|
|
|
NuomonėKas rajono Savivaldybėje yra neįgalus
Noriu pasidalinti keliomis mintimis, kurios kilo po paskutinio Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdžio. Jame rajono meras Antanas Kalnius pareiškė, kad Etikos komisija yra neįgali vykdyti savo funkcijų. Ši Tarybos institucija sudaryta remiantis Vietos savivaldos įstatymu ir veikloje vadovaujasi valstybės politikų elgesio kodeksu. Daugiau kaip pusę jos narių sudaro pozicijos atstovai, pirmininkas yra opozicijos deleguotas Tarybos narys, sprendimai priimami kolegialiai balsų dauguma. Komisija svarstė visus klausimus, dėl kurių į ją buvo kreiptasi, ir priėmė sprendimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji yra neįgali. Sunerimti verčia mero žodžiai apie Etikos komisijos neva neįgalumą, nes jie primena Baltarusijos diktatoriaus A. Lukašenkos pasisakymus apie valdžios institucijų neįgalumą per jo pirmąją prezidento rinkimų kompaniją, rengiant referendumą dėl valstybės vadovo galių išplėtimo ir paleidžiant neįtikusį parlamentą. Diktatoriai mėgsta diskredituoti institucijas, kad pabrėžtų savo asmens reikšmę. Viename praėjusios kadencijos Tarybos posėdžių meras yra teigęs, kad jam patinka Rusijos prezidento V. Putino valdymo tvarka. Tada Savivaldybės vadovas paaiškino, kad ne tai norėjęs pasakyti, ką pasakė. Tikėkimės, dabartinis mero tvirtinimas apie vienos iš savivaldos institucijų neįgalumą buvo nevykusi kalbos figūra.
Nesirengiame mokėti už kitų padarytas klaidas
Daugiabučio namo savininkų bendrija (DNSB) „Kretingos ryšininkai“ (Melioratorių g. Nr. 75 Kretingoje) yra atsidūrusi nepavydėtinoje padėtyje dėl neįvykusios namo renovacijos. Apie tai mes prabilome praėjusiame Kretingos rajono savivaldybės posėdyje, apie tai norime kalbėti ir viešai, kad į tokias nežinia kieno neveiklumo ir aplaidumo pinkles neįkliūtų ir kitų namų butų savininkai. Bendrijos „Kretingos ryšininkai“ namas statytas 1988 m. Didele dauguma – 19-a iš 24-ių butų savininkų – nusprendėme, kad namui būtina renovacija. Patys tai inicijavome, surinkome parašus, pasirūpinome dokumentais ir 2019 m. sausio 25 d. startavome – pasirašėme taip vadinamą pavedimo sutartį su Savivaldybės įmone „Kretingos komunalininkas“. Ši sutartis reiškia, kad įmonė galėjo pradėti procesą, susijusį su renovacija, tai yra pradėti pirkimus, rengti projekto pristatymus ir panašiai. Viskas vyko kaip ir neblogai – 2020 m. pavasarį įvyko viso projekto pristatymas – pamatėme, kaip atrodytų mūsų namas po renovacijos, sužinojome, kad namo renovacija atsieis mums 375 tūkst. Eur ir kad per mėnesį kiekvienas butas už renovaciją turėtų mokėti maždaug 65 Eur, namas – preliminariai 15,5 tūkst. Eur. Tada su mumis bendravęs „Kretingos komunalininko“ atstovas, atsakingas už renovaciją, patvirtino, kad pusė metų – ir renovacija bus pradėta. Tarp gyventojų kilo šioks toks šurmulys, na, kaip čia „ant žiemos“ bus su ta renovacija, bet nusiraminome – renovacija mums būtina. Tačiau praėjo žiema, atėjo dar vienas pavasaris, o renovacijos kaip nėr taip nėr.
Aikštę tvarkyti reikia, bet kiemus, gatves – pirmiau
Taip, Rotušės aikštę reikia pertvarkyti. Per didelė prabanga didelę, istorinę, reprezentacinę jos dalį skirti automobiliams. Galvojant apie ateities viziją, svarbu nepamiršti miesto identiteto, individualumo, ir to, kas skiria mus nuo kitų miestų, traukia turistus. Tai akmenų mūro tvorų mozaikos, kurios puošia bažnyčios ir vienuolyno ansamblio kompleksą, senąsias miesto kapines. Praeity tašytais akmenimis buvo išklotas aikštės grindinys. Juos reikėtų grąžinti į istorinę erdvę. Tik kur dabar yra tie išlupti aikštės akmenys? Juos panaudojus nereikėtų ir šimtų tūkstančių eurų mokėti už granito plokštes, kurias, jei jos nušlifuotos, sunku prižiūrėti, be to, ši statybinė medžiaga nebūdinga mūsų kraštui. Pritariu kraštiečio Romualdo Beniušio mintims, kad šylant klimatui, žmonės vis dažniau ieško pavėsio ir atgaivos, todėl kuo daugiau žalumos, ir aišku vandens čiurlenimo – aikštėje turėtų atsirasti fontanų, mažiau betono. Automobiliams parkuoti tiktų ir požeminės parkavimo aikštelės, o parkavimas turėtų būti mokamas. Atsižvelgiant į nūdienos aktualijas, aikštę reikia suprojektuoti taip, kad prireikus ji tarnautų kaip priedanga žmonėms saugiai pasislėpti karo ir kitų nelaimių atvejais.
Atšaukti sprendimus lengviau negu dirbti
Rugpjūčio mėnesio Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdyje Tarybos valdančioji dauguma priešakyje su politinio komiteto Kretingos kraštas atstovais, komitetui priklausančiu meru Antanu Kalniumi atšaukė prieš metus – 2023-aisiais – priimtą Tarybos sprendimą dėl lėšų skyrimo Kretingos rajono ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigų infrastruktūrai plėtoti. Pernai sprendimui Taryba pritarė vienbalsiai. Sprendime buvo suplanuotos 3 veiklos: pirma – ikimokyklinio ugdymo grupių plėtra Kretingos lopšelio-darželio „Pasaka“ ikimokyklinio ugdymo skyriuje „Eglutė; antra – Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos infrastruktūros pritaikymas neįgaliesiems, tuo pačiu sutvarkant mokyklos sanitarinius mazgus (pasenusias „tupyklas“ pakeičiant naujais klozetais); trečia – įdiegti visos dienos ugdymo paslaugas devyniose rajono mokyklose: Darbėnų, Salantų, Vydmantų gimnazijose, Kretingos Simono Daukanto, Marijono Daujoto progimnazijose, Kartenos ir Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokyklose-daugiafunkciuose centruose, Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinėje ir Kretingos Marijos Tiškevičiūtės mokyklose. Visoms trims veikloms buvo numatyti 2,3 mln. eurų Kretingos rajono savivaldybės gaunamų iš Vakarų Lietuvos regiono plėtrai skiriamos Europos Sąjungos (ES) paramos. 2023 m. rugpjūtį svarstant sprendimo projektą dėl planuojamų išvardytų 3-jų veiklų atkreipiau kolegų Taryboje dėmesį, kad vien „Eglutės“ modernizavimas kainuos daugiau negu 2,7 mln. eurų, kad visam projektui įvykdyti prireiks gal ir 5 mln. eurų, o sprendimo aiškinamajame rašte nurodyto Savivaldybės prisidėjimo iš savo biudžeto lėšų poreikis gerokai išaugs. Ir po tokio perspėjimo Taryba vienbalsiai pritarė sprendimo projektui dėl visų trijų veiklų įgyvendinimo, tai reiškia, kad suprato riziką ir ją prisiėmė.
Trūkt už vadžių, vėl iš pradžių
Kretingos rajono savivaldybės tarybos kadencija dar neįpusėjo, bet ryškėja įdomi tendencija, kad pagal daugumos mažumos principą sudaryta Etikos komisija yra naudojama tarsi instrumentas, skirtas paerzinti valdžios kritikus. Sakoma, kieno pinigai – tas ir muziką užsako. Šį posakį galima perfrazuoti ir pritaikyti Etikos komisijai. Tiesa, akmenėlis čia turėtų kristi ir į Seimo daržą, nes savivaldybių Etikos komisijos sudaromos laikantis proporcinio savivaldybės tarybos daugumos ir mažumos atstovavimo principo. Ankstesnėse įstatymo redakcijose buvo nuostata, kad į komisijos sudėtį buvo galima įtraukti rajono gyventojus. Ši nuostata įnešdavo kitokio, šalto proto požiūrio į komisijos darbą, nes ne visi komisijos nariai būdavo politiškai angažuoti. Pasikeitus tvarkai, susidarė galimybė komisijai tapti įrankiu. Įrankiu, kuris skirtas bandyti pamokyti neklaužadas valdžios kritikus. Reikėtų suprasti, kad Etikos komisija savo veiklą pradeda gavusi prašymą ištirti tam tikro politiko veiklą. Aktyviausia šios kadencijos Taryboje yra kolegė iš valdančiosios daugumos. Toks Etikos cerberis, tik nepagaląstais dantimis. Dantukai įkąsti pajėgūs tik tada, kai sprendimo galia yra kolegų iš frakcijos rankose. Vieną kolegės bandymą įkąsti jau nugesino Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Man apskundus mūsų rajono Etikos komisijos sprendimą, sostinėje susirinkusi komisija nusprendė, kad mūsieji gudručiai taip norėjo nubausti rajono Tarybos stalo draugą, kad net padarė procedūrinių pažeidimų ir rajono vietinės komisijos sprendimą panaikino. Senovės Graikijos dramaturgas Euripidas teigė, kad pikta pradžia baigiasi piktu galu. Taip ir nutiko šiuo atveju, nes cerberio pyktis baigsis nuostoliais rajono biudžete – teks atlyginti patirtas išlaidas už teisines paslaugas.
Palangos žydų bendruomenė aktyviai pristato savojo miesto žydiškojo gyvenimo istorijas: dalijasi pasakojimais, naujai atrastomis detalėmis ir faktais, kurie slypi kraštotyros darbuose bei senųjų archyvinių dokumentų puslapiuose. Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas sakė: „Mūsų iniciatyva sulaukia dėmesio ir iš užsienio – gauname laiškų ar žinučių iš Izraelio, kitų šalių. Rašo žmonės, dažnai kilę iš Palangos žydų (litvakų), ieškantys informacijos apie savo giminaičius, kadaise gyvenusius šiame mieste. Tai ypač džiugina, nes rodo, kad mūsų bendruomenės ir viso miesto istorija yra įdomi ne tik vietiniams gyventojams, bet ir užsieniečiams. Jų pasakojimai ir prisiminimai praturtina mūsų rengiamas istorijas, padeda išsaugoti ir perduoti žydiškąjį Palangos paveldą.“ Palangoje gausu gatvių dedikuotų garsioms iš šio miesto kilusioms ar Lietuvai nusipelniusioms asmenybėms bei svarbiems istoriniams objektams, įvykiams atminti. Viena jų – kukli, bet Palangos žydų bendruomenei itin svarbi, religinius ir kultūrinius objektus menanti, Sinagogos gatvė. Šis vardas, buvusių Palangos Didžiosios ir Mažosios sinagogų vietai atminti suteiktas 1976 metais. Dabar į šią siaurą kuklią gatvelę patenkama tik iš Jūratės gatvės. Apie ją pasakoja ant Sinagogos g. 1/Jūratės g. 44 namo pakabinta gatvės pavadinimo lentelė bei 2023 m. sausio 27-ąją, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, atidengta lenta, kuri žymi Palangos žydų sinagogų vietą.
Švietimo griovimas regionuose: ar mūsų vaikai pasmerkti?
Regis, nesibaigiantys kriziniai laikotarpiai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje bei lyderystės stoka asmenims, kurie paskiriami eiti ministro pareigas, krizes sukelia ir švietimo įstaigose. Pastaruoju metu Lietuvoje vis garsiau ir aktyviau kalbama apie švietimo įstaigų tinklo pertvarką, kadangi esminiai pokyčiai pradeda įsigalioti jau nuo šių metų rugsėjo mėnesio. Didžiausią skausmą mūsų rajonui gali sukelti mokyklų tinklo kūrimo taisyklių nuostatos, susijusios su III gimnazijos (vienuoliktomis) klasėmis. Kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis, jeigu 2024 m. rugsėjo 1 d. III gimnazijos klasėje nebus surinktas 21 mokinys, gimnazijoje ji visai nebus formuojama. Anot Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, tokiu atveju savivaldybėms yra siūloma organizuoti mokinių pavėžėjimą į kitas rajono gimnazijas, už kurias galimai turėtų susimokėti pati savivaldybė. Taip pat galima priimti ir kitus sprendimus, kaip pavyzdžiui, steigti jungtinę gimnaziją, kas iš esmės reikštų gimnazijos statuso pakeitimą. Kaip buvo matyti iš Salantų gimnazijoje surengto susitikimo, kurį organizavo šios gimnazijos tėvų bendruomenė, atvykusių Žemaitijos regiono merų bei gimnazijų bendruomenių atstovų reakcijų, šis sprendimas skausmą kelia ir kitiems rajonams. Tačiau valdantieji Seimo, Vyriausybės atstovai, regis, šią regiono keliamą problemą išklauso, bet neįsiklauso.
Nėra inžinerinių tinklų – nebus asfalto. Ar tai teisinga?
Šešiems Savivaldybės tarybos nariams susilaikius ir daugumai pritariant, praėjusį ketvirtadienį buvo patvirtinta Savivaldybės kelių, gatvių atnaujinta remonto eilės sudarymo tvarka, kuri galios sudarant 2025 metų eilę. Iki šiol galiojusi tvarka tobula nebuvo, bet ir atnaujinta, kuri nedaug tesiskiria, yra ydinga, joje išliko diskriminuojantis inžinerinių tinklų kriterijus, dėl kurio jų neturinčių gatvių tvarkymo perspektyva tampa dar liūdnesnė. Savivaldybės administracija, prieš atnaujintos tvarkos aprašo svarstymą Taryboje, suteikė galimybę su jo projektu susipažinti seniūnams, seniūnijų seniūnaičiams. Jų sueigų protokoluose dominuoja nuostata, kad galutinę kelių ir gatvių tvarkymo eilę, kurią patvirtina Taryba ir pagal kurią skiriamos darbams lėšos, Savivaldybės komisija sudarytų užtikrinant tolygų visų Savivaldybės kelių, gatvių tvarkymą. Tos nuostatos svarbą Tarybos posėdyje akcentavome ir mes – Tarybos mažumos, opozicijos atstovai, tačiau nei meras, nei dauguma valdančiųjų tokiam, beje, lig šiol galiojusiam tolygumo principui nepritarė. Taikant atnaujintą tvarką, įrengtus būtinuosius požeminius tinklus (vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų, ryšių, dujų, elektros tiekimo), turinčios gatvės turės pranašumą prieš tas, kur šių tinklų nesama, nes už esamus tinklus galės gauti nuo 5 iki 30 balų. Štai šių – 2024 – metų sąraše paskutinė įrašyta gatvė yra surinkusi 95 balus, tad už inžinerinius tinklus duodami balai yra labai svarbūs. Kuo nusikalto žmonės, gyvenantys Salantuose, Darbėnuose, Kūlupėnuose, Kartenoje, Jokūbave, daugybėje kitų rajono gyvenviečių, kur nėra dujų ir jas net neplanuojama įvesti? Tikėtina, kad jų tokiose vietovėse niekada ir nebus, nes perspektyva brėžiama atsinaujinančiai saulės, vėjo energetikai. Jeigu gyvenvietė nedujotifikuota, sodybų gyventojai turi individualius nuotekų tvarkymo įrengimus, vandens gręžinius, pagal atnaujintą gatvių remonto eilės sudarymo tvarką jie pasmerkti gyventi žvyruotoje dulkančioje gatvėje. Inžinerinių tinklų kriterijus neabejotinai yra diskriminacinis, ir ypač kaimiškųjų vietovių gyventojams, tą svarstant atnaujintos tvarkos projektą akcentavo ir kaimiškųjų seniūnijų aktyvas. Atnaujinant tvarką nebuvo pamąstyta, paieškota, kaip tokios diskriminacijos išvengti.
Nepritari nuomonei – esi penktoji kolona?
Su į Kretingos rajono Tarybą šiemet patekusiu Roku Venckumi esam pažįstami 15–20 metų, bendraudavom. Todėl tokio akibrokšto iš žmogaus, kurį laikiau draugu, nesitikėjau: mane viešai pavadino pagrindiniu melagienų rašeiva, neva pabandžiusiu sumenkinti vietos svarbą istoriniam atminimui įprasminti, teigė, kad apšmeižiau ne tik šaulius (noriu akcentuoti, kad nė vienu žodžiu neįžeidžiau šios organizacijos), bet ir kompetentingą krašto istoriką, maža to, išreiškė viltį, jog šia istorija ir„ jos sumanytojais“ pasidomės Valstybės saugumo departamentas (VSD). O viskas prasidėjo, kai Kretingos stadionui buvo pasiūlyta išrinkti Šaulių pavadinimą. Aš buvau prieš, bet per „Pajūrio naujienose“ surengtą visuomenės apklausą 72 proc. skaitytojų taip pat buvo prieš šį pavadinimą. Iš pradžių su „prie valdžios“ šiemet netikėtai atsidūrusiu Roku kalbėjomės telefonu, išdėsčiau jam savo abejones, sakiau, kad Šaulių pavadinimas šiuokart būtų nei penki, nei devyni. Kodėl negali, kaip dalis gyventojų siūlė, būti Kretingos miesto, Centro, „Minijos“, „Parko“, o, jei norisi militaristinės temos, kur kas prasmingiau vadinti Savanorių stadionu. Juolab kad šalia yra Savanorių gatvė. „Tu neišrinktas, nesi toj komisijoj ir neaiškink“, – maždaug tokius žodžius išgirdau iš draugo. Bet juk aš esu seniūnaitis, taip pat išrinktas, taip pat su daugeliu bendrauju ir žinau seniūnaitijos gyventojų nuotaikas.
Liaudies priešai surasti – reikia imtis veiksmų, kad galėtume žengti į šviesų rytojų
Jeigu nepritari valdančiųjų sprendimams – esi valstybės priešas. Taip su visuomene prieš savaitę pasisveikino Kretingos rajono tarybos narys, kuris šioje kadencijoje Kretingos rajono savivaldybės tarybos posėdžiuose nebuvo nė karto kalbėjęs. Nepasisakė nė vienu svarstomu klausimu. Prakalbėdavo tik tada, kai reikėdavo nusišalinti nuo klausimų, susijusių su Kretingos muziejumi, nes tai yra jo darbovietė. Tylėti metus laiko yra sudėtingas darbas. Panašu, kad ir prie gero tai nepriveda, nes po ilgos kolegos tylos pylos gavo visi, kas nepritaria jo atstovaujamos daugumos buldozeriui, kuris rajoną pervažiavo surengus netikėtas Kretingos miesto stadiono krikštynas. Pratrūkęs tylos pūlinys savo turiniu apdrabstė didžiąją dalį rajono gyventojų. Žinia tokia, kad rajono Taryba pritarė miesto stadiono pavadinimo keitimui, suteikiant jam Kretingos šaulių stadiono vardą. Pirminis variantas, kuris buvo pasiūlytas tarybai – Šaulių stadionas – kėlė diskusijų komitetuose. Tiesa, rajono Tarybos posėdyje vienam kolegai pasiūlius, pavadinimas buvo pakeistas ir balsavome ne už pirmąjį pasiūlytą variantą, o už Kretingos šaulių stadiono pavadinimą. Pakitimai kolegas sužavėjo, tad sprendimui buvo pritarta. Tik vienas Tarybos narys, kurį daugumos atstovai svajoja paskelbti valstybės priešu, susilaikė. Tas Tarybos narys yra tarsi rakštis geroje vietoje – nuolat kelia diskusijas, prieštarauja buldozeriui, o viename komitetų net pasiūlė surengti gyventojų apklausą dėl pavadinimo stadionui suteikimo. To dar nebuvo! Išrinkta valdžia turėtų tartis su visuomene dėl kažkokio pavadinimo suteikimo? Velniai rautų, mes gi valdžia – ką norėsim, tą ir prastumsim. Kokia dar žmonių nuomonė? Iki rinkimų dar treji metai, liaudis pamirš mūsų šou. Susidarė įspūdis, kad apklausos buvo vengiama, nes kamuolys buvo ne projekto stūmėjų rankose. Vietinės spaudos ir mėgėjiškai surengta apklausa socialiniuose tinkluose parodė, kad pavadinimo keitimui visuomenė gali ir nepritarti. Ką tokiu atveju daryti? Užkurti buldozerį, užtaisyti propagandos pabūklus, surasti, identifikuoti priešus ir pirmyn.
|
|
