|
|
|
Žemė ir ūkisVilkų problema patyrusio medžiotojo akimis
Po „Pajūrio naujienose“ išspausdintos publikacijos apie tai, kad vilkai pjauna gyventojų gyvulius, o medžiotojai nepadeda, atsiliepė Salantų medžiotojų klubo, į kurį pagalbos buvo kreipęsis kūlupėniškis ūkininkas Antanas Duoblys, pirmininkas Vladimiras Černojarovas. Padėti nori, bet ne visada gali „Antaną Duoblį pažįstu. Kai pirmąkart birželį jis rado papjautą savo veršiuką, paskambino, prašė patykoti ir nušauti lankytis prie jo sodybos, kur ganosi gyvuliai, įjunkusį vilką. Bet teisingai per laikraštį paaiškino Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Kretingos skyriaus pirmininkas Sigitas Kupšys: nė norėdami mes, medžiotojai, to padaryti negalime – neturime leidimo, nes dabar ne vilkų medžioklės sezonas“, – sakė V. Černojarovas. Anot jo, pažeidus medžioklės taisykles, 2–3 metams tektų atsisveikinti su medžiotojo bilietu, būtų konfiskuotas šautuvas, o dar ir baudą reikėtų sumokėti. Kaip teigė pašnekovas, Salantų medžiotojų klubo medžioklės plotai sudaro apie 14 tūkst. hektarų, apima dalį Kūlupėnų, Darbėnų seniūnijų, taip pat visą Imbarės teritoriją. Pranešimų apie vilkų daromą žalą pastaruoju metu būta visokių: pernai veršiuką papjovė Kalnalyje, už maždaug 50 metrų nuo gyvenamojo namo, pavasarį žmonės neteko dviejų ėriukų Skaudaliuose, nors šie ir aptverti buvo. Nuošalioje Imbarės seniūnijos vietoje močiutei sudraskė 8 nepririštus šuniukus. „Ta močiutė pasakojo du pakalnėje stovinčius ir į žmogų spoksančius vilkus savo akimis regėjusi – drąsūs, nebijo nieko“, – sakė V. Černojarovas.
Moliūgo šventės įžanga – Darbėnuose
Su prekiautojų ir pirkėjų alasu, daugybe pasisveikinimų ir šypsenų, rajono Savivaldybės administracijos vadovų bei į Seimą kandidatuojančių politikų saldžiausiais linkėjimais, „užvedančiais“ meno kolektyvų koncertais, puoduose burbuliuojančios moliūgų sriubos kvapais Darbėnų miestelio Turgaus aikštėje vakar antrąkart nušurmuliavo tradicija tampanti šventė „Sugrįžo derlius iš laukų“. Mintį rutuliojo kartu Bet susidėlioti baigiamuosius pasiruošimo akcentus visų Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų seniūnijos skyrių vadovai pasitarti buvo susibėgę dar ir išvakarėse. „Afišas, vaizdo reklamą iš anksto susikūrėme. Svarbiausia buvo, kaip suspėti laiku papuošti sceną, dekoruoti aikštės erdves, pasistatyti ilgą stalą, kad visi į turgų atėjusieji galėtų ne tik pirkti-parduoti, bet ir pasivaišinti iš laukų parėjusiu gėriu“, – sakė renginio vedėja Kretingos rajono kultūros centro Laukžemės skyriaus vedėja Aida Mikutienė. Iniciatyva miestelyje surengti derliaus šventę prieš metus kilo Kretingos rajono kultūros centro Darbėnų skyriaus vedėjui Artūrui Juškai. „Jis pasiūlė organizuoti kartu su seniūnija. Taip ir ėmėm rutulioti bendrą mintį“, – pasakojo seniūnas Alvydas Poškys. Iš pradžių jiedu prišnekino prie darbėniškių prisidėti Lazdininkų ir Grūšlaukės skyrius. O šiemet, kaip seniūnas pavadino, avantiūrai pasidavė ir likusieji – Laukžemės, Šukės, Senosios Įpilties skyriai. Tad aikštėje ir skambėjo Darbėnų liaudiška kapela „Ontrep“, sukosi „Okatos“ šokėjai, liejosi gražios talentingojo atlikėjo Raimondo Grabio iš Lazdininkų skyriaus dainos, Kretingos rajono kultūros centro „Armonikierių“ muzika. „Širdis džiaugiasi, kaip nesidžiaugs. Renginiui antri metai, esam tik mažas „vaikas“, tad dar augsim į viršų, didėsim, stiprėsim“, – geros nuotaikos neslėpė šventės šurmulyje sutiktas jos iniciatorius A. Juška.
Didelį ornitologijos pasaulį atvėrė mažas apuokiukas
„Gyvenu nuostabioje vietoje švytury – tokiame, koks pavaizduotas kiekvieno Lietuvos piliečio paso paskutiniame puslapyje. Keliuosi prieš saulei tekant, guluosi leidžiantis – visą dieną taip ir vaikštai, žiūri, ar į gaudykles nėra įkliuvusių paukščių. Jeigu įkliuvo nežieduotas, – sužieduoji, jeigu žieduotas – paleidi“, – taip savo kasdienybę apibūdino Ventės Rago ornitologijos stotyje nuo praėjusio balandžio dirbanti iš Baublių kilusi ornitologė Gabrielė Klara Šlušnytė. Ateities planuose – ir mokslai, ir kelionės Mergina atviravo vaikystėje paukščiais nesidomėjusi. Bet užteko populiarioje televizijos laidoje „Nacionalinė ekspedicija“, kai keliautojai plaukė Dniepru per Ukrainą, ornitologei Ingridai Lagunavičienei parodyti pagautą mažą apuokėlį... „Susižavėjau tuo plunksnuotu grožiu ir net užsiregistravau į šios ornitologės vadovaujamą Ornitologų mokyklą“, – pasakojo G. K. Šlušnytė. Tačiau užsiregistravo – ir pamiršo. Pasirodė ten po kurio laiko, jau baigusi gimnaziją. Ornitologų mokykla 5 renginius, į kuriuos pasidalinti žiniomis pakvietė žinomų gamtininkų, ornitologų, biologų, suorganizavo skirtingose Lietuvos vietose – tam, kad mokyklos lankytojai pamatytų ir susipažintų su kuo daugiau paukščių. Šiandien pašnekovė ir pati stebisi: netikėtai atsiradęs pomėgis tapo širdžiai mielu darbu. Tiesa, Kretingos Pranciškonų gimnaziją, o vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo biologiją, baigusi, pusmetį pagal Erasmus programą mokslus krimtusi Ispanijoje Gabrielė Klara leido suprasti, kad, nors ir kaip romantiška, Ventės Rage ilgai neužsibus – turi planų studijuoti toliau, pakeliauti po pasaulį.
Žeimiai. Kaimas šalia Šateikių girios
Į vakarus nuo Šateikių girios prie Bubino upelio plyti Žeimių kaimas. Jis užima 968,37 ha plotą, pagal kurį gyvenvietė yra didžiausia Imbarės seniūnijoje. Pirmieji gyventojai kaimo teritorijoje pradėjo kurtis XV a., kai į Melno taikos sutartimi Lietuvai perduotas Vokiečių ordino valdytas kuršių žemes ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai. Nausėdija buvusi pavadinta pirmojo naujakurio Žeimio šeimos vardu. Galutinai kaimas suformuotas 1568 m., didžiojo kunigaikščio Platelių valdoje įvykdžius Valakų reformą. Per ją Žeimiams buvo pamatuotas apie 9 kv. km dydžio taisyklingo stačiakampio plano plotas, besiribojantis su Tuzais, Šateikiais, Rekete ir Salantais, kitaip vadintais Grebšiais. Vieta kaimo sodyboms buvo pamatuota centrinėje žemių dalyje, abipus Bubino upelio ir kelio, jungiančio Salantų–Platelių ir Salantų–Plungės vieškelius. Gyvenvietę supo daržai ir ariamos žemės sklypai, už kurių atokiau plytėjo bendros paskirties naudmenos: ganyklos, pievos ir miškai. Iš pradžių dvasiniu kaimiečių gyvenimu rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios kunigai.
Vydmantų gimnazijoje – nauja inovatyvi erdvė
Uždarajai akcinei bendrovei (UAB) „Ignitis Renewables“ finansavus, Kretingos rajono Vydmantų gimnazijoje sukurta šiuolaikiška, saugi ir palanki sveikatai, daugiafunkcinė netradicinė ugdymo erdvė – kupolas, arba lauko klasė. Sukurtoje erdvėje vedamos inovatyvios, tyrinėjimu grįstos pamokos, organizuojami susirinkimai, neformaliojo ugdymo veiklos ir diskusijos. Kupolu gali naudotis ne tik gimnazijos bendruomenė, bet ir Vydmantų kaimo bendruomenės nariai. Tai jau ne pirmas UAB „Ignitis Renewables“ finansuojamas Vydmantų gimnazijos projektas – praėjusiais metais bendrovė skyrė lėšų sporto aikštyno-stadiono infrastruktūrai pagerinti, įsirengiant 90 m kamuolių gaudykles. Vydmantų gimnazijos informacija
Kretingos dvaro parke neliks dar vieno svetimkūnio – sovietinio bendrabučio
Kretingos dvaro parke rengiamasi griauti sovietmečiu statytą pastatą – buvusį Kretingos tarybinio ūkio-technikumo bendrabutį. Jau prasidėjo pasirengimo griauti darbai. Tokiu sprendimu siekiama Dvaro parką, kultūros paveldo statusą turinčią teritoriją, išvalyti nuo dar vieno svetimkūnio ir pamažu atkurti senąjį jo vaizdą, šitaip didinant muziejaus patrauklumą turistams.
Visi pokyčiai – tik į gera
Artėjant naujiesiems mokslo metams Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro (KEGPMC) Kretingos filiale – geros nuotaikos: mokinių daugėja, intensyviai gerinamos mokymo ir mokymosi sąlygos.
Tarvydai. Kaimas prie Dimitravo miško
Kelio Kretinga–Darbėnai kairėje pusėje esančio Tarvydų kaimo istorijos ištakos siekia IX–XIII a., kai čia gyveno Nagarbos pilies apygardai priklausanti kuršių bendruomenė. Per karus su kryžiuočiais kuršių nebelikus, į jų žemes XV a. atsikėlė žemdirbiai žemaičiai, įkūrę Tarvydų kaimą. Nausėdija buvusi pavadinta pirmųjų jos naujakurių Tarvydų šeimos vardu. Galutinai kaimas susiformavo XVI a. II pusėje, didžiojo kunigaikščio dvaro žemaitiškose valdose įvykdžius Valakų reformą. Jis priklausė Palangos seniūnijai, o buvo administruojamas iš Darbėnų dvaro. Dvasiniais kaimiečių reikalais rūpinosi Palangos, o nuo 1739 m. – Darbėnų katalikų bažnyčios kunigai.
Lūgnaliai. Kaimas tarp dviejų aukštapelkių
Kartenos seniūnijos pakraštyje, ties riba su Žalgirio ir Kulių seniūnijomis, tarp dviejų aukštapelkių – uždurpėjusio Balsiškių Tyro ir Reiskių Tyro pelkės, plyti Lūgnalių kaimo žemės, apimančios 304,24 ha plotą. Dar prieš šimtmetį čia aktyviai šurmuliavo gyvenimas, o šiandien rymo tušti dirvonai ir ošia miškai. Prie Balsiškių Tyro stūksanti Lūgnalių Pilalė ir šalia jos aptiktas baltiškas akmeninis kirvis keturkampe pentimi mena, kad pirmieji žmonės čia pasirodė dar II–I tūkst. prieš Kristų. Tai buvo senovės medžiotojai ir žvejai, įsikūrę pelkių apsuptoje moreninėje kalvoje, kuri jų bendruomenę saugojo nuo neprašytų svečių ir užpuolikų. Įsigalint žemdirbystei, miškinga ir pelkėta vietovė buvusi negyvenama. Tačiau daugėjant žemdirbių šeimų ir plečiantis dirbamos žemės plotams, naujakuriai ėmėsi įdirbti naujus plėšininius plotus. Tokiu būdu Kartenos dvaro žemių pakraštyje tarp Anužių ir Budrių kaimų, prie svarbaus tuometinio prekybos kelio, jungusio Kulius su Kartena ir Kretinga, XVII a. pab.–XVIII a. I pusėje atsirado Bumbulių, Drungilų ir Lūgnalių nausėdijos. Lūgnalių nausėdijai vardą davė lūgnės – daugiamečiai šakniastiebiai vandens augalai, kurie savo geltonais žiedais nedidelėmis grupėmis nuklodavo aplinkui tyvuliavusias pelkes ir vandens užliejamas žemumas. Iš pradžių nausėdija priklausė Kartenos dvaro Gudų vaitijai ir kartu su šalia esančiais Bumbuliais sudarė vieną suolininkiją. Jos suolininkas 1813 m. buvo Pranciškus Urbonas, su žmona Ona gyvenęs Lūgnaliuose. Be Urbonų, 1804–1834 m. minimi naujagimius Kartenos bažnyčioje krikštiję Juozapas ir Marijona Paulikai, Juozapas ir Magdalena Šlimai, Vincentas ir Ona Baitavičiai, Juozapas ir Magdalena Tilvikai, Viktorinas ir Marijona Meškauskai, Jurgis ir Kotryna Tilvikai, Jokūbas ir Antanina Tilvikai, Pilypas ir Viktorija Tilvikai, Jonas ir Marijona Paulikai.
Palangos gelbėtojai įsigijo ypatingą paieškos kamerą
Palangos gelbėjimo stotis įsigijo du naujus keturračius ir ko gero vienintelė Baltijos šalyse nuo šiol gali pasigirti ypatinga autonomine paieškos kamera, kuri, reaguodama į kūno šilumą, žmogaus buvimo vietą jūroje nustato tiek naktį, tiek dieną, esant blogam orui ir net per rūką. Žmogų jūroje randa ir naktį, ir per rūką Keturračių Palangos ir Šventosios paplūdimiuose iš viso turima 12, bet du naujieji yra modernesni – pagaminti pagal šiuolaikines technologijas, ekologiški, sunaudoja mažai degalų, dviviečiai. Pasak gelbėtojų vado Jono Pirožniko, tokiais lengva manevruoti, ypač, kai pakrantėje susitvenkia daugybė poilsiautojų. Paieškos kamera pritvirtinama ant džipų arba keturračių. Nedideliu greičiu važiuojant paplūdimiu, ji skenuoja jūrą ir pagal kūno skleidžiamą šilumą bet kokiu oru dieną ar tamsią naktį, net esant tirštam rūkui, 1,5 km spinduliu aptinka, kur tuo momentu yra žmogus, tolimačiu užfiksuoja atstumą bei GPS daviklius. Koordinatės perkeliamos į droną – dar akimirka, ir nuo važiuojančio automobilio ar keturračio šis jau skrieja nelaimėlio link, numeta jam gelbėjimosi ratą. Vandens motociklais į įvykio vietą tada atskuba ir patys gelbėtojai. Šiuo metu paplūdimiuose jų dirba 44, iš viso veikia 19 postų. „Sezonas dar tik prasidėjo – stebime, papildomai postus įrengsime ten, kur matysime žmonių telkiantis daugiausiai“, – sakė Jonas Pirožnikas.
|
|
