Pajūrio naujienos
Help
2021 Vasaris
Pi181522
An291623
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną8°C debesuotumas 1 %
Naktį4°C debesuotumas 4 %
Apklausa

Ar rajono politikams patikėtumėte savo piniginę?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Savo sodybų ar daržo nebeįsivaizduojame be pomidorų. Kad užaugintume gerą jų derlių, būtina atkreipti dėmesį į keletą dalykų, vienas kurių – tinkamai parinkta sėkla.

Uždaroji akcinė bendrovė „Sėkluva“ sodininkams-daržininkams rekomenduoja auginti tokias pomidorų veisles, kurios maksimaliai yra pritaikytos prie mūsų klimato sąlygų: pomidorų augintojams, atsižvelgiant į šeimos poreikius, belieka tik atsirinkti, kokius pomidorus auginti – aukštaūgius ar žemaūgius, smulkiavaisius ar stambiavaisius, raudonus, avietinius, geltonus ar vis labiau į madą ateinančius tamsiavaisius. Sėklų pasirinkimą lemia ir tai, kaip auginsime pomidorus: atvirame grunte, šiltnamiuose, o gal – ant palangės ar balkone.

Mūsų klimato sąlygomis pomidorai į nuolatinę vietą yra sodinami daigais. Vadinasi, pirma sėjamos sėklos, iš jų išaugę daigeliai pikuojami, o sutvirtėję daigai sodinami į atvirą gruntą ar šiltnamį.

Norint išvengti pomidorų ligų, sėklų gamintojai ir pardavėjai rekomenduoja nepirkti sėklų iš atsitiktinių prekeivių, būtina pasidomėti veislės charakteristika, pasitarti su labiau patyrusiais daržininkais.

Patyrę pomidorų augintojai nerekomenduoja taupyti dirvožemiui, todėl geriau iškart pirkti pomidorų daigų auginimui skirtą arba universalų substratą. Sėjant būtina jį sudrėkinti ir dezinfekuoti.


„Netekau darbo, tačiau turiu minčių ir idėjų pradėti dirbti savarankiškai. Kaip geriau tai padaryti, nuo ko pradėti? Vertėtų iškart steigti įmonę ar bandyti dirbti, savo veiklą registruojant kitokia forma?“ – klausė „Pajūrio naujienų“ skaitytojas Romas V.

Konsultaciją šiuo klausimu suteikė Klaipėdos valstybinės kolegijos Finansų ir apskaitos katedros lektorė Giedrė Balkytė.

Nesteigiant įmonės veiklą vykdyti galima turint verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą. Tokios veiklos registravimo pranašumai, lyginant su įmonių steigimu, – kad nėra minimalaus pradinio kapitalo reikalavimo, mažesni buhalterinės apskaitos reikalavimai ir apribojimai, veikla lengvai įregistruojama ir nutraukiama. Kretingos rajono savivaldybėje 2020 metais populiariausios veiklos su verslo liudijimu buvo: prekyba tik ne maisto produktais; specialieji statybos darbai; kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla; statybos baigimo apdailos ir valymo darbai; prekyba; kvalifikacijos tobulinimo ir papildomo mokymo veikla ir kt. O populiariausios veiklos pagal individualios veiklos pažymą buvo kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla; statybos baigimas ir apdaila; kiti statybos baigiamieji ir apdailos darbai, variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas; gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba ir kt. Vykdantys individualią veiklą (turint verslo liudijimą arba individualios veiklos pažymą) gyventojai turi mokėti gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Mokamų mokesčių suma priklauso nuo gautų pajamų dydžio, pasirinktos veiklos rūšies, veiklos vykdymo laikotarpio, veiklos teritorijos, norimų socialinių garantijų ir pan.


Žudgalio praeities mozaika

  • Žemė ir ūkis
  • 2021-01-29
Monumentalus kryžius, pastatytas 1920 m. Alekso Gvazdausko (Kazimieros Skersienės) sodybos kieme. Fot. Julius Kanarskas, 1985 m.

Į vakarus nuo Salantų miesto, Erlos-Salanto upių senslėnyje ir už jo kylančioje aukštumoje, plyti Žudgalis. Tai daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją skaičiuojantis kaimas, kurio praeitį mena palei Ateities gatvę tebestovinčios sodybos, kryžkelėje rymanti koplytėlė bei prie kelio į Salantus veikusios senosios kapinės.

Upelis varliagyvių garbei

Šiandien kaimui priklauso 212,10 ha žemės, kurioje stovi 8 sodybos. Pagal teritorijos dydį iš trisdešimt keturių Imbarės seniūnijos kaimų Žudgalis yra dvidešimt penktas, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.

Daugiau kaip pusė kaimo žemės – apie 120 ha – plyti Erlos-Salanto upių senslėnyje. Šioje dalyje dominuoja pievos ir dirvonuojanti žemė. Šiauriniame pakraštyje, tarp gyvenvietės ir Alkos kalno, plyti Erlomis vadinamos durpingos pievos, kaskart pavasarį ir per rudenines liūtis patvinstančios ir tampančios sunkiai praeinama pelke. Šia pievų dalimi Erlos link teka Alkupis, skiriantis Žudgalį nuo Alko (Alkos) kaimo. Nuo Erlų Salanto link teka vasaromis išdžiūvantis Varlupis. Pasakojama, kad šis upelis – dirbtinis, atsiradęs Salantų dvaro savininkų paliepimu iškasus melioracijos kanalą Erlų pelkėms nusausinti. Pavasariais jame atsirasdavo gausybė varlių, kurių kvarkimas plačiai pasklisdavo apylinkėje. Todėl naująjį upelį vietiniai praminė šių beuodegių varliagyvių garbei.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.

Šiaurės rytuose kaimas ribojasi su Erlėnais ir Dvaraliu, o rytuose – su Salantų miestu, kuris pokariu prisijungė nedidelį Žudgalio žemių pakraštį. Nuo Salantų senslėniu pareina kelias, kadaise buvęs pagrindiniu vieškeliu, jungusiu miestą ne tik su Žudgaliu, bet ir su Kirkšiais, Barkeliais, Urbaičiais, Juodupėnais, Jakštaičiais, Narmantais. Juo minėtų kaimų gyventojai pėsti ir vežimais vykdavo į turgų ir muges, taip pat į parapijinę bažnyčią. Šiandien rytinis kelio ruožas, einantis miesto teritorija, vadinamas Žudgalio gatve. Pietinė kaimo riba siekia kelius Salantai–Kretinga ir Salantai–Darbėnai, kurie skiria Žudgalį nuo Pesčių kaimo. Iš Pesčių pareinantis kelias vadinamas Ateities gatve. Jo kryžkelėje su senuoju Salantų–Juodupėnų keliu nuo seniausių laikų rymo koplytėlė, kurioje stovėjusios skulptūros globojo kaimą ir saugojo jo gyventojų ramybę. Abipus gatvės plyti gyvenvietė ir driekiasi sklypais išskirstyta žemė, kuri vakaruose ribojasi su Bargalio, o šiaurės vakaruose – su Kirkšių ir išnykusio Barkelių kaimų žemėmis.


Kretingiškės namuose – brangiausios pasaulyje katės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2021-01-29
Gražina Asipauskaitė su savo numylėtine servale Monro, kuri, kaip tikino, savo elegantiška elgsena pateisina scenos įžymybės vardą.

Servalas – laukinė Afrikos katė, turinti gerai išvystytus medžioklės instinktus, pašokanti iki 3 m. Gali sverti iki 20 kg. Tai – katė individualistė, pabrėžianti savo nepriklausomybę. Servalai itin gražūs dėl savo auksinio, juodomis dėmėmis marginto kailio. Kaip naminius gyvūnus pirmieji servalus laikė faraonai senovės Egipte prieš daugiau kaip 5 tūkst. metų.

Savanos katės po ilgų bandymų, sukryžminus servalą su namine kate, buvo išvesti JAV. Tai – jau tikras naminis gyvūnas. Ši į lūšį panaši katė gali sverti iki 11 kg. Ji greit išmoksta komandų, reikalauja daug dėmesio, gali užšokti ant šviestuvų, laipioti užuolaidomis.

Kretingiškė, TV projekto realybės šou „Namas“ dalyvė, grožio ir estetikos specialistė 38-erių Gražina Asipauskaitė prieš pusmetį įsigijo du ypatingus gyvūnus – vienas brangiausių ir rečiausių kačių pasaulyje: laukinę Afrikos katę servalą, kurią pavadino Monro, ir sevaną, vardu Talį.

Iš išorės – lūšis, charakteris – šuns

Abi katės dėl kailio atrodo tarsi tigriukai, tačiau turi laibus kaklus, nedidelę galvą su ilgomis ausimis, itin ilgas kojas ir tuo primena lūšis.

Monro, pasakojo šeimininkė, yra tikra žvaigždė – jos grakšti eisena, išdidi elgsena, akys išraiškingos. Ėda nedaug ir tik iš rankų, yra ilgakojė – suaugusios ir pasistiebusios ant dviejų užpakalinių kojų šios katės gali siekti iki 160–170 cm.

„Iš visko matyti, kad maniškė Monro pagal veislę tikrai bus mažesnė, nes galvoju, kad ji nėra 100-procentinė servalė. O Talis, atvirkščiai – daug ėda ir per pusmetį jau spėjo nusipenėti. Jis mėgsta laipioti užuolaidomis ir užšokti kuo aukščiau“, – pasakojo moteris.

Šioms katėms būtinas specialus maistas, įvairūs vitaminai. Monro organizmas sunkiai įsisavina kalcį, todėl pradėjo lūžinėti kaulai. Dabar katės kojytėse įtaisyti 4 strypai, kad kaulai sugytų po atliktų operacijų.

„Lūšiukai“, tvirtino Gražina, labai myli vaikus, o jos 7-mečiui sūnui Gabrieliui pakeičia brolius ar seses. „Šios katės ypatingos – primena šunis, klauso komandų – atsistoti, sėsti, atnešti kamuoliuką, netgi rašiklį sūnui ruošiant pamokas. Urzgia, kad iš dubenėlio neatimtum maisto. Nors sakoma, kad jos agresyvios, bet taip nėra, jos labai jaučia šeimininką. Nėra buvę, kad įbrėžtų, nors vaikas netyčia ir ant uodegos užlipa“, – savo augintines gyrė G. Asipauskaitė.

Iš prieglaudos paėmė katę ir šunį

Be šių dviejų kačių, kurių kiekviena kainuoja kaip geras automobilis, G. Asipauskaitė dar turi kitokias 2 kates — rusų nulėpausį ir Siamo veislės, jos namus saugo kalė Dika. „Ir Siamo katytę Pumą, ir vilkšunę pasiėmiau iš prieglaudos. Dika buvo stipriai kankinta, sulaužyti šonkauliai, prieglaudoje sakė – nugaiš. Bet parsivežiau, išgydžiau, ir jau 4-erius metus pas mane gyvena, tiesa, liko raiša. Kartais staugia kaip vilkė. Puma yra akla, baiminasi žmonių, tik viena bėda, kad įgudusi gaudyti paukštelius“, – apie savo gyvūnus pasakojo moteris.


Kaimas Darbėnų apylinkių 1914 m. topografiniame žemėlapyje.

Netoli Laukžemės, pasienyje su Latvija, driekiasi Sūdėnų kaimo žemės. Jose rastas gludintas akmens kirvukas siaurėjančia pentimi, taip pat Šventosios slėnyje aptiktos ugniaviečių liekanos bei žmonių nuskeltos titnago skeltės liudija, kad šioje vaizdingoje vietovėje žmonės ėmė kurtis jau gilioje senovėje, dar neolito pabaigoje ar žalvario amžiuje.

Vakarų baltų palikti pėdsakai

Daugiau žinių turime apie ankstyvajame ir senajame geležies amžiuose čia gyvenusią vakarų baltų bendruomenę, kurią mena pilkapynas ir kapinynai, išlikę Šventosios slėnio kalvelėse.

Pilkapyną sudaro 5 skirtingo dydžio – nuo 4,2 iki 9 m skersmens – pilkapiai, supilti III–I a. pr. Kristų. Juose rasti 26 sudegintų mirusiųjų kapai, kuriuose smulkiai sutrupinti kauliukai buvę užkasti duobutėse arba supilti į nedideles lipdyto molio urnas. Dalis urnų stovėjo ant plokščių akmenų ir buvo uždengtos akmens plokštėmis. Kai kuriuos kapus supo nedideli akmenų vainikėliai.

Pilkapyną apleidus, I a. po Kr. didžiojo pilkapio sampile dar buvusi palaidota nesudeginta moteris, prie kurios rasta gintaro ir mėlyno stiklo karolių. Kiti mirusieji nuo I a. laidoti 360 m į pietvakarius nuo pilkapyno, arčiau Šventosios esančiame Vaidavingyje. Čia rasta I–IV a. Vakarų Lietuvos pajūrio kapinynams būdingų akmenų vainikų, 2 suardyti degintiniai kapai ir geležinis įmovinis ietigalis.

Apie V a. šis kapinynas taip pat buvo apleistas, o mirusiuosius gentainiai vėl ėmėsi laidoti ankstesnėje vietoje, aplink pilkapyną. Tyrimų metu čia aptikti 23 kapai su akmenų vainikais, datuojami V a.–VI a. pirmąja puse. Mirusieji laidoti nesudeginti, skobtiniuose karstuose, su negausiomis įkapėmis: gintaro karoliais, žalvarinėmis apyrankėmis, smeigtukais, segėmis, smiltainio verpstukais, miniatiūriniais lipdyto molio puodeliais ir kt. Įdomu tai, kad dalis kapų buvę pažymėti: ties 9 kapais virš žemės kyšojo akmenys, kurių dalis stovėjo ant grindinėlių, o prie vieno kapo buvęs pastatytas medinis stulpas, apjuostas 8 mažų akmenų vainikėliu.

Vėliau, VIII–XIII a. čia gyvenusių kuršių pėdsakų reikėtų ieškoti Degsnės miško pietiniame pakraštyje esančioje Maro kapelių kalvelėje. Kasant iš jos smėlį, buvo randama įvairių žalvarinių kryžminių smeigtukų ir kitų papuošalų, geležinių ietigalių bei kirvių.


Mėguvos gatvėje – automobilių stovėjimo aikštelės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27
Dabartinė Meno mokyklos automobilių stovėjimo aikštelė papildomai prasiplės 20-čia vietų.

Mėguvos gatvėje bus naujai įrengtos arba praplėstos automobilių stovėjimo aikštelės – prie mokyklos-darželio „Žibutė“ ir Kretingos meno mokyklos.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo ir rajono Saugaus eismo komisijos vadovo Povilo Černeckio žodžiais, automobilių parkavimas Mėguvos gatvėje – įsisenėjusi problema.

„Tėvai atveža mažamečius vaikus į mokyklą-darželį, automobilius stato siauroje Mėguvos gatvėje, nes daugiau nėra kur. Darbuotojai mašinas taip pat parkuoja gatvėje, užkimšdami ją ir sukeldami nepatogumų kitiems vairuotojams. Saugaus eismo komisija nuolat gauna aplinkinių daugiabučių namų gyventojų skundų dėl automobiliais užkimštos gatvės, kurioje ypač pavojinga žiemą, nes gatvė nelygi, jos pakalnėje ir įkalnėje pašalus labai slidu“, – apie būtinybę įrengti automobilių stovėjimo aikšteles kalbėjo P. Černeckis.

Jo žodžiais, prie Meno mokyklos automobilių parkavimo aikštelė taip pat – ankšta, nesužymėtos parkavimo vietos, tačiau tetelpa apie 10 automobilių. Jose parkuojasi į darbus atvykę mokytojai, o į užsiėmimus vaikus atvežančių ar pasiimančių vaikų tėvams nėra kur saugiai sustoti – net ir esant laisvų vietų, į aikštelę įvažiuoti draudžia ženklas.

Todėl, atsižvelgiant į gyventojų prašymus, Kretingos rajono savivaldybė šiemet parengė aikštelių Mėguvos gatvėje įrengimo ir aikštelės prie Meno mokyklos rekonstrukcijos projektus. Darbams atlikti jau parinktas ir rangovas – Plungės bendrovė „VVarff“.


Į šešis rajono tvenkinius paleido žuvis plėšrūnes

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27

Trečiadienį į 6 Kretingos rajono vandens telkinius paleista 1 tūkst. 100 šiųmečių ežerinių lydekų, kurių bendras svoris sudaro 110 kg.

Saugo, kad vanduo neuždumblėtų

Ankstesniais metais į tvenkinius būdavo paleidžiama ir kitokių žuvų – sidabrinių karosų, plačiakakčių, lynų, baltųjų amūrų. Kaip „Pajūrio naujienoms“ sakė už ekologiją atsakinga rajono Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo specialistė Lina Rimkuvienė, vien lydekomis apsiribota laikantis rekomendacijos: šiuo metu daugelyje ištirtų tvenkinių dominuoja smulkiosios karpinės žuvys, o plėšriųjų – per mažai.

„Tokiais atvejais vanduo darosi nebe skaidrus, uždumblėja, nustoja vystytis povandeninė augmenija“, – paaiškino specialistė. Jos žodžiais, povandeninės augmenijos bendrijos yra svarbios mikrobestuburių, taip pat ir daugelio ežerinių žuvų rūšių buveinės bei nerštavietės. Plėšriosios žuvys, kaip lydeka, kontroliuojančios smulkiųjų karpinių žuvų gausą, neigiamus procesus slopina natūraliai.

Lydekas Kretingos rajono savivaldybė pirko iš viešųjų pirkimų konkursą laimėjusios Vilniaus rajono bendrovės „Akvilegija“. Priskaičiavus transportavimo išlaidas, šiai įmonei buvo sumokėta 2 tūkst. 900 eurų. Įžuvinimo darbe, be L. Rimkuvienės, dalyvavo Kretingos aplinkos apsaugos inspekcijos specialistas Edmundas Mikaločius, taip pat lydekas atgabenęs bendrovės „Akvilegija“ atstovas Kęstutis Skridelskis. Pagal praėjusiais metais atliktus ichtiofaunos (žuvų) išteklių tyrimus ir paruoštą ilgalaikį žuvų įveisimo planą, taip pat atsižvelgus į tvenkinių plotus, daugiausia ežerinių lydekų – 400 – atiteko Rūdaičių tvenkiniui. Į Kretingos dvaro parko III tvenkinį buvo paleista 250, į II tvenkinį – 200, į Šukės tvenkinį – 100, į Kretingos dvaro I tvenkinį – 80 ir į Kretingos vienuolyno (Pastauninko) tvenkinį – 70 šiųmečių lydekų.


Pirmasis rajone afrikinio kiaulių maro atvejis

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialistai Darbėnų seniūnijos Žalimų miške sumedžiotam šernui nustatė afrikinį kiaulių marą (AKM).

Taikomi antros zonos apribojimai

Laikinai Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vedėjo pareigas einančio Viliaus Stančiko teigimu, mūsų rajone tai pirmas toks atvejis. Ši liga šernams perduodama tiesioginio kontakto su apsikrėtusiais gyvūnais metu per ekskretus, sekretus ar kraują.

Nuo AKM patvirtinimo momento visas Kretingos rajonas yra įtrauktas į II zoną, t. y. užkrėstą teritoriją. Iki šiol II zonoje buvo tik atskiros seniūnijos – Kartenos, Imbarės, Kūlupėnų, kadangi jos ribojasi su šalia esančiais rajonais, kuriuose AKM nustatytas anksčiau.

II zonoje taikomi apribojimai kiaulių judėjimui iš laikymo vietų. Laikymo vieta turi atitikti visus biologinio saugumo reikalavimus, atliekama nuolatinė oficiali veterinarinė priežiūra. Pasak V. Stančiko, svarbu, kad užkrėstoje teritorijoje laikantieji kiaules ne vėliau kaip prieš 3 dienas apie skerdimą savo reikmėms informuotų įgaliotąjį veterinarijos gydytoją, kuris po skerdimo turi kiaulę apžiūrėti, įvertinti patologinius anatominius pakitimus ir, esant gyvūnų užkrečiamosios ligos įtarimui, paimtų mėginius tyrimams dėl AKM.

„Afrikinis kiaulių maras – didelė problema, kadangi nėra nei vaistų, nei vakcinos, o virusas pavojingas tiek šernams, tiek kiaulėms. Mirtingumas nuo šios ligos siekia 95–99 procentus“, – akcentavo KVMVT vedėjas.


Ar turėsime Kretingoje žydinčių sakurų slėnį?

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-11-27
Kretingiškis Pranas Liaučius Akmenos upės slėnį anapus lurdo siūlo paversti sakurų parku. „Tačiau būtų įdomu išgirsti ir kitų kretingiškių nuomonę – o gal šiame slėnyje sužydėtų kitokie krūmai ar medžiai“, – pasvarstė jis.

Nors įdėta nemažai pastangų ir lėšų, Akmenos upės slėnis Vilniaus gatvėje, anapus lurdo, taip ir netapo kretingiškių ir miesto svečių poilsio ar ramių pramogų, grožėjimosi gamta vieta. „O be reikalo, – įsitikinęs kretingiškis Pranas Liaučius, pats mėgstantis dažnai vaikščioti būtent čia. – Šis slėnis turi kažkokios traukos, kuri galbūt siejasi su ramybe, su natūraliai susiformavusiu landšaftu.“

P. Liaučius, Statybininkų gatvės seniūnaitis, sakė negalįs būti abejingas aplinkai ir mano, kad gražiai, tvarkingai gyventi Kretingoje nori ne jis vienas.

„Anądien nebeapsikenčiau – dvi valandas slėnyje kuopiau šakų, lapų sąnašas iš Pastauninko upelio, surinkau išmėtytas trinkeles. Sakau statybininkams, ko jūs per tvorą tų plytelių primėtote. Šie tvirtino, kad tai prošal einančių vaikų darbas. Surinkau, „suštabeliavau“, sakau, pasiimkite. Tai pažiūrėjo į mane kaip į keistuolį...“, – P. Liaučius sakė, kad pasiilgstąs bendrų miestelėnų talkų – per jas galima daug nuveikti, tvarkant viešąsias miesto erdves.

P. Liaučiaus pastebėjimu, Akmenos slėnis galėtų virsti sakurų parku – šie, pavasarį anksti pražystantys medžiai, yra dekoratyvūs, ir, kai niekas aplink dar nežydi, džiugina akį ir po žiemos pavargusią sielą.

„Manau, kad tam nereikėtų daug lėšų – svarbu būtų sutelkti žmones, miestelėnus, kurie galbūt panorėtų savo miestui padovanoti po medelį, gal ir aplink Kretingą esantys medelynai paaukotų vieną kitą sodmenį, – pasvarstė kretingiškis. – Bet gal reikėtų apskritai atsiklausti žmonių nuomonės? Nebūtinai sodinti sakuras. Juk čia galėtų žydėti ir kitokie dekoratyvūs žydintys medžiai – alyvos, jazminai, o gal ir – mūsų soduose įprastos vyšnios...“

Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė „Pajūrio naujienoms“ teigė, kad Akmenos upės slėnis yra didelis seniūnijos rūpestis: „Ne per seniausiai gvildenome slėnio viziją – ką norėtume jame matyt, kaip jis turėtų atrodyti, kad žmonių norai nesusikirstų su mūsų ketinimais. Su Pranu, su kitais iniciatyviais miesto gyventojais tikrai padiskutuosime, ką seniūnija ir žmonės galėtų kartu nuveikti.“


Spręs dėl atkasto istorinio šulinio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-10-23
Archeologai atkasė rąstinį šulinį iki 3 m gylio, – giliau kasinėti dabartinėmis sąlygomis tapo pavojinga.

Ateinantį antradienį, spalio 27 dieną, Kretingos muziejuje rinksis muziejininkų, kultūros paveldo ir Kretingos rajono savivaldybės specialistų komisija, kad nuspręstų dėl tolesnio istorinio šulinio Vilniaus gatvėje likimo.

Šį šulinį praėjusią savaitę, tyrinėdami Vilniaus gatvės istorinius sluoksnius, priešais „Pajūrio naujienų“ redakciją aptiko archeologai. Jų komandai vadovaujantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas Jurgis Sadauskas pasakojo, kad atkastas, manoma, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios šulinys, bet jo amžius gali siekti ir XVIII a. Tam, kad konkrečiai būtų nustatytas jo amžius, reikėtų detalesnių tyrimų.

„Tai – rąstinis šulinys, įgilintas iki 3 m, bet dar nesame pasiekę jo apačios. Giliau kasti darosi nesaugu: reikėtų praplėsti šurfą ir daugiau praardyti grindinio, o tam jau būtinas Kultūros paveldo departamento leidimas“, – kalbėjo J. Sadauskas.

Jis sakė, kad, kaip įprasta, radę įdomesnį radinį apie tai informavę Kretingos muziejų: „Manėme, gal norėtų jį iškelti ir eksponuoti muziejuje, tačiau jie turi kitokį matymą.“

Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, kad muziejaus specialistai svarsto galimybę šulinį palikti autentiškoje vietoje, užkonservuoti ir užkloti permatoma danga, kad jį, kaip istorinį objektą, galėtų pamatyti visuomenė bei miesto svečiai. Toks šulinys taptų turizmo traukos vieta.

J. Sadausko manymu, kol kas tai – tik idėja, nes lemiamą žodį tars konservavimo specialistai. Šulinys yra ne važiuojamojoje kelio dalyje, bet labai arti jo, tad renovacijos darbus atliekanti bendrovė „Šilutės automobilių keliai“ taip pat turės spręsti, ar nereikia papildomai rengti techninio grindinio projekto. Jeigu toks būdas „in situ“, arba eksponuoti vietoje, būtų įmanomas, dar reikėtų išspręsti kitą svarbią sąlygą – kas mokės už papildomus darbus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas