|
|
|
NuomonėKas liko tarp eilučių: apie Savivaldybės ūkį ir nykštukus
Turiu vilties, kad jau nebebus taip, kaip būdavo anksčiau. Labai to tikiuosi galvodamas apie Kretingos rajono politiką. Nes šiek tiek aktualijomis besidomintys žmonės greitai pastebėjo, kaip šiuolaikiniais vadybos principais gali būti organizuojamas efektyvus Savivaldybės administracijos darbas, kaip, pajutę demokratišką vadovavimą, specialistai vis drąsiau išsako savo nuomonę, kaip atvirai ginami visuomenės interesai ir netoleruojamas piktnaudžiavimas valdžia. Bet ne visiems politikams tai patinka, nes tai ne jų stilius, ir svarbiausia – tai ne apie juos. O tokioje situacijoje, kai nespėji risnoti paskui, gali tik pagalį į ratus bandyti įkišti. Taip ir nutiko metų pradžioje – brūkšt keturiolika parašų, savanoriškų, o gal ir ne visai, ir turim naują valdančiąją daugumą. Kuris dabar prisipažintų, net jei buvo spaudžiamas, ne visai gražiai įkalbinėjamas, o gal papirkinėjamas pažadais? Galime tik spėlioti. Sausio 5 dienos „Pajūrio naujienų“ numeryje pažiro ir politikų nuomonių apie naujai suformuotą valdančiąją daugumą ir tokio kataklizmo priežastis. Gal kam nors jos ir pasirodė rimtos, o kai kam –banalios, pritemptos ir labiau primenančios kvailokus pasiteisinimus negu rimtus argumentus. Na, bet čia jau rašiusiųjų ar kalbėjusiųjų bėdos. Vis dėlto vertos dėmesio kelios detalės, mintys, likusios tarp eilučių, ir jų sunku nepastebėti akylesniam skaitytojui. Išties privilegija ir dovana avansu, matyt, atiteko vicemerui, jei jis pats net įpusėjus kadencijai nenustoja dėkoti už „<...> galimybę stebėti administracijos, tarybos ir mero darbą iš arti <...>“ bei lyg tarp kito – dar ir padirbėti kartu. Tik ar dėkingi rinkėjai, kurie tikėjosi, kad šis imsis lyderystės, inicijuos darbus, o ne tik pusantrų metų stebės ir stebėsis. Kaip jis pats rašo, „valandų valandas“, matyt, stebėjo ir negalėjo atsistebėti, kad Antanas Kalnius, net tapęs viso rajono vadovu, nenustojo bendrauti su bičiuliais kraštiečiais. Aišku, gal taip neįprasta vicemero partijos skyriuje. Bet čia tas pats, kas kaltinti konservatorius, kad jie daugiau bendrauja su konservatoriais negu su kokiais socdemais. Nors ką gali žinoti tokioje koalicijoje. Beje, skaičiusieji minėtą straipsnį, matyt, nekantrauja sužinoti, ką turėjo mintyje vicemeras, prisipažindamas, kad „daug klausimų kilo dėl kai kurių asmenų „skaidraus atsiradimo“ tam tikrose pareigose <...>“. Nei asmenys, nei pareigos nebuvo įvardintos, tačiau svarbiausia, matyt, buvo paskleisti abejonę. Įdomu, kiek tada klausimų vis dar vicemeras jau paruošė naujajam koalicijos partneriui Virginijui Domarkui? Šis viešai pareiškė, kad su visa savo komanda yra „pasiruošę prisidėti prie naujos daugumos lyderystės stiprinant administracinius ūkinius skyrius žmogiškaisiais resursais <...>“. Ar turėtume suprasti, kad partiniai organai jau parengti „atsirasti tam tikrose pareigose“? Ir kas yra jo minimi administraciniai ūkiniai skyriai? Ar tik nebus čia koks darinys iš G. Orvelo „Gyvulių ūkio“, kur visi lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus? Ką čia apie gyvulius, geriau pakalbėkime apie nykštukus. Štai vienas nepartinis naujosios koalicijos narys, nors ir dievagojasi nieko neišmanąs apie viešuosius ryšius, panašu, puikiai išmano nykštukų reikalus. O kaip kitaip suprasti, jei visas Savivaldybės viešųjų ryšių „gan gerų specialistų“ komandos darbas jam nė iš tolo neprilygsta žiniai apie kalėdinius nykštukus Darbėnuose? Na, gal tik nykštukai jam ir gali padėti, jei visus pusantrų metų būdamas valdančiojoje daugumoje ir laisvai reikšdamas dažnai priešišką nuomonę, jis viešai tvirtina, kad „nė vienas tarybos narys negalėjo laisvai ir viešai reikšti kitokios savo nuomonės atskirais klausimais“. Pasirodo, kad burną jam užčiaupė visagalis „Kretingos kraštas“. Reikia sutikti, kad, kaip rašo pats Konstantinas Skierus, „teisinga komunikacija šiandien yra galingas įrankis“, bet negalima pamiršti ir liaudies patarlės, kad melo kojos – trumpos. Tad pabandykime atspėti, kas liko tarp eilučių. Nenustebčiau, jei kitas naujųjų valdančiųjų taikinys bus artimiausia mero komanda. Naikinti etatus priežasčių galima rasti įvairiausių – nuo lėšų taupymo iki nepatenkintų nykštukų skundų. Juk čia politika, čia viskas įmanoma. Brūkšt dar vienas pagalys į ratus, ir meras lieka be savo pagalbininkų. Bet tame nieko asmeniško, viskas iš pagarbos rinkėjui ir dėl Kretingos rajono gerovės.
Kiek laiko dar tęsis kasinėjimai Vilniaus gatvėje?
Nebeištvėriau, kai sužinojau, kad praėjusią savaitę, trečiadienį, į Rotušės aikštėje išraustų senų pamatų duobes įkrito žmogus. Nukentėjusioji kretingiškė turėjo sąnarių implantus, ir po tokių „nusileidimų“ į akmenų pilnas duobes tikėtasi labai liūdnų pasekmių, tad Greitoji medicinos pagalba atlėkė net iš Klaipėdos. Įdomu, kaip į tą įvykį reagavo darbo saugos specialistai? Po šio įvykio teko kalbėtis su archeologu (taip save prisistačiusiu). Jis patikino, kad visas objektas aptvertas. Specialiai iš naujo nuvykau pažiūrėti užtvarų. Deja, ne visur, deja, ne itin į akis krentančia, vėjo plaikstoma celofanine juosta. Ar į ją galima atsiremti, jei netikėtai žmogus prarastų pusiausvyrą? Aš dar stebiuosi, kad tai – tik pirmas kartas, kai įvyko nelaimingas atsitikimas. Bet gal tai tik pirmas užfiksuotas? Laimingas atsitiktinumas? Dabar laukime, kada į viduryje miesto be priežiūros paliktas duobes pradės „parkuotis“ automobiliai – juk niekas nepažadėjo, kad ir šiemet bus besniegė žiema. Bet aš ne apie tai norėjau pareikšti savo nuomonę. Kaip paminėjau, nebeištvėriau po šio įvykio. Ką mes šiandien turime Rotušės aikštėje? Amžių statybą? Kasinėjimų poligoną? Ar sunkiai įveikiamą kliūtį miesto centre, jau tapusia žmogaus gyvybei pavojinga zona? Pritariu kretingiškio, gero mano pažįstamo, patyrusio statybininko, vykdžiusio statybinius projektus didmiesčių senamiesčių paveldo zonose, nuomonei, kad Kretingoje hiperbolizuojama paveldo situacija ir paveldosaugininkų standartai pačioje Kretingoje taikomi nevienodi. Kretingos dvaro teritorijoje, turinčioje kelių šimtmečių istoriją, griaunant saugotinus pastatus, vykdant statybos darbus (takai, pastatų infrastruktūros įrenginiai, keliai, fontanas ir kt.), nematyta preciziško paveldosaugininkų dėmesio. O štai miesto centre, kurio atkastų pamatų amžius yra šimtas, na, maksimaliai pusantro šimto metų, dirba vienas ar du žmonės, su „dantų šepetuku“ rinkdami „gausias“ muziejines vertybes. Suradę keletą šukių pasistengė surengti nemažą viešųjų ryšių akciją – štai, žiūrėkite, ką radome! Kokia didi jūsų praeitis! Reikia išplėsti paieškų poligoną!
Kalėdinė „dovanėlė“
Savivaldybės tarybai SĮ „Kretingos komunalininkas“ svarstyti pateikė Kretingos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžių perskaičiavimo projektą. Šio ilgo biurokratinio pavadinimo ir į 15 puslapių suguldyto projekto esmė – keliama kaina už šiukšles. Tiesa, ne visiems.
Kretingoje ir rajone daug vienišų, pagyvenusių žmonių, nepaliekančių savo rankomis per gyvenimą pastatytų namų. Suskaičiavau: Kretingos Parko gatvėje, kurioje gyvenu, yra 29 individualūs namai, iš jų tik 4-iuose gyvena 3 ir daugiau žmonių, kituose – po 1–2. Sodybose gyvenantys žmonės dalį atliekų kompostuoja, sušeria vištoms ir pan. Pagal „Kretingos komunalininko“ duomenis, dabar 1 gyventojas moka metinį 29 eurų mokestį už vidutiniškai 254 kg šiukšlių išvežimą, pagal projektą išvežamų atliekų kiekis 1 žmogui didinamas apie 33 kg, t. y., iki 290 kg.
Šiuo savo viešu pasisakymu noriu paskatinti daugiabučių namų gyventojus dalyvauti sprendžiant jų gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo klausimus ir atverti akis kolegoms Savivaldybės taryboje, kad šį ketvirtadienį įvyksiančiame posėdyje nepritartų Daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo programai.
Esu darbo grupėje, kuri kartu su Savivaldybės administracijos specialistais turėjo parengti daugiabučių namų teritorijų tvarkymo programą, nuostatus. Grupė buvo susirinkusi šių metų sausio mėnesį, sutarėme, kad rengiant programą labai svarbi yra daugiabučiuose gyvenančių žmonių nuomonė, kad į ją būtina atsižvelgti. Vasario mėnesį sukvietė daugiabučių namų atstovus ir jiems pristatė daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo programos projektą. Susirinkimo dalyviai pareiškė pastabą kitą, tačiau esu įsitikinęs, kad daugelis programos projekto, parašyto painia biurokratine kalba, nesuprato. Tą programą pirmiausia reikėjo išversti į žmonių kalbą, kad ir gyventojams, ne vien Savivaldybės specialistams, būtų aišku.
Po vasarį įvykusio susitikimo su gyventojais buvo pertrauka, ramybė. Ir staiga lapkričio 11 d. Savivaldybės tarybos Ekonominės plėtros ir ūkio komitetas svarstyti gavo lapkričio 26 d. tarybos posėdžiui tvirtinti teikiamą Savivaldybės specialistų parengtą rajono daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijų tvarkymo programą, kurioje neatsižvelgta nė į tas kelias vasarį per susitikimą išsakytas gyventojų mintis. Apie gyventojų įtraukimą į platesnę diskusiją per visą tą ramybės laikotarpį nebuvo girdėti. Drįstu tvirtinti, kad rengiant programą gyventojai buvo ignoruojami, nors daugelis į Savivaldybės tarybą patekusių politikų, tarp jų ir „kraštiečiai“, per rinkimus rinkėjams prisiekinėjo, kad sprendžiant savivaldos klausimus gyventojų nuomonė bus svarbiausia. Dabar patogu viską sukarti ant karantino, tačiau susisiekti su gyventojais buvo galima ir elektroniniais laiškais, kitomis šiuolaikinių ryšių priemonėmis. Deja, šis, su gyventojais susijęs liečiantis klausimas buvo sprendžiamas vien Savivaldybės kabinetuose, užuot jį kantriai derinus su bendruomene, kuriai priklauso apie pusė rajono gyventojų, gyvenančių apie 180 daugiabučių namų.
Paseno Kretingos rajone nusistovėjusi futbolo struktūra, jos pokyčiai yra neišvengiami ir dėl Lietuvos futbolo federacijos (LFF) reikalavimų.
Dar pernai rugsėjį LFF pranešė, kad nuo 2021-ųjų sezono U-15, U-16, U-17, U-19, U-14 Pirmos lygos ir U-14 Pirmos ir Antros lygos varžybose negalės dalyvauti komandos, kurių juridinio asmens steigėjas yra tik savivaldybė ar valstybė. Taigi šiose varžybose dalyvauti negalės ir Kretingos sporto mokyklos futbolininkai.
LFF skatina visoje Lietuvoje diegti klubinę futbolo struktūrą. Pagal LFF diegiamos klubinės struktūros modelį, mūsų „Minijos“ klubas irgi privalės turėti ne vien vyrų, bet ir vaikų, jaunimo, merginų ir veteranų futbolo komandas. Pritariu tokiai klubinei struktūrai, taip organizuojamas futbolas visoje Europoje, ir pertvarką skatindama LFF dviračio neišradinėja.
Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius sudarė gausią darbo grupę, kuri iki šių metų pabaigos turi parengti išvadą dėl rajono futbolo perspektyvos. Į šią grupę įtraukti Savivaldybės Švietimo skyriaus, „Minijos“ klubo, kiti futbolo bendruomenės atstovai, treneriai, tėvai, politikai.
Darbo grupė siūlo įsteigti naują viešąją įstaigą, kurios steigėjai ir dalininkai būtų „Minijos“ klubas, kuriam priklausytų ne mažiau kaip 1/3 balsų ar dalių, nes toks yra LFF reikalavimas, dar ne mažiau 1/3 balsų atitekti turėtų Savivaldybei, likę – futbolo rajone rėmėjams, remsiantiems vaikų futbolą. Beje, dabar aplinkybės tapti vaikų futbolo rėmėju yra itin palankios, tam užtenka pareikšti norą būti rėmėju ir naujos viešosios įstaigos steigėju.
„Minijos“ klubo vadovai bendradarbiauja su Kretingos sporto mokyklos treneriais ir tikisi, kad treneriai sutiks iš Sporto mokyklos pereiti į naujai kuriamą organizaciją. Visi šitie pokyčiai nebus įmanomi be rajono švietimo sistemos pertvarkos, po kurios Kretingos sporto mokykloje nebeliktų futbolo.
Esu įsitikinęs, kad dėl pokyčių blogiau tikrai nebūtų, tačiau jų nepadarius „Minijos“ futbolo komanda netektų licencijos, o rajono mažieji futbolininkai negalėtų žaisti visuose prestižiniuose čempionatuose, jiems beliktų futbolo kamuolį spardyti tarpusavyje.
Naujos viešosios įstaigos valdymui siūlau be valdybos sudaryti ir stebėtojų tarybą, į ją būtinai įtraukti ir jaunųjų sportininkų tėvus.
Viešoji įstaiga turėtų organizuoti daugiau turnyrų, stovyklų. Jaunieji futbolininkai galėtų būti ugdomi pagal LFF siūlomą „Anderlecht“ programą.
„Minijos“: klubas, kaip būsimas naujos viešosios įstaigos dalininkas, jau įsipareigojo klubo gaunamas solidarumo lėšas skirti viešajai įstaigai išlaikyti. Lėšas, kurios atitekdavo futbolui Sporto mokykloje taip pat gautų įsteigta viešoji įstaiga. Įstaiga siektų pritraukti ir neformalaus vaikų ugdymo, įvairių fondų lėšas. Iš Sporto mokyklos į viešąją įstaigą dirbti perėjusiems treneriams algos mažėti neturėtų, galbūt sutrumpėtų atostogos, jei taptų treneriais, nebe mokytojais.
Kviečiu visus neabejingus Kretingos rajono futbolui dalyvauti keičiant futbolo struktūrą rajone. Šiame procese svarbios visų patirtys, įžvalgos, patarimai. Darbo grupė rinksis rugsėjo 17 d. 15 val. Kretingos rajono savivaldybėje Savanorių g. 29A Kretingoje posėdžių salėje.
Atkūrę nepriklausomybę ir įstoję į Europos Sąjungą (ES), atsigręžėme į šalia mūsų gyvenančius neįgalius žmones, sovietmečiu uždarytus savo namuose ir išstumtus į viešojo gyvenimo užkulisius, kad savo negalia sveikiems ir laimingiems komunizmo statytojams netrukdytų siekti šviesios ateities.
Vietos savivalda suprantama kaip teisė ir galimybė demokratiškai išrinktos valdžios organams savo atsakomybe ir atstovaujant vietos gyventojų interesams tvarkyti ir valdyti didžiąją viešųjų reikalų dalį.
Šiemet Kretingos rajone įvykę Savivaldybės ir mero rinkimai parodė, kad žmonės subrendo pokyčiams, jie nori daugiau demokratijos ir dalyvavimo valdant rajoną ir jame tvarkytis, todėl ir pasitikėjimas buvo pareikštas savo programoje tai žadėjusiems politikams.
Pirmieji naujos valdžios žingsniai gana nedrąsūs ir nelengvi, nes jos laukia ne tik daug nepatirtų dalykų, bet ir rinkimus pralaimėjusiųjų politikos senbuvių bei jų šalininkų ne tik teisinga, bet neretai ir piktdžiugiška kritika. Naujajai valdžiai planuojant tolesnes rajono vystymo perspektyvas privalu užbaigti ir jų pirmtakų pradėtus vystyti projektus. Europos Sąjunga (ES) iš savo fondų skiria milijonines lėšas mūsų gyvenimui gerinti, atskirčiai tarp jos senbuvių ir naujųjų ES valstybių mažinti, bet ar mes jas iš tikrųjų naudojame tikslingai ir skaidriai, ir ten, kur jų labiausiai šiuo metu reikia.
Rajono Savivaldybės strateginio planavimo ir investicijų skyriaus kompetencija, sugebėjimas pasirinkti labiausiai šiuo metu reikalingus žmonėms investicinius projektus ne vien tik dėl „Šv. Jokūbo pamario kelio“, jau bene dešimtmetį nerandančio išėjimo už Kretingos rajono ribų, ne vienam kretingiškiui kelia daug abejonių.
Kretinga ir Palanga – du Lietuvos pajūrio miestai, kuriuos skiria tik 10 km, kaip ir Antakalnio bei Pilaitės mikrorajonus Vilniuje, amžiams „pasmerkti“ būti kartu. Buvimas šalia be jokių galimybių išsiskirti turėtų skatinti glaudžią abiem pusėms naudingą partnerystę. Bet ar taip yra iš tikrųjų?
Po pasaulį istorinių kataklizmų išblaškytieji žydai litvakai ir jų palikuonys grįžta į Lietuvą ieškoti savo šaknų, aplankyti vietas, kur gyveno jų gausios nacių genocido metu išžudytos Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenės, taip pat ieško per Holokaustą pavieniams žydams padėjusių išlikti vietinių žmonių palikuonių.
Įprasta, kad iš viso pasaulio atvykę žydai kreipiasi į Lietuvos žydų bendruomenę ar žydų tautybės gidus, užsiimančius jų palyda po Lietuvą. Ne per seniausiai Darbėnų miestelį panorusius aplankyti svečius iš JAV pasitikęs Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis ne iš karto suprato, kad tai yra vienintelio per Holokaustą išlikusio darbėniškio žydo vyro Moshe (Mošės) Bloch‘o (1913–1977 m.) vaikaitis Marvin Hecker su žmona ir dukra. Į Lietuvą pirmą kartą atvykusieji ypač nudžiugo sužinoję, kad Laukžemės miestelyje gyvena M. Bloch‘o gelbėtojų Barboros ir Kazio Lukošių jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė (gim. 1937 m.), kurią telefono skambutis apie svečių atvykimą užklupo netikėtai ir maloniai nustebino. Džiaugsmingos susitikimo akimirkos, Zitos Aldonos vaikystės prisiminimai apie jos tėvų sodyboje prieglobstį radusį M. Bloch‘ą, su kuriuo ir jai teko bendrauti, ir jos šeimos pagalbą sugraudino svečius. Jautrus susitikimas, kurio pagrindinė mintis – „be jūsų nebūtų mūsų“, prabėgo kaip viena akimirka, tad gausiomis ašaromis aplaistytas išsiskyrimas buvo ypač sunkus. „Aš didžiuojuosi savo tėvais, vien dėl to vertėjo gyventi“, – sakė Zita Aldona, sugraudinta svečių iš JAV paprastumo ir nuoširdumo. Tą pačią dieną svečiai apsilankė ir Darbėnuose, kur juos sutiko ir apie darbėniškių nuveiktus darbus, saugant istorinį čia gyvenusių žydų atminimą, papasakojo tam daug laiko ir pastangų kartu su savo mokiniais skirianti mokytoja Edita Gliožerienė. Neabejotina, kad svečiams parodytas dėmesys ir atradimų bei susitikimų džiaugsmas ilgai išliks svečių širdyse, tai ras atgarsį ir JAV žiniasklaidoje, nes tarp atvykusiųjų buvo ir žurnalistė, leidėja Marvin‘o Heckerio žmona Gaylon Finklea Hecker.
Futbolas – populiariausias pasaulyje sportas, kurį žaidžia ir juo žavisi milijardai žmonių, o pasaulio futbolo čempionatų finalinės varžybos populiarumu lenkia net ir olimpines žaidynes.
Dėl futbolo verda aistros, kyla riaušės ir net tarpvalstybiniai karai. Futbolas yra tapęs viso pasaulio neatsiejama gyvenimo ir jo istorijos dalimi. Kretingos futbolo istorija yra taip pat neatsiejama jos istorijos dalis, bet ar dažnai apie tai prisimename?
Kretingoje futbolas pradėtas žaisti 1923 metais. Futbolo aikštė buvo įkurta šalia dabartinės Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos ir miesto parko. Čia žaidė vietinės futbolo komandos „Šaulys“, vėliau Žemaitis“, bet reikšmingesnių laimėjimų jos nepasiekė, nors 1941–1944 metais „Žemaičio“ komandoje žaidė Kretingos gimnazijos mokytoju dirbęs Eduardas Balsys (1919–1984 m.), 1937 metais su Klaipėdos KSS komanda tapęs Lietuvos čempionu, o 1938 m. atstovavęs ir Lietuvos rinktinei. Futbolo suklestėjimas Kretingoje siejamas su „Melioratoriaus“ komanda, kuri 1958–¬1959 metų Lietuvos aukščiausioje lygoje, vadintoje A klase, tarp 12 komandų buvo aštunta, o 1958 m. rugpjūčio 31 d. Kretingoje įvykęs Lietuvos taurės finalas tarp „Melioratoriaus“ ir Vilniaus „Spartako“ klubinės komandos tarp vyresnės kartos futbolo mėgėjų iki šiol kelia aistras.
|
|
