|
|
|
Žemė ir ūkisRaštai. Kaimavietė, kurios padangę raižo sklandytuvai
Tarp sovietmečiu sunaikintų Kretingos rajono gyvenviečių yra Raštų kaimas. Jo žemės driekėsi rajono rytiniame pakraštyje, plento į Šiaulius dešinėje pusėje, abipus kelio į Kulius nuo Kartenos sportinės aviacijos aerodromo iki Gaudučių palivarko (dvaro) sodybos. Apie ištakas Raštų kaimo istorijos ištakos glaudžiai susijusios su Gaudučių kaimo ir palivarko (dvaro) praeitimi. Į pietus nuo dabartinio Palangos–Šiaulių plento iki Alanto, Karkluojės ir Rupšupio upelių nuo XVI a. plytėjo per Valakų reformą įkurto Gaudučių kaimo žemės. Sodybos kūpsojo dešiniajame Alanto krante, abipus gatvės, besitęsiančios tarp Karkluojės ir Rupšupio upelių. Jas supo arimai, o šiaurinėje ir rytinėje kaimo žemių dalyje driekėsi akmeningos, krūmais ir medžiais apaugusios, pievos bei bendrosios ganyklos. Per baudžiavos panaikinimo reformą Gaudučių kaimą grafai Pliateriai panaikino, o jo žemėje įkūrė palivarką – Kartenos dvaro ūkinį padalinį, kurio sodybą pastatė į šiaurės rytus nuo senosios kaimavietės, arčiau Kartenos–Plungės vieškelio. Abipus palivarko sodybos besidriekianti plėšininė ganyklų žemė buvo paversta dirbamais laukais, o palivarko galvijų bandoms ganyti paliktos tik į rytus nuo jo sodybos buvusios ganyklos. Vykdant Lietuvos žemės reformą, Gaudučių palivarko valda iš Lenkijoje gyvenančios savininkės grafienės Sofijos Pliaterytės-Vieliopolskos buvo nusavinta ir paimta valstybės žinion. Vakarinė ir pietinė palivarko žemių dalys buvo išdalintos atgimusio Gaudučių kaimo žemdirbiams. Palivarko sodyba su daugiau kaip 188 ha žemės tapo valstybiniu pavyzdiniu kultūriniu ūkiu, administruojamu vyriausybės skiriamo valdytojo. Rytinė žemių dalis – buvusios ganyklos su dalimi ariamos žemės, buvo išskirstytos į vienkieminius ūkius, kuriuos Lietuvos žemės reformos komisija išdalino buvusiems Gaudučių palivarko kumečiams ir iš kitų vietovių atsikėlusiems bežemiams. Per Lietuvos žemės reformą Gaudučiai oficialiai buvo padalinti į du administracinius-teritorinius vienetus: Gaudučių kaimą, apėmusį vakarinę ir pietinę istorinių žemių dalį, ir Gaudučių II kaimą, kuriam atiteko palivarko sodyba ir į rytus nuo jos besikuriančių naujakurių ūkiai. Naujasis Gaudučių II kaimas, siekiant atskirti jį nuo senųjų Gaudučių, 1927 m. oficialiai pervadintas Raštais. Kartenos bažnyčios metrikų knygose kitaip dar jis vadinamas Gaudučiais-Rasčiais, Resčiais. Palivarko sodybą vietos gyventojai vadino Gaudučių dvaru. Šiuo vardu ji vadinama ir kai kuriuose dokumentuose, nors oficialiai atskiro teritorinio vieneto nesudarė. Pagal administracinį-teritorinį suskirstymą Raštai priklausė Kartenos valsčiaus Dauginčių seniūnijai. Kaimo rytiniame pakraštyje ošė Pušyno miškas, skyręs nuo Baltmiškių, o iš kitų pusių jį supo Mamių, Kupšių, Gaudučių ir Dauginčių kaimų žemės. Nuo Mamių pusės pietiniu kaimo žemių pakraščiu Gaudučių link tekėjo dešinysis Alanto intakas Rupšupis.
„Civinity“ improvizacijos papiktino ir dar vieną namą Kretingoje
Per 150 daugiabučių Kretingos rajone administruojanti bendrovė „Civinity“, regis, kuo toliau, tuo labiau vietos gyventojų tampa nemylima: iš jos glėbio jau išsiveržė namo Birutės g. 6, taip pat į vieną bendriją „Trys Draugai“ susibūrusių Vytauto g. 125, 127 ir 129 namų gyventojai. „Manau, kad ir mes mielu noru išeitume, bet nežinome galimybių“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė Klaipėdos g. 80 gyventojams atstovaujanti Laima Bučė. Svarsto pabėgti Registrų centro duomenimis, šiame name yra 6 butai, gyventojai bendrijos steigti nenori, tad, pašnekovės žodžiais, išeitis būtų vieną administruojančią įmonę pakeisti kita, kuria pasitikėtų labiau. Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus vedėjos Sigutės Jazbutienės teigimu, „Civinity“ šio namo administratoriumi paskirta ne per seniausiai – sutartis 5-eriems metams pratęsta nuo praėjusių metų liepos. Tačiau, jeigu butų savininkai sugalvotų administratorių atšaukti, tai padaryti gali. Šią informaciją jie turi užprotokoluoti ir pateikti rajono Savivaldybei. Administratorius atšaukiamas per 10 darbo dienų nuo gyventojų sprendimo priėmimo. Kas toliau? „O toliau – gyventojai gali steigti bendriją, gali patys išsirinkti, kas atstovaus jų namui pagal susidarytą jungtinės veiklos sutartį, taip pat gali rinktis iš daugiau mūsų rajone veikiančių administratorių, o mes organizuosim balsavimą“, – sakė S. Jazbutienė. Kretingos rajone yra 5-ios daugiabučių namų administratoriaus darbą atliekančios uždarosios akcinės bendrovės: be „Civinity namai Klaipėda“, „Inservis“, „CNC Cleaning“, „Bonus Admin“, „Green Admin“.
Kretingos bitininkų draugija turi naują vadovą
Ne per seniausiai įvykusiame Lietuvos bitininkų sąjungos Kretingos bitininkų draugijos visuotiniame-rinkiminiame susirinkime draugijai priklausantys bitininkai išrinko naują pirmininką – trejus metus draugijai vadovavusią Violetą Šedienę bendru sutarimu pakeitė draugijos narys Ričardas Petraitis. „Man labai svarbu mūsų draugijos, kurią prieš daugiau kaip 20 metų atkūrėme kartu su Augustu Lataku, tęstinumas, bendra veikla. Mes, bitininkai, prisidedame prie gamtos išsaugojimo, o būdami draugijos nariai galime dalintis žiniomis ir naujovėmis“, – kalbėjo V. Šedienė, visų bitininkų vardu padėkojusi ilgamečiams valdyboms nariams Antanui Narkui ir Antanui Lubiui. Vietoje jų valdybos nariais buvo išrinkti Virgilija Vičiulytė-Alonderienė ir Justas Šedys, be jų, valdyboje ir toliau dirbs Remigijus Miežetis, Algis Knieža, Daiva Jonauskienė, Elena Šiaulienė, valdybos pirmininkas – Giedrius Mačernis. Patvirtinta ir revizijos komisija, kuriai priklauso Arvydas Alonderis, Aleksandra Jonelienė ir Aušra Venckienė. Prisistatydamas savo bičiuliams, R. Petraitis prisipažino, kad „kalčiausia“ dėl bičių yra jo žmona Margarita, kuri, išmokusi bitininkauti iš savo tėvo, bitininkyste sudomino ir vyrą – kartu jie bitininkauja jau 13-ą sezoną, gyvena Rūdaičiuose. – Dėl kokių priežasčių ėmėtės šios visuomeninės veiklos, kas paskatino? – R. Petraičio paklausė „Pajūrio naujienos“. – Kadangi dalyvauju įvairiuose renginiuose, kursuose, esu įvairių visuomeninių, tarptautinių bitininkų ir apiterapeutų organizacijų narys, labai domiuosi bitininkyste ir jos progresyviomis naujovėmis, noriu savo vis daugiau sukauptomis žiniomis pasidalinti ir su kitais bičiuliais bitininkais. Turiu idėjų, kaip pagerinti situaciją Lietuvoje dėl bičių produktų vartojimo, jų populiarinimo ir vartotojų edukavimo, o rajono bitininkų draugija, manau, yra viena geriausių priemonių tai padaryti. Be to, pamačiau, kad mūsų draugijoje yra nuostabių, įdomių ir veiklių bitininkų, su kuriais galime kartu kažką naudingo ir įdomaus nuveikti dėl bitininkystės, jų produktų platinimo ir viešinimo.
Notiškė. Išnykusi gyvenvietė, menanti bajorus Mongirdus ir generolą Petrą Šniukštą
Notiškės (Notaniškių) vietovė yra dešiniajame Minijos intako Kartenalės II upelio krante, greta Nausodžio, Budrių (Kačaičių) ir Kalno Grikštų kaimų. Jos atsiradimas ir istorija glaudžiai susiję su šalia stovėjusiu Mišučių dvaru ir jo savininkais bajorais Mongirdais. Notiškės istorijos ištakos siekia tolimus priešistorinius laikus. Juos mena netoli Minijos ir Kartenalės II išlikę trejetas piliakalnių, ant kurių stovėjo senųjų pajūrio krašto gyventojų kuršių ir jų protėvių medinės pilaitės. Po daug aukų nusinešusių kovų su kryžiuočiais kuršių žemės gerokai ištuštėjo, todėl į jas XV–XVI a. ėmė keltis žemaičiai, įkūrę čia Gudų kaimą, priklausantį Kartenos dvarui (valsčiui). Netrukus Gudai tapo vaitijos centru, kuriai administruoti ties riba su Nausodžiu buvo pastatyta Gudiškių palivarko sodyba, vėliau pavadinta Mišučių palivarku (dvaru). Naujakuriams įdirbant plėšininę bendro naudojimo žemę – ganyklas, miškus, pievas, pietinėje Gudų dalyje, abipus Kartenalės II, atsirado Mažųjų Kačaičių ir Grikštų (Kalno Grikštų) nausėdijos. Pačius Gudus, kurių sodybos telkėsi kaimo gale prie kelio į Budrius, XIX a. imta vadinti Gudgaliais. Mažuosiuose Kačaičiuose apie 1830 m. Mišučių dvarininkai Parčevskiai pastatė vandens malūną, kuriame apsigyvenęs malūnininkas malė miltus tiek dvaro reikmėms, tiek valstiečiams. Malūnas tapo neformalia apylinkės vyrų susirinkimų vieta, kurioje jie aptardavo įvairius reikalus ir naujienas. Mišučių dvarą 1859 m. nupirkus Vyžuonų dvarininkei Michalinai Mongirdienei, ši valda tapo bajorų Mongirdų giminės nuosavybe. Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, dvarininkams buvo leista iš baudžiavos paleistuose kaimuose dvarui paliktą dirbamą žemę persikelti šalia savo sodybos ir suformuoti palivarkinį ūkį. Pasinaudojant šia teise, Mišučių dvaro palivarkiniam ūkiui buvo pasirinkti Gudgaliai (Gudai) ir Mažieji Kačaičiai. Abu šie kaimai buvo panaikinti: Gudgalių (Gudų) žemė virto dirbamais laukais, o Mažuosiuose Kačaičiuose iškilo šiai valdai administruoti skirta palivarko sodyba, pavadinta Notaniškiais (Nataniškiais). Ją sudarė ponų namas, ūkvedžio namas, kumetynas, dideli tvartai (žem. stadalos), svirnas, kluonas, daržinė, kiti ūkiniai pastatai, o prie upės – minėtas vandens malūnas. Joje 1901 m. buvo 5 nuolatiniai gyventojai.
Atliekas rūšiuoja dažnas, bet netinkamai
Praėjusiais metais atliktos apklausos duomenimis, net 91 proc. lietuvių dažnai arba visada rūšiuoja atliekas. Tačiau gyventojams vis dar trūksta žinių, kaip tinkamai paskirstyti atliekas į konteinerius. „Šiandien turime dirbti ties rūšiavimo kokybe“, – esmę atskleidė „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė. Organizuoja edukacijas Pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“ sausį organizuoja nuotolinį edukacijų ciklą „Žaliasis raštingumas‘25“. Per jį norima supažindinti visuomenę su teisingu praktiniu aplinkosaugos principų taikymu kasdienėje veikloje. „Žaliojo raštingumo“ terminą priskyrėme „Žaliojo taško“ organizuojamoms edukacinėms veikloms. Galbūt terminas ir nėra plačiai vartojamas, tačiau mums tai – žinios, kurių turėtų įgyti kiekvienas gyventojas, siekdamas minimalaus neigiamo poveikio aplinkai“, – paaiškino A. Burbaitė. Tokias edukacijas organizacija vykdo reguliariai. Įgyvendindami šį projektą, labiausiai orientuojasi į ugdymo įstaigas – darželius, mokyklas, tačiau dalyvauti edukacijose gali ir kiti rajono gyventojai, kurie nori daugiau sužinoti apie tinkamą atliekų rūšiavimą bei jų kelionę perdirbimo link. „Žaliojo raštingumo“ edukacijos šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo klausytojų amžiaus. „Su pačiais mažiausiais gaminame darbelį, naudodami nebereikalingas medžiagas ir atliekomis tapusias pakuotes. Norime parodyti, kad kartais nuostabūs dirbiniai gali būti sukuriami per daug neinvestuojant, o tiesiog apsidairant aplink, kažko neišmetant, bet panaudojant pakartotinai. Tuo pačiu papasakojame, kaip susitvarkyti likusias atliekas, kaip jas tinkamai išrūšiuoti. Vyresniems klausytojams pateikiame daugiau žinių. Esant galimybei edukacijas paįvairino protmūšiais, viktorinomis“, – apie edukacijų turinį pasakojo specialistė.
Kretingos žiemos sode įkurdino šviečiančias vaikų–vabzdžių instaliacijos
Kretingos muziejus vakarais kretingiškius kviečia į Žiemos sodą, kurio erdvės užsipildė drąsia ir intriguojančia menininko iš Suomijos Alexanderio Reichsteino sukurta šviečiančia instaliacija. Daugiau nei trys dešimtys melsvai šviečiančių objektų, vaizduojančių vaikų–vabzdžių hibridus, įtaisytų tarp Žiemos sodo augalų, visu grožiu pasimatys tik tamsiuoju paros metu ir kurs mistišką šios erdvės atmosferą. Ši instaliacija, pasak Kretingos muziejaus vadovo Romando Žiubrio, atkeliavo tiesiai iš Helsinkio. Instaliacijos idėjos autorius ir kūrėjas Alexanderis Reichsteinas savo sumanymą pavadino „Metamorfozės“, nes jis, anot autoriaus, yra apie pokytį. Savo kūrinius muziejaus erdvėje įkurdino pats jų autorius. Į Kretingą jis atvyko dar sekmadienį. Menininkui talkino Kretingos muziejaus darbuotojai bei specialia pakviesti aukštalipiai. A. Reichsteinas veda minties paralelę tarp vaikų ir vabzdžių gimimo, augimo bei brandos. Instaliacijos objektai – tarsi vabzdžių ir vaikų hibridai skirtinguose augimo ir vystymosi etapuose: iš kiaušinėlių išsiritančios lervutės juda kaip naujagimiai; vėliau jos auga, įgauna rankas ir kojas bei pradeda bėgioti ir žaisti ant šakų kaip ikimokyklinukai; galiausiai išskleidžia sparnus ir išskrenda iš namų kaip paaugliai. Ultravioletinių spindulių šviesoje šis skulptūrėlių spiečius kuria ypatingą atmosferą. Įspūdį sustiprina instaliaciją lydintis garso menininko Petrio Laakso, taip pat – iš Suomijos, sukurtas garso takelis, kuriame persipina įvairūs garsai – juokas, verksmas, burbėjimas.
Turguje sausį juntamas sąstingis
Nors ir nėra tikrosios žiemos bei sniego, visgi lauke – žvarbu. ,,Pajūrio naujienos“, nusprendusios pasmalsauti, kaip šioje žvarboje sekasi prekiautojams, trečiadienį apsilankė Kretingos turgavietėje. Pirkėjai žvalgosi medaus ,,Žiemos metą turguje ir prekyboje juntamas sąstingis, – pasakojo medumi ir medaus produktais prekiaujanti Violeta Šedienė, pridurdama, kad medaus poreikis išauga užklupus ligoms, o į medaus produktus, tokius kaip duonelė, žiedadulkės, bičių pikis, imama dairytis norint sustiprinti organizmą. Pasak bitininkės, pati geriausia prekyba yra vasarą.
,,Kadangi turguje esu jau senbuvė, kone 30 metų prekiauju, pastebėjau, kad pirkėjų labai stipriai mažėja. Reikėtų imtis kažkokių priemonių, kad daugiau žmonių pritraukti būtent į turgų. Žinoma, nemažai nuolatinių pirkėjų medaus pirkti atvyksta į namus, bet dalį jų pasigrobė internetinė prekyba, ypatingai jaunimas tuo naudojasi, – dalinosi 43-jų metų bitininkystės patirtį turinti, savo bityno aviliais po visą Kretingos rajoną pasklidusi, bitininkė Violeta Šedienė, kuriai visapusiškai padeda ir palaiko šeima. Dedeklių kiaušiniais prekiaujantis smulkaus ūkio šeimininkas Valentinas Šoblinskis iš Erlėnų džiaugėsi parduodąs bet kokiu oru. ,, Auginu tik vištas, jokių kitų paukščių neturime. Tuo užsiimu jau aštuonerius metus. Vienu metu namuose auga kelios vištų vados: pusės metų, metų ir pusantrų. Jei matau, kad kažkuri ima mažiau dėti, keičiu į naujas, jaunesnes,“ – kalbėjo V. Šoblinskas, džiaugdamasis ir šeimos pagalba nedideliame ūkyje.
Žvejai entuziastai meškeres jau ruošia
Vasario 7–9 dienomis Palangą sudrebins tūkstančius gyventojų iš visos Lietuvos ir iš svetur priviliojanti tradicinė Stintų šventė. Organizatoriai, kaip kasmet, žada turtingą tautodailininkų „kermošių“, skonių jūrą ir atrakcijų gausą, daug koncertų ir linksmybių šeimoms, ir, žinoma, žvejiškų rungčių. Šventė bus, bet kad būtų ir stintų „Ruošiamės po truputį, ruošiamės. Meškeriojimo varžyboms jau prieš mėnesį su sūnumi Emiliu esam užsiregistravę“, – sakė trečiąkart jose dalyvausiantis kretingiškis Vaidas Ivanauskas. Agurkais kvepiančių žuvų sezonas prasidėjo prieš tris savaites, tačiau Vaidui tik vieną kartą daugių daugiausiai pavyko sumeškerioti iki 3 kilogramų. Kretingiškis pasidžiaugė, kad žuvys buvusios ne tokios smulkios, kaip pernai, tad ir valyti jas buvo paprasčiau, ir paskanauti užteko. Ypatingų receptų šeima neturi, tik, anot pašnekovo, žmona ir sūnus mėgsta ką tik iškeptas stintas, o jis – atvėsusias. V. Ivanauskas pirmąkart žvejoti pabandė 5-erių, o jo sūnui Emiliui dabar – 7-eri. „Jeigu ir neužkibs žuvelė, žinau, kaip vaikui svarbu bus bent tą meškerę rankose palaikyti, per varžybas jaustis komandos dalimi“, – juokėsi vakarais, po darbo, arba dažną savaitgalį nuo jūros tilto žvejojantis vyras. Jam pačiam meškeriojimo varžybose prieš keletą metų yra neblogai pasisekę – iš 54-ių komandų užėmė trečiąją vietą. Bet, anot pašnekovo, per varžybas gaudomos ne vien tik stintos, o ir kitos tuo metu žvejoti nedraudžiamos žuvys, pavyzdžiui, plekšnės. Vertinimo kriterijai skiriasi: už kiekvieną gramą plekšnės žvejai pernai gavo vieną tašką, o už vieną stintos gramą – 30 taškų. Vaidas atviravo per Stintų šventę labiausiai laukiantis ne didelio šurmulio kurorte, o šių varžybų, nes smagu išbandyti save, pabendrauti su ne pirmą sykį sutinkamais tokiais pat entuziastais. Varžybos paprastai prasideda 8 valandą ryto ir trunka iki pusiaudienio – priklausomai nuo oro sąlygų. „Svarbiausia, kad tų stintų normaliai atplauktų“, – sakė Vaidas.
Verslą, kaip ir gyvenimą, kuria dviese
Įsikurti Kretingoje, susilaukti vaikų, užsidirbti pinigų tiek, kad butą galėtų pakeisti namu – šie Rūtos ir Edmundo Paulauskų planai, galima sakyti, išsipildė su kaupu, juolab kad, Klaipėdos gatvėje išsinuomojusi patalpas, pora pradėjo ir gana retą mūsų rajono apylinkėse verslą – vytinti mėsą. Dieną viename darbe, vakare – kitame Rūta – skuodiškė, Edmundas kilęs iš Plungės. Susituokę jiedu Kretingą atrado dėl patogios geografinės padėties, mat iki Klaipėdos, kur vienoje baldų įmonių dirba vyras, – ranka paduoti, o ir gimines gimtuose kraštuose lankyti nėra toli. Kolegijoje baigęs tarptautinių pardavimų vadybą, E. Paulauskas teigė, kad, kol įsisiūbuos vos prieš metus rimčiau užsuktas verslas, toje „baldinėje“ minkštų baldų aptraukėju vis dar dirba dėl greitų ir gerų pinigų – pagausėjusiai šeimai jau norėtų ne tik didesnio namo, bet tame pat sklype pasistatyti ir savo fabrikėlį, kuriame vytintų mėsą. Patalpų nuoma, kaip sakė Edmundas, „paima“ daug finansų. Rūta pagal specialybę – kineziterapeutė, masažuotoja ir slaugytojos padėjėja, ketina grįžti prie masažuotojos praktikos. Tai įvyks vėliau, nes kol kas namuose prižiūri du vaikus – 2018-aisiais pasaulį išvydusią pirmagimę ir 2023-iaisiais gimusį mažylį. Bet ir versle ji stengiasi vyrui talkinti kuo daugiau. „Ceche jis sukasi vakarais, po darbo, ir savaitgaliais. Miegoti nueina ne anksčiau, kaip 11 vakaro. Aš taip pat ten turiu pareigų: sudžiovintą mėsą pasverti, aparatu vakuumuoti, ant kiekvieno pakelio užklijuoti lipdukus, sudėlioti galiojimo laiką“, – pasakojo pašnekovė. Anot jos, svarbu pasidėti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje. Vytinti produktai galioja ilgai, nieko blogo, jei kas nors ir metus išlaikys, bet, kad neprarastų skonio, geriausia suvalgyti per tris mėnesius.
Senovinį žvakių liejimo amatą prilygino kūrybai
Kretingiškiui bitininkui Lietuvos bitininkų sąjungos Kretingos draugijos nariui Arvydui Alonderiui ne per seniausiai buvo įteiktas Tautinio paveldo sertifikatas senoviniu būdu liejamoms žvakėms. Simboliška, kad šis sertifikatas jau 10 metų bitininkaujančiam bičiuliui buvo įteiktas per rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje įvykusį Dainų šventės minėjimo renginį ir tautodailininko Adolfo Andriejaus Viluckio jubiliejinę 85-erių metų sukakčiai skirtą drožinių parodą. Ką bekalbėtum, visa tai – ir sertifikatas, ir Dainų šventė, ir tautodailė – simbolizuoja tradicijų išsaugojimą. „Kai tą vakarą man įteikė sertifikatą, aš neslėpiau, kad norėčiau jį suplėšyti į mažus gabaliukus ir išdalinti visiems žmonėms, kurie visomis išgalėmis stengiasi garsinti bet kokios srities tautinį paveldą, senovinius gamybos būdus ir amatus. Mane šis sertifikatas skatina stengtis dar labiau – kad senovinį žvakių liejimo būdą galėčiau parodyti ne augančiai, bet ir ateities kartai“, – kalbėjo bitininkas, kartu su žmona Virgilija Vičiulyte-Alonderiene Minijos ichtiologiniame draustinyje Raguviškių kaime puoselėjantis 70 šeimų bityną. Pirmąsias žvakių liejimo pamokas Arvydas gavo dar vaikystėje. „Iš savo bočiaus, kuris Impilties kaime ilgais žiemos vakarais liedamas žvakes tarsi sustabdydavo laiką – jis būdavo skirtas bendravimui, saviraiškai, prasmingiems pokalbiams. Ateidavo kaimynai parodyti savo žvakių – va, kaip pavyko, o kaip jums sekėsi? Tai būdavo toks tarsi sakralinis ypač platus gyvenimo momentas, kurio nuotaiką atsimenu iki šiol“, – A. Alonderis kalbėjo, kad senovinis žvakių liejimas iš natūralaus bičių vaško yra išskirtinai kūrybinis procesas, nes niekada negali numanyti galutinio rezultato – kiekviena žvakė turi savo spalvą, tekstūrą, formą, raštus, atspalvius ir dydį. Anot bitininko, lieti žvakes nėra fiziškai sunkus darbas, tai – labiau kūrybinis procesas, leidžiantis stebėti, kaip kaista, teka vaškas, kaip iš šio skysto produkto gimsta apčiuopiamas produktas. „Mano bočius vis sakydavo, kad moterų rankos, kurios čiupinėja žvakes ir jų nešasi bažnyčion, visada švelnios ir gražios, mat, anot senolio, nuo vaško rankos minkštėja ir gražėja“, – prisiminė Arvydas, senovinį žvakių liejimo amatą atgaivinęs iškart, kai tik pradėjo bitininkauti.
|
|
