir dirbamos žemės, kuri ribojosi su Erlėnų, Pesčių, Peldiškių (Peldžių), Šaučikių, Armonaičių ir Viršutinės Šventosios kaimais.

XVI–XVIII a. Juodupėnai buvo bajorkaimis, kuriame gyveno smulkūs bajorai, už karinę tarnybą iš didžiojo kunigaikščio gavę čia žemės su ją dirbančiais valstiečiais. Greta bajorų ūkių kaime kūrėsi eiliniai žemdirbiai, kurie buvo Salantų, nuo 1675 m. – Grūšlaukės dvaro baudžiauninkai. Bajorai iš pradžių nepriklausė nuo dvaro. Tačiau carinės Rusijos laikais lėšų savo bajorystei įrodyti neturėję smulkūs bajorai tapo paprastais Grūšlaukės dvaro prievolininkais.

Plečiantis dirbamos žemės plotams, XVII a. Juodupėnų žemėje susiformavo Jakštaičių, Rokiškės, Urbaičių, Kirkšių užusieniai, kurie XVIII a. pirmoje pusėje tapo savarankiškais kaimais. Erlos slėnyje stūksančioje Alkos kalno kalvoje XVIII a. antroje pusėje susiformavo dar viena nausėdija, iš pradžių vadinta Juodupėnų užusieniu, o XIX a. tapusi savarankišku Alkos kaimu.

Dvasiniu gyvenimu nuo XVII a. rūpinosi Salantų parapijos kunigai. Šios parapijos gyvenviečių statistika liudija, kad 1750 m. bajorkaimyje buvo 6 kiemai, o XIX a. pirmoje pusėje Juodupėnuose būta 21 kiemo. Juose 1821 m. gyveno 231, o 1845 m. – 212 (95 vyrai ir 117 moterų) katalikų. 1845 m. parapijiečių sąrašas liudija, kad nuolatiniai kaimo gyventojai buvo Jonas Alonderis, Antanas Andrijauskas, Antanas Beniušis, Motiejus Beniušis, Antanas Bružas, Mykolas Dėkontas, Stanislovas Giedra, Kazimieras Kairys, Pranas Končys, Juozapas Kubilius, našlė Barbora Maksvytienė, Antanas ir Pilypas Meškiai, Antanas Mickus, Juozapas Mikita, Juozas ir Pranas Numgaudžiai, Pranas Pakalniškis, Antanas Ramonas, Danielius Skataris, Pranas Vairis (Vauras?), Antanas ir Tadas Zubės.


Siekia atkurti istorinį Pryšmančių parką

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-03-25

„Geri darbai autoriaus neturi“, – įsitikinę pryšmantiškiai Vilius Ančeris, Janina Giedraitienė ir Ingrida Macytė-Ančerienė, kurių pastangomis Gyventojų iniciatyvai parengtas Pryšmančių dvaro parko atkūrimo projektas, galintis sutelkti bendruomenę gamtos išsaugojimui ir puoselėjimui.

Dviejų aktyvių pryšmantiškių Janinos Giedraitienės ir Ingridos Macytės-Ančerienės rūpesčiu, Gyventojų iniciatyvoms, už kurias dar galima balsuoti iki kovo 31 dienos rajono Savivaldybės tinklapyje arba užėjus į šią instituciją, buvo pateiktas projektas Pryšmančių dvaro parkui išsaugoti ir apsodinti. Moterys tikisi, kad jų iniciatyva, tiesiogiai susijusi su gamtos išsaugojimu, sulauks gyventojų įvertinimo ir pritarimo.

Parke pasodintų per 60 medžių ir krūmų

Galima sakyti, kad J. Giedraitienės ir I. Macytės-Ančerienės šeimos Pryšmančiuose – naujakurės: Janina čia gyvena nuo 2013-ųjų, Ingrida atsikėlė 2019-aisiais. Moterys prisipažino, kad ieškojo ramybės, gamtos prieglobsčio, ir tai surado Pryšmančiuose, kur gamta galima mėgautis tiesiogine šio žodžio prasme. „Matydavome ateinant stirnų, o ir briedis, būdavo, užklysta. Šiemet į senuosius parko medžius sugrįžo pelėda, girdime genį, žiemą mus lanko sniegenos, kėkštai, mėgsta pasivaikščioti netoliese lizdą kraunantis gandras“, – džiaugėsi moterys, neabejodamos, kad šį gamtos kampelį galima išsaugoti visų pastangomis. Todėl ir rengdamos projektą Gyventojų iniciatyvoms akcentavo, kad toks projektas galėtų sutelkti vietos bendruomenę, prižiūrint, puoselėjant, saugojant parką.

„Mums visiškai nesuprantama tendencija, kai į žaliąsias erdves, kaip kokie svetimkūniai, įsiveržia įvairūs karkasai, treniruokliai, kuriais vis dėlto labiau pasinaudoja jaunesni žmonės. Kartais net keista, kai iki tų treniruoklių ne ateinama, o atvažiuojama automobiliu... Mūsų siekis – ne tik išsaugoti unikalią buvusio dvaro aplinką, mokyti vaikus tausoti gamtą, bet ir sudaryti sąlygas vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms patirti malonę buvojant natūralios gamtos apsuptyje“, – projekto idėją grindė I. Macytė-Ančerienė ir jos vyras Vilius Ančeris.

Šiuo metu parke yra išsaugoti suoliukai, stalelis, sūpynės. Čia dažnai poilsiui prisėda prošal, senuoju Pryšmančių keliu, pravažiuojantys dviratininkai. „Visa tai norisi ne tik išsaugoti, bet dar ir papildyti“, – kalbėjo pryšmantiškiai.

Parką veikia žmonių veikla, gamtos stichijos, dėl ko kasmet mažėja medžių, o projekto autoriai dar norėtų, kad parkas ir žydėtų, todėl numatė, kad reikėtų atsodinti išnykusius arba iškirstus medžius, pasėti naują žolę, kas tikrai didintų parko patrauklumą. Idėjos sumanytojų nuomone, parke būtų tikslinga pasodinti per 60 įvairių medžių ir žydinčių krūmų: ąžuolų, beržų, liepų, raudonųjų klevų, gudobelių, putinų, europinių pūkenių, putinalapių pūslenių, desertinių šermukšnių, sedulų, šaltalankių. Visa tai, preliminariais skaičiavimais, kainuotų per 1,2 tūkst. Eur, žinoma, būtina – ir specialisto konsultacija. Parką galėtų papuošti ir mediniai takai. Iš viso projektui įvykdyti pryšmantiškiai prašo per 2,5 tūkst. Eur: lėšos suskaičiuotos, atsižvelgiant į vidutines kainas, kurios dėl įvairių aplinkybių gali ir pasikeisti.


Legendomis apipinta Strazdelio sodyba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-02-25
Šiandieną Starzdelio sodyba Birutės g. Nr. 4 priklauso jo palikuonims anūkei Vitai Budzienei su vyru Tauru ir jo dukteriai Rūtai Aleksandrai Barienei (dešinėje).

Kone Kretingos miesto centre, užstotas prekybos centro „Senukai“, Birutės g. Nr. 4 sodyboje išlikęs itin įdomios architektūros akmeninis statinys. Jo viena mūro siena tarsi prilaiko kalvos šlaitą ir yra geriausiai matoma iš Akmenės gatvės. Senieji kretingiškiai spėlioja – gal prieškariu čia buvęs kalėjimas, o gal slėptuvė nuo bombų. Tačiau tik jos šeimininkas Juozas Strazdauskas, vadintas tiesiog – Strazdeliu, šiandieną tiksliai papasakotų, ką gi buvo sumąstęs. Deja, savo inžinerijos paslaptis į kapus jis nusinešė per Kretingos gaisrą 1941-aisiais.

Statinys trijų aukštų

Į Birutės g. Nr. 4 sodybą iš Vilniaus sugrįžta J. Strazdausko duktė 87-erių Rūta Aleksandra Barienė ir anūkė Vita Budzienė su šeima, o žiemą-vasarą ją prižiūrėti talkina kaimynas Antanas Vaitkus iš gretimo daugiabučio, kuris, sutikus savininkams, ir aprodė paslaptingąjį statinį. Statinys 3-jų aukštų, L raidės formos, plokščiu stogu, viršum kurio įrengta terasa.

„Artimieji pasakojo, kad pats sodybos šeimininkas Strazdelis kažkada išsikėlė sklypą, aptvėrė jį tvora ir apsodino klevais, kad šie sutvirtintų šlaitą nuo Birutės gatvės, o ant kampo iš lauko akmenų ant vakarų pusėje išlikusios sienos ėmė mūryti šitą įdomų statinį“, – pasakojo A. Vaitkus, įleidęs į jo vidų.

Stačiais siaurais akmeniniais laiptais patenkama į kelias skliautuotas patalpas, viduje sienos taip pat mūrytos iš akmenų, langų ertmės – arkinės. Iš tiesų padvelkia paslaptimis ir mistika. Dar žemiau – rūsys, jį mačiusiems tikrai primenantis požeminę slėptuvę.


Kaimas (Godele) Vokietijos kariuomenės kartografų 1915 m. parengtame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje

Gargždelė (žem. Gargždalė) – prie Plungės–Skuodo plento šalia Salantų įsikūręs kaimas. Jame veikia civilinės kapinės, kuriose laidojami Salantų krašto gyventojai, stovi Vytauto Didžiojo paminklas, stūkso jau pusę amžiaus šią vietovę garsinanti unikali akmens meistrų Orvidų sodyba.

Susiformavo vietoje, kur daug gargždo

Alkupio aukštupyje rastas apeiginis akmuo su dubeniu liudija, kad šioje vietovėje priešistoriniais laikais veikusi senovės baltų šventvietė – alka davusi vardą ir per kaimą Salanto link tekančiam upeliui.

Kaimas susiformavo rytinėje istorinių Salantų žemės dalyje. Šioje vietovėje nuo seno plytėjo bendrosios ganyklos, kuriose ganėsi tiek Salantų dvaro, tiek ir miestelėnų galvijai. Ganyklų žemėje buvę gausu gargždo – apvalių, nedidelių akmenų, todėl vietovę imta vadinti Gargždele.

Čia, prie senojo kelio į Plungę, apie XVII a. buvo įrengtos Salantų miestelio kapinės, kuriose laidotos karų, bado, maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, kiti Salantų ir šalia buvusio Jurgaičių kaimo mirusieji. Kapinėse nuo seno stovėjo Šv. Barboros koplyčia. 1750 m. duomenimis, ji buvusi medinė, su vienu altoriumi, o virš stogo kilo nedidelis kupolas su signatūriniu varpu. Šalia stovėjo varpinė, kurią sudarė keturi ąžuoliniai stulpai su malksnomis dengtu stogeliu, po kuriuo kabėjo nedidelis varpas.

Daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvarininkai leido įdirbti plėšininę ganyklų žemę. Tokiu būdu atokiau nuo Salantų, netoli kapinių, prie kelio į Plungę, XVIII a. antroje pusėje įsikūrė kelios naujakurių šeimos, savo nausėdiją pagal vietovės vardą pavadinusios Gargždele. Pirmąkart šis kaimas pažymėtas kanauninko Stanislovo Čerskio 1830 m. Vilniuje išleistuose Salantų parapijos ir Skuodo dekanato žemėlapiuose bei paminėtas teisininko Mykolo Gadono taip pat Vilniuje 1846 m. publikuotame Telšių apskrities vietovių sąraše.

Miestelio kapinės XVIII a. pabaigoje tapo parapinėmis, kuriose laidoti visi Salantų parapijoje mirę gyventojai katalikai. Greta katalikų apie XVIII a. pabaigą buvo įrengtos protestantų kapinės, skirtos evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinusiems vokiečių, latvių, lietuvių ir kitos kilmės dvarų ir valdžios įstaigų tarnautojams, pirkliams, amatininkams, miestelėnams ir žemdirbiams laidoti.


Arnas Stačiokaitis

Konsultuoja Lietuvos jaunųjų advokatų asociacija

Pasitaiko, kad, atsiradus nesutarimams tarp kaimynų, pirmieji skundai būna susiję su tvoros teisėtumu. Dažniausiai tokie ginčai kyla dėl nesudaryto rašytinio sutikimo statant tvorą ant kaimyninio žemės sklypo ribos. Klasikinė situacija: statant tvorą gaunamas tik žodinis kaimyno patvirtinimas, bet vėliau, pasikeitus santykiams, imama reikalauti pateikti rašytinį sutikimą arba tvorą nugriauti.

Ką daryti, kad tokios situacijos būtų išvengta? Spausdiname Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos (LJAA) kandidato į tikruosius narius Arno Stačiokaičio komentarą: „Kad tvora nekeltų rūpesčių, o tarnautų pagal paskirtį ir žmogui leistų savo valdose jaustis saugiai, reikia pasirūpinti, kad ji atitiktų visus keliamus techninius reikalavimus, būtų teisėta. Teisės aktuose yra įvardinti atvejai, kada reikalingas besiribojančio sklypo savininko sutikimas. Besiribojančių sklypų savininkų sutikimai reikalingi ir arčiau kaip 1 m atstumu iki kaimyninio žemės sklypo ribos želdinant gyvatvorę.

Žodiniai sutikimai teisinės galios neturi, juos pasirašo abi šalys. Rašytinio sutikimo forma gali būti laisva, tačiau, norint išvengti galimų ginčų ateityje, vertėtų aiškiai identifikuoti: statomos tvoros lokaciją, atstumą iki sklypo ribos; tvoros aukštį; tvoros akytumą; esant galimybei, pridėti būsimos tvoros eskizą.


Savivaldybė nupirktų dalį tvoros

  • Žemė ir ūkis
  • 2022-02-25

Griūvančios ir pavojų praeiviams keliančios istorinės vienuolyno tvoros dalį, įeinančią į privataus sklypo J. K. Chodkevičiaus g. Nr. 1 ribas ir priklausančios evangelikų liuteronų draugijai „Sandora“, Kretingos rajono savivaldybė norėtų perimti savo žinion, kad galėtų sutvarkyti visą tvorą.

Didesnė senosios vienuolyno tvoros, besiribojančios su Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos ir privataus sklypo teritorija, dalis patenka į valstybinę žemę. Bendras tvoros ilgis – 38 m.

Ši tvora, pasak Kretingos rajono paminklosaugininkės Medos Skersienės, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruota kaip atskiras objektas ir neturi savo unikalus numerio. Ji yra įtraukta į Kultūros paveldo departamento dokumentus kaip bendros saugomos vietovės – Kretingos senamiesčio – dalis.

Liuteronų evangelikų draugijai „Sandora“ rengiant apleisto pastato, kuriame išvien su partneriu – Kretingos rajono savivaldybe ketinama atidaryti Vaikų dienos centrą, projektą, buvo susirūpinta ir pavojų keliančia vos besilaikančia tvora.

„Tvora neturi jokio pamato. Ji yra perstatyta toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo senoji, ir iš tų pačių lauko akmenų. Tvoroje žiojėjo skylės, išlaužos, mes jas prieš 10-metį užlopėme“, – teigė Kretingos evangelikų liuteronų draugijos „Sandora“ vadovas Arūnas Šulskis.

Jis sakė, kad buvo tartasi su Savivaldybe, kad ši visą tvorą perimtų savo žinion ir ją sutvarkytų, nes draugija neturi tam lėšų. „Sutinkame ją už simbolinę kainą parduoti Savivaldybei. Tai būtų realiausias būdas išsaugoti tvorą kaip dalį Kretingos senamiesčio“, – įsitikinęs A. Šulskis.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Violeta Turauskaitė patikino, kad ši galimybė buvo aptarta su „Sandoros“ vadovu A. Šulskiu: „Sutarėme rengti bendradarbiavimo sutartį, pasidalinti įsipareigojimais, Savivaldybei perėmus visą tvorą. Tuomet galėtume rengti tvoros sutvarkymo projektą. Šį siūlymą kovo mėnesį teiksime svarstyti rajono tarybai“, – sakė V. Turauskaitė.

„P. n“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas