Pajūrio naujienos
Help
2021 Balandis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 3 %
Naktį9°C debesuotumas 7 %
Apklausa

Ar kiekvienas rajono Savivaldybės tarybos narys turėtų atsiskaityti rinkėjams?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Žudgalio praeities mozaika

  • Žemė ir ūkis
  • 2021-01-29
Monumentalus kryžius, pastatytas 1920 m. Alekso Gvazdausko (Kazimieros Skersienės) sodybos kieme. Fot. Julius Kanarskas, 1985 m.

Į vakarus nuo Salantų miesto, Erlos-Salanto upių senslėnyje ir už jo kylančioje aukštumoje, plyti Žudgalis. Tai daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją skaičiuojantis kaimas, kurio praeitį mena palei Ateities gatvę tebestovinčios sodybos, kryžkelėje rymanti koplytėlė bei prie kelio į Salantus veikusios senosios kapinės.

Upelis varliagyvių garbei

Šiandien kaimui priklauso 212,10 ha žemės, kurioje stovi 8 sodybos. Pagal teritorijos dydį iš trisdešimt keturių Imbarės seniūnijos kaimų Žudgalis yra dvidešimt penktas, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.

Daugiau kaip pusė kaimo žemės – apie 120 ha – plyti Erlos-Salanto upių senslėnyje. Šioje dalyje dominuoja pievos ir dirvonuojanti žemė. Šiauriniame pakraštyje, tarp gyvenvietės ir Alkos kalno, plyti Erlomis vadinamos durpingos pievos, kaskart pavasarį ir per rudenines liūtis patvinstančios ir tampančios sunkiai praeinama pelke. Šia pievų dalimi Erlos link teka Alkupis, skiriantis Žudgalį nuo Alko (Alkos) kaimo. Nuo Erlų Salanto link teka vasaromis išdžiūvantis Varlupis. Pasakojama, kad šis upelis – dirbtinis, atsiradęs Salantų dvaro savininkų paliepimu iškasus melioracijos kanalą Erlų pelkėms nusausinti. Pavasariais jame atsirasdavo gausybė varlių, kurių kvarkimas plačiai pasklisdavo apylinkėje. Todėl naująjį upelį vietiniai praminė šių beuodegių varliagyvių garbei.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.


Kretingiškės namuose – brangiausios pasaulyje katės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-01-29
Gražina Asipauskaitė su savo numylėtine servale Monro, kuri, kaip tikino, savo elegantiška elgsena pateisina scenos įžymybės vardą.

Servalas – laukinė Afrikos katė, turinti gerai išvystytus medžioklės instinktus, pašokanti iki 3 m. Gali sverti iki 20 kg. Tai – katė individualistė, pabrėžianti savo nepriklausomybę. Servalai itin gražūs dėl savo auksinio, juodomis dėmėmis marginto kailio. Kaip naminius gyvūnus pirmieji servalus laikė faraonai senovės Egipte prieš daugiau kaip 5 tūkst. metų.

Savanos katės po ilgų bandymų, sukryžminus servalą su namine kate, buvo išvesti JAV. Tai – jau tikras naminis gyvūnas. Ši į lūšį panaši katė gali sverti iki 11 kg. Ji greit išmoksta komandų, reikalauja daug dėmesio, gali užšokti ant šviestuvų, laipioti užuolaidomis.

Kretingiškė, TV projekto realybės šou „Namas“ dalyvė, grožio ir estetikos specialistė 38-erių Gražina Asipauskaitė prieš pusmetį įsigijo du ypatingus gyvūnus – vienas brangiausių ir rečiausių kačių pasaulyje: laukinę Afrikos katę servalą, kurią pavadino Monro, ir sevaną, vardu Talį.

Iš išorės – lūšis, charakteris – šuns

Abi katės dėl kailio atrodo tarsi tigriukai, tačiau turi laibus kaklus, nedidelę galvą su ilgomis ausimis, itin ilgas kojas ir tuo primena lūšis.

Monro, pasakojo šeimininkė, yra tikra žvaigždė – jos grakšti eisena, išdidi elgsena, akys išraiškingos. Ėda nedaug ir tik iš rankų, yra ilgakojė – suaugusios ir pasistiebusios ant dviejų užpakalinių kojų šios katės gali siekti iki 160–170 cm.

„Iš visko matyti, kad maniškė Monro pagal veislę tikrai bus mažesnė, nes galvoju, kad ji nėra 100-procentinė servalė. O Talis, atvirkščiai – daug ėda ir per pusmetį jau spėjo nusipenėti. Jis mėgsta laipioti užuolaidomis ir užšokti kuo aukščiau“, – pasakojo moteris.

Šioms katėms būtinas specialus maistas, įvairūs vitaminai. Monro organizmas sunkiai įsisavina kalcį, todėl pradėjo lūžinėti kaulai. Dabar katės kojytėse įtaisyti 4 strypai, kad kaulai sugytų po atliktų operacijų.

„Lūšiukai“, tvirtino Gražina, labai myli vaikus, o jos 7-mečiui sūnui Gabrieliui pakeičia brolius ar seses. „Šios katės ypatingos – primena šunis, klauso komandų – atsistoti, sėsti, atnešti kamuoliuką, netgi rašiklį sūnui ruošiant pamokas. Urzgia, kad iš dubenėlio neatimtum maisto. Nors sakoma, kad jos agresyvios, bet taip nėra, jos labai jaučia šeimininką. Nėra buvę, kad įbrėžtų, nors vaikas netyčia ir ant uodegos užlipa“, – savo augintines gyrė G. Asipauskaitė.

Iš prieglaudos paėmė katę ir šunį

Be šių dviejų kačių, kurių kiekviena kainuoja kaip geras automobilis, G. Asipauskaitė dar turi kitokias 2 kates — rusų nulėpausį ir Siamo veislės, jos namus saugo kalė Dika. „Ir Siamo katytę Pumą, ir vilkšunę pasiėmiau iš prieglaudos. Dika buvo stipriai kankinta, sulaužyti šonkauliai, prieglaudoje sakė – nugaiš. Bet parsivežiau, išgydžiau, ir jau 4-erius metus pas mane gyvena, tiesa, liko raiša. Kartais staugia kaip vilkė. Puma yra akla, baiminasi žmonių, tik viena bėda, kad įgudusi gaudyti paukštelius“, – apie savo gyvūnus pasakojo moteris.


Kaimas Darbėnų apylinkių 1914 m. topografiniame žemėlapyje.

Netoli Laukžemės, pasienyje su Latvija, driekiasi Sūdėnų kaimo žemės. Jose rastas gludintas akmens kirvukas siaurėjančia pentimi, taip pat Šventosios slėnyje aptiktos ugniaviečių liekanos bei žmonių nuskeltos titnago skeltės liudija, kad šioje vaizdingoje vietovėje žmonės ėmė kurtis jau gilioje senovėje, dar neolito pabaigoje ar žalvario amžiuje.

Vakarų baltų palikti pėdsakai

Daugiau žinių turime apie ankstyvajame ir senajame geležies amžiuose čia gyvenusią vakarų baltų bendruomenę, kurią mena pilkapynas ir kapinynai, išlikę Šventosios slėnio kalvelėse.

Pilkapyną sudaro 5 skirtingo dydžio – nuo 4,2 iki 9 m skersmens – pilkapiai, supilti III–I a. pr. Kristų. Juose rasti 26 sudegintų mirusiųjų kapai, kuriuose smulkiai sutrupinti kauliukai buvę užkasti duobutėse arba supilti į nedideles lipdyto molio urnas. Dalis urnų stovėjo ant plokščių akmenų ir buvo uždengtos akmens plokštėmis. Kai kuriuos kapus supo nedideli akmenų vainikėliai.

Pilkapyną apleidus, I a. po Kr. didžiojo pilkapio sampile dar buvusi palaidota nesudeginta moteris, prie kurios rasta gintaro ir mėlyno stiklo karolių. Kiti mirusieji nuo I a. laidoti 360 m į pietvakarius nuo pilkapyno, arčiau Šventosios esančiame Vaidavingyje. Čia rasta I–IV a. Vakarų Lietuvos pajūrio kapinynams būdingų akmenų vainikų, 2 suardyti degintiniai kapai ir geležinis įmovinis ietigalis.

Apie V a. šis kapinynas taip pat buvo apleistas, o mirusiuosius gentainiai vėl ėmėsi laidoti ankstesnėje vietoje, aplink pilkapyną. Tyrimų metu čia aptikti 23 kapai su akmenų vainikais, datuojami V a.–VI a. pirmąja puse. Mirusieji laidoti nesudeginti, skobtiniuose karstuose, su negausiomis įkapėmis: gintaro karoliais, žalvarinėmis apyrankėmis, smeigtukais, segėmis, smiltainio verpstukais, miniatiūriniais lipdyto molio puodeliais ir kt. Įdomu tai, kad dalis kapų buvę pažymėti: ties 9 kapais virš žemės kyšojo akmenys, kurių dalis stovėjo ant grindinėlių, o prie vieno kapo buvęs pastatytas medinis stulpas, apjuostas 8 mažų akmenų vainikėliu.

Vėliau, VIII–XIII a. čia gyvenusių kuršių pėdsakų reikėtų ieškoti Degsnės miško pietiniame pakraštyje esančioje Maro kapelių kalvelėje. Kasant iš jos smėlį, buvo randama įvairių žalvarinių kryžminių smeigtukų ir kitų papuošalų, geležinių ietigalių bei kirvių.


Mėguvos gatvėje – automobilių stovėjimo aikštelės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27
Dabartinė Meno mokyklos automobilių stovėjimo aikštelė papildomai prasiplės 20-čia vietų.

Mėguvos gatvėje bus naujai įrengtos arba praplėstos automobilių stovėjimo aikštelės – prie mokyklos-darželio „Žibutė“ ir Kretingos meno mokyklos.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo ir rajono Saugaus eismo komisijos vadovo Povilo Černeckio žodžiais, automobilių parkavimas Mėguvos gatvėje – įsisenėjusi problema.

„Tėvai atveža mažamečius vaikus į mokyklą-darželį, automobilius stato siauroje Mėguvos gatvėje, nes daugiau nėra kur. Darbuotojai mašinas taip pat parkuoja gatvėje, užkimšdami ją ir sukeldami nepatogumų kitiems vairuotojams. Saugaus eismo komisija nuolat gauna aplinkinių daugiabučių namų gyventojų skundų dėl automobiliais užkimštos gatvės, kurioje ypač pavojinga žiemą, nes gatvė nelygi, jos pakalnėje ir įkalnėje pašalus labai slidu“, – apie būtinybę įrengti automobilių stovėjimo aikšteles kalbėjo P. Černeckis.

Jo žodžiais, prie Meno mokyklos automobilių parkavimo aikštelė taip pat – ankšta, nesužymėtos parkavimo vietos, tačiau tetelpa apie 10 automobilių. Jose parkuojasi į darbus atvykę mokytojai, o į užsiėmimus vaikus atvežančių ar pasiimančių vaikų tėvams nėra kur saugiai sustoti – net ir esant laisvų vietų, į aikštelę įvažiuoti draudžia ženklas.

Todėl, atsižvelgiant į gyventojų prašymus, Kretingos rajono savivaldybė šiemet parengė aikštelių Mėguvos gatvėje įrengimo ir aikštelės prie Meno mokyklos rekonstrukcijos projektus. Darbams atlikti jau parinktas ir rangovas – Plungės bendrovė „VVarff“.


Į šešis rajono tvenkinius paleido žuvis plėšrūnes

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27

Trečiadienį į 6 Kretingos rajono vandens telkinius paleista 1 tūkst. 100 šiųmečių ežerinių lydekų, kurių bendras svoris sudaro 110 kg.

Saugo, kad vanduo neuždumblėtų

Ankstesniais metais į tvenkinius būdavo paleidžiama ir kitokių žuvų – sidabrinių karosų, plačiakakčių, lynų, baltųjų amūrų. Kaip „Pajūrio naujienoms“ sakė už ekologiją atsakinga rajono Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo specialistė Lina Rimkuvienė, vien lydekomis apsiribota laikantis rekomendacijos: šiuo metu daugelyje ištirtų tvenkinių dominuoja smulkiosios karpinės žuvys, o plėšriųjų – per mažai.

„Tokiais atvejais vanduo darosi nebe skaidrus, uždumblėja, nustoja vystytis povandeninė augmenija“, – paaiškino specialistė. Jos žodžiais, povandeninės augmenijos bendrijos yra svarbios mikrobestuburių, taip pat ir daugelio ežerinių žuvų rūšių buveinės bei nerštavietės. Plėšriosios žuvys, kaip lydeka, kontroliuojančios smulkiųjų karpinių žuvų gausą, neigiamus procesus slopina natūraliai.

Lydekas Kretingos rajono savivaldybė pirko iš viešųjų pirkimų konkursą laimėjusios Vilniaus rajono bendrovės „Akvilegija“. Priskaičiavus transportavimo išlaidas, šiai įmonei buvo sumokėta 2 tūkst. 900 eurų. Įžuvinimo darbe, be L. Rimkuvienės, dalyvavo Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijos specialistas Edmundas Mikaločius, taip pat lydekas atgabenęs bendrovės „Akvilegija“ atstovas Kęstutis Skridelskis. Pagal praėjusiais metais atliktus ichtiofaunos (žuvų) išteklių tyrimus ir paruoštą ilgalaikį žuvų įveisimo planą, taip pat atsižvelgus į tvenkinių plotus, daugiausia ežerinių lydekų – 400 – atiteko Rūdaičių tvenkiniui. Į Kretingos dvaro parko III tvenkinį buvo paleista 250, į II tvenkinį – 200, į Šukės tvenkinį – 100, į Kretingos dvaro I tvenkinį – 80 ir į Kretingos vienuolyno (Pastauninko) tvenkinį – 70 šiųmečių lydekų.


Pirmasis rajone afrikinio kiaulių maro atvejis

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai Darbėnų seniūnijos Žalimų miške sumedžiotam šernui nustatė afrikinį kiaulių marą (AKM).

Taikomi antros zonos apribojimai

Laikinai Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vedėjo pareigas einančio Viliaus Stančiko teigimu, mūsų rajone tai pirmas toks atvejis. Ši liga šernams perduodama tiesioginio kontakto su apsikrėtusiais gyvūnais metu per ekskretus, sekretus ar kraują.

Nuo AKM patvirtinimo momento visas Kretingos rajonas yra įtrauktas į II zoną, t. y. užkrėstą teritoriją. Iki šiol II zonoje buvo tik atskiros seniūnijos – Kartenos, Imbarės, Kūlupėnų, kadangi jos ribojasi su šalia esančiais rajonais, kuriuose AKM nustatytas anksčiau.

II zonoje taikomi apribojimai kiaulių judėjimui iš laikymo vietų. Laikymo vieta turi atitikti visus biologinio saugumo reikalavimus, atliekama nuolatinė oficiali veterinarinė priežiūra. Pasak V. Stančiko, svarbu, kad užkrėstoje teritorijoje laikantieji kiaules ne vėliau kaip prieš 3 dienas apie skerdimą savo reikmėms informuotų įgaliotąjį veterinarijos gydytoją, kuris po skerdimo turi kiaulę apžiūrėti, įvertinti patologinius anatominius pakitimus ir, esant gyvūnų užkrečiamosios ligos įtarimui, paimtų mėginius tyrimams dėl AKM.

„Afrikinis kiaulių maras – didelė problema, kadangi nėra nei vaistų, nei vakcinos, o virusas pavojingas tiek šernams, tiek kiaulėms. Mirtingumas nuo šios ligos siekia 95–99 procentus“, – akcentavo KVMVT vedėjas.


Ar turėsime Kretingoje žydinčių sakurų slėnį?

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27
Kretingiškis Pranas Liaučius Akmenos upės slėnį anapus lurdo siūlo paversti sakurų parku. „Tačiau būtų įdomu išgirsti ir kitų kretingiškių nuomonę – o gal šiame slėnyje sužydėtų kitokie krūmai ar medžiai“, – pasvarstė jis.

Nors įdėta nemažai pastangų ir lėšų, Akmenos upės slėnis Vilniaus gatvėje, anapus lurdo, taip ir netapo kretingiškių ir miesto svečių poilsio ar ramių pramogų, grožėjimosi gamta vieta. „O be reikalo, – įsitikinęs kretingiškis Pranas Liaučius, pats mėgstantis dažnai vaikščioti būtent čia. – Šis slėnis turi kažkokios traukos, kuri galbūt siejasi su ramybe, su natūraliai susiformavusiu landšaftu.“

P. Liaučius, Statybininkų gatvės seniūnaitis, sakė negalįs būti abejingas aplinkai ir mano, kad gražiai, tvarkingai gyventi Kretingoje nori ne jis vienas.

„Anądien nebeapsikenčiau – dvi valandas slėnyje kuopiau šakų, lapų sąnašas iš Pastauninko upelio, surinkau išmėtytas trinkeles. Sakau statybininkams, ko jūs per tvorą tų plytelių primėtote. Šie tvirtino, kad tai prošal einančių vaikų darbas. Surinkau, „suštabeliavau“, sakau, pasiimkite. Tai pažiūrėjo į mane kaip į keistuolį...“, – P. Liaučius sakė, kad pasiilgstąs bendrų miestelėnų talkų – per jas galima daug nuveikti, tvarkant viešąsias miesto erdves.

P. Liaučiaus pastebėjimu, Akmenos slėnis galėtų virsti sakurų parku – šie, pavasarį anksti pražystantys medžiai, yra dekoratyvūs, ir, kai niekas aplink dar nežydi, džiugina akį ir po žiemos pavargusią sielą.

„Manau, kad tam nereikėtų daug lėšų – svarbu būtų sutelkti žmones, miestelėnus, kurie galbūt panorėtų savo miestui padovanoti po medelį, gal ir aplink Kretingą esantys medelynai paaukotų vieną kitą sodmenį, – pasvarstė kretingiškis. – Bet gal reikėtų apskritai atsiklausti žmonių nuomonės? Nebūtinai sodinti sakuras. Juk čia galėtų žydėti ir kitokie dekoratyvūs žydintys medžiai – alyvos, jazminai, o gal ir – mūsų soduose įprastos vyšnios...“

Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad Akmenos upės slėnis yra didelis seniūnijos rūpestis: „Ne per seniausiai gvildenome slėnio viziją – ką norėtume jame matyt, kaip jis turėtų atrodyti, kad žmonių norai nesusikirstų su mūsų ketinimais. Su Pranu, su kitais iniciatyviais miesto gyventojais tikrai padiskutuosime, ką seniūnija ir žmonės galėtų kartu nuveikti.“


Spręs dėl atkasto istorinio šulinio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-10-23
Archeologai atkasė rąstinį šulinį iki 3 m gylio, – giliau kasinėti dabartinėmis sąlygomis tapo pavojinga.

Ateinantį antradienį, spalio 27 dieną, Kretingos muziejuje rinksis muziejininkų, kultūros paveldo ir Kretingos rajono savivaldybės specialistų komisija, kad nuspręstų dėl tolesnio istorinio šulinio Vilniaus gatvėje likimo.

Šį šulinį praėjusią savaitę, tyrinėdami Vilniaus gatvės istorinius sluoksnius, priešais „Pajūrio naujienų“ redakciją aptiko archeologai. Jų komandai vadovaujantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas Jurgis Sadauskas pasakojo, kad atkastas, manoma, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios šulinys, bet jo amžius gali siekti ir XVIII a. Tam, kad konkrečiai būtų nustatytas jo amžius, reikėtų detalesnių tyrimų.

„Tai – rąstinis šulinys, įgilintas iki 3 m, bet dar nesame pasiekę jo apačios. Giliau kasti darosi nesaugu: reikėtų praplėsti šurfą ir daugiau praardyti grindinio, o tam jau būtinas Kultūros paveldo departamento leidimas“, – kalbėjo J. Sadauskas.

Jis sakė, kad, kaip įprasta, radę įdomesnį radinį apie tai informavę Kretingos muziejų: „Manėme, gal norėtų jį iškelti ir eksponuoti muziejuje, tačiau jie turi kitokį matymą.“

Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, kad muziejaus specialistai svarsto galimybę šulinį palikti autentiškoje vietoje, užkonservuoti ir užkloti permatoma danga, kad jį, kaip istorinį objektą, galėtų pamatyti visuomenė bei miesto svečiai. Toks šulinys taptų turizmo traukos vieta.

J. Sadausko manymu, kol kas tai – tik idėja, nes lemiamą žodį tars konservavimo specialistai. Šulinys yra ne važiuojamojoje kelio dalyje, bet labai arti jo, tad renovacijos darbus atliekanti bendrovė „Šilutės automobilių keliai“ taip pat turės spręsti, ar nereikia papildomai rengti techninio grindinio projekto. Jeigu toks būdas „in situ“, arba eksponuoti vietoje, būtų įmanomas, dar reikėtų išspręsti kitą svarbią sąlygą – kas mokės už papildomus darbus.


Apie lašinius, „rūkytus“ puode

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-10-23
Rūdaitiškė Gražina Katkuvienė pademonstravo, kaip puode galima „išsirūkyti“ lašinių.

„Anksčiau šeimininkės taip gamino iš biednystės, o mes dabar – iš smalsumo“, – iš užmaršties prikėlusi jos šeimoje naudotą senovinį lašinių „rūkymo“ būdą, juokavo asociacijos „Pajūrio bendruomenė“ pirmininkė rūdaitiškė Gražina Katkuvienė.

Svogūnų lukštų ir slyvų paslaptis

Kilogramą lašinių, o dar geriau – šoninės, Gražina pirmiausia gerai įtrina dviem galvomis česnako ir trim šaukštais pipirų. Prieskoniais pagardintą „šmotą“ mėsos įdeda į iš anksto pasiruoštą puodą, kurio dugnas išklotas gera sauja svogūnų lukštų. Įmeta 10 džiovintų slyvų, tuomet užberia 200 gramų druskos ir vieną šaukštą cukraus, užpila apie litrą vandens, prideda dar porą saujų svogūnų lukštų ir verda ne mažiau kaip 25–30 minučių – nelygu, ar mėsos nori šalto, ar karšto „rūkymo“. Kurie renkasi pirmąjį variantą, paverda šiek tiek trumpiau, kurie antrąjį – ilgiau. Pati G. Katkuvienė, atsižvelgusi į šeimos narių pageidavimus, pusę gabalo „rūko“ vienaip, pusę – kitaip.

Mėsą išvirus, tame nuovire uždengtą reikia palikti mažiausiai pusdieniui, kad visi komponentai įsigertų. Išėmus padėti ant pjaustymo lentelės, kad nuvarvėtų, nusausėtų. Apdengti kita lentele ir paslėgti. Atvėsusį gaminį suvynioti į maistinę plėvelę. Šaldytuve taip „išrūkyta“ gražiai gelsva arba rusva kvepianti mėsa puikiai išsilaikys apie 2 savaites, o šaldiklyje – ir gerokai ilgiau.

Lygiai toks pat procesas ir „rūkant“ į marlę suvyniotą maltą mėsą – nereikės parduotuvėje pirkti dešrų. Anot pašnekovės, dūmo įvaizdį ir skonį mėsai suteikia būtent auksiniai svogūnų laiškai ir džiovintos slyvos.

Receptai – galvoje, o ne knygose

Kai per šią Rudens derliaus ir Moliūgo šventę Kretingos rajono seniūnijų šeimininkės nėrėsi iš kailio, gavusios užduotį pademonstruoti, ką įdomaus geba „sukurpti“ iš lašinių, Gražina ilgai nemąstė.

„Mano mama tebuvo baigusi 4 klases, bet kaime garsėjo kaip gera šeimininkė. Pigių, gardžių, iš pirmo žvilgsnio neįprastų valgių ji prigalvodavo, rodos, iš nieko. Ruošdamasi šventei, aš tiesiog prisiminiau, kad ypač per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas – ant šeimos stalo visuomet turėdavom būtent tokiu būdu „išrūkytų“ lašinių“, – atviravo rūdaitiškė.

Anot pašnekovės, tuomet dar nebuvo mados receptus užrašyti – reikėjo ingredientus ir eilės tvarką dėtis į galvą. Todėl, pagal mamos receptą ruošiant lašinius, Gražinai teko praktikuotis ir pasimokyti iš klaidų. Iš pradžių į puodą ji dėjo tik vieną saują svogūnų – mėsos spalva išėjo per blanki, akivaizdu, kad lukštų buvo per mažai. Dėjo 5 džiovintas slyvas – skonis ne kaip dūmo, vadinasi, ir slyvų reikėjo daugiau.

„Aš ir dabar jokių knygų apie kulinariją namuose nelaikau – turėjau vienintelį žinyną, bet ir tą patį vyriausiai anūkei atidaviau“, – linksmai pasakojo G. Katkuvienė.

Ji pridūrė, kad mėsą ypač skanu valgyti su obuoliene ir krienais. Kol šių gėrybių dar pilni sodai ir daržai, patarė suskubti pasiruošti žiemai.


Salantų gimnazija jau tryliktą kartą įvertinama Žaliąja vėliava ir tarptautiniu Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatu.

Tryliktus metus iš eilės Salantų gimnazijos mokiniai spalio mėnesį prie savo mokyklos iškelia Žaliąją vėliavą. Ši vėliava ir tarptautinis Gamtosauginių mokyklų programos (GMP) sertifikatas mokyklai suteikiamas vieneriems metams. Norėdama jį gauti, mokykla turi įrodyti, jog yra to verta – salantiškiai tai įrodo kasmet nuo dalyvavimo šioje programoje pradžios.

Salantų gimnazijos gamtosauginės programos koordinatorė, biologijos mokytoja metodininkė Rasa Bumblienė „Pajūrio naujienoms“ sakė, jog šis įvertinimas visam gimnazijos kolektyvui – ir programoje dalyvaujantiems gimnazistams, ir mokytojams – labai brangus, gauti Žaliąją vėliavą ir Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatą, kurį šiemet įteikė Gamtosauginių mokyklų koordinatorius Renaldas Rimavičius, nėra taip paprasta.

„Iš viso yra septyni GMP elementai, kuriuos kiekviena įstaiga, dalyvaujanti programoje, turi įgyvendinti. Visų pirma reikia įkurti gamtosauginį komitetą, kurio aktyviausi nariai privalo būti moksleiviai. Įkūrus komitetą, privalu parengti veiksmų planą, atlikti monitoringą, siekiant įvertinti, kaip parengtasis planas įgyvendinamas, rengti ir siųsti ataskaitas – darbo pakanka visiems, kas įsitraukia į programą“, – pasakojo R. Bumblienė.

Nors 7 žingsnelių metodika – svarbiausias GMP aspektas, svarbu yra ir kryptinga mokyklos bendruomenės veikla atitinkama tematika. Aplinkosauginiam auditui atlikti bei ekologinėms veikloms vykdyti siūlomos septynios temos: Atliekos, Šiukšlės, Klimato kaita, Energija, Vanduo, Bioįvairovė ir gamta bei Sveika gyvensena. Praėjusiais metais salantiškiai rinkosi su ekologija susijusias temas ir įsitraukė į šviečiamąją, praktinę, pažintinę bei tiriamąją veiklas: rašė darbus bei pranešimus, kuriuos pristatydavo konferencijose, į kurias buvo kviečiami moksleiviai ir iš kitų rajono mokyklų, ugdymo dienų metu į piliakalnius ir kitas krašto istorijai svarbias vietas rengė ekskursijas, kurių metu mokėsi pažinti savo kraštą ir jį mylėti.

Gimnazijoje buvo rengiamos viktorinos, skirtos Žemės dienai bei kitoms progoms, su ekologija susijusios temos, pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas ir jo svarba, šiukšlės – kokius pėdsakus žmonės palieka planetoje, – buvo integruotos į įvairius dėstomus dalykus. Tiesa, dėl karantino nepavyko surengti akcijos „Darom“.

„Penktų-dešimtų klasių moksleiviai noriai įsijungė į užduotį aplankyti pasirinktą Salantų regioninio parko objektą, nufilmuoti jį ir pristatyti, papasakojant, kuo šis objektas svarbus ir patrauklus. Gaminome inkilus: vienų klasių moksleiviai juos kalė, kitų – margino, vėliau inkilai buvo iškelti Šauklių riedulyne. Pradinukai žiemą statė lesyklėles, lesino paukščius ir stebėjo, kokie sparnuočiai atskrenda“, – pasakojo gamtosauginės programos koordinatorė, akcentavusi, kad be pertraukos trylika metų prie gimnazijos plazdanti Žalioji vėliava – visos bendruomenės nuopelnas.

---

Tarptautinė gamtosauginių mokyklų programa

Aplinkosauginio švietimo fondas (FEE – Foundation for Enviromental) – 1981 m. įkurta tarptautinė nevyriausybinė organizacija. Savo tikslus FEE įgyvendina vykdydamas penkias programas: Mėlynosios vėliavos, Miškų pažinimo, Jaunųjų aplinkosaugos reporterių, Žaliojo rakto, Gamtosauginių mokyklų. Gamtosauginių mokyklų programa (GMP) Lietuvoje įgyvendinama nuo 2004 m. Jos tikslas – skatinti jaunus žmones aktyviai dalyvauti aplinkosaugoje ir spręsti ekologines problemas. Be Salantų gimnazijos, Kretingos rajone šiemet Žaliąsias vėliavas ir tarptautinius Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatus penktąjį kartą gavo Marijono Daujoto progimnazija ir Baublių mokykla-daugiafunkcis centras.

„P. n.“ informacija


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas