Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar dalyvaujate pavasarinėse akcijose aplinkai tvarkyti?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Menininko dirbtuvėse – žaliasis kampelis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2024-03-29

Menininkas rekordininkas Vytautas Kusas mėgsta eksperimentuoti savo dirbtuvėse ne vien kurdamas, bet ir užveisęs mini sodą, tarp įdomesnių augalų – ir azijietiški grybai šitakė.

Viešint pas menininką Lietuvos rekordininką Vytautą Kusą, kuris rekordų siekia savo rankomis sukurtais miniatiūriniais kūriniais, jo dirbtuvėse Palangoje greta visokiausių įrankių ir medžiagų nustebino žaliasis kampelis: ant palangių pūpsantys kaktusai, žiedus vazonuose nedrąsiai jau kišančios vadinamosios lavongėlės ir atskirame lovelyje auginami egzotiški azijietiški grybai šitakė (shiitake).

„Tų grybų gavau dovanų dėžutėje – pūpsojo joje kaip duonkepalis. Pralaikiau dvi savaites ir nupjovęs išsikepiau – labai skanūs grybai. Jų, iškeptų ant sviesto, skonis labai primena mūsiškius baravykus. Paskui palikau tą kelmą mėnesį laiko ramybėje, leidau vegetuoti. Po to pastačiau ant palangės šiaurinėje pusėje, kad negautų saulės, šiek tiek užpurkšdavau vandens, kad primintų natūralią aplinką. Ir vėl pradėjo lįsti galvos. Kai paūgėjo, vėl nupjoviau, – taip skanavau dviejų derlių šitakė grybus“, – savotišku Rytų Azijos grybų auginimo ir grybavimo patyrimu pasidalijo menininkas.

Kiti, sakė jis, užaugina išsyk ir po 3–4 derlius, tačiau jis tokio tikslo nesiekė: „Pabandžiau ir gana. Kaip ir kūryboj. Man džiaugsmas – išbandyti, patirti.“


Daugiametės pievos – ne pabaiga, ūkininkai eis toliau

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2024-03-29

„Tai bus tik trečias mūsų išsikovotas reikalavimas iš visų, kuriuos per protestus kėlėme“, – sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas.

Žinių dėl prievolės atkurti daugiametes pievas laukusiems ūkininkams – puikios naujienos: Europos Sąjungos žemės ūkio ir žuvininkystės ministrų taryba pritarė Europos Komisijos (EK) priimtam deleguotojo reglamento papildymui, pagal kurį šiemet daugiamečių pievų Lietuvoje atkurti nereikės.

Tam, kad daugiamečių pievų išlaikymo problema būtų išspręsta iš esmės, kaip teigė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, reikalingi tolesni ES bazinės teisėkūros pakeitimai, kad, be daugiamečių pievų išlaikymo, būtų pasitelkiami ir alternatyvūs klimato kaitos poveikio mažinimo būdai, pavyzdžiui, žemės ūkio paskirties plotų apželdinimas mišku, nusausintų durpynų ir šlapynių pradinės būklės atkūrimas, perėjimas prie neariminės žemdirbystės ir kitos tvaraus ūkininkavimo praktikos. Tai, kaip sakė K. Navickas, turi būti vertinama kaip alternatyvos, papildančios arba pakeičiančios daugiamečių pievų išlaikymo įsipareigojimus.

ES žemės ūkio ir žuvininkystės taryboje deleguotojo reglamento, susijusio su daugiamečių pievų išlaikymo nuostatomis, pakeitimas antradienį buvo patvirtintas balsų dauguma. Teisėkūros procesas bus baigtas, kai nuomonę dėl šio reglamento pareikš Europos Parlamentas balsavimu plenarinėje sesijoje. Tikimasi, kad šis klausimas bus įtrauktas į artimiausią balandžio 10–11 d. plenarinės sesijos darbotvarkę. Dalis jame išdėstytų pakeitimų įsigalios atbuline data nuo 2024 m. sausio 1 d. Pritaikius šiuos pakeitimus, Lietuvoje daugiamečių pievų šiais metais atkurti nereikės.


Maloniškių užusieniai XIX a. 6–7 deš.

Ištrauka iš Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo karininkų parengto 1865–1866 m. Kretingos apylinkių žemėlapio

Kelio Darbėnai–Skuodas kairėje pusėje tarp Auksūdžio ir Nausėdų įsikūręs nedidelis Maloniškių kaimas skaičiuoja jau ketvirtą savo amžiaus šimtmetį. Prieš 30 metų jis buvo panaikintas, o vardas išbrauktas iš gyvenviečių sąrašų ir žemėlapių. Tačiau į tėviškę sugrįžus Juozui Gadeikiui, mūsų laikais kaimas atgimė ir tarsi feniksas iš pelenų pakilo naujam savo istorijos skrydžiui.

Apie ištakas

Maloniškių kaimas susiformavo dviejų XVII–XVIII a. Auksūdžio kaimo apyrubių – Maloniškių ir Jurgutiškių – teritorijoje. Pirmosios apyrubės vardo kilmė nėra aiški. Galimi du jos variantai: Maloniškiai reiškia vietovę, kurioje yra malonu gyventi, arba vietovardis kilo iš asmenvardžio Malonis (Malonė, Malonius). Panašų pavadinimą – Maloniškis – Lietuvoje turėjo 1986 m. panaikintas viensėdis Anykščių rajono savivaldybės Debeikių seniūnijoje. Jurgutiškiams vardą davė pirmoji apyrubės naujakurių Jurgučių šeima. Šios šeimos palikuonių XVIII a. II pusėje jau nebebuvo. Tačiau maždaug nuo 1860 m. Jurgučiai vėl minimi tarp Maloniškių valstiečių, o gyveno buvusioje Jurgutiškių apyrubėje pasistatytoje sodyboje.

Maloniškių kaimo XX a. 2 deš. situacija. Ištrauka iš Vokietijos karo kartografų 1941 m. parengto Telšių apylinkių topografinio žemėlapio

Maloniškių kaimo istorijos ištakos glaudžiai susijusios su jau minėto Auksūdžio praeitimi. Nuo XV a. čia plytėjo Auksūdžio kaimo žemės, kurios buvo Palangos seniūnijos seniūno administruojamų didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdų dalis. Žemdirbystei tinkamoje valstybinėje plėšininėje žemėje Auksūdžio šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje XVII a. II pusėje–XVIII a. pr. susiformavo Maloniškių ir Jurgutiškių apyrubės, t. y. už valakais išmatuotų kaimo ariamos žemės sklypų esantys apibrėžtą teritoriją turintys dirbamos žemės plotai. Maloniškių apyrubė nuo ribos su Laukžemės dvaro Žynelių ir Pelėkių kaimais tęsėsi palei Darbėnų dvaro Nausėdų kaimo pietvakarinį kraštą beveik iki pat Auksūdžio–Nausėdų kelio. Pietuose ji ribojosi su Auksūdžio Plikių ganyklomis ir Jurgutiškių apyrube, įsiterpusia tarp minėtų ganyklų, Auksūdžio Naginalių ariamo sklypo ir Pelėkių kaimo.

Abiejose apyrubėse XVIII a. II pusėje stovėjo trys vienkieminės sodybos. Maloniškių pietvakariniame pakraštyje dešiniajame Narštupio krante gyveno Stanislovas Skripkauskas. Į pietus nuo jo sodybos, jau Jurgutiškiuose, šeimininkavo Jurgis Mockevičius, žemę nuomojęsis Maloniškiuose. Jurgutiškių pietvakarinėje dalyje, į vakarus nuo Narštupio, stovėjo šioje apyrubėje šeimininkavusio Juozapo Joskaudo sodyba. Aplinkui sodybas plytėjo ariamos dirvos. Į vakarus nuo jų, iki pat Laukžemės dvaro valdų, driekėsi šienaujamos pievos, o į rytus – medžiais apaugusios bendrosios Auksūdžio, Maloniškių ir Jurgutiškių ganyklos, vadinamos Plikėmis. Apyrubėse kūrėsi turtingesni valstiečiai, kurie galėjo sau leisti samdyti darbo jėgą plėšininei žemei įdirbti. Jie, kaip ir visi Auksūdžio žemdirbiai, už išsinuomotą žemę Palangos seniūnui mokėjo činšą, o valstybines prievoles atliko Darbėnų dvare.


Mokymai ūkininkams: kodėl svarbu kalkinti dirvą

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2024-03-29

Prieš išvažiuojant į lauką (iš kairės): jo šeimininkas Jonas Drungilas, konsultantė Aurelija Narkutė, ūkininkai Žygimantas Čiuželis iš Tuzų, Renata Paulikienė ir Rimantas Paulikas iš Padvarių, Aivaras Žilys iš Žiogelių, Andrius Kazlauskas iš Lazdininkų, Donatas Vaškys iš Reketės, Valentinas Litvinas iš Darbėnų, Arvydas Matevičius iš Kretingos seniūnijos, Mindaugas Alksnys iš Kretingalės, Vytautas Brazdeikis iš Imbarės, bendrovės „Naujasis kalcitas“ vadybininkė Aušra Sviderskė.

Įgyvendindamas projektus, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kretingos biuras grupelei rajono žemdirbių Kartenos seniūnijoje, ūkininko Jono Drungilo sodyboje Gintaruose, surengė seminarą-mokymus apie dirvų kalkinimą.

Dalijosi patirtimi

Patarimais dalijosi augalininkystės konsultantė Aurelija Narkutė, iš Naujosios Akmenės atvykusi įmonės „Naujasis kalcitas“ vadybininkė Aušra Sviderskė, visoje Vakarų Lietuvoje transporto, kalkių barstymo ir mėšlo kratymo paslaugas teikiančios bendrovės „Paslaugos ūkiui“ vadovas Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas.

Pasibaigus teorinei seminaro daliai, už kelių kilometrų Dauginčių kaime esančiuose maždaug 10 ha ploto J. Drungilo laukuose, kuriuose šiuo metu dar styro ražienos, o vėliau bus pasėti, ko gero, žirniai, Rimantas pats, atvykęs su savo technika, ir pademonstravo, kokiu pločiu ir kokiais kiekiais skleisti trupintą klintį.

„Dėl kiekio – kiekvienas savo lauką žinom ir užduodam sau klausimą, kada jis paskutinį kartą buvo kalkintas? – kalbėjo R. Paulikas. – Jeigu daugiau, kaip prieš 5 ar 10 metų, tai reikės kur kas daugiau tonų, o po dvejų metų – dar, „palaikymui“, antraip negausit efekto.“

Pernai tokiu laiku jis pats apie 80 ha savo žieminių kviečių lauke išbarstęs apie 8 tonas klinčių. Nors pasėlius vargino sausra, ten, kur buvo pakalkinta, kviečiai užaugę per sprindį aukštesni, žalesni, derlingumas buvęs po 3,5 tonos iš hektaro.

R. Pauliko žodžiais, kiekvienas ūkininkas skaičiuoja finansus, todėl geriausia vienais metais neberti kompleksinių trąšų, laukus pakalkinti, o kitais metais vietoj kalkių berti kompleksines trąšas. „Pamatysit, koks bus efektas, mūsų dirvožemiai taigi – rūgštūs“, – kalbėjo R. Paulikas.


Sulos jau yra

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2024-02-23

Sulos sezonas paprastai prasideda vasario gale arba kovo pradžioje. Kaip patikrinti, ar jau laikas ją leisti?

Išdavė klevo šakelė

„Priklauso nuo gamtos: jeigu naktimis atšąla, o dienomis atšyla, kaip yra dabar, pats tas, – įsitikinęs Šukėje gyvenantis Povilas Turauskis. – Prieš kelias dienas vaikščiodamas palei upelį, ties kuriuo auga daug klevų, nulaužiau vieną šakelę, ir ji pradėjo „verkti“. Supratau, kad medį galima gręžti.“

Klevai sulos duoda anksčiau negu beržai, be to, klevų esanti ir skanesnė, nes joje daugiau cukraus, neturi beržo sulai būdingo šiek tiek rūgštoko prieskonio.

„Kai klevų sulos parnešdavo tėvas, mums, vaikams, būdavo didelis džiaugsmas, mat saldainių tegaudavom kokius penkis šešis kartus per metus“, – vaikystę prisiminė pašnekovas. Sveikatai naudingų medžiagų turtingo skaidraus ir saldaus gėrimo kasmet jis prikaupia apie 20 litrų – tiek jiedviem su žmona Onute atsigaivinti užtenka į valias, pasidalina dar ir su vaikų šeimomis bei draugais.

Kai tik daugiau atšils, beržų pumpurai pradės brinkti, bus galima varvinti ir šių medžių sulą – ji bėgs ilgiau ir gausiau. Kadangi procesas vėlesnis, miškuose atsiranda vis daugiau musyčių ir vabaliukų, teks pasistengti, kad neužterštų į indą tekančių syvų.

„Bet ir kai varvinu klevų sulą, indą dėl viso pikto esu pridengęs marlės gabaliukais, kad neprikristų šapelių“, – sakė P. Turauskis.


Kuršių moters VIII–IX a. aprangos rekonstrukcija, parengta 1985 m. pagal Kašučių-Dubašių kapinyno medžiagą.

Kretingos muziejus

Daugiau kaip 2 tūkst. metų Kašučių vietovės istorija glaudžiai buvo susijusi su vieninteliu mūsų rajono ežeru. Pietinėje jo dalyje giliai į sausumą įsiterpia įlanka, kuria dar prieš šimtmetį ežerui patvinus tekėdavo Gelindos upelis. Prie šio upelio paežerėje priešistoriniais laikais kūrėsi pirmieji šio krašto gyventojai, o vėliau stovėjo Kašučių-Paežerių dvarelis.

Pėdsakus paliko kuršiai

Archeologijos paminklai liudija, kad prie ežero ir Akmenos upės jau I tūkst. pr. Kr. gyveno vakarų baltai, iš kurių VII–VIII a. susiformavo kuršiai. Apie jų pastangas įdirbti akmenuotą žemę pasakoja Kašučių miške išlikusios akmenų krūsnys ir pylimai, žymintys I tūkst. pr. Kr.–I tūkst. po Kr. žemdirbystės laukus. Šalia jų stūkso trejetas apeiginių akmenų su daugybe nedidelių dubenėlių, prie kurių senieji gyventojai atlikdavo senovės kulto apeigas. Atokiau nuo ežero, prie Gelindos upelio, veikė pagrindinė kuršių šventykla, kurią ženklino didelis apeiginis akmuo aptašytu šonu ir viršuje iškaltu pailgu dubeniu.

Turimi duomenys leidžia manyti, kad tarp dviejų upių – Akmenos ir Gelindos – įsikūrusi kuršių gyvenvietė vadinta Dupe (t. y. Dviupe), kuri pirmąkart paminėta Kuršo vyskupo Henriko 1253 m. rašte dėl Pietų Kuršo žemių dalybų.

Panašu, kad šios priešistorinės kuršių gyvenvietės tradicijas tęsė Kašučių kaimas ir XVIII–XIX a. dokumentuose šalia Kašučių minima Duptilčių (Douptilčių, Dupulčių) apyrubė, vėliau pervadinta Dubašių kaimu.

Dalį XIII a. užkariautų kuršių žemių Vokiečių ordinas XV a. perdavė Lietuvai. Didžiojo kunigaikščio dvarui atitekusiose valdose imta kurti žemdirbių kaimus. Tarp jų įsiterpusias dykras valdovas už karinę tarnybą dalino bajorams. Taip didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (valdė 1588–1632 m.) pasielgė su Darbėnų dvaro žemių pietiniame pakraštyje, paribyje su Kretingos dvaro valdomis buvusiomis žemėmis. Didesnioji jų dalis atiteko lenkų kilmės Žemaičių kunigaikštystės bajorams Košučiams, kurie naująją savo valdą ir joje esantį ežerą giminės garbei pavadino Kašučiais (lenk. Koszucie). Naujieji savininkai prie ežero pastatė dvarelį, o pietinėje besikuriančio bajorkaimio dalyje šalia pagonybės laikus menančio ąžuolo – bažnyčią.

Manoma, kad tai buvusi tuo metu Žemaitijoje dominavusių protestantų (liuteronų) bažnyčia. Tik laimėjus kontrreformacijai, bajorkaimio gyventojai tapo Palangos, o nuo 1740 m. – Darbėnų, katalikų parapijos tikinčiaisiais. Iš Košučių dvarą nupirkęs kitas Žemaičių kunigaikštystės bajoras V. Rajunecas bažnyčią nugriovė, o iš jos rąstų dvare surentė porą klėčių. Nuo tol vietovę prie senojo ąžuolo vietiniai gyventojai vadino Bažnytviete.


Sveikesnis maistas mokyklose – ar misija įmanoma?

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2024-02-23
Asociacijos „Klaipėdos regionas“ vykdomoji direktorė Eglė Stončė rajono Savivaldybės atstovus ir ūkininkus kvietė kartu ieškoti galimybių, kad moksleiviai mokyklų valgyklose būtų maitinami arčiausiuose ūkiuose užaugintais ir pagamintais produktais.

Asociacija „Klaipėdos regionas“ Kretingos rajono ūkininkus ir Savivaldybės administracijos atstovus, kuriems aktualios moksleivių maitinimo bei vietos ūkininkų produkcijos tiekimo ugdymo įstaigoms problemos, kartu ieškoti galimybių esamai tvarkai pakeisti trečiadienį pakvietė į kūrybines dirbtuves „Nuo ūkio iki mokyklos“.

Pirmas žingsnis „čia ir dabar“ – surinkti informaciją

Kadangi į Kretingos rajono kultūros centrą, kuriame buvo suplanuotas renginys, iš ūkininkų atvyko tiktai du – Rimantas Paulikas ir Vladas Baltuonis, – darbo grupėse buvo atsisakyta, tačiau atvirose diskusijose nuomonėmis apsikeista, ir tai gali būti pirmieji žingsniai, siekiant tikslus įgyvendinti Klaipėdos regione.

Vis dėlto įžanginį žodį rajono meras Antanas Kalnius tarė ne tokį optimistišką: apie tai, kad vaikai ugdymo įstaigose maistą galėtų gauti iš arčiausiai esančių ūkininkų, girdima gal dvejus metus, bet projektas iš „mirties taško“ nepajudėjo, vienas svarbiausių veikėjų – logistika užsiimti turintis tarpininkas tarp ūkininkų ir ugdymo įstaigų – dingo vos pasisiūlęs juo būti. Siekis vaikus mokyklų valgyklose maitinti vietinių ūkių užaugintais produktais – suprantama ir graži iniciatyva, niekas to nepaneigtų, tačiau ar nebus susiduriama ir su asortimento pasiūlos problema? Pavyzdžiui, bulvių, morkų kitų sezoninių daržovių, uogų ir vaisių pakaktų, tačiau žuvies, pieno, grietinės, varškės, mėsos būtų sunku patiekti dideliais kiekiais.

„Ūkininkas turi auginti, o ne užsiimti logistika“, – kalbėjo A. Kalnius. Tiek Kretingos rajono savivaldybė, tiek kaimyninių Klaipėdos ir Skuodo rajono savivaldybės tarpininkui pasiruošusios pagelbėti finansavimu – logistikai, infrastruktūrai sukurti numatyta per 1 mln. 200 tūkst. eurų, – bet kad to tarpininko kol kas nėra.

Asociacijos „Klaipėdos regionas“ vykdomoji direktorė Eglė Stončė reagavo į mero žodžius, kad ūkininkų produktų pasiūla galinti būti per maža. „Vieni sako maža pasiūla, kiti – kad maža paklausa... Todėl vienas žingsnių „čia ir dabar“ galėtų būti surinkti išsamią informaciją – kokia paklausa yra visoje Savivaldybėje. Tada su ūkininkais reiktų susėsti ir žiūrėti, ar naudingumo prasme verslui apsimoka galvoti apie bendrą pirkimą, aptarti ir kainų nustatymo metodiką, kad būtų skaidru ir visiems aišku“, – kalbėjo ji.

Meras pažadėjo, kad, padedant Švietimo ir Žemės ūkio skyriams, informaciją apie produktų paklausą ikimokyklinėse įstaigose turės po savaitės.


Didžiųjų Ruginių (Ruginie Wielkie), Ruginių palivarko (Vw.) ir Mažųjų Ruginių, t. y. Ruginalių (Ruginie Małe) situacija XX a. 1–2 deš. Ištrauka iš Vokietijos kariuomenės kartografijos tarnybos parengto Kartenos apylinkių topografinio žemėlapio

Atokiau nuo Kretingos–Kūlupėnų plento, už geležinkelio, miškų apsuptyje abipus Skroblupio upelio, plyti Ruginių žemės. Šiandien čia nėra nė gyvos dvasios, o kažkada šiuose laukuose buvo apie 20 žemdirbių kiemų ir palivarkas, veikė mokykla, kunkuliavo įprastas kaimo gyvenimas.

Dvarui išlaikyti mokėjo duoklę

Ruginių istorijos ištakos siekia XVII a. II pusę – XVIII a. pr., kai Kretingos dvaro girios plėšininėje žemėje ėmė kurtis žemdirbiai. Pirmąkart vietovė paminėta 1769 m., o jos pavadinimas kilo iš pirmųjų naujakurių Ruginių asmenvardžio. Tiesa, vėliau kaimiečiai ėmėsi aiškinti, jog kaimas taip pavadintas todėl, kad jo žemdirbiai vertėsi maistinių rugių auginimu.

1771 m. kaimui priklausė apie 325 ha žemės, kurią iš Kretingos dvaro nuomojo Kazimieras Butkus, Dovydas Garjonis, Dovydas Valatka, Jonas, Juozapas ir Pranciškus Petručiai, Juozapas Gaidys, Antanas ir Juozapas Jurgelevičiai, Jonas Jucys, Jonas Viluckis, Jurgis Rutis, Juozapas Laurinavičius, Petras Šeškus ir Jurgis Razma.

Dvasiniu žemdirbių gyvenimu rūpinosi Kartenos parapijos kunigai. Mirusiems laidoti prie Skroblupio veikė kapinės. Pasakojama, kad 1710–1711 m. maro aukos netilpusios į kapines, todėl kaimo pievose joms laidoti buvo paskirtas sklypas, kurį gyvieji pavadino Kapų rėžiu. Nuo XVIII a. pab. mirusius laidoti privaloma buvo vežti į Kartenos parapijos kapines, nors dalis kaimiečių savo artimuosius laidojo ir Kretingos parapijos kapinėse. Nuo to laiko senosiose kaimo kapinėse retsykiais be kunigo amžinybėn buvo išlydimi nekrikštyti mirę kūdikiai arba savižudžiai.

1845 m. Ruginiuose stovėjo 16 katalikų sodybų, kuriose gyveno 60 vyrų ir 68 moterys. Gausiausios buvo Petro Norvilo ir Petro Mineikio šeimynos, turėjusios po 12 šeimyniškių. Nuo 8 iki 11 asmenų sudarė Pranciškaus Bieliausko, Antano Petručio, Kazimiero Narvilo, Antano Butkaus, Antano Kupšio, Mykolo Viluckio, Mykolo Drungilo ir Augustino Vaitkaus šeimynas. Be jų, kaime gyveno Mykolo Miliaus, Marcijono Katkaus, Pranciškaus Žiaušio, Juozapo Sopo, Jeronimo Garjonio ir Teodoro Bražinsko šeimos.


Rūbų dizainerės pasirinkimas – lietuviška vilna

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2024-01-26
Neringa Rūkė savo darbams renkasi lietuvišką vilną.

Vidinis noras gyventi arčiau jūros ir būtinybė turėti pakankamai erdvės 5 vaikus auginančiai šeimai, profesionalią rūbų dizainerę Neringą Rūkę ir jos vyrą IT specialistą Liną atvedė į mūsų rajoną, Kumpikų kaimą, kur šeima įsigijo buvusius kultūros namus. „Pamatę skelbimą, iškart supratome, kad tai yra tai, ko mes ieškome – vos 15 minučių iki jūros, pušynai ir didelis namas visai mūsų šeimai. Po dviejų mėnesių, mes su visais vaikais, šuniukais, gėlėmis ir baldais jau gyvenome naujuose namuose“, – prisipažino Neringa, kurios susikurtą prekinį ženklą ruke.lt labiau žino Vakarų šalių mezgėjos.

Gyvendama Vilniuje laiminga nesijautė

Kumpikuose gyvenanti 40 metų Neringa Rūkė – tikra vilnietė, sostinėje ji gimė, augo mokėsi, dirbo. „Esu užkietėjusi vilnietė, dar ir dabar kartais išlenda sostinės mentalitetas, – prisipažino ji ir neslėpė, kad dar lankydama darželį žinojo tris dalykus, kurių nori gyvenime: kad bus rūbų dizainerė, turės dvynius ir gyvens kaime. – Nors aplinkiniams tai atrodė nerealu, viskas išsipildė 100 proc. ir daugiau.“

Moteris sakė, kad gyvendama Vilniuje niekada nesijautė laiminga, nors sostinėje tikrai yra galimybių uždirbti, mėgautis didmiesčio pranašumais: „Dirbau stiliste, kostiumų dailininke, televizijoje, gerai uždirbdavau, ir tuo pačiu – nebuvau laiminga. Buvau jauna, su didelėmis karjeros galimybėmis, bet aš beprotiškai norėjau išvažiuoti iš Vilniaus ir gyventi kaime.“

Neringos svajonės išsipildė: 2012 m. atsirado puiki proga išvažiuoti gyventi į vienkiemį tarp Vilniaus ir Kauno. Su šeima ten išgyveno 10 metų. Tačiau per tą laiką užgimė vidinis noras, nepalikęs ramybėje, – tai jūra. Vienądien priėmus sprendimą, šeima rinkosi iš to, ką rado skelbimuose – kad laisvai galėtų rinktis naująjį būstą, nebuvo, kur palikti penkių vaikų.


Žemdirbiai sostinės nepalieka, protestuos ilgiau?

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2024-01-26
Protesto akcijoje dalyvauja ir nemažas būrys Kretingos rajono ūkininkų.

Vakar, ketvirtadienį, turėjo būti paskutinė sunkiąja technika, kurios suskaičiuota 1 tūkst. 300, Vilnių šturmavusių Lietuvos ūkininkų protesto prieš Vyriausybės žemės vykdomą žemės ūkio politiką diena, tačiau iš ryto pasklido žinia, kad Lietuvos žemės ūkio taryba Vilniaus savivaldybei pateikė prašymą akciją pratęsti.

Reikalauja konkrečių terminų

„Turbūt, kad Vilniuje užsibūsim. Norim išgirsti konkrečius terminus, per kuriuos valdžia įvykdytų savo įsipareigojimus“, – sakė su mažiausiai 20 kretingiškių žemdirbių proteste dalyvaujantis Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas.

Nepasiekę tikslo per laužų laukuose deginimo akciją, ūkininkai ir toliau atkaklūs: reikalauja atšaukti prievolę atkurti daugiametes pievas, panaikinti nuo šių metų pakeltą akcizą suskystintosioms naftos dujoms (SND), spręsti pieno krizę, atsisakyti saugomų teritorijų plėtros, stabdyti rusiškų grūdų tranzitą, grąžinti senąją žymėto dyzelino naudojimo tvarką. Trečiadienį šiuos 6 punktus protestuotojai dar sykį išvardino žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui ir aplinkos ministrui Simonui Gentvilui. Abu ministrai buvo nušvilpti, buvo reikalaujama K. Navicko atsistatydinimo – esą kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, o jeigu nesugeba, tai tegul pasitraukia.

„Ką kita turim sakyti, jeigu vis tiek jie šneka apie paukščiukus ir vabaliukus“, – „Pajūrio naujienoms“ sakė ir R. Paulikas.

Vyriausybė trečiadienį išplatintame pranešime teigė, jog Ministrų kabinetas siekia spręsti ūkininkų keliamas problemas, pavyzdžiui, atliepiant reikalavimus dėl žymėto dyzelino ir SND, jau įregistravo Akcizų įstatymo pakeitimus. „Kas iš to? Tai – jų pačių padarytos klaidos, nesusipratimai, kuriuos bando taisyti. Įsigilinus į įstatymą dėl dyzelino, pamatai, kad vienas žodis vienoje vietoje išbrauktas, bet perkeltas į kitą. Vadinasi, vietoj to, kad iškart, kaip mes prašome, atstatytų buvusią tvarką, ir vėl bus reikalingos diskusijos, ir vėl – laukimas“, – svarstė kretingiškis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas